Žmonės, dėvintys maskuojamąją uniformą

Ukrainos užnugaryje karių pasisakymus linkstama apibendrinti. Uniformuotas žmogus virsta kastos atstovu

Pavlo Kazarin

Kadaise vienas pažįstamas kunigas sakė, kad Biblijoje galima rasti bet ką. Kad ten yra aprašyti įvairūs elgesio modeliai panašiose situacijose. Kad pasirinkimo laisvė lieka žmogui – ir viską lemia tai, kurioje konkrečioje knygos vietoje paliekame savo žymes.
Žinote, tas principas veikia ir kariuomenės atžvilgiu.
Juk kariuomenėje taip pat galima rasti viską, ko tik nori. Heroizmas ir savanaudiškumas. Drąsa ir biurokratija. Pasiaukojimas ir abejingumas. Visi dėvi tą pačią uniformą, bet po ja – skirtingi žmonės. Ir tavo pasakojimas apie kariuomenę priklausys nuo to, kur tiksliai tame, ką pamatei ir patyrei, imsi palikinėti savo žymes.
Liudininkai tas pačias situacijas apibūdins skirtingai. Tame nėra jokio prieštaravimo – gynybos pajėgose tarnauja šimtai tūkstančių žmonių. Kiekvienas jų turi savo patirtį, savo emocinę sistemą ir savo požiūrį į gyvenimą. Kiekvienas kario pamokslas iš tikrųjų yra išpažintis. Tuo metu mes girdime ne tiek pasakojimą apie tai, kas nutiko, kiek pasakojimą apie kalbantįjį.
Užnugaryje mus dažnai apibendrina. Maskuojamą uniformą dėvintis žmogus iškart virsta kastos atstovu. Tai, ką jis pasakė, klajoja po naujienų svetaines su antraštėmis iš serijos „Kareiviai pasakojo, kas jiems patinka / nepatinka / žudo / sustiprina“. Bet esmė ta, kad kiekviename interviu į klausimus atsako ne uniforma, o tas, kuris yra po ja. Neatsitiktinai oficialūs kariuomenės spikeriai primena robotus – jų užduotis yra neišleisti asmeniškumų į komunikaciją.
O asmeniškumai būtinai išlįs.
Karas išsekina. Žmonės pavargsta. Kuo arčiau fronto, tuo daugiau galių įgyja mūsų „vidinė beždžionė“. Kuo toliau nuo užnugario, tuo kartais sunkiau ją suvaldyti. „Vidinė beždžionė“ minta mūsų stresu ir retkarčiais išsirėkia socialiniuose tinkluose. Išlieja juose apmaudą ir įniršį, neviltį ir rūstybę, pyktį ir nuovargį. Bet kiekvienas, kuris tai girdi užnugaryje, yra linkęs apibendrinti konkretų – kaip bendrą, o individualų – kaip kolektyvinį.
Mūsų sprendimai yra mūsų charakterių rezultatas. Sudėtingas žmogus turi sudėtingą pasaulį. Paprastas – paprastą. Įtartinas žmogus gyvena klastingame pasaulyje, o geras žmogus – geranoriškame. Niekam neateitų į galvą apibendrinti savo laiptų aikštelės kaimyno nuotaiką iki visos laiptinės nuotaikos. Iki tol, kol jūsų kaimynas neužsivilks maskuojamosios uniformos.
Tokie fronto apibendrinimai kartais atrodo kaip užnugario bandymas pastatyti barjerą. Tačiau tiesa ta, kad nėra jokių ypatingų karui gimusių žmonių. Trys ketvirtadaliai maskuojamąją uniformą dėvinčių žmonių dar neseniai buvo civiliai. Už kiekvieno nugaros – savos biografijos, užnugario profesijos ir šeimos istorijos šleifas. Bet kurio autobuso, kuriuo važiuojate į darbą, keleiviai galėtų tarnauti jūsų būryje. Tegu mūsų uniforma jūsų neapgaudinėja. Ją gali tekti apsivilkti kiekvienam.
Mūsų veiduose mažai epiškumo. Kai apie šį karą bus kuriami filmai, mes nepraeisime atrankos net į masuotes. Mus vaidins premijų ir titulų laureatai, o mes, sėdėdami salėje, aptarinėsime siužeto netikslumus. Tiesiog mums išpuolė gyventi subjektyviausiu mūsų šalies istorijos laikotarpiu. Mūsų karo baigtis lems taisykles, pagal kurias gyvens žemynas. Ir tas taisykles kaip tik dabar perrašinėja žmonės, su kuriais prieš karą vaikščiojote tomis pačiomis gatvėmis.
Kariuomenė suteikė kiekvienam galimybę tapti dalimi šio to didesnio. Dalimi istorijos, kuri bus studijuojama, dalimi proceso, apie kurį bus rašomos knygos. Kariuomenė suteikia galimybę būti bendraautoriais įvykių, kurie subalansuos persipynusius gėrio ir blogio įvaizdžius.
„O ką tu veikei per karą?“ Būtent taip turbūt skambės pagrindinis mūsų ateities klausimas. Ir jei netgi neplanuojate to klausti savęs, greičiausiai to paklaus jūsų vaikai. Kai kurie mūsų draugai pavirs gatvėmis. Kiti – paminklais. Dar kiti rašys atsiminimus, kuriuose prisimins būtent tai, ką iš anksto pasižymėjo savo atmintyje.
Ateities kartos tikrai pradės mus šlovinti – kad visiškai kasdieniški mes atitiktume mūsų įvykių mastą. Tačiau gyvenantys tuo pačiu metu kaip ir mes, žino tiesą. Mes niekuo nesiskiriame nuo jūsų. Mes lygiai tokie patys kaip jūs. Tik pavargę, nesiskutę ir susikaupę. Kurie, be to, apie tą patį gali papasakoti visiškai skirtingai.
Nes kariuomenė ir tiesa yra kaip Biblija. Joje galite rasti bet ką.
Netgi save.

Pagal Українська правда 2023-05-14,  2023-05-15

Paskelbta Rusijos agresija.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *