Gen. Stasys Pundzevičius
1893 – 1980

Gen. Stasys Pundzevičius su žmona Teofilija Ona ir sūnumi Rimantu Kazimieru

Gimė 1893 m. rugpjūčio 21 d. Laibiškių vnk., Skapiškio vls., Rokiškio aps. 1913 m. baigė Panevėžio realinę mokyklą, įstojo į Kijevo komercijos institutą. 1915 m. rugpjūčio – spalio mėn. Dirbo Visos Rusijos žemirtijų sąjungos raštininku Smolenske. 1916 m. mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. Baigus Orenburgo praporščikų mokyklą suteiktas praporščiko laipsnis, tarnavo įvairiuose pulkuose, dalyvavo I pasaulinio karo kovose Šiaurės fronte. 1918 m. pateko į vokiečių nelaisvę, iš kurios grįžo į Lietuvą.
1919 m. liepos 4 d. mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, paskirtas I divizijos štabo rikiuotės adjutantu. 1919 m. lapkričio 18 d. suteiktas vyr. leitenanto laipsnis. 1920 m. dalyvavo rengiant Giedraičių kautynių planą. 1919 – 1920 m. dalyvavo nepriklausomybės kovose su bolševikais, bermontininkais, lenkais. 1921 m. balandžio 4 d. paskirtas IV pėstininkų divizijos štabo viršininku Alytuje, birželio 25 d. pakeltas į kapitonus. 1922 m. sausio 30 d. baigė Aukštuosius karininkų kursus, lapkričio 30 d. paskirtas Generalinio kariuomenės štabo III (Operacijų) skyriaus viršininku. 1923 m. sausį dalyvavo Klaipėdos išvadavime.
1923 m. lapkričio 1 d. išsiųstas į Prahos karo akademiją (Škola Valečna) Čekoslovakijoje, gruodžio 1 d. pakeltas į majorus. 1925 m. spalio 1 d.baigus Prahos karo akademiją suteiktos generalinio štabo karininko teisės ir paskirtas 5-ojo pėstininkų DLK Kęstučio pulko vadu.  1926 m. vasario 16 d. pakeltas į gen. štabo plk. leitenantus. 1926 – 1927 m. dėstė Karo mokykloje. Knygos „Pėstininkų taktika“ (1926 m.) autorius.
1927 m. kovo 12 d. paskirtas Karo aviacijos viršininku, gegužės 1 d. išrinktas Lietuvos aeroklubo valdybos nariu. 1929 m. lapkričio 23 d. pakeltas į gen. štabo pulkininkus. 1934 m. gegužės 1 d. paskirtas II pėstininkų divizijos vadu ir Kauno įgulos viršininku, dėstė karo taktiką Aukštuosiuose karininkų kursuose ir Karo mokykloje, liepos 13 d. perkeltas į III pėstininkų diviziją Šiauliuose štabo viršininku, 1935 m. rugpjūčio 19 d. paskirtas I pėstininkų divizijos vadu ir Panevėžio įgulos viršininku, lapkričio 22 d. pakeltas į generolus leitenantus (po 1936 m. gruodžio 28 d. laipsnių reformos – brigados generolas).
1938 m. lapkričio 23 d. pakeltas į divizijos generolus. 1939 m. balandžio 4 d. paskirtas Kariuomenės štabo viršininku, daug kartų laikinai ėjo kariuomenės vado pareigas.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir likviduojant Lietuvos kariuomenę 1940 m. rugsėjo 2 d. paskirtas Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio šaulių korpuso 179-osios šaulių divizijos vadu, tačiau jau gruodžio 11 d. įsakymas atšauktas ir iš kariuomenės atleistas. Aktyviai dalyvavo pogrindinėje ir LAF veikloje.
Kilus Vokietijos – SSRS karui 1941 m. birželio 23 d.  buvo vienas iš Birželio sukilimo organizatorių ir vadovų. Nuo birželio 24 d. Krašto gynimo tarybos narys, Lietuvos laikinosios  vyriausybės paskirtas Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadu. Rugsėjo 15 d. kartu su kitais LAF atstovais pasirašė memorandumą „Apie Lietuvos būklę pradėjus veikti vokiečių civilinei valdžiai Lietuvoje“. 1941 – 1944 m. mokytojavo Kaune.
1944 m. su šeima pasitraukė į Vokietiją. 1949 m. emigravo į JAV, gyveno Greit Neke, Niujorko valstijoje, dirbo sodininku. Mirė 1980 m. spalio 20 d., palaidotas Šv. Karolio kapinėse Long Ailende, Niujorko valst.

Apdovanotas Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio (1925 m.), Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio (1933 m.), DLK Gedimino 3-iojo laipsnio (1928 m.) ir Šaulių žvaigždės (1937 m.) ordinais, Klaipėdos išvadavimo sidabro medaliu, „Plieno Sparnų“ garbės ženklu (1934 m.), Šaulių žvaigždės medaliu (1939 m.), ugniagesių „Artimui pagalbon“ 1 laipsnio kryžiumi (1939 m.), Italijos karūnos 3-iojo laipsnio (1930 m.), Čekoslovakijos Baltojo Liūto 4-ojo laipsnio su kardais (1927 m.), Latvijos Trijų Žvaigždžių 3-iojo laipsnio (1935 m.) ordinais, Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio medaliu (1929 m.) ir Aizsargų nuopelnų kryžiumi (1939 m.).

pagal „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“ 6 tomas, 180 p.