Ernestas Kuckailis: „Mes jaučiame atsakomybę už kitus, saugome vieni kitus. Ne aš papuoliau į šią situaciją, į ją papuolėme mes“

 LTLIFE.lt 2020-11-23

Apie karantino privalumus su pozityviu ir atsakingu požiūriu į dabartinę pandemijos padiktuotą situaciją pasakoja karys, rašytojas [kariuomenės kūrėjas savanoris] Ernestas Kuckailis

Kaip geriausiai pradėti rytą? Mano pats nuostabiausias rytas yra toks, kai prabundi ne nuo žadintuvo skambėjimo, o natūraliai, jau išmiegojęs. Ir tai būna kaip tik tas laikas, kai ne karantino metu jau pasieki Ruklą, mano tarnybos vietą. O visa supanti aplinka yra nuostabi – kai prabundi šalia mylimo žmogaus, o langai orientuoti į rytus ir jei oras geras kambarį nutvieskia rytiniai saulės spinduliai, – tai sukuria puikaus ryto visumą. Be streso ir skubėjimo. Kai žinai, kad nevėluosi, o numatytus darbus spėsi atlikti gal net anksčiau nei planavai. Dabar ir žiemą daugiau leidžiame laiko namuose – koks Jūsų namų jaukumo receptas? Man karantinas nesisieja su depresija ar skaudžiais apribojimais. Man karantinas siejasi su laiku jaukioje aplinkoje, su galimybe daugiau laiko skirti kūrybai – rašymui. Ir štai tokioms sąlygoms susiklosčius didžiulis privalumas gyventi atokiai nuo miesto. Tai yra nepaprastas gėris. Kartais, labai kartais reikia užsidėti medicininę kaukę. Tfu, kad tik tokios problemos būtų. Tai tikrai nėra didžiausia problema. Gydytojai su kaukėmis praleidžia kur kas daugiau laiko. Apsipirkti – ne problema, tai tapo netgi šiokia tokia pramoga – naršome „Barboroje“ rinkdamiesi reikalingus produktus, nepamiršdami ir skanėstų. Čia dalyvauja visa šeima, o užbaigia dukra, kuri visada turi ką išsirinkti. Kas savaitę prie vartų pasitinkame kurjerį, dažniausiai su vilkšune Luna, kuri paklusniai sėdi šalia, ir kartu laukiame kada kurjeris išvažiuos, o maišus su produktais galėsime parsinešti namo. Beje, jei manote, kad kariuomenės puskarininkiui nėra ką veikti iš namų, nes na, juk reikia bėgti, šaudyti, apsikasti ir užsikasti poligone, tai labai klystate. Puskarininkiui, tarnaujančiam mokymo centre, dar ir kiek darbo prie kompiuterio ekrano. Mokymo programų ir medžiagos rengimas, vadovėlių rašymas užima oho kiek laiko. Taigi, darbo, kurį galiu atlikti namuose, turiu apsčiai. O ir pats darbo tempas yra kur kas geresnis – namuose visi dirbame savo kambariuose ir susirenkam tik arbatos pertraukėlei ar pietums. Čia dažnai neskamba telefonas, čia neužeina kolegos pasiteirauti „Kaip sekasi?“ ar kitais reikalais. Niekas neatitraukinėja nuo darbo, kurį darai – esi tik tu ir tavo tekstas. Kas Jus labiausiai palaikė per pirmąjį karantiną? Tas laikas, kurį paprastai skiri pasiruošimui ir kelionei, dabar skiriamas geresniam poilsiui. O tas pats kelionės laikas sutaupo dar vieną valandą sau – lieka laiko kūrybai. Šių metų karantinai man sukūrė sąlygas daugiau rašyti, dabar jau rašau trečiąją knygą šiais metais. Mano tema – karo istorija, bet šį kartą apsiėmiau sau nemenką iššūkį (drąsėju) – rašau apybraižą apie žinomą lietuvių veikėją ir Vilniaus burmistrą Konstantiną Stašį. Buvau įkalbėtas imtis temos. Įkalbėjo K. Stašio provaikaitis Gediminas Kuprevičius. Ne iš karto pavyko, nedrįsau, bet galiausiai jis nugalėjo. Kas išeis – matysim. Beje, gal vertėtų pakalbėti apie kaip reikiant sumažėjusią oro taršą karantino metu? Štai jums mano pavyzdys – aš kasdien pravažiuoju automobiliu mažiausiai 100 kilometrų. Daug? Yra, kas nuvažiuoja dvigubai. Dirbdamas iš namų aš per penkias darbo dienas nesudeginu mažiausiai 30-40 litrų degalų. Smulkmena? Nemanau. Per visą Lietuvą susidaro tikrai didelis neišmesto į orą anglies dvideginio kiekis. Manau, kad per karantiną ir šioje srityje mes galime daug ko išmokti. Pavalgius pietus ateina puikus metas trumpam iškišti nosį laukan. Su jauna avigane Luna apėjus nedidelį ratą vėl jautiesi žvalus ir pasirengęs sėstis prie tekstų. Čia, jei nebepatinka asfaltas, yra galimybė pasukti link Kauno marių. Visur aplink gamta. Tyras, „iškastruotų“ dyzelių neužterštas oras. Nuostabu. Gali įkvėpti pilnais plaučiais gaivaus, rudenine drėgme prisotinto oro, kvepiančio nukritusiais lapais. Gėrėtis vaizdu, stebėti už kelių kilometrų matomą krantą, vandens paukščius ir nuo vėjo raibuliuojantį vandenį. Kartais per atstumą pasisveikinti su iš matymo pažįstamu praeiviu. Jūsų gardžiausias patiekalas namuose? Beje, apie maistą. Aš mėgstu pasigaminti maistą pats. Tokį, kokį mėgsta šeima ir mėgstu aš. Bet man patinka greiti receptai. Tokie, kur maisto gamyba trunka maksimaliai pusę valandos. Norite vieno iš jų? Labai paprastas – vištienos troškinys su ananasais. Supjaustau ir sumetu į keptuvę svogūną. Kol jis čirškinasi ant lydyto sviesto, supjaustau pusę kilogramo vištienos vidinės filė arba šlaunelių mėsos be kaulo, sumetu ant čirškinamo svogūno, gausiai apibarstau kariu, taip, kad net atrodytų per daug, žiupsnelį druskos (nepersistenkite, į vištieną jos reikia mažiau). Apkepęs supilu visą skardinę konservuotų ananasų gabalėlių. Jei turiu, supjaustau papriką. Viską uždengiu dangčiu ir sumažinu ugnį. Dabar turiu apie 20 minučių padirbėti prie teksto. Tik reikia neįsijausti į darbą, nes prisvilęs troškinys yra ne visai tai, ko tikėjotės. Štai jums 30 minučių receptas. Jei norite aštriau ir daugiau skonio, galite užpilti aštraus saldžiarūgščio padažo. Skanaus! Kokia veikla ar žaidimu, apvienijančiu visą šeimą, pasidalintumėte ? Vakare dar vienas pasivaikščiojimas su Luna. O po to, turint skaitmeninę televiziją, vakaro pramoga – pažiūrėti kokį filmą. Vienas įdomiausių ir „užkabinusių“ neseniai rodytų serialų buvo „Medičiai“. Jei mediateka netenkina – yra kitos interneto platformos, kur nusipirkus internetinį bilietą gali susirasti filmą pagal savo norą. Kažkaip dažniau vis pasižiūrime kokį prancūzišką filmą. Turi jie savo žavesio. Ne „holivudinio“ standarto kūriniai. „Karantininis“ savaitgalis pas mus neturi standarto, bet jei geras oras, išvykstame pakeliauti po apylinkes. Žinomos vietos dažniausiai būna gausiai lankomos žmonių iš miesto, bet žinau nuostabių vietų vos už kilometro kito nuo „apgultų“ apžvalgos aikštelių ar takų. Šeštadienio popietę jau kūrenasi pirtelė, kuriai panaudojau nuo namo statybos likusias medžiagas. Puikios „antikoroninės“ procedūros. Su lengvais užkandžiais, dažniausiai tai alyvuogės, sūris ir šalavijų arbata. Šalavijai auga prie namo, visada turim. Paįvairinimui galima nusiskinti levandų ar čiobrelių. Viskas po ranka. Kokia paskutinė skaityta knyga ar kino filmas Jums paliko stipriausią įspūdį, ką rekomenduotumėte? Prisipažinsiu, knygų skaitau mažai. Dabar ant miegamojo spintelės guli dvi: Gedimino Kulikausko „Lietuvio kodas“ (rekomenduoju, labai įdomi tiems, kas domisi mūsų istorija) ir Biblija. Abi skaitau po nedidelį gabalėlį, neskubėdamas. Su niekuo nelenktyniauju skaitymo greičiu, tad niekur neskubu. Kaip palaikote socialinius santykius su kitais? Jaunimas žinoma pasakys, kad šitam seniui jau nieko nebereikia! Na, jie bus iš dalies teisūs, poreikiai mūsų skirtingi. Manęs nedomina naktiniai klubai, man nebūtina didelėje kompanijoje „maltis“ po barus iki paryčių. Bet karantinas apribojo ir mano veiklas – nevyksta knygų pristatymai, koncertai, renginiai, į kuriuos mielai einame. Bendraudami su draugais apsiribojame „Facebook‘u“ arba telefoniniais pokalbiais. Jokios kitos alternatyvos dar neišradau. Žinoma, visada gali elgtis kaip išmanai – spjauti į viską, neigti viruso grėsmes ar apskritai egzistavimą, gyventi įprastu būdu, apsivynioti folija galvą ir nerti į nuotykius. Bet mus supa žmonės. Mes jaučiame atsakomybę už kitus, saugome vieni kitus. Ne aš papuoliau į šią situaciją, į ją papuolėme mes. Geros nuotaikos receptas, ar pasidalintumėte su skaitytojais? Nesu aš gyvenimo būdo ekspertas, bet tik dalinuosi keletu pastebėjimų iš savo „karantininės“ patirties. O tokios patirties esu turėjęs ir anksčiau. Kad ir misijų Afganistane ar Irake metu. Buvome karantinuoti, dar ir kaip. Ir ilgam – šešiems mėnesiams. Ir tikrai ne tokiomis geromis sąlygomis kaip dabar. Tad nenusiminkite kam karantinas atrodo kaip baisiausias velnio „išmislas“, patikėkite, būna ir blogiau. Be abejo, tai praeis. Ir likite sveiki!