Pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovo, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio kalba Laisvės gynėjų rikiuotei
2026-01-12
Sveiki, gynėjai!
Visi, kurie girdite mane ar gal matysite per kokį įrašą. Man labai smagu dar kartą būti su jumis. Tikiuosi, kad dar būsim vieną kartą. Šį kartą esu čia ir tuo labai džiaugiuosi. Labai džiaugiuosi, kad esame kartu. Mes ir šiaip kiekvieną dieną širdyje ir mintyse esame kartu. Bet čia yra mūsų susitikimo vieta ir diena, kaip esame įpratę.
Man suplanavo šiandien kalbėti įvairiose vietose keletą kartų, bet aš kalbėsiu čia ir vieną kartą. Jums – ir visiems, kurie girdi.
Žinome, kas esame, kuo esame ir kodėl čia esame. Esame savanoriai, esame šalies gynėjai.
Šalis – tai žmonių bendrija, piliečių tauta, kuri savo žygyje į Kovo 11-ąją apsisprendė laisvei ir nepriklausomybei.
Godi imperija skelbė, kad valdo ir valdys mus „navieki“, bet Lietuva pasakė kitaip, Lietuva pasakė: NE.
Laisvė – mūsų teisė, kurią turime patys įgyvendinti ir apginti. Apginti reikalingi pasiryžę žmonės. Jų buvo ir tada, iš šiandien matau juos čia, džiaugiuosi ir sveikinu.
Mes turėjome labai aiškų supratimą ir požiūrį. Ilgus dešimtmečius mus buvo užgrobusi ir užgožusi komunistinė Rusija, bet mes išlaikėm susipratimą ir pasakėm labai aiškiai visam pasauliui:
Lietuva – ne Rusija.
Mūsų sostinė – Vilnius, o ne Maskva.
Rusijos kariuomenė, kuri čia ir dabar aplink dar bastosi, yra svetima ir turės išeiti. Atsimenu, kai tai pasakiau maršalui Jazovui per susitikimą, koks raudonas tapo jo veidas – kaip vėliava.
Taigi laisvė – mūsų teisė, kurią reikia apginti. Tai reiškia – apginti Lietuvos teisę būti savimi.
Štai, ką mes giname, gynėjai, ir atšokit, visi melagiai! Jų nestoka nė dabar.
Priešas nestygsta – tai Vinco Kudirkos žodžiai, kurie nepaseno ir nepasensta.
Esame keliuose gynybos frontuose vienu metu.
Prisimename, ir tada Aukščiausioji Taryba buvo mūsų paskutinė tvirtovė, bet lemianti viską: Jei išlaikom ją, išlaikom Lietuvą. Ir tam jūs čia buvot. Ir mes čia buvom – mano pašaukti tą naktį atėjo deputatai. Jie irgi žinojo, kad gali gyvi negrįžti namo. Šalies deputatai. Štai, ką gynėme būdami šiame fronte. Tai buvo politinis frontas, ir ligi šiol yra keli gynybos frontai. Visi jie buvo vienu metu, jie buvo, ir turbūt dar ilgai bus.
Žinoma, Aukščiausioji Taryba buvo mūsų tvirtovė ir svarbiausias politinis frontas, kurį priešui labiausiai rūpėjo ir dabar rūpėtų suskaldyti, sugriauti. Vienas būdų – kaip tada – kelti kokią pasinešusių politikų grupuotę aukščiau už valstybę, už Atstovų Rūmus.
Tam tinka bet kuris melas, bet kuris žmonių kurstymo sąmokslas ir provokacija, kaip tas neteisėtas keturgubas kainų pakėlimas anuomet sausio 4-8 dienomis. Tai buvo. Specialiai padaryta: supykit, žmonės, ant savo nepriklausomybininkų!
Tam tinka ir kitokios provokacijos, net ir jėgos vyrukų pasipūtimas – „mano vyrai padarys tvarką!“ – kai valstybės kaip visų tvirtovės nebėra, o yra tik kažkokia grupė ir tiktai riaušės tos tvirtovės viduje. Tų riaušių mums buvo parūpinta ir užtaisyta kiek tik nori. O kai yra riaušių ir pasiskelbiančių įvairių valdžių, tai galima ir glaustis prie bet kurios stiprios valstybės, kad ir užkariautojų. Taip buvo.
Taip buvo labai įsakmiai sakoma ir skiepijama, taip pat ir dabar: ką jūs maži galit priešintis, glauskitės prie užkariautojų.
Visai netoli nuo tokių kalbų būna ir smegenų jovalas – ketvirtasis frontas, kurį priešas mums kišo tada ir kiša dabar. Dirba tuntai paperkamų propagandistų, lyg ir jų visų tikslas – kad Lietuvos neliktų.
Pripila visokių pasakėlių ir apie praeitį, kad ir tariamą dviejų Kauno damų Sąjūdį ir plaukiojančius nepriklausomybininkus, kad susijauktų, ką iš tiesų giname.
Ir šiandien iš visų pusių lipa į sceną maži Napoleonai, skelbiantys, kad tai jie tada išlaisvinę Lietuvą ir net išjudinę visą Sovietiją. Tikslas – net jūsų, veteranų, ginčas ir nesantarvė. Tą reikia matyti ir negalima tam pasiduoti.
Ginkime tiesą. Čia dabar pagrindinis frontas. Juk ir Šventajame Rašte pasakyta: tiesa padarys jus laisvus. Kai susitinkame kaip šiandien, žinome, kad pirmiausia esame tiesos gynėjai. Lietuva – tai mūsų tiesa. Melas anksčiau ar vėliau žlunga. Ir dabar bus tas pats. Žlugs ir dar viena melo imperija, kiek ji besipūstų ir begrasintų tariamai mažesniems. O mes nesijauskime mažesni. Mes esame savo vietoje, savo namuose ir mes niekur nesitrauksime.
Sveikinu jus, gynėjai, ir linkiu jums daug jėgų gynybai, kurios dar labai ir labai reikės. Gyvuokit!
