Kariuomenės kūrėjai dalyvavo Didžiosios Kovos apygardos partizanų pagerbimo šventėje

2017 m. rugpjūčio 12 d. Kaišiadorių raj. Kaugonių kaime pirmą kartą įvyko Didžiosios Kovos apygardos (DKA) partizanų pagerbimo šventė. DKA buvo įkurta ne kur kitur, o šiame kaime, todėl minėta šventė turėjo ne tik simbolinę prasmę, bet ir realų gyvą sąlytį su partizanų kovų istorija. Tai kartu ir Kaugonių kaimo šventė, iš kurio į partizaninį karą išėjo ypač gausus būrys vyrų… Šventė susidėjo iš dviejų dalių: pirma – buvo apvažiuotos ir aptvarkytos su partizanų kovomis susijusios vietos, antra – Kaugonių kaimo pievoje po atviru dangumi įvyko baigiamoji šventės dalis. Bet apie tai plačiau…
Šeštadienio rytą, 10 val., prie Kaugonių kaimo kapinaičių susirinko apie 50 šventės dalyvių, kurie norėjo aplankyti DKA partizanų kovos vietas. Didesnė dalis, apie 40 žmonių, tarp jų ir Vlniaus įgulos karininkų ramovės (VĮKR) ansamblio „Vilnelė“ ir vyrų choro „Aidas“ nariai, autobusu atvyko iš Vilniaus, kai kas atvažiavo iš Kiašiadorių, net iš Klaipėdos… Renginyje susitiko net 11 Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos (LKKSS) narių iš Vilniaus (9 nariai), Šiaulių (Antanas Kliunka) ir Klaipėdos (Kęstutis Trakimas) skyrių. Net 7 LKKSS nariai, lyg susitarę, atvyko su juodos spalvos LKKSS marškinėliais, papuoštais Kariuomenės kūrėjų simbolika, bei juoda berete su kokarda (skyrėsi tik miesto užrašas po LKKSS ženklu ant krūtinės – Vilnius, Klaipėda, Šiauliai). Kaimo kapinaitėse buvo pagerbti DKA partizanai: Romaldas Sedleckas – Karkliukas (1926 – 1994) ir dar vis nežinomas partizanas. Prie jų palaidojimo vietas žyminčių kryžių LKKSS Vilniaus apsk. skyriaus (VAS) narys, ats. mjr. Gediminas Trakimas glaustai papasakojo žuvusiųjų gyvenimo istorijas, buvo uždegtos žvakelės, kryžiai perjuosti trispalve juostele, „Vilnelės“ ir „Aido“ nariai sudainavo keletą patriotinių karinių dainų. Kitas aplankymo taškas – buvusi Jono Petkevičiaus sodybvietė, kurios vietoje stovi aukštas, apie 4 m aukščio, gražiai išdrožinėtas medinis koplytstulpis. Šioje sodyboje 1944 m. rugpjūčio mėn. įsikūrė pirmasis partizaninis junginys, vėliau išaugęs į partizaninę DKA (įkūrėjai, kaip skelbiama koplytstulpio atminimo lentoje – Jonas Misiūnas – Žalias Velnias ir Andrius Petkevičius – Aguona). Tuometinė partizaninė DKA „augdama“ teritoriškai apjungė Trakų, Ukmergės, Utenos apskritis, dalį Švenčionių ir net Alytaus apkričių.
Vėliau, po apsilankymo, čia likusi gausi LKKSS narių grupė atnaujino koplytstulpį – jį visą perdažydama (tam net teko pasitelkti kopėčias). Apie 11 val., likę pirmosios šventės dalies dalyviai miške aplankė DKA partizanų žūties vietą, prieš tai išvalydami simbolinį taką iki jos: iškirto nevertingą pomiškį, apgenėjo didelių medžių šakas, nuvalė šakų krituolius, išmynė žolynus (vietos vietomis pakankamai pelkėtos). Žūties vietoje stovi kryžius, ant jo užrašyta: „Šioje vietoje 1945.11.17 žuvo trys Lietuvos sūnūs. A. Petkevičius-AGUONA. I. K. Kazakevičiai – RŪTA AGURKAS“. Kryžius buvo nuvalytas cheminėmis priemonėmis nuo apnašų, 3 – 4 metrų spinduliu iškirstas nevertingas pomiškis, kad neužgožtų kryžiaus (ūgtelėję ąžuoliukai pagal lietuviškas tradicijas palikti teikti pavėsį žūties vietai), visi sugiedojo Lietuvos himną. Apie 12 val., Švento Jono kaimo pakraštyje, šalia keliuko, pievoje, buvo įkastas naujas paminklinis kryžius, įamžinantis realią šioje istorinėje vietoje DKA partizanų kovą su okupantais ir jų žūtį (į šią minėjimo dalį spėjo grįžti ir koplytstulpio dažytojai). Čia 1945 m. balandžio 13 d. įvyko didelis DKA partizanų mūšis su okupaciniais Sovietų Sąjungos NKVD daliniais ir stribais. Virš 200 partizanų padalinį puolė gausūs NKVD daliniai, ginkluoti šarvuočiais ir lengvaja artilerija. Mūšis buvo aršus – kaimo prieigose žuvo 13 Lietuvos partizanų, kiek tolėliau, miške, dar 3 partizanai, kaime nušauti 2 vietiniai gyventojai, apie 10 partizanų paimta į nelaisvę; priešo nuostoliai buvo žymiai didesni – žuvo 72 okupantai ir jų pakalikai, iš jų 69 NKVD kariai (vienas jų – NKVD majoras) ir 3 stribai, kiek buvo sužeista nežinoma (žuvusiuosius priešus suskaičiavo į nelaisvę paimtas jaunutis, vaiko išvaizdos, partizanas, kurį NKVDIST-ai privertė ieškoti žuvusiųjų, net neįtardami, kad jis gali būti partizanas, ir palaikę jį vietiniu kaimo vaiku). Ties naujuoju atminimo kryžiumi apgenėtos pakelės liepos, kad kryžius matytųsi iš tolo, sukastas takelis nuo kelio link kryžiaus, ant kryžiaus pakabintas vietoje moterų supintas ąžuolų vainikas, „Vilnelė“ ir „Aidas“ dainomis pagerbė ir šią atmintiną vietą, buvo išklausytas tų įvykių liudininkės Šv. Jono kaimo gyventojos pasakojimas. Tuo pirmoji šventės dalis ir baigėsi, visi patraukė į Kaugonis…
Kaugonių kaime, ūkininko šviežiai nupjautoje pievoje, apie 14 val. įvyko antroji šventės dalis, kurioje dalyvavo jau virš 100 žmonių, buvo daug garbingų svečių, renginį vedė Aurimas Perednis. Pasiruošta atsakingai: išrikiuotos suoliukų eilės prieš laikinąja stoginę, kad atsisėstų garbingo amžiaus žmonės, iš šieno ritinių sukrauti stulpai ir tarp jų ištemptas tentas, kad būtų pavėsis (arba nuo lietaus), po medžiu įkurta partizanų palapinė („šalašas“) su „trimis gyvais partizanais“ (apsirengimas, ginkluotė ir ekipuotė – tikrai to laikmečio). Po laikinąja stogine klebonas aukojo Šv. Mišias už žuvusius partizanus ir gyvuosius Kaugonių gyventojus. Tuo metu LKKSS nariai dviem ekipažais skubiai nuvyko į Kaugonių geležinkelio stotį, iš kurios 1944 m. J. Misiūnas – Žalias Velnias pasitraukė į miškus partizaninei kovai, ir sutvarkė prie jos esančio paminklo DKA partizanams aplinką: pasodino gėles, apkarpė dekoratyvinius krūmus (tai buvo paskutinė numatytų tvarkymo darbų vieta, praleista siekiant laiku suspėti į Kaugonis). Reikėtų paminėti, kad paminklas ties Kaugonių geležinkelio stotimi atsirado partizanų ryšininkės Onos Trakimienės – Snieguolės rūpesčio dėka (už Lietuvos geležinkelio lėšas?). Po Šv. Mišių KASP 208 kuopos kariai savanoriai atliko 3 salves. Buvo skaitomos ištraukos iš būsimos knygos apie DKA partizanus. VĮKR ansamblio „Vilnelė“  moterys ir choro „Aidas“ vyrai atliko koncertinę programos dalį. Po to visi susirinko prie gausaus vaišių stalo, kur labiausiai visus žavėjo gaivi gira, nes tą dieną temperatūra lauke, pavėsyje, siekė net 32 laipsnius pagal Celsijų, ir tai turbūt buvo karščiausia diena šiais metais. Vaišių metu visus linkmino vietinė kapela „Savi“. Visų šventės dalyvių nuotaika buvo pakili, visi jautė, kad renginys vykęs ir pavykęs…
Renginio reziumė puikiai atsispindi kvietime, kurį siuntinėjo vienas iš renginio organizatorių LKKSS VAS narys, ats. mjr. Gediminas Trakimas: „Vietos kaimo bendruomenė šia švente siekia puoselėti mūsų krašte gausiai kovojųsių partizanų atminimą, prisiminti jų kovų istoriją, prisidėti prie Valstybės atkūrimo šimtmečio paminėjimui skirtų renginių, skatinant patriotizmą ir meilę savo kraštui ir jo istorijai“.
Prieš išvažiuojant vilniečiams, 17 val., ant kalvos šlaito šalia kapelos „Savi“ sustojo moterys iš ansamblio „Vilnelė“, choro „Aidas“ vyrai, LKKSS nariai, viso apie 30-40 žmonių būrys, ir visi atsisveikinant kartu uždainavo tris dainas… Buvo verta atvykti ir pasiklausyti, kaip dainos sklido į tolius, ir jautėsi, kad ne veltui DKA partizanai kovėsi su nekviestais atėjūnais ir padėjo šiose vietose galvas… Jie žuvo, kad mes būtume laisvi ir tuo džiaugtumėmės…

ats. ltn., dr. Vytautas Račkauskas
LKKSS Vilniaus apskrities skyriaus narys


Kviečiame susipažinti su skiltyje FOTOGALERIJA publikuojamu LKKSS VAS nario M. Abaravičiaus fotoreportažu iš renginio

Paskelbta VAS veikla.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *