Gruodžio 8-osios rytą rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj „Radio NV“ eteryje kalbėjo apie rusų isteriją dėl maksvos srities apšaudymo nežinomais dronais, apie rusų mąstymo paradoksą, apie rusijoje prasidedančią paniką ir rusus, kurie pradėjo suprasti, jog didžiai suklydo putinas, apie situaciją fronte, sugriautą užtvanką Charkivo srityje, apie tai, kad Vakarų žiniasklaida tik dabar pastebėjo teroristinį kariavimo būdą, apie radikalią rusiškų dronų „Šached/Geranj“ modifikaciją, apie situaciją Pokrovske, ar yra gresia Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms būti apsuptoms, taip pat apie gatvių mūšius Kupjanske ir ką tai reiškia.
– Sveiki visi. Pirmadienis, gruodžio 8 d. Pradedame specialią „Radio NV“ transliaciją. Esu Pavlo Novikovas. […] Jau yra nauja Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo suvestinė. Taigi, vakar, sekmadienį, okupantų patirti nuostoliai: 810 personalo, 2 tankai, 1 šarvuota kovos mašina, 10 artilerijos sistemų, 530 operatyvinių-taktinių dronų, 47 vienetai motorinių transporto priemonių ir autocisternų, na, ir dar keletas objektų buvo kliudyta. Žiūrėkite, informacija yra vieša.
Na, ir šiąnakt kažkas vėl nuskrido į Engelsą Saratovo srityje. Yra preliminarios informacijos, jog ten atakavo kažkokie dronai. Dabar yra pora skirtingų vietos gyventojų nufilmuotų vaizdo įrašų. Kol kas konkrečių rezultatų nežinome. Tik tai, kad mūsų laiku pirmą valandą nakties kažkas ten bent jau skrido ir degė.
Tačiau dieną prieš tai rusai skleidė kažkokias tiesiog isteriškas publikacijas, trumpai tariant apie dronų skrydžius. Be to, pavyzdžiui, jie rašo, kad Maskvos srityje numušinėjami iš mūsų teritorijos atskridę bepiločiai. Ir ne tik iš mūsų teritorijos, jie rašo, kad buvo ir iš Abchazijos. Pateikiami kažkokie vaizdo į rašai kaip pakyla kažkokie dronai. Tai buvo labai įdomu, nes, na, prieš dieną iš pat ryto kažkas taip masiškai ir skrido ir degė, na, ne taip, kaip įprastai, bet…
Prie mūsų jungiasi svečias pokalbiui. Kalbamės su rusijos ir Ukrainos karo veteranu, buvusiu bataliono „Aidar“ kuopos vadu, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktoriumi Evgenu Dykyj.
Pone Evgenai, sveiki eteryje. Šlovė Ukrainai.
– Didvyriams šlovė. Labą rytą.
– Klausykite, man atrodo, kad rusai jau tiek įprato, kad kažkas link jų skristų, jog netgi kai kas ir skrenda, bet negausiai, maskvėnai pradedą jį generuoti. Na, vien informacinėje erdvėje. maksvos sritis užpuolė maksvos sritį, Abchazija užpuolė maksvos sritį. Vakar jie savo „Telegram“ kanaluose platino visiškai nebūdingus dalykus. Kodėl jiems staiga to prireikė jūsų požiūriu?
– Na, manyčiau, jog tai du viename. Viena vertus, nervai linkę neišlaikyti. Juos išties ištiko tikras šokas, kai pirmą kartą patyrė antskrydį. Jie tikėjo, kad taip negali būti. Pirmiausia jiems teko susitaikyti su mintimi, jog bet koks žaidimas žaidžiamas dviese. Ir pasirodo, kad tie patiklūs chocholai [priešai taip įžeidžiai vadina ukrainiečius. – Red.] visiškai pajėgūs patys padaryti tai, ko, beje, patys maskoliai neįstengė pasidaryti. Jiems visą gamybą Iranas perdavė, kone „įteikdami raktelius“ nuo dirbtuvių. Na, deja, taip.
Taigi kiekvienas turi savo stipriąsias puses. Mes sugebame patys pasidaryti, o jie (kitaip nei mes) turi gerų sąjungininkų. Taigi.
Tai buvo pirmas dalykas, prie ko jie priprato, kad patiklūs chocholai patys gamina dronus, o tie dronai, pasirodo, skrenda ir atskrenda. Tada jiems teko pasikliauti savo didele ir galinga oro gynyba. Na, gerai, pradžioj praleidome, nežinojome, kad taip gali nutikti, bet dabar bus kitaip [manė sau maskoliai]. O kuo toliau, tuo daugiau vis atskrenda. Ir juos apima, išties juos apima tam tikras nusivylimas. Tiesą sakant, jie jau suprato, kad jų oro gynyba nesugeba jų apsaugoti.
Ir dabar jie labai bijo žengti kitą žingsnį psichologiškai, tai yra, užduoti klausimą: Ką apskritai sugeba jų valstybė? Kur dar jiems meluoja, jeigu apie oro gynybą pasirodo gryni skiedalai. Ir štai kodėl išties jiems visą ta dronų tema tokia nervinga, nes omenyje turima ne tik dronai ir ne tik oro gynyba. Tai klibina būtent pamatus rusų pasaulio dėlionės, kurią jie paišalioja daugelį metų ir kuria jiems išties labai patogu tikėti. Ir kiekvienas mūsų dronas propeleriu vis šiek tiek tvarkingai tą tikėjimą apkapoja.
Na, o antrasis aspektas čia išties gali būti toks pakankamai praktinis. Jų nervai jau tiek įtempti, jog nebemano, jog maksvos srityje pakilęs dronas galėtų būti jų dronas. Na, nepamirškim, kad jie vis dar į mus gausiais spiečiais siunčia dronus, ir jie iš kažkur pakyla. Na, o rusai jau tiek priprato prie minties, kad jei danguje mato droną, tai būtinai ukrainiečių. Na, visai įmanoma, kad jie šįsyk užfiksavo būtent tik savų dronų paleidimą ir vis tiek kilo panika.
– Na, taip, įdomi istorija. Beje, vakar vienas rusijos propagandistas staiga prisiminė 2022 metus ir prisipažino. Na, to jis žodžiais nepasakė, tačiau netiesiogiai pripažino kremliaus vadovybės idiotizmą, nes jis pareiškė: „Na, klausykit, 2022-ųjų vasario pabaigoje rusijos gvardiečiai, tokie ir anokie, su plastikiniais skydais patraukė į Ukrainą“. Beje, tada mes fiksavome, jog jie vežėsi paradinę uniformą. Ir tas dėsto: „Buvome įtikinti, kad 98 proc. Ukrainos gyventojų yra už mus ir tiesiog laukia rusijos, bet viskas pasirodė atvirkščiai.“ Nacionalinė gvardija su tais, kartoju, plastikiniais skydais ir civiliams vaikyti skirta įranga nesitikėjo, kad bus pasipriešinta. Tai, kad toks dalykas jau pasirodo jų televizijoje. Ir tai…
– Beje, jums leidus, pridursiu, jog neseniai pasirodė dar vienas… Pamiršau, neseku tų vardų, na, iš tų, kurie nebeturi įtakos, bet kai kurie jų atsargos generolai neseniai pasakojo labai panašius dalykus. Taip, jis dabar pensijoje, atleistas po „specialiosios karinės operacijos“ nesėkmės. Jis vienas iš 2022-aisiais įsiveržusių į Ukrainą ir vadovavusių rusijos kariaunai.
Ir jis trupai drūtai sako, kad taip, mes planavome visą operaciją. Na, tik jis nurodė šiek tiek kitokius skaičius, bet viskas taip. Taigi jūs taip pat. Taip, taip. Jūs taip pat žiūrėjote, taip sakant, jog mes planavome operaciją remdamiesi tuo, kad 70 % mūsų ten laukia, o paaiškėjo, kad buvo priešingai. Na, priešingai, jiems tai buvo per daug. Jei čia būtų buvę 30 procentų laukiančių, mes tikrai nebūtume suorganizavę tokio pasipriešinimo. Taigi, manau, kad to propagandisto skaičius – tik apverstas 98 prieš 2 procentus, yra teisingas santykis. Va tai arčiau realybės. Taigi.
Betgi taip pat įdomu, kad jie pripažįsta, jog laikėsi tokio klaidingo požiūrio, kad jie čia buvo laukiami. Jie pripažįsta, kad tai buvo visiškai nesąmonė, tačiau nežengia kito žingsnio, o už ką mes tada kovojame? Ir šiuo atveju, kam eiti toliau, jei paaiškėjo, kad visa koncepcija, pagal kurią įsiveržė Ukrainon, buvo melas. Betgi ne. Niekaip ne.
Štai kur rusų pasaulio ypatumas. Ten pasakius „a“ visiškai nebūtina pasakyti „b“. Pasirodo, ukrainiečiai visai nelaukė, gerai, tada keičiame motyvaciją. Mes ir taip juos puolėme tankais, nors jie lyg ir mūsų laukė. Paaiškėjo, kad jie mūsų nelaukė. Aha. Tad dabar mes kariaujame su jais dėl to, jog jie mūsų nelaukė. Nemyli, niekšai. Štai koks, žinoma, rusų mąstymo paradoksas.
Beje, primenu, kad net sovietų sąjungoje taip nebuvo. sovietų sąjungoje irgi buvo sekama pasaka, kad patys afganistaniečiai šaukėsi mūsų pagalbos. Tačiau kai tik ta pasaka pabiro susidūrusi su realybe, jie pradėjo miniomis klausti: „Taigi, ir ką tokiu atveju mes ten veikiame?“
– Na, taip, sovietų sąjunga…
– O tai labai paspartino sovoko pabaigą. O raškos tai neveikia. Atrodo, kad jiems nereikalinga tikra motyvacija kariauti. Jiems pakanka paties fakto. Taigi caras nusprendė, jis nusprendė su chocholais pakariauti, tai kariaukim.
– O, taip. Na, o dabar apie situaciją ant žemės. Smūgiai ten jau kartojami į Pečenihy užtvanką Charkivo srityje. 16-asis armijos korpusas pareiškė, kad alternatyvūs logistikos maršrutai jau numatyti. Bet iš to, ką skaičiau vakar, rusai greičiausiai nekėlė sau užduoties apsunkinti Ukrainos gynybos pajėgų logistiką, o labiau bandė išleisti tą rezervuarą taip apsunkindami paprasto vandens tiekimą į Charkivą.
Čia yra tiesioginė kitokia, iš esmės aplinkosauginio terorizmo istorija. Jie nuskandino daugelį savųjų, kai susprogdino Kachovkos hidroelektrinę. Na, ir daugelį mūsų civilių, kurie, deja, buvo okupuotose teritorijose ir ne tik okupuotose teritorijose. Būtent ta istorija aiškiai apibūdina jų stilių, ir, atleiskit, karo metodus. Nuleiskim visą kraują ir ištuštinkime didžiuosius miestus. Štai kaip jie kariauja.
–Tikrai taip. Ir čia, beje, yra įdomus niuansas. Na, aš turiu keletą mėgstamų Vakarų apžvalgininkų, kurie yra vakarietiškų pažiūrų, bet panašu, kad mėgsta Rytų pinigus. Taigi, man labai įdomu juos stebėti. Vienas iš ypač mano pamėgtų stebimųjų – Riopkė (Julian Röpcke), austrų apžvalgininkas, besipublikuojantis vokiečių spaudoje, na, vokiečių kalba. Neseniai, tiesiog nepamenu vakar ar užvakar, savaitgalį „Bild‘e“ išspausdintas jo šviežias rašinys, kad rusija (dabar dėmesio!) pradėjo visiškai kitaip kariauti, kad rusija dabar pradėjo naikinti kritinę infrastruktūrą civiliams gyventojams, ko ji anksčiau nedarė. Na, sąžiningai, būtų juokinga, jei nebūtų graudu…
– 2022-aisiais tokių smūgių į Kyjivą nebuvo?!…
– Taigi, nei smūgių, atleiskit, į vaikų ligoninę „Achmatdit“ ir į kitas mažiau garsias ligonines. Vadinasi, rusai per visą šį karą civilinę infrastruktūrą tenaikino, na, nebent stačiai pirmą mėnesį, kai jie vis dar tikėjosi, kad jie čia laukiami. Va ir čia pradeda lįsti tokios „riopkės“. Oi, jie dabar, 2025-aisiais, pradėjo naikinti civilinę infrastruktūrą! Taigi, būtent, įdomu, kodėl jie tai daro. Matyt, to mastas tapo toks didelis, kad net tarptautinei bendruomenei neįmanoma apsimesti, kad taip nėra. Net jų propaganda nesusidoroja.
Įsivaizduokime, kad visi tie griovimai prasidėjo tik kai vladimirasvladimirovičius labai supyko, kad chocholai nepasirašo taikos, o iki tol atrodė, kad viso to nė nebuvę. Ir dabar prieš mūsų akis vykstantys daužymai turėtų nuskandinti užmarštin visus praėjusius ketverius metus.
Beje, labai įdomu stebėti tokius rusijos propagandos metodus. Aš ne kartą sakiau, kad jų informacinės pajėgos yra profesionalesnės už jų kariuomenę. Tačiau dabar kariuomenė taip pat, sakykim, sistemingai „rūpinasi“ mūsų civiline infrastruktūra. Tai ne tik neatsitiktiniai antskrydžiai, bet tai ir net ne pavieniai antskrydžiai. Tai akivaizdi kraujo nuleidimo mūsų civilinei infrastruktūrai kampanija.
Ir neatmesčiau galimybės, kad smūgiai užtvankai, nuo kurių pradėjome šį pokalbį, iš tikrųjų pirmiausia yra nukreipti prieš Charkivą, o ne, sakykim, ten kovojantį kontingentą. Nors iš tikrųjų tai susiję.
Aš taip pat nenuvertinčiau tos užtvankos logistinės svarbos. Nors kariuomenei, kuri, jei ką, na, vis dar turi specialias transporto priemones, įvairius persikėlimo būdus, tai ne tiek logistiškai ekstremalu, kiek vietos civiliams gyventojams.
Taigi, gal ir ne Charkivo mastu, bet tai galėtų sąlygoti vietinę humanitarinę katastrofą visiems prie rezervuaro esantiems kaimams, visoms toms bendruomenėms. Deja, tai labai tikėtinas scenarijus.
–Taip. Na, o patys rusai jau skelbia savo „šachedų“ darbus. Ir jie giriasi, kad per šiuos, na, beveik trejus metus nuo tada, kai pradėjo juos naudoti, kiek pamenu, gausiai jie pradėjo juos naudoti maždaug nuo 2022 metų rudens. 2022-ųjų vasarą-rudenį. Tai yra, tų „šahedų“ nuo pirmųjų dienų jie neturėjo. Taigi, rusai rašo, kad…
– Nuo 2022-ųjų rugsėjo…
– Vadinasi neklystu, taip, mano atmintis čia dar neišblėso. Gerai. Taigi, dabar jie labai, labai radikaliai juos modernizavo. Dabar tai Geranj-2 ir dabar, dėl tarpinių modemų, jie turi galimybę, na, valdyti tuos „šachedus“. Ir vakar „Rozvidka voroga“ („Priešo žvalgyba“) kanale mačiau, kaip jie giriasi tuo, kad atakuoja šilumines elektrines, dujines katilines ir pan.
Tiesą sakant, antroji mano klausimo dalis, taip, taip pat remiasi ne mano žodžiais, o tuo, ką mačiau. Nėra ko stebėtis, taip dažnai nutinka. Mūsų energetikos darbuotojai, na, tiesiog didvyriai ir kiauras paras dirba, kad kažką atkurtų. Bet atrodo, kad kai tik jie ką nors atkuria, okupantai apie tai labai greitai sužino. Na, serialas prasideda iš naujo. Kaip ir mes, na, tiesą sakant, tai taip pat yra tokia karo dalis. Kai tik rusai kažką sutvarko savo naftos perdirbimo gamyklose, ten tuoj pat pasipila mūsų antskrydžiai ir smūgiai. Deja, rusai gana greitai gauna informaciją apie tai, kur mes jau viską sutvarkėme.
Na, čia klausimas, tikriausiai, yra kontržvalgybai…
– O tai nėra sunku, žinot, netgi visiškai lengva. Faktas yra tas, kad labai sunku nuslėpti, pavyzdžiui, ar veikia didelė ar net vidutinė šiluminė elektrinė. Tokią informaciją nesunku gauti, bet net negaliu įsivaizduoti, kaip ją būtų galima įslaptinti. Tai ne įslaptinti kokį karinį objektą, ar įslaptinti kokias nors mažas dirbtuves, kuriose surenkama kažkas įdomaus. Taigi, tai stambūs žemėlapio objektai, žinomi jau seniai.
Ir iš tikrųjų, jų veikimas ar neveikimas įtakoja, sakykim, elektros energijos tiekimą labai dideliuose bendrojo tinklo fragmentuose. Pakanka turėti net gana mažą agentūrą ir nuotolines žvalgybos priemones. Taigi, deja, civilinė infrastruktūra nebuvo iš esmės kuriama taip, kad slėptų savo veiklą. Čia esmė…
– Čia aišku, taip, galėtų būti koks sąlyginis „Telegram“ kanalas, kokius jie mėgsta atidaryti. Taip. Tokiame ir tokiame mieste yra daugiau šviesos, Šviesa vis ryškesnė, nes atitinkamai…
– Tikrai taip. Ir bet kuris specialistas tuoj pat suskaičiuos, kokie yra generavimo pajėgumai, ar kokios transformatorių pastotės galėjo būti suremontuotos. Taip, tai specialistai išties apskaičiuoja per kelias minutes. Vienintelis teigiamas dalykas yra tai, kad jų energetikos sistemą mes išmanome ne blogiau, nei jie žino mūsų.
– O, taip, tai tiesa. Na, mes tai jau pastebėjome. Dabar apie nuožmiausią, taip, fronto kryptį. Pokrovsko. Apie tai vyriausiasis vadas Oleksandras Syrskis kalbėjo su „Sky News“. Pasak jo, Ukrainos kariai vis dar kontroliuoja šiaurinę Pokrovsko dalį. Man labai nepatinka tos garsios antraštės, bet „The Telegraf“ tiesiog rašo, kad Pokrovskas tapo naujo karo etapo simboliu. Naujo karo etapo, kuriame rusai prarado mažiausiai 12 000, o gal 14 000 vien tik žuvusių, simbolis. Ir tai yra neskaitant dingusių be žinios ir belaisvių. Be to, nemažą šio skaitliaus dalį nukovė vien tik nepilotuojamos sistemos. O Pokrovsko aglomeracijoj…, na, nepamenu, ar Pokrovske anksčiau gyveno 15 000, kaip sakoma, prieš karą…
– Gyveno, gyveno.
– Gal 30 0000.
– Taip, taip. Pokrovskas buvo gana didelis, jame gyveno apie 30 000 žmonių.
– Taigi. O dabar, viena vertus, skaitome nerimą keliančius dalykus, kad jei rytoj iš ten neišeisime, tai viskas, užsivoš katilas, katilas tūkstančiams ukrainiečių, o tai reiškia, kad kareiviai bus apsupti daugiausia Myrnohrade.
Kita vertus, skaitome pranešimus, kad priešo flangai atakuojami, ir kažkaip bandoma užtikrinti logistiką.
Ką apie tai manote? Nes galų galiausiai nepajėgiu suprasti…
– Na, bijau, kad net tie, kurie yra tiesiogiai ten, ne tik mes čia, Kyjive, iki galo nesupranta. Kadangi šis karas yra dabartinėje stadijoje, nežinau, ar Pokrovską galima laikyti šio etapo simboliu. Taigi, na, tokie grynai žurnalistiniai dalykai, bet iš tikrųjų šis etapas tikrai skiriasi nuo ankstesnių.
Mes jau užsiminėme eteryje apie tai, kad nėra aiškios fronto linijos, yra didžiulė, plati vadinamoji „naikinimo zona“ (killzone). Tad jos nereikėtų painioti su tuo, kas kadaise buvo vadinama pilkąja zona, nes pilkoji zona yra tada, kai teritorijos nekontroliuoja nė viena pusė, o „naikinimo zona“ – kai teritoriją vienu metu kontroliuoja abi pusės ir visiškai neįmanoma išlikti. Taigi po truputį plečiasi tokia pilka zona, kurioje jie bando prasiveržti, o mūsiškiai – atsilaikyti.
Taigi, tai karas, kuris išrodo kaip didžiuliai siaubingos teritorijos plotai, kaip siaubo, kaip kokiuose mokslinės fantastikos filmuose, kur tu tiesiog negali išlikti arba išliksi tik kažkur urvuose, besislapstydamas… O kai abi pusės slepiasi tokiuose urvuose ir dažniausiai teiššliaužia žudyti viena kitą, beje FPV dronais, tai labai sudėtinga.
Tai jau nebe ta situacija, kai vien iš žemėlapio lengva atskirti, kas yra apsuptas, kas sakė, kad kažką apsupo. Žemėlapis netgi klaidina. Taigi, tai tikrai nėra tas pats karas, kai būna didelių prasiveržimų, kai frontas kažkur subyra, o mechanizuotos kolonos kažkur nuvažiuoja, kad atkirstų teritorijos gabalą. Ne. Dabar viskas atrodo visiškai kitaip. Tiesą sakant, mano nuomone, jis yra daug sunkesnis ir baisesnis nei tas senas klasikinis karas.
Taigi, ten iš tiesų yra labai didelė zona, kurioje mūsų pajėgos susimaišiusios su priešo pajėgomis. Ir tiesiog neįmanoma taip vienareikšmiškai suprasti, kieno ta teritorija, kaip buvo prieš metus. Ji dabar tarsi yra ir mūsų, ir ne mūsų. Ir būtent todėl to, ką pasakėte, iš tikrųjų tiesos yra šiek tiek, gal pusė, ta prasme, kad egzistuoja realiai tai, kad atskiriems daliniams gali grėsti būti apsuptiems. Deja, ir tokiame kare šią grėsmę kartais labai sunku laiku numatyti.
Kita vertus, nėra nė kalbos apie jokį didelį katilą, nes vėlgi, tokiame kare nebėra vietos dideliems katilams. Viskas išsprendžiama mažuose plotuose, kurie labai palengva pereina iš rankų į rankas. Tai yra, ten negali būti didelio katilo su tūkstančiais kovotojų.
Tačiau nepamirškite to šiame karo etape. Ir tai, kad atskiriems daliniams gali grėsti, kad bus apsupti, ar net jie jau gali būti apsupti, jiems to net nežinant. Ir tokių dalykų, deja, dabar nutinka daug. Bet tai nereiškia, kad jie nebus atblokuoti. Tai nereiškia, kad nėra mūsų kontrpuolimų, kurie vyksta tokiu pat režimu. Būtent tai šiuo atžvilgiu yra baisiausia.
Tai yra, kaip orkai šliaužia, nes niekas daugiau nepraeitų, lygiai taip pat mes atremiame jų atakas savo kontratakomis tokiu pat būdu. Nuo urvo iki urvo. Taigi, stačiai po dronais, bėga, šliaužia.
Todėl, na, pasakykime taip, yra daugybė publikacijų, kurios dabar rašo apie tai, tačiau jose neatsižvelgiama į tą naują karo pobūdį. Tiems, kurie ten nėra buvę tiesiogiai arba tiesiogiai nebendrauja su tais, kurie ten yra, jiems tiesiog sunku tai įsivaizduoti. Net tie, kurie dalyvavo šiame kare, bet prieš metus, nesugeba to įsivaizduoti, nes viskas buvo visiškai kitaip.
– Taip, buvo kitaip. Vėlgi, prisimenu, ką sakė mano vyresnysis. Taip, jis sako: „Na, klausyk, dabar trumpa pertraukėlė, galiu kalbėti tris minutes, bet tu suprask, kad jei mes čia nesikauname, tai nereiškia, kad nėra sužeistųjų. Tai reiškia, kad jų dar tiesiog negalima evakuoti, jų negalima išvežti. Per 10 minučių būtina kažką nuvežti, todėl nėra daugiau nei trys minutės.“ Tokia yra situacija. Tai, gerai, jie, žinoma, yra ruože prie Pokrovsko, nes tai jau yra stabilizavimo punktas, bet, na, iš principo…
– Tiesiog ne, na stabilizavimo punktai labai netoli. Stabilizavimo punktai yra artimiausi iš visos medicinos. Ir duok jiems, Dieve, kaip sakoma [sėkmės!]…
– Taigi. Na ir Kupjanskas. Vakar netgi citavau Konstantiną Mašovecą, kad rusai vis dar ten įstrigę ir buvo rasti tam tikri būdai, kaip sulaikyti rusus, todėl ten netgi buvo perkeltas pastiprinimas, kuris aiškiai turėjo veikti Velykyi Burluk kryptimi. Atrodo, kad situacija Kupjanske vis dar yra išlaikoma. Prieš porą savaičių kalbėjome apie tai, kad ten yra grėsmė. Ar galima manyti, kad bent jau dabar ši grėsmė šiek tiek sumažėjo, nes ten gynybos pajėgos veikia sėkmingai?
– Ten tikrai yra sėkmingai laimima. Be abejo. Bet esmė ne ta, kad ten yra priešų, kas, beje, mane labai siutina, kai vartoju terminą „išvalyti“. Na, tai ne valymas, o šturmo operacijos, priešas išmušamas iš miesto dalies, kurią jis užėmė ir laikė kelias savaites. O šiaip istorija ten yra tokia pati kaip ir Pokrovske.
Tai yra, prisižaista net tiek, kad orkai įžengė į miestą, ir tik tada mieste gatvių mūšiuose pirmiausia pavyko juos sustabdyti, o paskui pereita prie kontratakų. Bet būtent dėl to ne kartą sakiau, kad gatvių mūšiai yra vieni baisiausių dalykų pėstininko gyvenime. Tai, kai vyksta karas ne tik dėl kvartalų, bet ir dėl kiekvieno namo ar net atskirų durų (laiptinės). Bet mes esame labai stiprūs tokiame kare, nes daug kas priklauso nuo konkretaus kovotojo, o mūsų žmonių lygis, atleiskit, yra daug aukštesnis. Čia mes turime keliais kartais mažiau žmonių nei orkai. Ir, atleiskit, mūsiškių kokybė yra daug geresnė. O gatvės kovose daug kas priklauso nuo kiekvieno atskiro kovotojo. Taigi, taip, mes visada tradiciškai buvome labai stiprūs gatvės kovose.
Taigi, deja, Kupjanske ir Pokrovske kovojome tuos labai sunkius mūšius, bet tada tuose mūšiuose sugebėjome sustabdyti priešą, o Kupjanske pamažu pradėjome priešą išstumti. Tai nėra išvalymas, tai yra išstūmimas sunkiuose gatvių mūšiuose. Bet taip nutinka.
– Labai ačiū už pokalbį, labai ačiū už jūsų paaiškinimus. Auditorijai priminsiu, kad su mumis susisiekė rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius Evgen Dykyj.
Parengė LL, redagavo VK.