Sunki situacija fronte ir kariuomenėje: gal tikrai verta sumažinti mobilizacinį amžių, kaip partneriai neva reikalauja iš Ukrainos?
Tradicinio kasmėnesinio pokalbio, gruodžio 9 d. paskelbto „Novynarnia“ „YouTube“ kanale, tarp karinio ir politikos analitiko, ATO veterano Evgeno Dykyj ir „Novynarnia“ laikinosios vyriausiosios redaktorės Lesia Šovkun trečioji dalis.
Pirmąją pokalbio dalį skaitykite čia—>
O prognozės, kad rusija „baigia išeikvoti išteklius“?
(Evgen Dykyj)Tai, ką aš dabar sakau apie katastrofišką situaciją, pirmu žvilgsniu atrodytų, prieštarauja tam, ką kalbėjome kai kuriose ankstesnėse laidose, kad rusams baigiasi resursai, kad rusai turi problemų su rezervais. Taigi, ne.
Šiuo atveju, kaip tik priešingai, nėra jokio prieštaravimo. Kaip mes anksčiau kalbėjome, rusai turi išteklių maždaug dar metams karo.
– (Lesia Šovkun)Tu čia anksčiau kalbėjai, kad maždaug 2025-ųjų viduryje jau pradės jaustis, jog jų situacija blogėja.
– Taip, jų geležies, pavyzdžiui, šarvuotosios technikos, padėtis, rodos, dar blogesnė nei aš tikėjausi. Tai liudija jų karštligiškas kaulijimas iš korėjiečių beveik visko, įskaitant ir toli gražu ne pačias geriausias sistemas, ne pačias tinkamiausias šio karo sąlygoms.
Taigi, nemaniau, kad toje srityje jiems viskas taip blogai.
– Tada šia tema ir pakalbėkim.
– Realiai jiems geležies liko ne daugiau kaip iki 2025-ųjų rudens. Su žmonėmis šiek tiek geriau. Jų jie savo laiku surinko velniškai daug ir būtent tuo jie mus traiško. Betgi jų pasipildymas sustojo, tas rinkimas už pinigus baigėsi. Šaltinis išseko.
– Ne veltui jie jau vilioja šiaurės korėjiečius?
– Taip, tai visiškai ne iš gero gyvenimo. Tai karštligiškas bandymas išvengti masinės priverstinės mobilizacijos, nes galimybė pririnkti už pinigus visiškai išseko. Mes dar vasarą kalbėjome apie tai, kokia vyrauja tendencija. Tada kaip tik sakiau, kad iki Naujųjų metų turėtų baigtis. Taigi, baigėsi net prieš Naujuosius metus. Neprivilioja naujų savanorių net beprotiškos išmokos, kurias jie padidino. Taigi, pasirengusių parduoti savo gyvybę už pinigus žmonių skaičius net rusijoje pasirodė esąs baigtinis. Vadinasi visi tokie žmonės išseko. O toliau – arba totalinė priverstinė mobilizacija… Beje, visiškai neaišku, ar ji pavyks.
Kartą, 2022-ųjų rudenį, prastumti pavyko, mobilizacija juos išgelbėjo. Bet tada tai buvo visiškai netikėta. Žmonės gerai nesuprato, kam juos šaukia, visiškai nesuprato, kuriam laikui juos pakviečia. Jiems buvo sakoma, jog lyg į karinius mokymus 3-4 mėnesiams. Nueisite, prieš „chocholus“ pakariausite. Taigi, niekas taip ir negrįžo, išskyrus tuos cinko karstuose. Niekas iš pašauktųjų 3-4 mėnesiams nebuvo demobilizuotas.
Jų žmonos važinėjasi po rusiją su tokiais lipdukais „grąžinkite vyrą“. Na, vyrų niekas negrąžina, priešingai, policija jas „pakuoja“. Tokioje situacijoje kremlius labai nenori naujos masinės mobilizacijos, nes galai žino kaip ji pasisuktų.
Todėl, taip, jie ieško kūrybiškų sprendimų, konkrečiai – bando pripirkti korėjietiškos patrankų mėsos. Bet sprendžiant iš to, kaip jie pripirkinėjo, ten politiniu lygmeniu pats putinas specialiai skrido tartis, o dabar pažiūrėk, kaip rusų vadai visiškai nesiskubina tos patrankų mėsos sviesti į mūšį, matyt supranta, kiek iš tos mėsos būtų realios naudos. Na, pamatysime realybėje, jie dar kaip reikiant nekariavo.
Betgi, tai, kaip stropiai jie vis dar laikomi rezerve, irgi kai ką byloja. Bent jau, kad su žmonėmis jiems nėra taip blogai, kaip su geležimi. Bet problemos jau prasidėjo, tai yra, su papildymu, ir su tuo, kaip, mano galva, jie elgiasi šioje situacijoje. Na, žinoma, tai vėlgi mano spėjimas, sudarytas iš daugelio veiksnių, kuriuos išanalizavau, bet vis tiek, kaip supranti, tai nėra rusijos generalinio štabo viršininko galvos įžvalga. Na, aš negyvenu generolo Gerasimovo galvoje, kad ir kaip norėčiau ten įlįsti.
Mano nuomone, vaizdas formuojasi, dėlionė dėliojasi taip, kad jie tikrai mato, jog turi resursų daugiausiai metams karo, būtent tokio intensyvumo karo, ir todėl pasirinko principą: dega tvartas, tedega ir troba (ukrainiečių patarlė). Jie nusprendė šitoje situacijoje visiškai negailėti resursų ir atsargų ir daro rizikingą statymą, betgi kuris galėtų laimėti, statydami tai, kad jie turi išteklių metams, o mes turime daugiausia pusei metų. Tai yra, visos jų viltys, visi išskaičiavimai dabar – užspausti mus per šią žiemą. Turiu omeny ne sausio 20-ąją, kada jie atseit sustotų, turiu omeny, jog jie nori per šią žiemą mus visiškai palaužti, vėliausiai pavasarį. Ir tada viena iš dviejų, jei labai pasisektų, tai iš vis paradiniu žygiu į Kyjivą, jei pasisektų mažiau, tai pavasarį mes kaulytume kapituliacijos pagal tas sąlygas, kurias jie mums jau nustatę, na, palyginus su kuriomis Stambulo sąlygos mums būtų žymiai palankesnės. Tokie jų išskaičiavimai. Labai rizikingi išskaičiavimai, nes jei nesuveiktų, tai vasarą jiems krachas.
Betgi tai gali suveikti, nes čia kaip tik resursų ir rezervų santykio klausimas. Ir štai, jei mes dabar čia radikaliai nepakeisime mobilizacinės situacijos, tai jie teisūs, jie iki pavasario laimės.
„Yra ginklų, bet nėra žmonių“: apie nuostolius armijoje, savavališką pasišalinimą iš tarnybos vietos ir mobilizacijos amžiaus mažinimą
–Taigi, vėl viskas atsiremia į mobilizaciją. Gal labai šita tema neišsiplėskime, nes ji nuolatos ne taip suprantama.
– Taip, žinau, kad dėl jos sumažėjo mūsų pokalbių įrašų peržiūros. Greičiausiai dabar jos dar labiau sumažės. Sąžiningai. Na, ką aš tau galiu pasakyti. Apgailestauju, kad žmonės tokie kvaili, jog dėl to krenta mūsų peržiūros. Bet gerai, tai yra problema, tai yra pagrindinė problema, be kurios aptarinėti bet ką kitą tiesiog nėra prasmės.
Štai, nuo ko viskas atsispiria, nuo to, kad mūsų kariuomenė dabar nepapildoma. Na, tiksliau, tai kažkas ją ten po truputį papildo. Na taip, bet nedaug. Pasakysiu, jog mes dabar surenkame pusantro karto mažiau naujokų, nei per tą laiką patiriame sanitarinių nuostolių. Tai yra, per mėnesį, santykinai, sakykim, prarandame tris karius, o į jų vietą ateina du.
– Ir tai tik sanitariniai nuostoliai?
– Tik sanitariniai, neskaitant savavališkų pasišalinimų iš tarnybos vietos, apie ką dabar atskirai pakalbėsime.
Tai nauja tema, apie ją dar nekalbėjome. Formaliai ne apie mobilizaciją, nors tai labai susiję dalykai.
– Dažniausiai tai aptarinėjome Sergejaus Gnezdilovo kontekste, bet dabar priimtas ir pasirašytas įstatymas dėl pirmojo savavališko pasišalinimo iš tarnybos vietos dekriminalizavimo ir…
– Taip, žiūrėk, be savavališko pasišalinimo iš tarnybos vietos mes turime tokį santykį – trys kariai iškrito, o atėjo du. Tai yra, kariuomenė tiesiog tirpsta. Dabar pridėk savavališkus pasišalinimus iš tarnybos vietos, kurie auga kaip lavina.
Tiesą sakant, aš negaliu nuoširdžiai smerkti tų vaikinų, nors formaliai jie daro nusikaltimą, bet, bet, bet… Be to, dabar išgirdau tokius dalykus, kokių negirdėjau prieš metus ar kelis mėnesius, nes to ir įsivaizduoti buvo neįmanoma, kaip, pavyzdžiui, iš vienos tankų brigados pasakė. Na, žinai, sako, aš taip pat nieko panašaus anksčiau nemačiau (tai liudininko žodžiai). Atvažiuoja tankas, iš jo išlipa įgula, rūpestingai valo tanką, rūpestingai uždarinėja, galim sakyti konservuoja, paruošia ilgam stovėjimui. Ir, sako „viso geriausio“ ir visa įgula, keturi žmonės, apsisuka, atiduoda pagarbą ir visi išeina, pareiškę: „O mums pakaks. Tai jau ne pirmas mūsų tankas šitame kare. Mes kelis kartus degėm. Tankus mums keitė, o mūsų taip nė karto ir nepakeitė. Tai daugiau jau nebe mūsų problema“.
Taigi. Ir ką tu tiems tankistams pasakytum? Aš tai, pavyzdžiui, jiems nieko nepasakyčiau. Štai ta situacija su tanku tuo pačiu yra ir atsakymas tiems gudručiams, kurie griebiasi prezidento žodžių, skirtų visai ne mums, o mūsų Vakarų sąjungininkams dėl mobilizacinio amžiaus mažinimo. Beje, visų pirma, aš nesu to šalininkas, o antra, būtent kaip tik visiškai pritariu prezidentui, jog tikrai ne amerikiečiams mums aiškinti, visiškai ne jų reikalas, ką ir kaip mums mobilizuoti. Jų reikalas – aprūpinti mus geležimi. Ir sakykim, dėl to, švelniai tariant, taip pat kyla daug klausimų. Bet kai prezidentas, kreipdamasis į amerikiečių auditoriją, pareiškia: „atleiskite, ką ten jūs mums kalbate apie mobilizaciją, kai nepristatote mums geležies, mes neturime su kuo kovoti“, tai tie žodžiai ir skiriami Amerikos auditorijai. Taip, lai duoda „bredlius“ (šarvuota kovos mašina „Bradley“), lai duoda raketų, sunkiosios šarvuotos technikos, kurios mums trūksta.
Tačiau, atleiskit, turėtume patys žinoti, kad mums tai nėra pasiteisinimas, kad tie keturi savavališkai pasišalinę iš tarnybos vietos paliko savo tanką. Taigi. Yra labai daug ir kitų dalykų, paliktų tokiu būdu. Mes iš tikrųjų dabar neturime problemų apginkluoti žmones. Dabar turime iš esmės priešingą situaciją, blogiausią nuo 2022-ųjų pavasario. Betgi 2022-ųjų pavasarį turėjome neribotą skaičių žmonių ir realiai nebuvo kuo jų apsiginkluoti, o dabar situacija yra visiškai priešinga. Ginklų neturime neriboto kiekio, bet minimaliai visiškai pakankamai, tačiau nėra kam jais naudotis.
Dar pateiksiu pavyzdžių.
Neseniai bendravau su keletu tankistų… Beje, žmogus, papasakojęs apie tuos tankistus, savo pasakojimą užbaigė taip. Sako: „o aš, žinai, susimąsčiau, aš gi taip pat ruošiausi papustyti padus, tačiau pagalvojau, ne, kovą sueis treji metai, aš atitarnausiu iki trejų metų, o tada tegu eina visi…“. Taigi, galvoju, labai bijau, kad ne jis vienas toks, beje, Gnezdilovas kalbėjo apie tą psichologinį trejų metų barjerą, „o paskui tegul visi eina po…“
Betgi neseniai kalbėjau su snaiperiu, kuris kaip tik nesiruošia mesti tarnybos. Taigi jis sako, klausyk, pameni, kaip aš pirmą snaiperinį ginklą antrąjį pavasarį gavau iš kažkur per pažįstamus. dabar, sako, turiu tris snaiperinius ginklus. Aš renkuosi, kurį imti į užduotį, sako, nes neturime žmonių, gi ginklų, kaip matai, yra.
Beje, jis yra iš Kurachovės, kažkada apie ją jau kalbėjom. Na, rodos, kartą apie tai diskutavome, bet internetas tiesiog virte virė apie tai, kur kokie įtvirtinimai, kur jau iškasti, kur ne, kur geri, kur blogi. Taigi, Kurachovėje įtvirtinimai geri. Problema ta, kad įtvirtinimai nemoka patys apsiginti, o jie stovi tušti. Na, išties įtvirtinimai yra ne tik Kurachovėje, jų yra gerų ir kitose vietose ir taip pat tuščių.
Leiskite pasidalinti tiesiog šviežiais įspūdžiais tuo klausimu. Prieš porą dienų kalbėjausi su kariu, kaip tik parvykusiu iš Kurachovės pasikeisti automobilio. Taigi, pasakoja, šaunūs įtvirtinimai (o kad kažką panašaus būtume turėję 2022-aisiais!), o jis taip pat kariauja nuo pirmųjų dienų, tiktai, sako, nėra ten žmonių, arba, cituoju pažodžiui, amžizmu dvelkiantį jauno kario pasisakymą: „Na, atleisk, čia ne mano reikalas, būrio atraminiame punkte (kuriame turėtų būti 30 karių) sėdi trys seniokai (supranti?). Na, ir ką tokie prikariaus?“
– Pats kaip tik esi prieš mobilizacijos amžiaus mažinimą. Na, galbūt, jei imtų bent nuo 22-ejų, 23-ejų metų…
– Ne, kodėl aš prieš, nors, pats šis dabartinis įstatymas šiek tiek stebina savo nelogiškumu. Tiesą sakant, na, žiūrėk, žmogus visas teises įgyja nuo 18 metų, bet pareigas – maždaug nuo 25 metų. Kas tie keisti laimingi metai, kai jau turi teisių, bet kažkodėl nėra pareigų?
Tai mane šiek tiek stebina pačios konstitucinės sistemos požiūriu, bet pragmatiniu požiūriu… O tu gerai žinai, na, aš pragmatikas ir labiausiai man norisi, kad laimėtume karą. Taigi, pragmatiškai žiūrint, jei jau tarnautų ir kariautų visi to amžiaus vyrai, kurie turėtų būti šaukiami pagal dabartinį įstatymą, ir jų nepakaktų, tada logiška būtų kalbėti apie šaukiamojo amžiaus mažinimą ir greičiausiai…
Beje, tie amerikiečių patarimai tuo ir paremti. Pažiūrėk, kaip galvoja amerikietis. Jie mano, kad įstatymai yra vykdomi, ir ukrainiečiai elgiasi taip pat. Taigi, jei ukrainiečiams trūksta kariuomenėje žmonių, na, vadinasi, jau visi paimti, reikia mažinti amžių. Tai va tokia sveika žmonių iš šalies, kurioje gerbiami įstatymai, logika. Gi tu žinai, kad požiūris mūsuose kitoks.
Pas mus masiškai netarnauja kaip tik tie, kuriems dabar 25, 28, 30-35 metai, o mano nuomone, tai yra geriausias kario amžius. Taigi va. Kokia prasmė formaliai mažinti amžių? Kad kartu su jais taip pat masiškai netarnautų 22-ejų? Na, čia gal reikia spręsti klausimą, kad tie, kuriems pagal įstatymą priklauso, būtų realiai mobilizuojami, o ne tik formaliai priklausytų mobilizuojamiems, o realiame gyvenime – ne. Taigi.
Tai tiek iš vienos pusės, kodėl nereikėtų mažinti šaukiamojo amžiaus, na bet yra ir tokia antra pusė. Na va, atleisk, vėl bus toks piktas amžizmas. Dabartiniai 18-mečiai – 20-mečiai vidutiniškai iš tikrųjų yra paaugliai, o ne suaugę vyrai. Taip, yra puikių išimčių. Pažįstu, beje, jau kariaujančių 18-mečių vaikinų ir merginų, be to, žinau net tokių, kurie apgavo įstatymą bei pradėjo kariauti šiek tiek jaunesni ir savo pilnametystę sutikinėjo fronte. Bet tai išimtys ir tokioms išimtims yra galimybė tarnauti pagal sutartį. Tai yra, norintys savanoriškai tarnauti vaikinai ir merginos tą gali padaryti. O vidutiniškai dabartinis 20-metis vaikėzas, na, jis tikrai paauglys. Ir kaip kažkada buvęs šioks toks vadas, tau pasakysiu, kad nenorėčiau vesti į mūšį mobilizuoto vaikų darželio, kad vėliau netektų kuopti dar ir psichologinių traumų problematikos su to mobilizuoto vaikų darželio psichiatrais.
Idealus kovotojas – sąlyginis 30-metis. Na, nuo 25-ių iki 35-ių, taigi, vidutiniškai 30-ies. Daugeliu atvejų tai jau psichologiškai suaugęs žmogus, bet kartu dar jauno, sveiko kūno. Dabar gi, kariauja mano karta – nuo 50-ies, dažnai net virš 55-ių. Su psichologine branda viskas gerai, su moraline motyvacija viskas gerai, bet fiziškai organizmas jau nebeatlaiko tų apkrovų, na jau nebėra tos sveikatos.
30-ies metų kovotojas yra idealus. Ir, va, tokių kariuomenėje yra mažiausiai.
– Leisk trumpam pertraukti. Tiesiog tokia pastaba. Niekas iš visuomenės nemėgsta kalbėti apie mobilizaciją, nes tai jiems skaudi tema. Bet visi su dideliu malonumu diskutuoja apie kažkokias karines reformas ir pertvarkymus…
– Atsiprašau. Vieną sekundę prieš pereinant prie karinių reformų. Tik pastaba į tavo pastabą. Taip, visuomenė tikrai nemėgsta kalbėti apie mobilizaciją, nes, matai, tai skaudi tema. Ir dabar, pameni, ką tik kalbėjome apie Pokrovską, apie šizofreniją. Tai yra būtent mūsų užnugario sąmonės susidvejinimas. Taigi.
Mūsų užnugaris su susidvejinusia sąmone nori įrenginėti gėlynus, tada stebisi evakuacija. Mūsų užnugaris su susidvejinusia sąmone nenori, ne tik okupacijos, bet nenori net teritorinių nuolaidų, ką rodo visos sociologinės apklausos. Betgi tuo pačiu kariuomenė turi ne tik saugoti mūsų užnugarį, bet dar ir netgi atkovoti teritorijas, o tuo pat metu jis, mūsų užnugaris, nenori tos kariuomenės papildyti.
Mūsų užnugaris kovoja prieš tos kariuomenės teritorinių komplektavimo centrų pareigūnus ir taip, lyg pastarieji būtų orkai, netgi su didesniu įniršiu, nei prieš orkus. Tiems žmonėms kaip tik baisu kariauti, o prieš teritorinių komplektavimo centrų pareigūnus kovoja be jokių problemų. Taigi, ir tas pats užnugaris, anot sociologinių tyrimų, rengiasi balsuoti už Zalužną prezidento rinkimuose. Dabar visiškai iškeliu už skliaustų klausimą apie Zalužną kaip galimą prezidentą. Net nežinau, ar jis išvis nori juo būti. To nieks nežino. O sociologai neklausę vis įtraukinėja ir įtraukinėja jį į apklausas.
Klausimas kitoks. Kaip tų pačių galvų ganglijuose (nerviniuose mazguose), nes negaliu to pavadinti smegenimis, gali sutilpti ir kova prieš teritorinius komplektavimo centrus, ir mobilizacijos žlugdymas ir kartu noras balsuoti už generolą, kuris dar prieš metus reikalavo mobilizuoti pusę milijono žmonių ir visiškai pagrįstai to reikalavo.
Mane tiesiog stebina tas paskiras eilinis ukrainietis, kuris iš vieno smegenų pusrutulio rašinėja apie „busifikacijos“ (naujokų gaudymas gatvėse ir sodinimas į specialius automobilius) žiaurumus, o iš kito sako, kad nieko nebus, kol neateis Zalužnas ir neįves tvarkos. Na, gal būt, jeigu ateitų, gal būt ir įvestų, pirmiausia mobilizuodamas tą idiotą, ir teisingai pasielgtų.
Na, aš dabar visai nekalbu, kokios galėtų būti kažkokių abstrakčių rinkimų perspektyvos. Dar reikia prigyventi, dar reikia iki to ir dėl to pakariauti. Kalbu būtent apie tai, kiek žmonių turi būtent tai, na, tokią labiausiai susidvejinusią sąmonę, kurioje sujungia realybėje visiškai prieštaringi ir nesuderinami dalykai. Kaip galime su tuo gyventi? Sąžiningai, aš irgi nežinau.
Gerai. Šią temą mes nuolat keliame ir niekas nesikeičia. Todėl nežinau, ką dar pasakyti, Tad paskutinė frazė ta tema, kuri, kaip suprantu, dar sumažins mūsų peržiūras.
Betgi dabar mes esame ant pralaimėto karo slenksčio ir jei tikrai jį pralaimėsime, tai jį pralaimėsime ne Maskvai, mes jį pralaimėsime Kosmačo kaimui, turgui „7-asis kilometras“ ir kitiems didiesiems kovotojams prieš mobilizaciją.
Tegul tie žmonės po to nesako, kad jie nežinojo, kad niekas jų neįspėjo, kai, atleiskit, „7-asis kilometras“ demonstravo savo pilietinį organizuotumą išmetant teritorinio komplektavimo centro pareigūnus, o iki Dniepropetrovsko srities bebuvo likę 7 kilometrai. Tegu jie po to nesako, jog jiems nebuvo paaiškinta, kad tie dalykai yra absoliučiai tarpusavyje susiję.
Situacija pagal kryptis (labai glaustai)
– Beje, apie kryptis nekalbėjome, bet žinau, kad nemėgsti kalbėti apie konkrečias kryptis, ir kiekvieną kartą kalbi.
– O juo labiau visose jose toks pat vaizdas, išskyrus Kursko sritį, kuri vienintelė iš esmės skiriasi nuo rytų ir pietų frontų. Gerai, pagal kryptis.
Kupjanskas atsidūrė ties praradimo riba, miestas, kuris prieš dvejus metus buvo išlaisvintas. Kartą okupaciją išgyvenusiam miestui gresia didelis pavojus tapti pirmuoju Ukrainos miestu, kuris būtų okupuotas antrą kartą. Mūšiai visur. Visi gerai žino, kad mūšių jau netgi mieste būta. Kartą anie ten net buvo įsiveržę. Ačiū Dievui, mestelti rezervai anuos kažkaip išmušė, bet kautynės vyksta miesto pakraštyje, kautynės vyksta prie miesto, faktiškai dėl miesto. ir vėl nieko jau nebestebina. Tik išklauso kaip informaciją apie orus ir nesistebi.
Pranešimas, kad eilinis rusų desantas pabandė forsuoti Oskolą. Na, ačiū Dievui, ir tie išmušti. Taigi, mūsų gynybos linija jau eina palei Oskolo upę. Tik priminsiu, kad prieš kelis mėnesius mes stovėjome daug labiau į rytus nuo Oskolo upės. Ir kai kažkada pavasarį kalbėjome apie rusų puolimą, tai tada vienas iš jų tikslų buvo išeiti prie Oskolo ir ten sustoti, įrengti ten gynybos liniją. O dabar įrenginėjame gynybinę liniją palei Oskolo upę ir nėra garantuota, kad ją išlaikysim, nes vėlgi fiziškai nėra kam. Taigi, iš Kupjansko mane pasiekia tokie patys pasakojimai apie tuščius įtvirtinimus, ne apie neiškastus, o apie iškastus, bet „negyvenamus“.
Na, apie Kurachovę mes jau pakalbėjome.
Jau sakiau, jog iki Dnepropetrovsko srities beliko 7 km, dabar frontas aiškiai zonduojamas Zaporižės kryptimi. Ir Zaporižės srities karinės administracijos vadovas jau praneša, jog aplink Zaporižės miestą sėkmingai statomi įtvirtinimai. Tai, kad jis stato, yra visiškai teisinga. Tai dėmesinga, ačiū Dievui. Betgi vėl klausimas, kas gi ginsis tuose įtvirtinimuose?
Na, va tau, jau perbėgome per visą frontą.
Na, panašu, vienintelio dalyko dar nebuvo. Rodos dar nebuvo bandymų permesti desantą į kairįjį Dniepro krantą, nors kartą lyg ir bandyta.
– Apie Krynkus aš tavęs nebeklausiu…
Taip, beje, buvo daug…, na, nenorėčiau to vadinti tyrimu, nes daug medžiagos paskelbė „Ukrainska Pravda“. Beje, faktinis turinys gana rimtas. Tiems, kam tikrai įdomu ir norėtų pasigilinti, patariu paskaityti. Bet aš tau pasakysiu dar kartą, jei jau taip, tu žinai tą epitafiją, requiem Krynkams.
Aš ir dabar manau, kad tai nebuvo veltui. Aš ir dabar manau, kad kritę ten, ne herojai, kurias nepasinaudota, o didvyriai, kurie įvykdė savo karinę pareigą. Ir taip, deja, planas nepavyko. Betgi ar planas pavyko, ar nepavyko parodo tik mūšis. Ir pabandyti vertėjo, nes buvo šansų. Jei būtų pavykę, tai būtų labai daug ką pakeitę. Todėl, taigi, aš pabandyčiau dar kartą. Na, taip, deja, tai yra karas ir ne visada pavyksta taip, kaip planuota.
Parengė LL, redagavo VK.