Prie Bakhmuto rusijos kariuomenė kasdien praranda beveik visą batalioną, bet nesiskaito su nuostoliais – gruodžio 27 d. telemaratono „Freedom“ eteryje kalbėjo bataliono „Aidar“ veteranas Evgen Dykyj
Ukrainos ginkluotųjų pajėgų štabas praneša, kad rusijos okupantai kasdien netenka daugiau nei 500 karių. Netgi Bachmuto rajone veikianti privati karinė bendrovė (PKB) „Wagner“ patiria didžiulius nuostolius. Dar daugiau yra 300-ųjų. Kokias matytumėte dabartinio scenarijaus perspektyvas?
Bachmute kaunasi daug mano draugų. Informaciją iš ten gaunu nuolat. Jeigu paprastai mūsų pusė, vertindama priešo nuostolius, skaičius kažkiek padidina, tai Bachmute situacija visai kitokia, Vertinimas, kad rusai ten praranda kasdien po pusę tūkstančio vien tik 200-aisiais, visiškai nepadidintas, o netgi nepilnas, nes ne viską mes žinome.
Ten iš tiesų mėsmalė. Ten rusai kasdien praranda beveik visą batalioną. Tiesiog kasdien po batalioną. Nežiūrint to puolimas vis tiek tęsiasi. Išeitų, jog jie tokius nuostolius sau laiko pateisinamais. Tokius nuostolius, kurių iš principo negalėtų sau leisti jokia XXI amžiaus kariuomenė. Bet rusai nusprendė, kad jie jau persikėlė į realybę, panašią į Antrajame pasauliniame kare, kai ištisi batalionai buvo mėtomi tai šen, tai ten, vieni nurašomi, į jų vietą siunčiami kiti. Taigi, ten mūšiai kaip Stalingrade – ne tik už kiekvieną gatvę, bet ir už kiekvieną namą.
Va, vienas mano draugas laikė poziciją 30 metrų nuo priešų pozicijų… Kitas, būdamas viename mokyklos flange, vijo priešus iš kito. Tai labai artimo kontakto mūšiai, atitinkamai žymiai mažesnis šarvuočių ir artilerijos vaidmuo. Toks kariavimo stilius lyg ir seniai, nuo Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų laikų, buvo pamirštas.
Didžiam apgailestavimui, mes taip pat patiriame nuostolius, beje didžiulius nuostolius,. tačiau vis dar galioja taisyklė, kad tokiose kautynėse puolančioji pusė praranda 3-5 kartus daugiau nei besiginančioji. Tad rusų nuostoliai nepalyginamai didesni nei mūsiškių.
Kaip jie „veikia“, kasdien nurašydami po batalioną? Jie siunčia pirmą puolimo bangą, beje dažnai ten žmonės be šalmų, be neperšaunamų liemenių (kam aprūpinimui išlaidauti), gerai jei turi penkto dešimtmečio raudonosios armijos šalmą…, siunčia antrą tokią bangą, trečią.., o kai mūsų gynėjams pradeda trūkti šovinių ir pradeda strigti ginklai, nes nėra numatyta, jog jie turėtų būti naudojami ištisas valandas be pertrūkio, va tik tada pasitelkiami profesionalūs kariai iš „Wagner“ kompanijos, turintys kariavimo patirtį įvairiuose karštuose pasaulio taškuose.
Matyt, jie tiesiog užsibrėžė tikslą iki Naujųjų Metų carui-tėveliui ant lėkštutės pateikti Bachmutą. Priminsiu, jog paskutinį kartą kokį nors didesnį Ukrainos miestą jie užėmė liepos pradžioje. Va, pirmosiomis liepos dienomis jie paėmė Lisičanską ir nuo to momento jie tik prarado, prarado, prarado, tik mes laisvinome savo miestus. Štai kodėl jiems taip iš esmės svarbu iki Naujųjų metų užimti bet kokį miestą, kad ir neturintį jokios taktinės reikšmės, bet vis tik miestą. Tai vėl primena Antrąjį pasaulinį, kai maršalui Žukovui buvo iškelta užduotis paimt Kyjivą, ir paimti ne bet kada, o iki spalio revoliucijos metinių. Tos užduoties įvykdymui buvo paguldyta 300 tūkstančių. Dabar jie turi užduotį iki švenčių paimti Bachmutą. Ir visi galimi nuostoliai jau nurašyti. Tačiau pagal jų rodomą pasistūmėjimo greitį galima konstatuoti, jog nei iki Naujųjų Metų, nei iki stačiatikių Kalėdų jie Bachmuto neužims.
Galima konstatuoti faktą, jog šventės jiems bus liūdnos. Kaip jūs manote, ar yra psichologinės ribos, brūkšnys, kiek jie galėtų prarasti personalo dėl Bachmuto? Juk tai ne vienintelis sektorius, dėl kurio bando kautis, kurį bando užimti rusų armija. Pajėgumai jiems reikalingi ir kitose kryptyse.
Visose kitose srityse, jie perėjo į gynybą. Netgi Svatovo-Kreminos linijoje, kur dar retkarčiais bando kontratakuoti… Apie Zaporižės kryptį išvis tyliu. Ten apsikasinėja, stato gelžbetoninius įtvirtinimus – ruošiasi mūsų puolimo sulaikymui, o ne atvirkščiai. Tokio neriboto zombių resurso jiems pakanka tik Bacmute. Rusų agentūros pranešinėjo, jog Prigožinas zonose pririnko 40000. Kaip tik tokį kiekį ir stebim Bachmute.
Kur iš esmės galėtų būti rusų psichologinės ribos? Manyčiau, kad turėtume nusitekti „ilgam žaidimui“. Nors šitame kare rusija pridarė visokiausių kliurkų, šis tas jiems ir nusisekė. Kai po mobilizacijos paskelbimo pas juos prasidėjo masinis bėgimas, jie neuždarė sienų, Tokiu būdu ji leido iš rusijos pasitraukti visiems, kurie potencialiai galėtų su kuo nors nesutikti. Jie susitaikė, kad milijonas-kitas pabėgtų, nes vis tiek likusiųjų pakaks. Pasiliko paklusni kaimenė (nesiverčia liežuvis ją pavadinti „mėsa“), kuri neprieštaraus įteiktiems šaukimams… Tad patrankų mėsos, kad ir tinkamai nei apmokytos, nei aprūpintos, jiems užteks dar ilgam.
Jau anksčiau buvo skelbiama, jog prie Bachmuto yra sutelkta daugybė Rusijos kariuomenės, kurios pagrindinis smogiamasis elementas yra PKB „Wagner“.
Miestas tebėra kontroliuojamas Ukrainos ginkluotųjų pajėgų, nepaisant mėnesius trukusių aktyvių kovų ir visų rusijos federacijos okupantų bandymų jį užimti.
Karo studijų instituto (ISW) analitikai mano, kad rusų puolimas sulėtėjo ir rusai nebegali išlaikyti puolamųjų operacijų tempo Bachmuto rajone. Tai galėtų reikšti taktinės ar operatyvinės pauzės poreikį.