Seimo Pirmininko Sauliaus Skvernelio kalba Laisvės gynėjų susitikime 2025 m. sausio 12 d.
Gerbiamas Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininke, pirmasis Lietuvos vadove, kariuomenės vade, kolegos Seimo nariai, laisvės gynėjai
Jau 34 metai praėjo nuo tos nakties, nuo tų įvykių, kada jauna Lietuvos valstybė laikė, matyt, svarbiausią egzaminą. Šiandien po 34 metų mes matom įvairiausias diskusijas, kas svarbesnis buvo, kieno indėlis didesnis buvo, kas labiau mylėjo tuo metu Lietuvą, kas labiau buvo pasiryžęs. Visa tai šiek tiek skaudina ir kelia nerimą. Nes tą dieną, Laisvės gynėjų dieną, Pergalės dieną, man atrodo, visų indėlis buvo labai reikšmingas.
Istorikai ir tyrinėtojai labai mėgsta padiskutuoti, kas būtų, jeigu būtų. Kodėl taip įvyko, kas galėjo būti? Tai buvo daugybė sąmoningų aplinkybių, kurios nulėmė, kad mes turime šiandien laisvą, demokratinę, pažangią, vakarietišką valstybę. Šiandien profesorius Landsbergis paminėjo, kad ta diena yra ir mūsų moralinės pergalės diena.
Prisiminkime 1940 metus ir pasvarstykime, kas galėjo būti ir kaip kitaip galėjo būti. Lygiai taip pat ir sausio 13-osios išvakarėse. Nuo ko tai priklausė? Nuo asmenybių, nuo tų asmenybių, kurie tuo metu buvo politinėje valdžioje. Jeigu ne profesoriaus Lansbergio ryžtas, kolegų signatarų pasiryžimas nepasiduoti, galėjom turėti situaciją, kokia buvo mano minėtais 1940-ais metais, kad atsirado, na turbūt reikėtų tiesiai įvardinti, išdavikų, pirmiausia kalbu apie kariuomenės vadą, ir kokios buvo pasekmės.
Pirmiausiai tų naktų įvykiuose lėmė stiprios asmenybės, kurios neatsigręžė atgal, neatsiklaupė ir nusprendė nepasiduoti.
Antra. Kas būtų, jeigu šitam pastate, televizijos pastatuose, bokšte, kituose svarbiuose objektuose nebūtų buvę jūsų, tų žmonių, kurie čia, viduje, apsisprendė nesitraukti, puikiai žinodami, kas laukia, jeigu šitie svarbiausi pastatai kris? Kas būtų buvę, jeigu nebūtų prie šitos Lietuvos Širdies anapus tūkstančių žmonių, kurie nepaisant raginimų pasitraukti, neišėjo niekur? Žmonės ten stovėdami jau turėjo suvokimą, kas gali įvykti, nes buvo Baku, buvo Tbilisis, ir puikiai žinojo, jeigu eis, eis per kūnus, ateis čia ir sunaikins laisvės gynėjus. Kas būtų buvę, jei tuo metu vidaus reikalų sistema būtų pasukus kitu kelių, t. y. likus anos valstybės pusėje? Kokios pasekmės galėjo būti, kad iš keliolikos tūkstančių žmonių dešimtys atsirado, kurie išdavė Lietuvos valstybę?
Daug tokių klausimų kas būtų, jeigu būtų. Tiesiog sutapimas buvo toks ir visai nebuvo atsitiktinis sutapimas, kad taip sutapo. Matyt, istorijos, Dievo ir žmonių valia turėjo taip būti. O tas pasipriešinimo genas nuplauna tam tikrą mūsų gėdą, kada mes pasidavėm be šūvio okupantui, tikėdamiesi, kad nuo to pavyks, galbūt, išsaugoti žmonių gyvybes, kažkokią tai valstybingumo imitaciją. Tas pasipriešinimo genas liko pas mus, ir didžiąja dalimi liko dėl to, kad pokaryje tauta priešinosi. Ginkluota rezistencija, pilietinė rezistencija, kada žmonės, nepaisant nieko ėjo kariauti partizaninį karą, nors puikiai žinojo ir suvokė: vidutinis partizano amžius – metai laiko. Buvo kas partizanavo ir 10, 9 metus, buvo, kad ir keletą dienų, bet apsisprendė. Tas pasipriešinimo grūdas išaugo į 1990-uosius metus, į Sąjūdį, į teisingą balsavimą, į išrinktą Seimą – Aukščiausiąją Tarybą tuo metu, paskelbtą Kovo 11-osios deklaraciją ir pasipriešinimą, neginkluotą, pilietišką, labai tvirtą, parodant valią, kad Lietuva buvo, yra ir bus.
Tikrai, kiekvienais metais, natūralu, mažėja žmonių, kurie buvo šitų įvykių liudininkai. Dėl to mūsų visų pagrindinis tikslas – turėti kuo daugiau tų liudytojų. Metai bėga, kažkas užsimiršta, kažkas kitaip interpretuojama. Bet svarbiausia, kai kalbam apie šituos istorinius įvykius, neieškokim, kas tuo metu skyrė dirbtinai, nes niekas neskyrė. Vienijo vienintelis dalykas – apginti Lietuvos nepriklausomybę. Būdai, tikslai… Kiekvienas pasirinkome, kur galėjome, kur Tėvynė pašaukė.
Tad kitais metais, kada minėsime tos pergalės, nepaisant to, kad buvo paaukotos žmonių gyvybės, bet visgi laisvės gynėjų pergalės dieną, aš manau, kad pagaliau užteks mums diskusijų ir valios paskelbti šitą dieną švente valstybine, lygiagrečiai kartu su Vasario 16-ąja, Kovo 11-ąją ir Liepos 6-ąja. Tikiuosi, kad mes turėsime diskusiją Seime ir nepasielgsime taip, kaip vis ne kartą bandom pasielgti pradėdami skaičiuoti finansinius išteklius ką kas prarastų. Surasim sprendimą ir ta diena turi būti įprasminta.
Taip pat, aš manau, laikas bėga, tų žmonių mažėja, bet yra užmirštų žmonių. Iš ties gavosi taip, kad nebuvo kažkur paminėti. Aš pats, kaip Angonita Rupšytė minėjo, buvau tuo metu studentas anoje pusėje. Nebuvau čia, bet buvau tenai su tuo pačiu pasiryžimu ir ne tik sausio 12-ą, taip pat sausio 8-ą, kada išgirdome profesoriaus kvietimą, kad kuo daugiau žmonių ateitų ir jedinstvininkus tauta išstumtų. Tai visi tie įvykiai yra širdyje likę, ir nematau reikalo čia kažkuo tai girtis ar didžiuotis. Tai buvo natūralus subrandintas jausmas, kuris matyt po to mane ir atvedė į tas gretas, kur teko duoti priesaiką Lietuvos valstybei, policijoje ir kitose pareigose. Bet… Aš paklausiau praeitą savaitę mūsų rinktinės „Aras“ vado, dabartinio viešojo saugumo tarnybos vadovo Viktoro Grabausko: Ar tu turi laisvės gynėjo statusą? Tai tu buvai kartu su studentais policijos akademijos, akademijos, kuri buvo įsteigta dar nesant policijos įstatymo. Davė priesaiką, Priesaikos tekstas yra. Sako: ne, neturiu. O kodėl? Todėl, kad, vėlgi, įstatyme mes pamiršome įtraukti Lietuvos policijos akademijos pareigūnus. Tai akademija, kurios pavadinime pirmą kartą policijos vardas buvo paminėtas, įvardintas, kur studentai čia kieme su ginklais, automatais, ir dėstytojai, ir pareigūnai gynė taip pat valstybę. Ir galbūt daugiau yra tokių, aš jau nekalbu apie kitas labai svarbias tarnybas, organizacijas. Daugybė žmonių prisidėjo.
Ir paskutinis, ką aš noriu paminėti, tikrai neuzurpuodamas laiko. 35-metis. Aš rytoj šioje salėje šiek tiek daugiau pasidalinsiu savo tokia iniciatyva ir siūlymu. Na, kaip minėjau, jūs čia esantys esate laisvės gynėjai, turintys statusą, esantys žinomi, įvardinti. Bet yra dešimtys tūkstančių žmonių, kurie buvo šituose įvykiuose, stovėjo taip pat pasiryžę mirti, jeigu kažkas tai vyktų, ir mes jų nežinome. Dėl to tikrai norisi, kad 35-ių metų šitos datos proga mes prisimintume ir surastume kiekvieną, kuris buvo čia šių įvykių metu. Dėl to aš kreipsiuosi su iniciatyva į jus, į pilietinę visuomenę, žurnalistus, kurie tuo metu fiksavo, žmones, kurie tuo metu buvo. Suregistruokime, surašykime visus, kurie tada tą dieną buvo, bent jau tą naktį iš sausio 12-os į sausio 13-ą. Paminėkime tas pavardes, nors nežinomo gynėjo vardu, bet tiesiog kaimynai, draugai, artimieji matė, galbūt vaikai, kurių tėvų nebėra gyvųjų tarpe, žino. Ir kuklia lenta atminimo prie Seimo rūmų pažymėkime, kad čia buvo taip pat ir ta tauta, didelė tautos dalis, kuri niekur nėra paminėta, nei galbūt oficialiuose dokumentuose, nei knygose, nei rankraščiuose, bet jie buvo. Ir tai yra visų mūsų žmonių pergalė. Kiekvieno indėlis buvo ypatingas ir svarbus.
Laisvę turim gint ir saugoti kiekvieną dieną. Šiandien čia yra ukrainiečių kariai, kurie lieja kraują, aukoja savo gyvybes taip pat ir dėl mūsų laisvės. Jūs puikiai prisimenate, geriau už mane jų indėlį Sausio 13-osios įvykių metu čia, Lietuvoje. Dabar mes turime padėti kuo galime. Tikrai padedam daug, ir ginkluote, ir humanitarine pagalba, ir politiniu spaudimu, politiniu palaikymu. Ir puikiai suvokiame, jog jei Ukraina neatlaikys, vėl reikės šaukti tautą, budinti tautą. Bet neturime laukti iki to momento, kaip ten pasibaigtų. Aš tikiu, kad pasibaigs tikrai ukrainiečių pergale. Tačiau šiandien turime daryti viską, kad neateitų tokia situacija, kokia buvo 1940-ais metais, tikintis, kad mes galime kažkaip būti kitų apginti. Tai yra klaida. Suomija tos klaidos nepadarė, priešinosi, kariavo, ir jų praradimai tiek žuvusiais, tiek sužeistaisiais yra gerokai mažesni, negu patyrėme mes, be ginklo, be šūvio atidavę savo valstybę. Aš jau nekalbu apie 50 metų tos moralinės, psichologinės degradacijos, ką patyrė mūsų tauta, kur ir šiandien dar negalime iš to išsivaduoti iki galo.
Dėl to tauta turi suprasti, kad pinigai, lėšos, kurias skiriame šalies gynybai, yra neišvengiami, būtini. Ir tai nėra kažkoks diržų veržimas. Tą mes turim padaryti. Lietuvos kariuomenė, aš net neabejoju šiandien, kad padarys viską ir daugiau negu viską, kad agresoriui net nekiltų noras pažiūrėti į mūsų valstybę. Bet viena kariuomenė, be mūsų visų, yra taip pat tik viena iš pasipriešinimo dalių.
Totalinis visuotinis pasirengimas šalies gynybai turi būti mūsų artimiausių metų tikslas. Laiko mes dar kažkiek turime dėka to, kad ukrainiečiai laiko frontą. Kiek ilgai jiems pavyks? Aš noriu tikėti, kad jų kova yra teisinga už savo žemę, už savo laisvę, už savo šeimas, ir ji bus pergalinga. Tačiau prisiminkime dar kartą patys: niekas, be mūsų pačių, mūsų laisvės neapgins.
Dėkoju visiems, kurie prieš 34-erius metus, nesvarbu kokioj pozicijoj buvo, ar valstybės vadovai, ar signatarai, ar laisvės gynėjai, ar vidaus reikalų sistemos pareigūnai, ar barikadų statytojai, ar tiesiog paprasti Lietuvos žmonės, kurie apgynė mūsų laisvę ir nepriklausomybę. Ir šiandien galime didžiuotis tuo, ką turime, nepaisant visų sunkumų, kokie yra. Mes per tuos 35-is metus, tuoj pat minėsime Kovo 11-os jubiliejų, padarėme kaip valstybė tokius milžiniškus žingsnius, kurių patys suvokti negalime. Kitos valstybės, Vakarų Europos valstybės šimtmečiais prie to ėjo, o mes turėjom padaryti greitai viską, nes mes to norėjome.
Dar kartą su švente visus. Atminkime visus, kurie tuo metu buvo, kurių šiandien nėra, ir didžiuokimės, kad turėjome istorinę galimybę prisidėti prie mūsų laisvės ir nepriklausomybės įtvirtinimo. Ačiū.
