Tad, atkūrus nepriklausomybę, Lietuvai reikėjo kuo greičiau paskelbti savanorių registraciją – lemtinguosius 1990-ųjų įvykius prisimena Artūras Skučas
Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus a skyriaus narys, buvęs Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus vadovas, pristatydamas naujausią savo knygą „Nepriklausomybės gvardija” (Vilnius, 2018), sako:
Galima teigti, kad pirmieji savanoriai atsirado 1988 m. birželio 24-osios mitingo Katedros aikštėje metu. Buvo nuspręsta surinkti žmones, kurie saugotų jį nuo įvairų atsitiktinių ir neatsitiktinių provokacijų. Tokį žingsnį tuomet paskatino vienas prieš porą savaičių įvykęs incidentas. Birželio 11 ar 12 d. prie dabartinio Seimo buvo organizuojamas piketas. Tuo metu dirbau netoliese, tad grįžtančius į darbą, kartu su Arvydu Juozaičiu ir Zigmu Vaišvila, mus sustabdė du KGB agentai. Jie pasakė, kad netoliese buvo apiplėštas butas, o mes trys labai panašūs į šį nusikaltimą įvykdžiusius asmenis, todėl turime su jais kažkur vykti. Tačiau dėl laimingo atsitiktinumo pavyko jų atsikratyti – pasakiau, kad prieš tai reikėtų užsukti į mano darbovietę ir pranešti direktoriui, kad esu sulaikomas. Tada agentai staiga persigalvojo ir pasakė, kad mes vis dėlto nesame panašūs į plėšikus.
Artėjant mitingui, pradėjau galvoti apie tai, kas galėtų jį saugoti. Netgi užsakiau pagaminti žalius raiščius su Gedimino stulpais. Tačiau Sąjūdis buvo ką tik susikūręs, tad pabūti vadinamuoju žaliaraiščiu galėjau pakviesti nebent vieną kitą draugą. Per tokį trumpą laiką surinkti tiek žmonių, kurie galėtų saugoti visą Katedros aikštę, buvo nerealu. Išvakarėse, eidamas namo, pamačiau pažįstamus pankus, kurie buriavosi tarpuvartėje. Pats tuo metu gyvenau Vilniaus senamiestyje, tad juos puikiai pažinojau – paprašiau jų atlikti užduotį, o pankai su malonumu sutiko. Iš jų visų geriausiai prisimenu „Atsuktuvą“. Susitarėme. , kad jie tą vakarą neprisigers, o kitą dieną susiruoš ir atrodys tvarkingai. Jie taip ir padarė. Kadangi buvo prigaminta įvairios atributikos, reikėjo nugabenti ją į Katedros aikštę. Tuo metu gyvenau Marcelijaus Martinaičio bute, penktame aukšte – visas pankų būrys pas mane užsuko likus kelioms valandoms iki renginio, pasiėmė vėliavas, plakatus ir žalius raiščius. Nuvykę jie gavo komandą pradėti rikiuotis nuo tribūnos į šonus. Taip ir gimė pirmieji žaliaraiščiai, vėliau susiformavo jų būriai. Šie dalyvaudavo kiekviename mitinge, juos prižiūrėdavo. Vėliau dauguma jų tapo pirmaisiais savanoriais.
Po 1990 m. Kovo 11-osios, su kolegomis supratome, kad Lietuvai reikia jau dabar paskelbti savanorių registraciją, nes valstybė be savo kariuomenės nėra valstybė. Netikėjome, kad mums taip lengvai pavyks išsisukti iš sovietų gniaužtų.
Jau kovo 16 d. paruošėme tokį nedidelį plakatėlį-skelbimą registruotis. Jis, kartu su „Sąjūdžio žiniomis”, buvo išplatintas po visą Lietuvą. Būtent Sąjūdžio telefono numeris buvo nurodytas duomenims surinkti, pakaitomis prie jo dirbo keletas žmonių, ir kiekvieną dieną registruodavo, kiek kokiame mieste yra užsiregistravusių savanorių. Anketoje reikėdavo nurodyti savo galimybes – ar gali tapti savanoriu ilgam laikui, o gal trumpam, duoti savo koordinates, telefono numerį. Registracija vyko iki kovo 30 d. O tada prasidėjo pirmieji Rusijos karių aktyvūs veiksmai, buvo užgrobti keli pastatai. Buvo nuspręsta turimus savanorius kviesti budėti. Sudaryti 8–10 žmonių būriai ir nuvežti prie televizijos bokšto, telegrafo stoties, kitų svarbių objektų. Tą dieną suskaičiuota, kad per dvi savaites užsiregistravo net 4 tūkst. savanorių iš visos Lietuvos. Manau, tai rodo, kad žmonės puikiai suprato jų svarbą.
Balandžio viduryje mūsų savanoriai įvykdė svarbią operaciją. Sovietų kariškiai buvo užėmę spaustuvę, esančią Maironio gatvėje. Mes žinojome, kad kitą dieną į Lietuvą atvažiuos daug užsienio žurnalistų ir kitų žmonių, tad norėjome pademonstruoti savanorių ir Lietuvos jėgą, parodyti, kad mes pasiryžę taip lengvai neatiduoti tų pastatų. Kariškiai saugojo tik pagrindinį spaustuvės įėjimą, o teritorijos viduje jų praktiškai nebuvo, tad atrinkome 30 savanorių, kurie gavo spaustuvės darbuotojų pažymėjimus. Jie anksti ryte suėjo į pastatą ir pradėjo kontroliuoti situaciją vidų.
Suprantama, kariškiai įsiuto, pasiuntė vidaus kariuomenės sunkvežimius įvesti tvarką, o šie, žinoma, ją įvedė. Savanoriai buvo daužomi bananais, mušami – kai juos parvežė, buvo keletas ir rimčiau sužeistų. Bet tuo pačiu metu visi užsienio žurnalistai buvo informuoti, kad vyksta toks incidentas, jie labai operatyviai atvyko prie spaustuvės ir filmavo bei fotografavo. Ši medžiaga iškart pasklido po pasaulį, parodydama Rusijos kariškių agresiją prieš taikius žmones. Akcija taip pat pavyko pasiekti tai, kad pastatų užėmimas kuriam laikui beveik sustojo.
(pagal „Kauno diena“ 2019-.04-.06)
Artūro Skučo užfiksuota 1990 m. kovo – balandžio mėnesių įvykių kronika, autoriui sutikus, publikuojama šioje svetainėje A.SKUČAS. SAVANORIAI IR PIRMOSIOS LAISVĖS DIENOS (skiltyje VEIKLA–> ISTORINĖ ATMINTIS–>1990 – 1991 m. įvykiai)
Tad paskaitykime