Ne išgyventi, o pragyventi

Visuomenininkas, buvęs bataliono „Aidar“ būrio vadas, Nacionalinio Antarkties tyrimų centro vadovas Evgen Dykyj apie antrąjį karo etapą, ilgą ir kitokį. 2022-05-01 14:09

KITOKS KARAS

Nuo didžiosios invazijos pradžios jau praėjo du mėnesiai ir savaitė. Ir nors paskutinės 67 dienos mums susiliejo į vieną ilgą, ilgą dieną, turėtume pamažu priprasti prie naujos karo laiko skaičiavimo skalės – ne dienomis, net ne savaitėmis, o mėnesiais. Pirmasis karo etapas baigėsi prieš mėnesį, kai iš mūsų šiaurinių regionų išropojo paskutiniai orkai. Rusijos Federacijai baigėsi nesėkmingas blickrygas, mums taip pat pasibaigė „didvyriško partizanavimo epocha“. Kas toliau? Abiem pusėms – ilgas ir bekompromisis karas iki išsekimo. Išeikvojimo išteklių, ginklų, technikos, visų pirmiausia fizinių ir moralinių armijos ir visuomenės jėgų. Ką befilosofuotų pavieniai „taikos balandžiai“ ir „derybų genijai“, pati šio karo esmė tokia, kad kompromisas neįmanomas. Šio karo išdavoje pasaulio žemėlapyje liks arba nepriklausoma demokratinė Ukraina, arba kremlinis režimas. Klausimo kaina mūsų priešams yra gana akivaizdi, todėl jie mes visus turimus išteklius, kad per antrąjį karo etapą gautų tai, ko mes jiems nedavėme pirmajame etape. Jie bandys pulti visur, kur tik galės – dabar jau nebe „blogio reidais“, o, taip sakant, klasikiniu būdu. Tiesą sakant, kol pirmoje eilėje aptarinėjome mūšį dėl sostinės, visus šiuos du mėnesius Donbase vyko visiškai kitoks karas nei Polesėje ir Slobožanščinoje. Visus tuos daugiau nei du mėnesius ten mūsų pozicijas kasdien dorojo priešo lėktuvai, po to išstodavo artilerija, o kol artilerija neleisdavo gynėjams išlįsti iš apkasų, jų pėstininkai artindavosi prie mūsų pozicijų, todėl sprogus paskutiniam sviediniui, prasidėdavo artimo kontakto kovos. Tai Antrojo pasaulinio karo stiliaus frontas, ir būtent tuo karu, o ne Čečėnijos ar Afganistano, turėtume vadovautis, kad suprastume mūsų karo pobūdį per kelis ateinančius mėnesius. Šiame kare nebeliks greitų kariuomenės permetimų, okupuotų – išlaisvintų – naujai okupuotų – vėl išlaisvintų miestų kaleidoskopo, keistos Ukrainos ginkluotųjų pajėgų, teritorinės gynybos, įvairių „specialiųjų pajėgų“ ir dar daugiau skirtingų partizanų būrių mozaikos. Karas tampa reguliarus, „teisingas“, pagrindinis vaidmuo kare pagaliau pereina Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms, visa kita tik „turavojimui“ kartais pagal poreikį. Ir šalis aiškiai suskirstyta į okupuotas teritorijas, frontą, pafrontės juostą ir užnugarį. Užnugaris maitins frontą ir fronto laikytojams suteiks vietas atokvėpiui, o frontas pirmiausia turės atlaikyti priešo puolimo smūgius, o po to pamažu pereis į puolimą išlaisvinti okupuotas teritorijas. Skirtumus tarp fronto ir užnugario šiek tiek aptrins nuolatiniai raketų smūgiai visoje šalyje (iliuzijų puoselėti neverta– orkai vis dar turi nemažą raketų atsargą, nors ir ne begalinę). Bet juk come on, karts nuo karto reaguoti į perspėjimus apie oro antskrydžius (arba, kaip šio opuso autorius jau seniai nebereaguoti) toli gražu ne tas pat, kaip gyventi ir dirbti artilerijai pasiekiamose vietose, o juo labiau, dalyvauti mūšyje. Todėl užnugaris bus užnugariu, o sirenų kauksmai neleis visiškai atitrūkti nuo realybės ir manyti, kad karas tik tiems, kurie dabar yra „fronto linijoje“ (kaip buvo pastaruosius aštuonerius metus nuo Antiteroristinės operacijos iki didžiosios invazijos). Tiems, kurie dabar yra priešakinėse linijose, mano patarimai nereikalingi, todėl tekstas skiriamas artimajam ir tolimajam užnugariams, taip pat ir okupuotiems, kurie dar turi galimybę paskaityti mūsų išteklius.

Tekstas okupuotiesiems

Pradėsiu nuo pastarųjų. Deokupacija yra neišvengiama, bet dar ne greitai. Priešas turėjo du mėnesius pasiruošti per pirmąjį mėnesį užgrobtų teritorijų gynybai ir šių dviejų mėnesių nepraleido. Deja, dabar turėsime atkovoti kiekvieną užimtą miestą sunkiuose puolimo mūšiuose, kurie pareikalaus ir laiko, ir daugybės gyvybių. Jei kas nors nepalieka okupuotos teritorijos tikėdamasis, kad Pietūs greitai pakartos išlaisvintos Šiaurės istoriją, tai taip elgtis neverta. Jei yra bent nedidelis plyšelis, per kurį galima prasprūsti į mūsų fronto pusę, verta tai padaryti kuo greičiau, nes tie plyšeliai kiekvieną dieną tik siaurės, o greitai jų gali ir nelikti.

Tekstas esantiems užnugaryje

Likęs tekstas mums, esantiems užnugaryje. Naujoji laiko skalė reikalauja, kad kiekvienas iš naujo apmąstytume savo vietą ir vaidmenį mūsų bendrame kare ir pertvarkytume savo gyvenimą pagal šio etapo realijas. Visų pirma, turėtume priimti kitos laiko skalės realijas. „Vienos labai ilgos dienos“ režimas ir visų spėkų įtempimas „dėl proveržio“ karo pradžioje buvo neišvengiamas, bet dabar tai jau vestų į pernelyg didelį nuovargį, kuris ilgoje distancijoje nepriimtinas ir baigiasi išsekimu. Kaip bebūtų keista, reikėtų pradėti planuoti savo laiką, atskirti specialų darbą ir poilsį, susikurti nors ir laikiną, bet vis tiek aprūpintą buitį ir net ugdyti naujus kasdienius įpročius. Šį karą reikia ne išgyventi, juolab ne pralaukti, o pragyventi. Tai mūsų suvokime vietoj katastrofos, ekstremalios būsenos ar ekstremalaus incidento turėtų virsti vienu iš kiekvieno iš mūsų gyvenimo periodų, kaip mokykla, universitetas, karinė tarnyba ir pan. Kiekvienas iš mūsų ramiai, atsargiai ir tuo pačiu užsispyrusiai pragyvename savo karus ir tik taip visi turėsime jėgų išgyventi iki Pergalės. Prieš pradėdami kurti savo naują ilgalaikį karinį gyvenimą, turėtume prisėsti ir ramiai pagalvoti, kur kiekvienas iš mūsų gali būti naudingiausias, kas kam turime jėgų ir resursų. Sostinei ir Šiaurei šiame karo etape aiškiai nereikia tokio kiekio teritorinės gynybos (ir savanoriškų formuočių teritorinėse bendruomenėse), tas pats pasakytina ir apie centrinius šalies regionus, jau nekalbant apie Vakarus (kur ir anksčiau to nereikėjo). Todėl kiekvienas iš mūsų, pirmosiomis karo dienomis radęs savo vietą kariuomenės gretose, turėtume gerai pagalvoti, ar verta ir toliau neva likti kovotoju, tačiau per šimtus kilometrų nuo fronto niekam nenaudinguose kontrolės postuose, ar pasirinkti vienu iš trijų krypčių:

• į Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gretas fronte (ar į tuos teritorinės gynybos dalinius, kurie bus pertvarkyti į de facto paprastus pėstininkų dalinius ir taip pat išsiųsti į Rytus ir Pietus),
• į kelis kartus sumažintus teritorinės gynybos dalinius, kurie faktiškai taps pramoninių ir administracinių sričių apsauga,
• arba grįžti į taikos gyvenimą ir profesiją.

Paskutinis sprendimas jokiu būdu ne mažiau vertas pirmųjų dviejų, ypač kalbant apie žmones, kurie sukuria pridėtinę vertę, darbus, kurie moka mokesčius – frontas pareikalaus daug resursų, o kuo aktyvesni bus visi įmanomi verslai, tuo daugiau tų resursų bus prieinami. Vyrai, gera maitintis savanorių sumuštiniais blokuose, pailsėjome ir gana! Šaunus nuotykis baigėsi, laikas vėl plušėti ir užsidirbti! Tas pats ir su savanoryste – bet kada įvertinkite savo stiprybes ir išteklius. Tie, kurie turi galimybę ir toliau save išlaikyti, ir skirti visą laiką savanoriškai pagalbai frontui ar silpnesniems civiliams – nuostabu, deja, dar labai ilgai reikės pagalbos ir frontui, ir daugeliui mūsų bendrapiliečių užnugaryje. Bet galbūt kai kuriems iš mūsų pirmiausia vertėtų apsvarstyti galimybę grįžti į prieškarinį darbą, ar paieškoti naujo, ir tik šiek tiek laiko skirti savanorystei, aiškiai atskiriant laiką darbui, savanorystei ir laisvalaikiui (primenu, kad be pastarojo ilgai neištempsime, nes priešprieša bus ilga). Apie galimas kryptis turėtų pagalvoti ir tie, kurie pirmomis dienomis užsiregistravo kariniuose komisariatuose ir dar vis nesulaukė skambučio. Pirmiausia reikėtų įsivertinti, kiek stiprus yra noras kovoti. Jei užsirašius į įskaitą apėmė jausmas, jog pareiga įvykdyta, ir nuo to, jog nebūsi pašauktas, nepradėsi blogiau miegoti, vertėtų dar kartą apsilankyti kariniame komisariate ir pasitikrinti, ar tikrai dar esate sąrašuose, gal pirmųjų karo dienų netvarkoje visi tie paskubomis sudaryti sąrašai jau seniai pamesti, tad tokiu atveju reikėtų atstatyti „vietą eilėje“. Jei sąžinė vis dėlto reikalauja tiesiogiai dalyvauti karo veiksmuose (tyčia nerašau „kare“, nes kare dalyvauja ne tik kovotojai fronto linijoje, bet ir visas aktyvusis užnugaris, aprūpinantis frontą, priimantis evakuotuosius ir pan.) – Perduodu „Life hack“: trumpiausias kelias į frontą prasideda ne kariniame komisariate, o tiesiog koviniame padalinyje. Dalinių vadams reikia motyvuotų kovotojų, todėl reikėtų susirasti kokį nors dalinį, kuris dar pilnai neužpildytas, ir kaip tik yra komplektuojamas, pasikalbėti su vadu – ir jau su jo nukreipimu bėgti į karinį komisariatą, be je ne pagal savo gyvenamąją vietą, o pagal dalies komplektavimo vietoje. Ir renkantis ankstesnėje pastraipoje aprašytą kelią, taip pat reikėtų nepamiršti, jog tai ne kelioms herojiško laipsnio savaitėms, o mėnesiams (jei ne ilgiau) karinio gyvenimo be jokios galimybės tai nutraukti bet kada panorėjus. Na, galų gale, mes visi turėtume priprasti prie to, kad naujienos taps daug mažiau įdomios ir labai dažnai bus sumažintos iki „fronte be pokyčių“. Šis „be pokyčių“ nereiškia, kad niekas nieko nedaro. Priešingai, diena „be pokyčių“ yra ta diena, kai dešimtys tūkstančių kovotojų laiko gynybą ir bando kontratakuoti, tačiau šalių jėgos sąlyginai lygios, ir didesniais atstumais niekas nepasistūmėjo. Kiekviena tokia diena „be pokyčių“ kainuos šimtus gyvybių tiek mums, tiek priešams, įtemptai reikalaus visų jėgų ir išteklių – ir tiek ilgai, kol viena iš šalių įgys lemiamą pranašumą viename ar kitame ilgo fronto sektoriuje. Iš pradžių toks pranašumas bus ne tik pas mus, todėl reikės ramiai priimti laikinus atsitraukimus iš kai kurių rajonų, ir taip pat be euforijos priimti pasistūmėjimą pirmyn. Ilgą laiką visa tai vis dar bus netvirta ir neapibrėžta ir atrodys kaip „žingsnis į priekį – žingsnis atgal“. Tokia yra ši karo fazė – nepanaši į nieką iš XXI amžiaus, bet labai panaši į sumažintą Antrojo pasaulinio karo kopiją. Anksčiau ar vėliau tai baigsis kaip ir Antrasis pasaulinis karas – visišku jį pradėjusio režimo žlugimu. Bet iki to dar reikia prigyventi, prikariauti ir pridirbti. Esu įsitikinęs, kad esame pajėgūs. Ne mažiau pajėgūs, nei mūsų seneliai, pragyvenę (taip, ne išgyvenę, o pragyvenę) Antrąjį pasaulinį karą. Milijonai mūsų asmeninių istorijų kada nors susilies į vieną būsimo istorijos vadovėlio skyrių, skyrių apie mūsų Išsivadavimo karą. Ir tik mes žinosime, kaip kiekvienam iš mūsų jis buvo kitoks, kokius pasirinkimus reikėjo daryti, kokias skirtingas problemas kiekvienas sprendėme bendrame didelės istorijos fone. Mūsų anūkai to nesupras, kaip ir mes iki šiol ne iki galo ir ne visai teisingai supratome senelių ir močiučių pasakojimus. Ir taip, mano katytės ir zuikučiai, mes ir dėl to kovojame, kad jiems niekada nereikėtų to suprasti. Слава Україні (Šlovė Ukrainai). Pagal novynarnia.com / facebook.com