rusai paleidinės tūkstantį „šachedų“ per naktį. Tai didžiausia Ukrainos užnugario problema

Liepos 21 d. ryte „Radio NV“ eteryje rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgen Dykyj kalbėjo apie raketų ir dronų atakų prieš Ukrainą suintensyvėjimą, kaip rusai didina „šachedų“ gamybą, situaciją fronte Pokrovsko kryptyje, smūgius Maskvai.

 

Sveikinimai visiems po šios itin neramios ir triukšmingos nakties. Nepaisant to, pradedame specialią laidą per NV radiją. Esu Pavlo Novikov. […] Kiekvieną rytą pradedame nuo karo situacijos analizės. Štai kas pateikiama naujausioje Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo santraukoje.

 

Vakar okupantai neteko 11 170 karių, be to, dviejų tankų, 7 šarvuočių, 54 artilerijos sistemų, vienos oro gynybos sistemos ir vienos daugiapakopių raketų sistemos, 199 operacinių-taktinių dronų. Ir šio bei to. Prašom susipažinti. Informacija jau yra viešai prieinama.

Į pokalbį jungiasi svečias – rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs „Aidaro“ bataliono kuopos vadas, Nacionalinio Antarkties tyrimų centro direktorius Evgenas Dykyj. Pone Evgenai, sveikiname eteryje. Šlovė Ukrainai!

– Didvyriams šlovė. Labą rytą.

– Taigi, Ukraina vėl patyrė masinę ataką. Buvo ir balistinių raketų, buvo ir įvairių tipų sparnuotųjų raketų. Ir kaip tik buvo atakuojamas Kyjivas, Charkivas, Ivano Frankivsko sritis ir pats Ivano Frankivskas. Vietos meras sakė, kad tai buvo masiškiausias išpuolis prieš Frankivską nuo didelio masto invazijos pradžios. Taigi, išties jau 3 valandą nakties, na, 3 valandą su minutėm viskas prasidėjo. Be to, matom, kad pati rusija platina vaizdo įrašus iš vietų, kur jie gamina visus tuos „geran“, „šachedus“ ir panašiai. Išties tie cechai, tos gamybos linijos rimtai didelių apimčių. Ir aš suprantu, kad mintis, jog kažkada rusai paleis iki 2 000 „šachedų“ per naktį, nebėra tokia fantastiška, Kaip jūs manote?

– Deja, aš tai tikrai vertinu kaip nefantastinę literatūrą, kaip visiškai realią perspektyvą. Žinoma, ta aritmetika man labai nesueina. Na, nematau rusų galimybių patiems tiek pasigaminti. Matyt, susiduriame su situacija, kai į mus iš tikrųjų skraido, galima sakyti, klastotės. Esmė ta, kad man vienintelis paaiškinimas, kaip jiems pavyko išsiplėsti ir padidinti gamybą per tokį trumpą laiką visų tų „geran“, yra tai, kad 90 % darbo atliekama Kinijoje, o rusijoje prisukama paskutinė veržlė. Toks tegalėtų būti racionalus paaiškinimas, nes tai visiškai nesiderina su visos likusios rusijos pramonės veikimu.

Čia aiškiai matome tokią aiškią taisyklės išimtį, kad, sakykim, jog tai ne priešo neįvertinimas. Svarbiausia, kad jie išsprendė problemą, bet, sprendžiant iš visko, jie iš tikrųjų ją išsprendė ne patys. Tai yra, prie to faktiškai prisidėjo Kinija. Išties tai tik prielaida, aš neturiu tam įrodymų.

Iškart patikslinkime. Na, bet man tikrai atrodo, kad Kinija vis tik ryžosi gaminti faktiškai rusijai tolimojo nuotolio dronus. Kinijoje gaminamos ne tik žaliavos bet ir visi komponentai ir net gatavi mazgai. Ir tik galutinis surinkimas jau vyksta rusijos federacijos teritorijoje, kad tai formaliai būtų laikoma rusijos produktu, kad formaliai nebūtų galima teigti, jog Kinija tiekia jau gatavą ginkluotę. Taigi. Ir tai išties labai rimta problema. Na, kol kas rusija gali kasdien naudoti šimtus, bet gal greit galės ir tūkstančius dronų. Turime skubiai išspręsti šią problemą, nes, sakyčiau, mūsų užnugariui tai šiuo metu yra didžiausia problema.

Šie smūgiai dar nesukelia kokių nors stiprių pasekmių mūsų frontui. Nors, atsižvelgiant į tai, kad pagrindiniai šių smūgių taikiniai yra mūsų  gamyba, mūsų gynybos pramonė, iš tikrųjų, šiek tiek vėliau ir netgi frontas jau pajaus tam tikrą atsargų trūkumą. Tačiau šiandien užnugariui tai yra būtent pagrindinė problema.

Ir sakyčiau, kad turime išspręsti didelio skaičiaus „šachedų“ numušinėjimo problemą greičiau, nei jie pasieks tą 1 000–2 000 per dieną paleidimo tempą. Nes jeigu mes tegebėsime jų numušinėti tiek, kiek įstengiame dabar, o jie gebės paleisti 2 000, na, tiesą sakant, nesinorėtų įsivaizduoti tokios perspektyvos.

Na, tiesą sakant, mano nuomone, nereikia įsivaizduoti tos perspektyvos, nes turime visas galimybes sustiprinti savo oro gynybą. Tiesiog turime tai padaryti svarbiausiu prioritetu dabar.

– Tai turėtų būti svarbiausias prioritetas įvairioms sistemoms, kad Ukrainos teritorija būtų prisotinta įvairiomis aptikimo, tikslaus vietos nustatymo ir įvairių tipų perėmimo sistemomis.

Dabar pakalbėkime apie tai, kas skrenda priešinga kryptimi, nes, na, tikrai, matau statistiką.

Taigi, po avarijos Rostovo srityje, kuri įvyko užpraeitą naktį Lichajos geležinkelio stotyje, ten vėluoja 132 traukiniai. Šiąnakt pasirodė informacija apie smūgius į Kamenolomnių ir Lichajos geležinkelio stotis. Atitinkamai, taip pat netoli į Rostovo sritį. Tai, kiek suprantu, yra papildomas poveikis priešo geležinkelių logistikai iš esmės pafrontės srityse. Na, ir vėl…

– Teisingai, tai pristatymai tiesiai į frontą. Per Rostovo sritį eina tiesioginis tiekimas pačiai okupacinei grupuotei Luhansko, Donecko ir Zaporižės srityse.

– Taigi. Ir dar viena istorija. Pavojingų cheminių medžiagų sprogimas. Vadinasi buvo transportuojamos specialios cheminės medžiagos gynybos įmonėms. Į įvykio vietą atvyko ugniagesiai gelbėtojai, dauguma jų vilkėjo cheminėmis apsaugos priemonėmis. Tai jau Žemutinio Naugardo srityje.

Be to, partizanų judėjimas pranešė apie diversiją netoli Tulos, geležinkelio atšakoje. Ten tiesiog sunaikinta relių spinta. Suprantu, kad rusai greitai ras kuo ją pakeisti.

Bet aš suprantu, kad žiūrint kompleksiškai, tai ir skrydžių sulaikymai aerouostuose, o atitinkamai ir visos logistikos tai vienur, tai kitur, rusai jau paleido papildomą traukinį Maskva–Sankt Peterburgas, nes aviacija, na, jau darosi tokia nebepatikima. Dabar jie sulaiko šimtus traukinių geležinkelyje apskritai dėl avarijų įvairiuose kelio ruožuose ir įvairiose, na, tose mazginėse stotyse.

Šiek tiek pakalbėkime apie situaciją ant žemės, nes Pokrovsko kryptyje vis didesnė grėsmė, kad vis daugiau aplinkinių teritorijų bus įtrauktos į platesnį frontą. Ta idėja dabar jai Pokrovsko tvirtovė. Kaip turėtume į tai žiūrėti?

– Neišgirdau, ką tiksliai citavote.

– Tik Kostiantyną Mašovecą iš Informacinio pasipriešinimo grupės. Jis šįryt kaip tik paskelbė savo naujausią apžvalgą.

– Gerai. Na, pasakykime kitaip, nei Mašovecas. Nemanau, kad man iš Kyjivo geriau matyti, kaip ginti Pokrovską. Ir aš labai įtariu, pone Pavlo, kad jums taip pat iš Kyjivo nematyti, kaip ginti Pokrovską. Na, sakyčiau, kad mes jau ne kartą palietėme tą temą.

Na, esmė ta, jog visiškai natūrali kita to pusė, kad mes kovojame ne tik už nepriklausomybę, bet ir už demokratinę, laisvą šalį. Kiekvienas dalykas turi neigiamą pusę, o tarp demokratijos trūkumų yra tai, kad kiekvienas taksi vairuotojas, kiekviena pardavėja, kiekvienas kiemsargis ir valytoja dabar, ketvirtaisiais karo metais, laiko save puikiais strategais. Na, galbūt šiek tiek silpnesniais nei Zalužnas, bet tikrai geresniais nei Syrskis, žinot. Na, aš niekada nepalaikiau šios tendencijos ir nepalaikau. Manau, kad tiems, kurie ten yra, geriau matyti, kaip išstatyti Pokrovsko gynybą.

Beje, priminsiu, kad už Pokrovsko gynybą vis dar atsakingas generolas Drapatyj, atsistatydinęs iš Sausumos pajėgų vado pareigų. Na, asmeniškai, mano nuomone, jis be reikalo pasitraukė, bet tai jo sprendimas, tai jo moralinis pasirinkimas, sakykime, susidariusioje situacijoje. Kiek suprantu, sakau, kad jis pasielgė labai etiškai. Jis pasielgė kaip garbingas žmogus, bet nemanau, kad mūsų kariuomenė iš to ką nors laimėjo. Na, bet gerai, tai buvo jo sprendimas, į kurį jis turi visišką teisę. Taigi, bet vadovauti ten esančiam fronto ruožui jis neatsisakė. Taigi jis suorganizavo Pokrovsko gynybą, kuri leido jam iš tikrųjų sustabdyti priešus, kai jie jau buvo prie pat Pokrovsko . Ir taip prie pat Pokrovsko jie išbuvo jau šešis mėnesius. Manyčiau, kad jis ten bent mėnesiui žino iš kurių flangų jį bandys prismaugti. Ir manau, kad šiuo atveju ne mūsų reikalas jam patarinėti.

Mūsų reikalas pagalvoti, kuo galime padėti. Ir pirmiausia turime padėti žmonėmis ir ištekliais. Mes turime… štai mūsų visų reikalas, kad tęstųsi mobilizacija ir kad čia, užnugaryje, būtų pagaminta kuo daugiau, kas vėliau būtų pristatyta Pokrovsko gynėjams. Už tai mes taip pat esame vienaip ar kitaip atsakingi. Ir atitinkamai galime apie tai spręsti. O kaip tiksliai ten išstatyti  gynybos liniją? Palikime tai tiems, kurie yra vietoje.

Ir jums leidus, norėčiau grįžti prie jūsų ankstesnio klausimo, kurio nebaigėme. Taip, apie bėgių karą rusijos užnugaryje ir „Aerofloto“ keleivių nepatogumus. Na, tai iš tikrųjų dvi susijusios istorijos, nors ir šiek tiek skirtingos.

Niekas iš mūsų nekovoja su „Aerofloto“ keleiviais. O kodėl aš tai akcentuoju? Nes tikriausiai būtų gerai bent šiek tiek pakovoti. „Aerofloto“ keleiviai čia tiesiog atsitiktinai kenčia nuo to, kad pro aerodromus grynai kariniais tikslais, netgi sakyčiau, grynai kariniais reikalais, atlikdami jiems paskirtas užduotis, praskrenda mūsų dronai. Ir rusams tenka skelbti „kovior“ (kilimo) planą. Kai veikia „kovior“ planas, lėktuvai neskraido. Tai sukelia tam tikrų nepatogumų.

Ir įdomu tai, kad paaiškėjo, jog jie į tai reaguoja. Paaiškėjo, kad ta jų visuomenės dalis, kuri įpratusi skraidyti lėktuvais tarp Maskvos ir Sankt Peterburgo, o ne keliauti traukiniais, ir būtent ta dalis, kuri turi pinigų, tai ta dalis, kuri įpratusi prie komforto, ir ta dalis, kuri įpratusi, na, turėti bent kažkokį gyvenimo lygį ir dejuoti, kai tas gyvenimo lygis iš jų atimamas.

Štai labai įdomus ir, tiesą sakant, man netikėtas aspektas: banalūs kelionių lėktuvu nepatogumai jų visuomenėje turi daug didesnį atgarsį nei galybė cinko karstų su jų „200-aisiais“. Nes tie „200-ieji“ iš kito socialinio sluoksnio. Tie „200-ieji – liumpenai, parduodantys savo gyvybes už pinigus. Ir tai visus tenkina. O, va, negalėjimas laiku nuskristi iš Maskvos į Sankt Peterburgą į „Gazprom“ pasitarimą jau pasirodo mums netinka.

Ir jei taip, tai aš netgi, tarkim, surizikuočiau kyštelti užuominą mūsų vadovams, pasinaudodamas tuo, kad esu civilis, valstybei neatstovaujantis civilis. Taip, kariniai taikiniai turi likti kariniais taikiniais. Taip, mes negalime sau leisti tyčia atakuoti civilinius aerodromus. Sąjungininkai nesuprastų ir visa kita. Betgi planuojant dronų maršrutus, vertėtų pasirūpinti, kad jie eitų per kuo daugiau aerodromų, taigi, kad planas „kovior“ veiktų 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Pasirodo, tai mums nepakenktų.

Taip, tai nėra kažkas, kas tiesiogiai paveiktų mūsų karą. Ir mes, dar kartą pabrėžiu, negalime sau leisti elgtis kaip orkams, kurie, priminsiu, kad viena pirmųjų raketų šiame kare, vasario 24 d. naktį buvo nukreipę būtent į mūsų civilinį Boryspilio oro uostą. Jis tapo vienu pirmųjų rusijos raketų atakų taikinių. Bet gerai, mes taip nesielgiame, bet planuodami maršrutus turėtume atsižvelgti, jog šiek tiek neteisinga, kad mūsų dangus jau ketvirti metai yra visiškai uždarytas. ir apskritai visi ukrainiečiai, norėdami skristi, pirmiausia turi daug valandų keliauti, o tik tada skristi iš kitos šalies.

Na, man atrodo, kad jei čia įvestume tam tikrą simetriją ir sulygintume sąlygas, kad ir rusai iš principo tiesiog nustotų skraidyti, tai būtų labai geras bendro vaizdo papildymas. Ir tai būtų vienas iš tų elementų, kurie iš tikrųjų veikia orkų mentalitetą ir jų supratimą apie jų karo sėkmę. Taigi, kai ketvirtaisiais karo metais dangus jiems visiškai užsivertų, net ir kvaili orkai vis tiek būtų priversti pripažinti, kad kažkas tikriausiai ne visai gerai.

Kalbant apie bėgių karą, tai išties yra tiesioginis karo fronte elementas. Tiesa ta, kad rusijos kariuomenė yra labai glaudžiai susijusi su geležinkelių logistika. rusijos kariuomenė išlieka viena iš nedaugelio kariuomenių pasaulyje, kurioje yra atskira kariuomenės šaka – geležinkelių kariuomenė.

Ir šiuo atveju tai ne tik anachronizmas, bet, sakykime, išties esminis visos rusijos karinės logistikos elementas. raškos ekonomika taip susieta su tiekimu geležinkeliais, kad, atkreipkit dėmesį į tai, ką jie padarė net okupuotose mūsų teritorijose. Jie apšaudomoje zonoje, kurią pasiekia mūsų dronai, jie vis tiek nutiesė papildomą geležinkelio atšaką, jungiančią Krymą su Rostovu per okupuotą teritoriją. Be to, į ta atšaka važiuojančius lokomotyvus reguliariai rengiami antskrydžiai iš mūsų pusės, ir tokiu atstumu, žinoma, bus rengiami ir toliau. Bet vis tiek jie mano, kad jiems tai mažesnė blogybė nei visko gabenimas keliais ratiniu transportu.

Esminis skirtumas yra tas, ar atvaryti ešeloną, ar atginti šimtą sunkvežimių. Tai neturi jie to šimto sunkvežimių. O ešelonai kol kas dar yra. Ir todėl rusijos geležinkelių paralyžiavimas yra labai svarbus elementas.

Na, jei akimirką įsivaizduotume, kad mums pavyko tai padaryti – visiškai paralyžiuoti rusijos geležinkelius. Akivaizdu, kad tai nėra taip paprasta. Žinoma, jie turi labai didelį geležinkelių tinklą. Bet jei akimirką įsivaizduotume, kad mes apskritai paralyžiavome jų geležinkelio susisiekimą, tai reikštų, kad mes panaikinome 95% visos jų logistikos.

Todėl kiekviena rimta geležinkelio avarija, kiekviena tokia istorija, kai eilėje stovi 170 ar, kaip ten jūs įvardinote, 140 traukinių, išties turi labai rimtą tiesioginį poveikį jų fronto aprūpinimui. Ir gaila, kad pastaruoju metu į tai nežiūrėjome pakankamai rimtai. Bet labai gerai, kad pagaliau to ėmėmės.

Vien tik geležinkelis – tai jų supergalybė. Bet atitinkamai tie geležinkelio mazgai, kuriuos galima išvesti iš rikiuotės ir ypač tie, kurie nėra dubliuojami dideliuose ruožuose, kur nėra kaip apvažiuoti, tai yra silpnoji tos jų supergalybės vieta. Ir labai svarbu, kad mes tai nustatėme kaip prioritetą.

– Na, iš esmės, jei tai tęstųsi, jei pavyktų ką nors atakuoti, na, pavyzdžiui, traukos pastotes, jei pavyktų atakuoti lokomotyvų depus, tai iš esmės tai sulėtintų galimybę ką nors tiekti okupacinei kariuomenei. Logika čia paprasta, ar teisingai suprantu?

– Visiškai tiesiogiai. Tai iš tikrųjų yra maždaug iš tokios pat serijos, kaip ir šaudmenų sandėlių naikinimas. Taigi, jų geležinkelių logistikos naikinimas ir bent jau jų geležinkelių logistikos sustabdymas, tai tiesioginis pasiekimas, kad sviediniai nepasiektų jų pabūklų, raketos nepasiektų jų raketų paleidimo įrenginių, ir atitinkamai tos pauzės metu „kalbėtų“ mūsų pabūklai ir mūsų raketų paleidimo sistemos.

– Gerai. Pabaigai, ko gero, patys rusijos karo korespondentai konstatuoja, kad ir virš Maskvos, ir virš Maskvos srities kažkas reguliariai skraido. Ir klausia: „O kur jų oro gynyba?“ Iš tikrųjų sostinę jie kaip tik turėtų labai patikimai saugoti. Pamename, jog jie ten pastatė bokštus, į kuriuos įkėlė tuos pačius „pancyrius“. Ir ten rusai kaip tik turi dvi prielaidas: arba oro gynyba nesusitvarko, arba Ukrainos dronai yra taip modernizuoti, kad jų praskrendančių nemato oro gynyba. Už ką lažintumėtės šioje dilemoje?

– Man atrodo, kad pati ši dilema yra klaidinga. Mūsų dronai tobulėja, todėl jų oro gynyba nesusitvarko. Būtent taip ir yra. Dėl oro gynybos sistemų skaičiaus, tai, kiek mums žinoma, jie dar nieko iš Maskvos nepašalino. Būtent dar karo pradžioje, kai Pritulivkos „bebrai“ pirmą kartą praskrido virš „baltaakmenės“, jie Maskvoje sukoncentravo labai didelį oro gynybos sistemų kiekį. Beje, nuėmė sistemas iš Arkties, nuėmė iš Tolimųjų Rytų, jie viską apnuogino, bet pridengė sostinę. Mes dar nematėme kad jie nuiminėtų nuo sostinės ir vežtų į frontą. Iki to dar neprieita.

Taigi, oro gynyba ten stovi. O tada kyla klausimas: kodėl ji stovi ten be jokios naudos? O ji stovi ten be jokios naudos, nes mes tobuliname savo dronus, ir ta oro gynyba, jei sugebėjo numušti pirmos kartos „bebrus“, vadinasi į tai, kas skraido dabar, jau tiesiog nebesuspėja reaguoti.

Bet kol kas daugiausia dirbama Maskvos srityje. Na, formaliai tai netgi Maskvos miestas, bet iš tikrųjų tai artimasis Pamaskvys. Tai kariniai objektai. Ten sutelkta daug labai įdomių karinių objektų. Būtent aukštųjų technologijų gamyba, susijusi su Maskva. Todėl dabar mes labai dalykiškai jų atžvilgiu dirbame.

Bet galbūt dabar būtų verta pagalvoti, kad maskviečiai iš principo turėtų tokias naktis kaip šiandien kyjiviečiai. Na, grynai psichologiniu požiūriu, jie jau per daug atsipalaidavę. O jei viena iš mūsų masinių dronų atakų būtų nukreipta, pavyzdžiui, į kremlių, tai net nebūtų svarbu, ar jie pasiektų kremlių, ar jie būtų numušti kažkur pakeliui?

Bet jei maskviečiai tiesiog pradėtų gyventi tokias pačias naktis kaip ir kyjiviečiai, tai būtų tas pat, kaip ir su planu „kovior“. Tai būtų vienas iš tų momentų, kurie iš tikrųjų paveiktų jų visuomenės psichologinį stabilumą. Man atrodo, kad mums laikas susirūpinti tokiais klausimais.

– Aišku. Labai ačiū už pokalbį. Labai ačiū, kad prisijungėte prie transliacijos. Ponios ir ponai, primenu, kad su mumis bendravo rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs „Aidaro“ bataliono kuopos vadas, o šiuo metu Nacionalinio Antarkties tyrimų centro direktorius Evgenas Dykyj.

 

Parengė LL