Ukrainiečiai gali puikiai suprasti amerikiečių jausmus. Prieš penkerius Ukrainoje į madą atėjo žmonės be patirties ir kompetencijos. Dabar Jungtinių Valstijų eilė.
Pavlo Kazarin
Manyčiau, ukrainiečiai gali puikiai suprasti amerikiečių jausmus.
Kažką panašaus patyrėme 2019-aisiais. Personalo sumaištis – kai profesionalai kaitaliojasi su apsišaukėliais. Chaotiški pažadai, neturintys nieko bendra su realybe. Abejotinų idėjų, žadančių šaliai viską, išskyrus nuspėjamumą, festivalis.
Prieš penkerius metus mūsų šalyje į madą atėjo žmonės be patirties ir kompetencijos. Rinkimų triumfatoriai savo rankose sutelkė precedento neturinčias galias – ir mums beliko stebėti, kur tas rinkiminis eksperimentas nuves šalį.
Tuo metu viskas, kas vyksta, buvo suvokiama kaip avarijos testas sistemai – beliko tikėtis, kad valstybei pakaks tvirtumo jį išlaikyti. Ir kitus trejus metus stebėjome, kaip realybė įžemina visus, kurie planavo tos tikrovės nepaisyti.
Dabar atėjo Jungtinių Valstijų eilė.
Amerikos triumfatorius gali pažadėti baigti mūsų karą po savo inauguracijos. Jo, kaip kandidato į prezidentus, statusas leidžia jam gyventi savo pasaulyje, tačiau pradėjęs eiti pareigas jis neišvengs susidūrimo su realybe. Ir tuo momentu jo lauks daug staigmenų.
Jam teks sužinoti, kad JAV turi įrankių daryti spaudimą Ukrainai, bet praktiškai jokių spaudimui Rusijai. Kad bet kokios iniciatyvos su taikdariais Kremliui prilygsta užsienio karių įvedimui į jo federacijos subjektų teritoriją. Nuo tų laikų, kai Maskva į savo konstituciją įsirašė Zaporižę ir Chersoną, bet kokia idėja užšaldyti fronto liniją jai prilygsta atsisakymui savų sričių centrų.
Donaldas Trumpas netrukus sužinos, kad Maskvai reikia ne buferio su Ukraina, o Ukrainos kaip buferio. Kad Amerikos prezidentas neturi ką pasiūlyti Rusijos prezidentui, išskyrus savo paties pažeminimą. Kad Kremliaus vadovas gyvena savo realybėje – ir ten liks tol, kol turės tam resursų.
Sudėtingi iššūkiai paprastai neišsprendžiami. Ukrainos prezidentas tai žino geriau nei bet kas kitas. Jis pažadėjo baigti karą Donbase, bet paaiškėjo, kad jo jėgoms arba kapituliuoti, arba tęsti pasipriešinimą. Dabar jo pėdomis seka Amerikos lenktynių triumfatorius, ir nuo sausio stebėsime, kokį pasirinkimą jis padarys. Abu prezidentai pradžioje dėl to, kad karas tęsiamas kaltino savo pirmtakus, betgi vienintelė invazijos priežastis sėdi Kremliuje, ir atėjo Donaldo Trumpo eilė suprasti šitokią išvadą.
Realybė blaivina. Vienintelė sąlyga, kuriai esant gali to nepaisyti, kai esi tikras, kad už klaidą teks mokėti ne tau.
Apie tai Ukrainos prezidentui galėtų daug papasakoti Sakartvelo (Gruzijos) politikai. Mums teko stebėti, kaip tos šalies elitas atsisakė europinio kurso. Jie taiko blogiausią autoritarinę praktiką. Jie palieka Vakarų orbitą, kad pereitų prie Rusijos. Mums tai gali atrodyti kaip atsitiktinis politinis nikstelėjimas. Nusprendusių paprekiauti šalies suverenitetu politikų savivaliavimas, naudojimasis valdžia. Tačiau viskas, kas ten vyksta, yra tik situacijos, kai auka buvo palikta su agresoriumi, rezultatas.
Gruzija ne tik pralaimėjo karą 2008-aisiais, bet ir liko be garantijų, kad jis nepasikartos. Vakarai neužtikrino šaliai saugumo. Neapginklavo jos kariuomenės. Nedislokavo savo bazių. Dėl viso to naujos invazijos baimė Gruzijos visuomenėje ėmė kelti taikos poreikį. Taikos poreikis atvedė į valdžią tuos, kurie žadėjo susitarti. Susitarimai su agresoriumi sąlygoja gyvenimą pagal agresoriaus taisykles.
Visa tai gali būti ir Ukrainos scenarijumi – jei ir mūsų karas baigsis be garantijų, kad jis nepasikartos. Ir todėl visose įmanomose Ukrainos ateities konfigūracijose svarbiausia yra privilegija nebijoti tos ateities. Jei Ukraina gautų pirmąjį Maslow piramidės lygmenį – tą, saugumo, tai ateities ukrainiečių kartoms atsivertų galimybė nebesidairyti į Rusiją.
Užtat pagal tokį scenarijų turėtume ko pasimokyti iš Europos. Kai visa politinė diskusija susiveda į tai, kad viena stovykla nori gelbėti demokratiją, o kita ragina gelbėti tautą.
Būtent tokia tendencija tampa madinga tarp mūsų kaimynų. Kai rinkimuose įvairiapusiškumo partijos konkuruoja su vienodumo partijomis. Kai raginimai inkliuzijai susiduria su izoliacijos šūkiais. Manau, kad galime palyginti nesunkiai įsilieti į bendrą tendenciją. Ir galiausiai pamiršti įprastą konfrontaciją tarp sovietinės praeities ir Ukrainos ateities adeptų.
Tačiau politinio registro pasikeitimai mūsų lauktų tik tuo atveju, jei nebūtume palikti vienui vieni. Jei cinikai pradėtų suprasti vertybių naudą. Jei pati karo su mumis idėja pereitų į pernelyg destruktyvios avantiūros kategoriją.
Prieš penkerius metus Ukraina balsavo už lengvų sprendimų iliuziją, tačiau jie neatlaikė tikrovės išbandymo. Dabar tuo pačiu keliu turės eiti Jungtinės Valstijos. Nuo jų pasirengimo mokytis iš savų klaidų, priklausys ar mes spėsime padaryti išvadas iš savų.
Kitaip neišvengsime Sakartvelo scenarijaus pasikartojimo.
Pagal Українська правда parengė LL, redagavo V.K.