Evgen Dykyj: Kai bus užimtas kuris nors iš didžiausių Ukrainos miestų, valdžia prabus (2 dalis)

Skaitytojams i pristatome kovo 31 d. „Novynarnia” portale paskelbto pokalbio su LKKSS (LKKSS VAS) garbės nariu antrąją dalį.

Pirmąją pokalbio lietuviškos versijos dalį skaitykime čia —>

„Galima sakyti, kad kažkas „Miške“ nusibaigė. Tikiuosi, kad „salietis“ ten sukels sąmyšį“

– Anądien prezidentas iš Nacionalinio saugumo tarybos sekretoriaus pareigų atleido labai ilgai šias pareigas vykdžiusį Oleksijų Danilovą, o į jo vietą paskyrė buvusį Užsienio žvalgybos tarnybos vadovą Oleksandrą Litvinenką. O Užsienio žvalgybos tarnybai savo ruožtu vadovaus Olegas Ivaščenka, buvęs Kirilo Budanovo pavaduotojas Vyriausioje žvalgybos valdyboje. Kaip komentuojate šiuos personalo pokyčius?

– Pirmiausia pasakysiu, kad tai neturi nieko bendra su situacija fronte. Dėl Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos komentarų neturiu, nes kare jis nieko nesprendžia. Galbūt prie naujojo vadovo kažkas pasikeis.
O dėl Užsienio žvalgybos tarnybos pasakysiu taip: efektyviausia iš mūsų specialiųjų tarnybų, tai yra Vyriausioji žvalgybos valdyba, faktiškai perima į savo kontrolę ir valdymą kur kas mažiau efektyvią, deja, Užsienio žvalgybos tarnybą.
Užsienio žvalgybos tarnyba šiame kare pasirodė visiškai neveiksminga. Dabar, kai ten paskirtas vienas iš Budanovo pavaduotojų, bent jau yra vilties, kad ir ten atsiras Vyriausiajai žvalgybos valdybai būdingas veržlumas. Nes anksčiau ne patys žemiausi Vyriausiosios žvalgybos valdybos karininkai privačiuose pokalbiuose, pavyzdžiui, apie sveiką konkurenciją tarp Vyriausiosios žvalgybos valdybos ir Užsienio žvalgybos tarnybos, iš karto persikreipdavo, jei kalba pasisukdavo apie už diplomatinę žvalgybą atsakingą Užsienio žvalgybos tarnybą. Ir cituodavo frazę iš „Sostų žaidimų“: „Kas miręs, numirti nebegali“.
Tikiuosi, jog dabar kažkas pasikeis. Žargonu Užsienio žvalgybos tarnybos pavadinimas –  „Miškas“ (dėl vienos būstinės vietos, taip sakant), o Vyriausioji žvalgybos valdybą – tai, kaip žinia, „Sala“.
Taigi, dabar tikrai galima pasakyti, kad kažkas „Miške“ nusibaigė. Manau, kad ten bus didelių pokyčių ir naujajam vadovui nuoširdžiai linkiu sėkmės. Manau, kad „salietis“ tame „Miške“ pagaliau sukels gerą „sąmyšį“.

„Jei ir bus išpuolis prieš Sumus, tai tikrai ne dabar. Ir Rusų savanorių korpuso reidas tai įrodė“

– Dar viena kovo mėnesio tema – Rusų savanorių korpuso ir kitų rusų savanorių reidas rusijos federacijos pasienio regionuose. Būtent su juo siejama tai, kad pastarąsias kelias savaites rusai tiesiog įnirtingai terorizuoja Ukrainos pasienį Sumų srityje. Ir jau pasigirsta pranešimų, kad tuoj, tuoj bus puolami Sumai…

– Dėl Sumų puolimo, čia aš prisiimu atsakomybę, kad nuraminčiau ir sakau, kad jei tai įvyks, tai tikrai ne dabar. Visai tikėtina, kad tai bus vienas jų to kito puolimo taikinių po jų mobilizacijos. Bet dabar pas juos tiesiog fiziškai nėra kam pulti ta kryptimi.
Ir iš tikrųjų Rusijos savanorių korpuso ir kitų reidas tai vaizdžiai pademonstravo, kad rusai ne tik neturi kuo pulti Sumus. Ssu rezervais jie tiek turi bėdų, jog net neturi jėgų išmesti grupelės savanorių iš kelių pasienio kaimų.
Kitas dalykas, jog, deja, nėra pagrindo tikėtis „didžiojo išsivadavimo žygio į Maskvą“. Faktas yra tas, kad mūsų Vakarų sąjungininkai labai griežtai draudžia Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms pereiti rusijos federacijos sieną.
Štai kodėl esame priversti apsiriboti tų hibridinių operacijų formatu, kokį vykdo mūsų pusėje kovojantys Rusijos piliečiai. Nes joks Baidenas negali sutrukdyti jiems grįžti į savo namus.

O juk jų – mažiau nei trys batalionai. Taigi ką galima padaryti poros batalionų pajėgomis, jie daro ir veikia puikiai. Tačiau be masinės gyventojų paramos ir masinio rusų dalinių perėjimo į jų pusę jie toli nueiti negali. O to kol kas visiškai nematyti.
Kita priežastis, kodėl jie negali nueiti labai toli, – tai, būkime atviri, kad jie veikia po mūsų artilerijos skėčiu. Jei atkreipsite dėmesį į teritorijų, kurios buvo išlaisvintos dėl šio reido, išsidėstymą, jos visos yra pasienio juostoje. Ši situacija panaši į mūsų placdarmą dešiniajame Dniepro krante.
Viena vertus, atsirado bent kažkokia dalis Rusijos teritorijos, laisva nuo putino. Bet, deja, tai net ne vienas rajono centras, nekalbant jau apie sritį. Jeigu jie užimtų bent Graivoroną, virš rajono administracijos iškeltų Rusijos savanorių korpuso vėliavą ir paskelbtų ten apie įkurtą laisvos nuo putino Rusijos civilinę administraciją – tai galėtų turėti labai rimtų pasekmių.
Bet, deja, net ir to nebus. Tiesiog todėl, kad jie neturi pakankamai žmonių, o mes negalime sekti jiems iš paskos ir jau ten teikti tiesioginę paramą.

„Verslininkai padidino gamybą, gamina dronus, kurie nuskrenda į rusijos federacijos gilumą, bet valstybė dabar neturi pinigų jiems nupirkti“.

– Remiantis naujausiu „Financial Times“ straipsniu, mūsų sąjungininkai ne tik draudžia Ukrainos kariams kirsti rusijos federacijos sieną, bet ir prašo nedaužyti rusijos naftos perdirbimo gamyklų . Nors šių atakų dėka, „Bloomberg“ skaičiavimais, Ukraina „išjungė“ iki 15% visos rusijos naftos perdirbimo pramonės. Ar šiame kontekste galima kalbėti apie naują etapą kuriant Ukrainos smogiamuosius dronus, kurie jau geba pasiekti taikinius už daugiau nei 1000 km?

– Taip, mūsų bepiločių orlaivių pramonė labai pažengė į priekį ir žengia toliau. Tačiau dabar iškilo nauja problema, ir ji yra labai reikšminga. Anksčiau kalbėjome, kad pagrindinė problema – kaip padidinti gamybą, kai yra daug mažų „kulybinų“ (išradėjų– Red.) ir nė vieno Henry Fordo, kuris juos surinkinėtų konvejeriu. Ačiū Dievui, daugelis įmonių jau sugebėjo įveikti tą kliūtį ir turime didelio masto gamybą. Bet toliau nutiko štai kas.
Jei pamenate, šalies vadovybė tiesiai skelbė: gaminkite viską, ką tik galima pagaminti frontui – bet kokį ginklą, bet kokią įrangą, amuniciją. Viską nupirksime, nes frontas „suvalgys“ viską.
Taigi gynybos produkcijos gamyba per pastaruosius metus išaugo tris kartus, o šiemet tikimasi augimo dar šešis kartus. Bet staiga visa tai sustoja… nes valstybė neturi pinigų. Jie tiesiog nesitikėjo, kad gamintojai taip greitai sugebės susiorientuoti ir tiek daug nuveiks.
O dabar įsivaizduokite save vietoje gamintojų, kurie investavo savo pinigus, ėmė paskolas, didino gamybą — ir dabar jie pakabinti, nes nėra valstybinio užsakymo dėl valstybės lėšų trūkumo. Nors iš tikrųjų jų turime velniškai daug, tik toliau klojami šaligatviai, įrenginėjami gėlynai, tilteliai, o ne palaikoma gynybos pramonė.
Tiesą sakant, tai taip pat yra mobilizacijos klausimas. Iš ties

reikia mobilizuoti ne tik žmones, bet ir finansus.

Betgi politinės valios tai padaryti, kaip matosi, tėra lygiai taip pat tiek, kiek ir dėl žmonių mobilizacijos. Akcizų, karinės rinkliavos niekas nedidina, iki šiol nesukurtas gynybos fondas. Užtat įvairūs pirkimai gynybai yra išsibarstę po žinybas, o gamyba sustoja, nes niekas nesiima telkti lėšų tiems pirkiniams.
Tai toks neatsakingumas, kad net nežinau, kaip tai pavadinti. Atrodo, kad medicinoje nėra tokios diagnozės kaip „impotencija su letaline baigtimi“. Tačiau tai, ką dabar matau mūsų užnugario gyvenime ir ypač valstybės administravime, yra būtent tai. Impotencija, kuri šiai šaliai gali baigtis mirtimi.
Tačiau yra ir teigiamų dalykų. Dabar, rusijos naftos perdirbimo gamyklų „medžioklės“ kontekste, visur pasirodo drono „Liut“ pavadinimas, apie kurį daugiau beveik nieko nežinoma. Taip jau susiklostė, kad žinau apie jį jei ne viską, tai bent labai daug. Ir pažadu labai įdomų pokalbį po karo. Dabar daugiau nė žodžio nepasakysiu, nes iš tikrųjų džiaugiuosi, kad su šiuo dronu mūsų informacinėje erdvėje nutiko unikali istorija, kai apie jį tikrai nėra žinoma. O kuo mažiau apie jį žinoma, tuo geriau jis skraido.
Tiesą sakant, per pastaruosius šešis mėnesius turėjome dvi strategines sėkmes, ir abi yra labai galingos: tai iš tikrųjų rusijos federacijos Juodosios jūros laivyno neutralizavimas ir ta istorija su tolimojo nuotolio smūgiais rusijos teritorijoje, konkrečiai, į naftos perdirbimo gamyklas ir naftos terminalus.

Mes užčiuopėme rusijos silpnąją vietą. Dažnai mus suklaidina palyginimas apie Dovydą ir Galijotą, kai Dovydas išsitraukė timpą, paėmė akmenį, įsuko – ir milžiniškas Galijotas jau guli. Deja, realiame gyvenime taip nėra. Ir jei tu esi Dovydas, o prieš tave Galijotas, vienintelis dalykas, kuris normaliai suveikia, yra tūkstančio pjūvių taktika. Ta galybė turi paplūsti krauju. Tai vienintelis dalykas, kuris tikrai veikia.
Ir tais smūgiais mes jau pataikėme jei ne į arteriją, tai bent į labai rimtą veną. Niekam ne paslaptis, kokį didžiulį vaidmenį rusijai vaidina nafta ir dujos –dabartinei raškai, kokia ji yra, tai apskritai yra egzistenciniai dalykai. Mes kovojame su beprotiška benzino kolonėle. Nes niekas pasaulyje neperka nieko, ką rusai gamina rankomis – viskas kreiva. Tačiau gamtinės iškasenos, kuriomis gamta dosniai apdovanojo ne rusus, o jų jau sunaikintas Šiaurės ir Sibiro tautas, yra visai kas kita.
Šis rusijos užgrobtas lobis – vienintelis stabilus valiutos šaltinis jų biudžetui. Tačiau jei naftos ir dujų pas juos pilna, tai perdirbimo ir transportavimo sistema yra labai pažeidžiama. O juk tai, prie viso kito, yra ir kuro šaltinis jų armijai.
Pagal teritoriją rusija – didžiulė šalis. Karinių veiksmų vykdymui jų teritorijoje, kai ten įsiveržiama žirgais ar tankais, tai absoliutus pranašumas. Tačiau dėl jos apsaugojimo oro gynybos sistemomis – vaizdas visiškai kitoks. Jiems užteko oro gynybos sistemų, kad labai aklinai apsuptų fronto liniją ir daugiau ar mažiau suformuotų žiedą aplink Maskvą. Ir tam jie turėjo paimti oro gynybos priemones iš Arkties, iš Tolimųjų Rytų, Kurilų salų.
Bet kuo uždengti kelias dešimtis naftos perdirbimo gamyklų ir dar dešimtis pagrindinių gynybos gamyklų? Ogi niekuo.
Taigi dabar vienintelis klausimas – kuo greičiau prikniedyti kuo daugiau tų dronų ir jais užgulti rašką. Kaip matome iš jų isteriškos reakcijos, tai tikrai veikia.

„Jie ne tik supyko, – jie išsigando. Mes tikrai aptikome jų silpnąją vietą“

– Beje, apie isterišką reakciją. Po paskutinių masinių rusijos federacijos raketų smūgių kai kas Ukrainoje pradėjo kalbėti, kad gal tikrai nereikėtų daužyti jų naftos perdirbimo gamyklų, nes jie per daug įpykę, mums gi bus blogiau… Ką tu į tai pasakysi?

– Jie ne tik įpyko – jie išsigando. Tai labai svarbu. Tikrai aptikome jų silpnąją vietą.
Iš čia ir tie amerikiečių priekaištai „nedaužyti naftos perdirbimo gamyklų“. Tiesą sakant, benzino kainos Amerikoje nepriklauso nuo to, kad mes sunaikinsime dar vieną rusijos naftos perdirbimo gamyklą. Tačiau rusų agentūra ten labai galinga.
Beje, mes į tai pateikėme puikų atsakymą. Kai stačiai kitą dieną po viešos diskusijos apie tai, ką apie tai galvoja mūsų sąjungininkai, bumbtelėjo kitos jų naftos perdirbimo gamyklos. Manau, kad tuo buvo pašalinti visi klausimai.
Ir tai visiškai teisingas atsakymas. Tai adekvatus, subjektyvus elgesys. Nes, atleiskit, mums reikia laimėti šį karą, o ne Valstijoms.

– Kaip manai, kodėl jie pradėjo atakuoti mūsų energetikos sistemą būtent dabar – kai žiema, kurios mes dėl to taip bijojome, jau praėjo? Anksčiau nesuspėjo, ar tai tikrai toks spontaniškas „atsakymas“ į atakas prieš naftos perdirbimo gamyklas?

– Pradėkime nuo to, kad tiems smūgiams jie kaupė raketų atsargas ilgiau, nei mes atakavome naftos perdirbimo gamyklas. Tai svarbus dalykas: jie ruošėsi būtent masiniams smūgiams, ir gana ilgai.
Ir jie vis tiek į ką nors būtų smogę. Kitas dalykas –  taikiniu galėjo būti ne energetikos sistema. Bet vis tiek būtų mums smogę.
Klausimu „kodėl jie nesmūgiavo žiemą“. Ankstesnę žiemą jie turėjo visiškai aiškią strategiją, paremtą visišku ukrainietiško mentaliteto nesuvokimu. Jie sprendė pagal save, todėl nuoširdžiai save įtikino, kad jei turėsime šaltą, alkaną žiemą be šviesos ir be šilumos, tada pradėsime verkti ir bėgsime pas savo valdžią šaukdami: „greičiau kapituliuokite, nes daugiau neištversime“.
Ta strategija suveikė, sakyčiau, visiškai priešingai. Nedaug dalykų mus visus taip suvienijo, kaip tie smūgiai ankstesnę žiemą. Na, bet rusai, deja, juk nėra visiški idiotai. Ir jie sugebėjo išanalizuoti savo klaidas. Todėl, matydami, kad taip neveikia, šią žiemą jie beveik nepalietė mūsų energetikos. Vietoj to, pagrindiniai smūgiai buvo skirti gynybos įmonėms.
Jie patikėjo mūsų gynybos pramone ir suprato, kad tikrai galime daug pagaminti. Taigi buvo visiškai logiška, kad jie pabandė tam užkirsti kelią. Deja, tie bandymai dažnai buvo sėkmingi ir labai skausmingi…
Tačiau dabar susiklostė kitokia situacija. Jie ruošė kitą masinę kampaniją, bet turėjo ją pradėti anksčiau nei planuota. Nes

šiais smūgiais į naftos perdirbimo gamyklas putiną pastatėme į labai nepatogią padėtį.

Pavyzdžiui, jie savo informacinėje erdvėje sugebėjo gerokai užgniaužti paminėjimus apie Rusijos savanorių korpuso reidą, tačiau nuslėpti, kaip visoje šalyje dega naftos perdirbimo gamyklos ir naftos sandėliai, nepavyko. Ir, žinoma, net kvailiems maskoliams kyla logiškas klausimas, kaip gali būti, kad trečiaisiais karo metais ne tik jų kariuomenės dar nėra Kyjive, bet net jų oro gynyba nepajėgia ten jų užnugaryje uždengti.
Čia dar reikia suprasti rusų mentalitetą. Istoriškai rusai visada atleisdavo savo carams, tironams, diktatoriams bet kokį žiaurumą, bet kokius nusikaltimus. Tačiau jie niekada neatleido silpnumo. O išpuoliai prieš naftos perdirbimo gamyklas parodė būtent režimo silpnumą.
Todėl jiems skubiai reikėjo parodyti savo informacinei erdvei, kaip jie mus „kvailai sukočiojo“. Ne veltui iš pradžių buvo bandoma demonstratyviai masiškai atakuoti Kyjivą. Bet viskas atsimušė į „Patriotus“, viskas buvo numušta.
Ir tada, antrą dieną, jie surengė didelio masto ataką prieš energetiką – galingiau nei bet kurią ankstesnę žiemą. Tuo pačiu ne į Kyjivą, o į tas sritis, kur, deja, jie žino apie oro gynybos silpnybes.

Tų smūgių pasekmės tikrai labai rimtos, tik čia jie jau kiek pavėlavo. Visoje šalyje temperatūra jau stabiliai „pliusinė“, daugumoje Ukrainos miestų jau ir taip ketinta išjungti šildymą. Todėl poveikis iš dalies neutralizuojamas.
Na, jie pavėlavo ir globaliu mastu, nes dabar turime bendrą energetikos sistemą su ES. Štai kodėl, nepaisant rimtų smūgių generatoriams, elektra daugumoje sričių yra arba ją galima greitai atkurti po trumpalaikių atsijungimų.

Teroristinis aktas „CrocusCityHall“ koncertų salėje. Operacija „Empatija“?

– Kita kovo mėnesio aktualija tapo teroro išpuolis „Crocus City Hall“ koncertų salėje netoli Maskvos. Jau užsiminei, jog daugelis mano, kad jį tyčia suorganizavo putino valdžia „veržlėms priveržti“, paskelbti kažkokią totalinę mobilizaciją ir pan. Kadangi tu su tuo nesutinki, kas, tavo nuomone, tada tai organizavo ir kodėl?

– Priežastis tikrai nesusijusi su mobilizacija, nes, kaip jau sakiau, jiems dėl to nieko nereikia organizuoti. Bet tai nereiškia, kad kremlius čia iš vis niekuo dėtas. Tiesiog svarstymai gali būti visiškai kitokie. Šiaip dabar yra trys versijos. Iš karto sakau, nežinau, kuri iš jų teisinga. Be to, net nežinau, ar bent viena iš tų trijų yra teisinga. Tačiau kiekviena iš jų gali būti pagrįsta.

1 versija

Man atrodytų mažiausiai tikėtina, kad tai tikrai „tik“ „Islamo valstybės“ teroristinis išpuolis, sutapęs laike grynai atsitiktinai. Ilgai brandintas, galiausiai įvykęs, o tada kremlius skubiai ieškojo, kam jį ,,prikabinti‘‘. Ir, žinoma, pirmas noras buvo ,,prikabinti mums‘‘. Tai visiškai akivaizdu.
Priminsiu, kad po teroristinio išpuolio buvo anonsuota, jog tą patį vakarą bus putino kalba, o tada staiga jos nebuvo. Manau, jog net žinau kodėl: nes iki jo suspėjo išstoti Blinkenas. Ir Blinkeno pareiškimas buvo absoliučiai nedviprasmiškas: atseit, mes tikrai žinome, kad Ukraina tame nedalyvavo, jumis niekas nepatikės. Todėl puilo kalbą teko atidėti.
Juk tikrai negalima atmesti to, kad tą nuprotėjusią šalį teroristę užpuolė kitas nuprotėjęs teroristas. Bent jau todėl, kad socialinė bazė islamiškajam terorizmui rusijoje labai galinga. Ir pirmiausia tai yra būtent tie absoliučiai beteisiai, engiami nelegalūs darbininkai iš buvusios sovietinės Vidurinės Azijos šalių – Tadžikijos, Turkmėnijos, Uzbekijos. Tie „Ravšanas ir Džamšutas“ (humoro serialo „Naša Raša“ personažai) rusijos federacijoje, neperdedant, yra vergų pozicijoje, tiesiogine prasme ten visi į juos valosi kojas. Bet jie vis tiek pasilieka, nes net tos kapeikos, kurias jie Maskvoje uždirba, yra žymiai daugiau, nei jie uždirbtų namuose.
Tačiau juk neapykanta tam aplinkiniam „elitui“ bręsta. O dar atsiranda musulmonų pamokslininkų, kurie „nurodo kelią“, kurie sako, kad iš ties nereikia taip ramiai kentėti…
Tai iš principo neatmestina. Tačiau ši versija neapima dviejų momentų. Pirmiausia tai, kad kaip tik „Crocus City Hall“ koncertų rūmuose prieš pusantrų metų rusijos saugumo pajėgos kažkodėl surengė kovos su terorizmu mokymus.
Sutapimas? Na, žinoma, būna. Tačiau yra ir kitas, rimtesnis dalykas: visiškai neįsipaišantis į visą rusijos ir ISIS santykių istoriją. Viena vertus, rusija ir ISIS oficialiai laikomos priešėmis. Sirijoje jos yra priešingose pusėse. Nes ISIS ten tikrai kovojo prieš Bašaro al Assado režimą, o rusijos kariuomenė išgelbėjo Assadą.
Bet panagrinėjus situaciją išsamiau, yra niuansas. Rusai kovose prieš ISIS praktiškai nedalyvavo. Prieš ISIS kovojo amerikiečiai ir amerikiečių remiami kurdai. Tuo tarpu rusijos kariuomenė kovojo prieš provakarietišką Sirijos demokratinę opoziciją. Jie labai aiškiai skyrėsi.
Ir šiaip jau seniai stebimi rusijos specialiųjų tarnybų ir ISIS kontaktai. Juk net ISIS įkūrėjai buvo du buvę Sadamo Huseino laikų Irako žvalgybos tarnybų vadovai. O tai iš tikrųjų buvo KGB filialas arba bent jau labai artimas sąjungininkas. Ir tas pats jaunasis kagėbistas vova putinas visiškai galėjo tiesiogiai susitikti su tais pačiais būsimais ISIS įkūrėjais. Jie sukosi tuose pačiuose reikaluose.
Pakanka pasakyti, kad kai jauni rusijos musulmonai važiuodavo į Al-Qaedą, FSB juos gaudė kaip įmanydamas. O kai jie pradėjo gana masiškai traukti į ISIS, nebuvo jokių kliūčių. – „akys buvo užmerktos“. Ir, atkreipkite dėmesį: iki šiol nebuvo nei vieno ISIS teroristinio išpuolio prieš rusiją ir rusus. Kodėl staiga dabar? Štai kodėl man kyla daug klausimų dėl ISIS.

2 versija

Antroji versija, kuri, beje, pasirodė rusiškuose leidiniuose, egzistavo labai trumpai ir buvo akimirksniu ištrinta. Bet ji kaip tik labai įdomi. Remiantis šia versija, teroro išpuolį surengė kontūzyti specialiosios karinės operacijos dalyviai, galbūt net „vagnerovcai“. Kurie tiesiog prisikariavę fronte paūžė Maskvoje kaip „mažorai“.
Šios versijos naudai liudijai tai, kad teroristai veikė labai profesionaliai. Per 15 minučių patekti į patalpas – ten beje, būtent tą dieną dėl kažkokių priežasčių neveikė metalo detektorių vartai. Nušauti 40 žmonių, padegti patalpas ir ramiai išeiti – na, visa tai nelabai dera su „Ravšano ir Džamšuto“ versija. Tačiau su „vagnerovcų“ versija – visiškai lengvai.
Ir pagarsinti tą versiją kremliui būtų siaubingiausia. Pripažinti, kad pusantro šimto žmonių „viduryje Maskvos“ paklojo „specialiosios karinės operacijos didvyriai“, būtų blogiausia, kas jiems galėtų nutikti politiškai. Todėl ir pradėtos skelbti visas tos versijas apie „Kyjivo ranką“, „Budanovo vizitinę kortelę“ ir t.t. Bet Blinkenas permušė.

3 versija

Ir galiausiai yra trečia versija – mano nuomone, labiausiai tikėtina. Kad tai bendra ISIS ir rusijos specialiųjų tarnybų operacija. Tai yra, rusijos specialiosios tarnybos „prašė“ ISIS organizuoti šį ir galbūt dar visą eilę vėlesnių teroro išpuolių.
Kodėl? Manau, visi pamena, kaip putinas atėjo į valdžią. Kad laimėtų rinkimus, jam buvo visiškai normalu susprogdinti kelis gyvenamuosius namus, nužudyti 300 savo piliečių, o buvo pasirengta nužudyti ir daugiau. Tai yra, jiems teroras prieš savo gyventojus iš esmės yra absoliučiai darbinis politinis įrankis. Kuris, esant reikalui, „išsitraukiamas ant stalo“ ir panaudojamas.
Žinoma, kyla logiškas klausimas: jeigu ne „mobilizacijos sustiprinimui“, tai kam jis skirtas?
Esmė tame, kad šalia rusijos vidaus politikos yra ir užsienio politika. Ir tuo atveju, jei šį teroristinį išpuolį kremliaus prašymu įvykdė ISIS, tai būtų galima vadinti operacija „Empatija“.
Atkreipkite dėmesį, kaip į jį reagavo Vakarų žiniasklaida. Jų akyse teroro išpuolis „Crocus City Hall“ koncertų salėje prilygino rusiją Prancūzijai, JAV ir kt., tai yra nuo islamo terorizmo nukentėjusioms Vakarų valstybėms. Kuriose nuo 2001 m., tai yra beveik ketvirtį amžiaus, islamo terorizmas lieka siaubo istorija numeris vienas.
Tai būtent tai, ko jie visą laiką bijo, ir kuo žaidžia visi jų kraštutiniai dešinieji. Ir tai yra baimė, kuri gyvena kiekviename Vakarų žmoguje. Priešingai nei rusijos baimė, kuria ne visi suvokia. Nes rusija yra toli ir vis dar kovoja savo buvusiose kolonijose, o ne Vakaruose. O islamo terorizmas kovoja jau ten.
Ir dabar rusija atsistoja į tą pačią eilę su jais. Tokia pati auka. O tai iššaukią natūralią empatiją.
Vakariečiai nejaučia empatijos Mariupolio dramos teatro aukoms, nes nesugeba įsivaizduoti savęs tokioje situacijoje, kai jų miestas yra apsuptyje, vyksta karas ir ant jų numetama aviacinė bomba. Tačiau situaciją, jog jie nuėjo į koncertą paprastame ramiame mieste, o ten staiga iššoko teroristai šaukdami „Allach Akbar“ ir koncertą pavertė žudynėmis, jie labai lengvai įsivaizduoja,

todėl tie maskviečiai jiems dabar artimi. priešingai nei mes, deja.

Ir ta empatijos banga tokia galinga, kad net keliems Bundestago nariams teko padaryti specialų pareiškimą prašant „nepervesti to į politinę plotmę“. Kad gal ir gaila konkrečių teroristinio išpuolio aukų, bet dėl to pati rusija nenustojo būti teroristine valstybe. Tai, kad tokį pareiškimą tenka  skelbti Vokietijos Bundestage, liudija „Crocus“ operacijos sėkmę.
Na, galiausiai, nuo tos empatijos belieka vienas žingsnis iki klausimo „prieš ką mes draugaujame?
putinas Vakarams siunčia galingą signalą: „Turime bendrą pavojingą priešą, imkimės vėl bendrauti, vėl tartis vieni su kitais, ką nors nuspręsti prieš bendrą priešą“. Na ir, atitinkamai, leiskite mums čia su ukrainiečiais kažkaip išsiaiškinti patiems arba pagaliau priverskite juos sudaryti paliaubas.
Žinoma, tai, kad ši versija yra labai logiška, nereiškia, kad ji būtinai teisinga. Tačiau to tikimybė yra labai didelė.

Pagal novynarnia.com

Vertė L. L. Redagavo Vidmantas Petras Kuprevičius.