← Atgal

DKA vadas J.Misiūnas – Žalias Velnias

Toliau →

Nuo Didžiosios Kovos būrio iki Didžiosios Kovos apygardos

1944 m. vasarą Ukmergės apskrities Musninkų valsčiaus Padvarių kaime apsistojo keliolika gen. P.Plechavičiaus suburtos rinktinės karių. Čiobiškio parapijos klebonui Liudvikui Puzonui būrio vyresnysis dvimetrinis milžinas, prisistatęs viršila Jonu Misiūnu, sakė, kad jis ir bendražygiai nutarę likti Lietuvoje, o kitus išleidžia į Vakarus, kol dar neatėjo bolševikai. Klebonas pasišaukė juos į kleboniją. Kalbėtasi apie pasipriešinimą bolševikams, partizaninę kovą ir taktiką. Buvo 1944 m. liepos pradžia, 11 ar 12 diena.
Dabar sunku pasakyti, ar tą patį vakarą, ar vėliau Jonas Misiūnas pasivadino Žaliu Velniu, o savo būrį – Didžiosios Kovos vardu. Yra žinoma, kad tą vakarą klebonijoje buvo nutarta, jog būrys naudodamas partizaninio karo taktiką, atslenkančiai sovietų okupacijai priešinsis Ukmergės ir Trakų apskrityse – vietos pažįstamos, savos.
Labai greitai J.Misiūnas – Žalias Velnias suprato, kad vienas svarbiausių uždavinių yra Trakų, Kauno, Ukmergės apskrityse veikiančius pavienius, neorganizuotus partizanus telkti į būrius, vėliau juos pajungti į bendrą karinį darinį. Jis pats keliavo po Trakų apskritį ir susitikinėjo su ten veikiančiais partizanų būriais, priėmė partizanų priesaikas ir juos pajungė savo vadovavimui. Šiame krašte jį visi pažinojo, žinojo apie jo drąsą ir sumanumą. Partizanų būriai kūrėsi abiejose Neries upės pusėse, veikė autonomiškai, laukdami vieni iš kitų žinių. Žalias Velnias pirmuoju savo uždaviniu laikė visų būrių sutelkimą į bendrą junginį, dažnai kartodavo, jog išgyventi galima tik draugėje, koordinuojant veiksmus.
Gana greitai, didėjant partizanų skaičiui, Didžiosios Kovos būrys virto rinktine ir buvo pavadintas Lietuvos Laisvės armijos (LLA) Didžiosios Kovos rinktine (DKR). Rinktinė įkurta 1944 m. lapkritį per Kaugonyse surengtą partizanų būrių vadų pasitarimą – išrinkta rinktinės vadovybė, nustatyti ryšiai tarp būrių, slaptažodžiai, pavaldumas, aptarta ir nustatyta bendros kovos taktika.
Pagal LLA numatytas struktūras, rinktinės kovotojai buvo padalinti į du sektorius: veikiantįjį ir organizacinį. Veikiančiojo sektoriaus vado pareigas ėjo pats J.Misiūnas – Žalias Velnias. Labai svarbus buvo organizacinis sektorius (OS) – jo formavimas ir veikla, t.y. ryšio ir žvalgybos tinklo sudarymas.
DKR buvo organizuota Lietuvos kariuomenės struktūros pagrindu: 7 – 12 partizanų skyrius (grupė), būrys iš 2 – 3 skyrių, kuopos, iš 3 – 4 kuopų – batalionai. Iki 1944 m. lapkričio pabaigos DKR buvo suformuoti du batalionai.
Siekdamas koordinuoti veiksmus su Šiaurės rytų Lietuvos Ukmergės apskrities partizanais jau 1944 m. lapkritį Žalias Velnias pasiuntė štabo ryšininkę A.Paulavičiūtę – Laukinukę pas Ukmergės kleboną Edvardą Semašką, kad šis suvestų su Lėno miško partizanais ir asmeniškai su Vyčio apygardos vadu Juozu Krikštaponiu. Po J.Krikštaponio žūties Lėno kautynėse 1945 m. sausio 12 d. partizanų junginių bendradarbiavimas nenutrūko – per ryšininkus buvo siunčiama literatūra ir šifrai tarpusavio ryšiui. Kiek vėliau, 1945 m. birželį buvo užmegzti ryšiai ir su būsimos 3-iosios LLA Vytauto apygardos (tada Sakalo – Tigro junginiu) vadovybe.

Didžiosios Kovos apygarda 1946 m.

Išskirtinis DKR bruožas buvo jos dalinių mobilumas. Bene garsiausias šios taktikos taikytojas buvo J.Misiūnas – Žalias Velnias. DKR štabas nuolat keisdavo savo būstines. Jos buvo Čiobiškyje, Livintų, Kaugonių ir Ukmergės apylinkių miškuose, Kaune. Tai buvo drąsūs žmonės. Žalias Velnias netūnojo balose, nebraidė pelkėmis. Jei važiavo, tai geru keliu, jei ėjo, tai švariu mišku. Kalbama ne apie jo beprasmę drąsą, bet apie gerą pagalbininkų ir informatorių darbą. Štabas turėjo gausų ryšininkų būrį, galėjo apsistoti vos ne kiekviename vienkiemyje. 1945 m. pavasarį vadas su apsauga (apie 20 vyrių) keliaudavo vadinamuoju mažuoju ratu, vienoje vietoje nebūdami ilgiau nei tris paras. Maršrutas maždaug toks: Kaugonys – Dainava – Paparčiai – Šilonys – Beištrakiai – Krušonys – Kaišiadorys – Žiežmariai – Strošiūnai – Kaugonys. Paparčiuose, Skėriuose, Šilonyse, Gegužinėje, Livintuose, Žasliuose nuolat būdavo susitelkę partizanų būriai. Rate buvo bent keturi kontroliniai punktai, kuriuose kovotojai rinko žinias apie NKVD numatomas ar pradėtas vykdyti operacijas, gaudavo patikimos informacijos iš gyventojų, ryšininkų ar net stribų būstinių, kur turėjo infiltruotus savus žmones. Tad be didelio vargo partizanai galėdavo sugrįžti ten, kur buvo ramiausia.
Didžiųjų smogimų metu buvo numatytas didžiojo rato maršrutas – partizanai iš Paparčių persikeldavo per Nerį ir sukdavo pro Musninkų, Gelvonų, Upninkų miškus, paskui vėl grįždavo į Gegužinę, Zubiškes.
1945 m. gruodžio 28 d. Kaune areštuotas A rinktinės vadas Jonas Neicelis – Šarūnas tardymo metu apie J.Misiūną – Žalią Velnią ir DKR mobilumą davė tokius parodymus:
Apygardos vadas Misiūnas, vardo ir tėvavardžio nežinau, slapyvardis Žalias Velnias atrodo 40 metų, išskirtinai aukšto ūgio, lieknas, tamsiaplaukis, nosis ilga, plona, kalba bosu, nešioja Lietuvos kariuomenės viršilos formą, apsiginklavęs rusišku automatu, pistoletu ir granatomis, anksčiau gyveno ir dirbo Kaišiadoryse, Trakų apskrityje. […]
Štabo apsaugos vadas Dramblys, lietuvis, 40 – 43 metų, vardo, pavardės ir tėvavardžio nežinau. […] Štabo apsaugai visada turi apie 20 žmonių, jų pavardžių ir slapyvardžių nežinau. Ginkluoti 2 kulkosvaidžiais, 3 – 4 rusiškais automatais, likusieji apsiginklavę šautuvais, turi apie 20 granatų. Dramblys atsakingas už štabo apsaugą. Jis kartu su štabu visada juda ratais, nes štabas ilgiau kaip tris dienas vienoje vietoje niekad nebūna.
Klausimas: Parodykite, kokiais ratais juda Žalio velnio štabas.
Atsakymas:
[…] Mažasis ratas eina Šilonių mišku, Krušonių kaimu, siekė dalį poligono miško, Kaišiadoris, Beištrakius, Strašiūnus, Kaugonis. Visame rate yra keturi pagrindinai kontroliniai punktai. Jų pareiga neįleisti į ratą pašalinių asmenų, teikti žinias, kur yra apygardos štabas, o pasirodžius Raudonajai armijai, greitai pranešti. Todėl kiekvieno punkto vado pareiga – žvalgyba, plačiai išnaudojant vietos gyventojus, daugiausia – vietines pažįstamas moteris, kurias pasirodžius Raudonosios armijos daliniams ar naikintojams praneštų artimiausiems punktams.

← Atgal

DKA vadas J.Misiūnas – Žalias Velnias

Toliau →