Liepos 26 d. įvykęs ir ilgai ne tik nuo visuomenės, bet, panašu, net nuo dalies ministrų slėptas incidentas užkardant nelegalią migraciją galiausiai virto garsiai nuskambėjusiu skandalu. Jis iškėlė daugybę nepatogių klausimų, į kuriuos dabar paskubomis bandoma reaguoti taisant atskirus sistemos trūkumus.
Arūnas Degutis
Nepriklausomybės Akto signataras,
LKKSS VAS valdybos narys
Štai naujausias pavyzdys – VRM vadovas žada suteikti pasieniečiams teisę naudoti įspėjamuosius šūvius. Vadinasi, iki šiol net tokios elementarios priemonės panaudojimas buvo teisiškai nepakankamai aiškus arba ribojamas. Ir tai – prie NATO bei ES išorinės sienos.
Pasalai, kuria siekta užkardyti nelegalią migraciją pasinaudojant tuneliu, buvo pasiųsti keturi VSAT pareigūnai. Vien šis skaičius verčia kelti klausimą, kiek toks sprendimas apskritai adekvatus šiandienos saugumo aplinkoje.
Vakarų valstybių žvalgybos ir saugumo institucijos nuolat perspėja apie Rusijos ir jos sąjungininkės Baltarusijos naudojamus hibridinius metodus, sabotažo bei diversijų grėsmę. Lietuvos ir Baltarusijos siena tokiomis aplinkybėmis jau seniai nebėra vien ekonominio režimo ar nelegalios migracijos kontrolės linija. Tai – NATO ir Europos Sąjungos išorinė siena su priešiško režimo kontroliuojama valstybe. Nereikia būti profesionaliu ekspertu, kad suprastum, jog nelegali migracija gali būti naudojama kaip sudėtinė hibridinio karo dalis.
Apie kitą „žaibišką reakciją“, kai keturiems strateginės reikšmės objektams apsaugoti buvo pasiųsta iš viso vos 30 kariškių, jau buvo rašyta ir net girtasi. Dabar kažką labai panašaus, regis, pademonstravo ir VSAT.
Tačiau tai dar ne viskas. Iš kelių šaltinių gauta informacija, kad pasaloje buvę pasieniečiai buvo ginkluoti tik trumpaisiais ginklais, pirmiausia skirtais asmeninei savigynai. Kai pasirodė informacija, kad maždaug 20 asmenų grupei užpuolus pareigūnus daliai jų teko atsitraukti, o kitiems – fiziškai grumtis, kad vienas iš pareigūnų nebūtų nutemptas į Baltarusijos teritoriją, kyla visiškai natūralus klausimas: kodėl į tokią operaciją buvo pasiųsti vos keturi, menkai ginkluoti ir aiškios jėgos persvaros neturintys pareigūnai? Kur visų pasididžiavimui pristatytas VSAT specialiosios paskirties valdybos „Kovas“ padalinys?
Šį kartą prieš pasieniečius, sprendžiant iš viešai skelbiamos informacijos, veikė ne profesionaliai parengta diversinė grupė. Tačiau kas būtų nutikę, jei vietoje išsigandusių ir chaotiškai veikiančių migrantų tuneliu būtų pasinaudoję dvidešimt gerai parengtų, koordinuotai veikiančių ir ginkluotų diversantų? Kiek tada būtų likę gyvų iš tų keturių Lietuvos pasieniečių?
Tai nėra vien teorinis klausimas valstybėje, kurioje nuolat kalbama apie Rusijos hibridines operacijas, galimas diversijas ir būtinybę ruoštis blogiausiems scenarijams.
Juokinga ir kartu graudu, kad visa tai vyksta prie NATO ir ES išorinės sienos. Galima tik įsivaizduoti, kiek „galvų būtų lėkę“, jei per tokį incidentą Lietuva būtų praradusi savo pareigūnus. Tuomet tikriausiai vėl būtų skubiai šaukiami pasitarimai, kuriamos komisijos, aiškinamasi, kas ką žinojo, kas kam nepranešė ir kas dėl visko kaltas.
Ir visa tai vyksta Lietuvai gynybai skiriant daugiau kaip 5 proc. BVP. Todėl neišvengiamai kyla ir kiek nepatogus klausimas: į kokį „penkių procentų klubą“ Lietuvos valstybės vadovai kviečia jungtis „atsilikusius“ NATO partnerius, jeigu prie savo pačių išorinės NATO sienos į pasalą siunčiami keturi pareigūnai su pistoletais?
Klausimų kyla ir dėl pareigūnų kovinio pasirengimo galimai konfrontacijai.
Apie prioritetus galima nemažai spręsti panagrinėjus naujausią „strateginės“ reikšmės VSAT investicinį projektą už 4 mln. eurų – numatyta statyti sporto aikštyną. Ką šiuolaikinio karo akivaizdoje pasienietis gali išmokti futbolo stadione su pagal „FIFA Quality“ standartą įrengta veja, informacine vaizdo švieslente, įgarsinimo sistema bei kitais brangiais priedais? Ar tikrai būtent tokios investicijos šiandien geriausiai atspindi institucijos pasirengimo prioritetus?
Tačiau problema, panašu, yra dar gilesnė nei vien nepakankamas kovinis pasirengimas ar netinkamas konkrečios operacijos planavimas.
Patys pasieniečiai vengia naudoti tarnybinį ginklą, nes net įspėjamasis šūvis gali reikšti ilgus aiškinimus, tarnybinius tyrimus ir būtinybę įrodinėti, kodėl ginklas apskritai buvo panaudotas. O jeigu sulaikymo metu būtų sužeistas sienos pažeidėjas, kontrabandininkas ar pareigūną puolantis asmuo, pasienietis gali pradėti baimintis ne tik dėl tarnybinės karjeros, bet ir dėl baudžiamosios atsakomybės.
Tai nebėra vien teorija. Jau dabar teismuose tenka ginti eilinius pareigūnus dėl situacijų, kai sulaikant nusikaltėlius jiems patiems kilo reali grėsmė.
Tokioje sistemoje valstybė siunčia labai pavojingą signalą: pasienietis privalo rizikuoti savo gyvybe gindamas valstybės sieną, tačiau kritiniu momentu pirmiausia turi galvoti, ar panaudojęs jam valstybės išduotą ginklą vėliau pats neatsidurs kaltinamojo vietoje.
Todėl prieš teisindami VSAT vadovybę politikai pirmiausia turėtų atsakyti, ar Lietuvos pasienietis turi realius įgaliojimus, tinkamą ginkluotę ir politinį bei teisinį valstybės užnugarį vykdyti pagrindinę savo pareigą – ginti valstybės sieną.
Eilinis pareigūnas turi aiškiai žinoti: teisėtai vykdydamas tarnybą jis turi ne tik teisę, bet tam tikromis aplinkybėmis ir pareigą panaudoti visas įstatymų leidžiamas bei grėsmei proporcingas priemones. O valstybė, pasiuntusi jį į pavojų, privalo būti jo pusėje, kai jis teisėtai tas priemones panaudoja.
Valstybės siena nėra laidai, kameros ir koncertinos tvora. Valstybės siena pirmiausia yra riba, kurią valstybė yra pasirengusi ginti.
Pasieniečiai saugo ne tvorą. Jie saugo Lietuvos teritoriją, jos suverenitetą ir žmones, gyvenančius už jų nugarų.
Todėl galų gale tenka užduoti daug nemalonesnį klausimą. Nejaugi Lietuvai vėl reikia naujų Medininkų aukų, kad kažkas pasikeistų iš esmės?
Ar tik po tragedijos bus pradėta skaičiuoti, kiek pareigūnų buvo pasiųsta, kuo jie buvo ginkluoti, kokius įsakymus turėjo ir kodėl valstybė, puikiai žinodama grėsmes, nepasirūpino realia jų galimybe apsiginti ir apginti sieną?
O gal tada vėl bus mėginama savo pačių nepasirengimą pridengti pompastiškomis laidotuvėmis, valstybiniais apdovanojimais po mirties ir iškilmingomis kalbomis apie didvyrius, visą kaltę patogiai suverčiant tik amžinam priešui?
Didvyriškumas negali būti valstybės nepasirengimo pakaitalas.
Medininkų tragedijos pamoka turėtų būti ne vien tai, kaip pagerbti žuvusiuosius. Jos pamoka turėtų būti daug paprastesnė: valstybė privalo padaryti viską, kad jos pareigūnai daugiau nebūtų palikti prieš grėsmę praktiškai vieni.