Paminėta Kaniūkų kaimo žudynių data

Sausio mėn. minimos kelios liūdnos datos, Sausio 13-oji ir dar dvi tragedijos, tai Sausio 27 d. – Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena ir Kaniūkų kaimo tragedija, beginklių gyventojų žudynės. Pirmoji nepamiršta, ji minima ir Lietuvoje, ir gana plačiai, o Kaniūkų kaimo gyventojų žudynės pamirštos.

Vasario 2 d. Lietuvos patriotų dėka paminėta ir Kaniūkų kaimo (Šalčininkų raj. sav.) gyventojų žudynių diena. Minėjimas pradėtas Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčioje, kur šv. Mišias aukojo generalvikaras, vyriausiasis kariuomenės kapelionas plk. ltn., mgr. Remigijus Monstvilas. Po šv. Mišių minėjimas persikėlė į Kaniūkų kaimą.

Į Kaniūkų kaimą, prie kaimo pakraštyje, šalia kapinaičių Lenkijos lėšomis pastatyto paminklo (baltas kryžius su ant jo iškaltomis žuvusiųjų pavardėmis ir vardais lenkų ir lietuvių kalbomis) tragedijos aukoms atminti, paminėti šią tragišką datą, prisiminti jo gyventojus, atvyko Seimo narys Valdas Rakutis, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGTC) direktorius Arūnas Bubnys, Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės Vilniaus 1003 kuopos vadas dr. Kostas Ivanauskas, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos nariai, partijos „Nacionalinis susivienijimas“ nariai, kiti visuomenininkai patriotai, vietos gyventojai. Minėjime dalyvavo ir Šalčininkų raj. sav. vicemeras Valdemaras Sliževskis bei seniūnas Pavelas Kazarinas.

Renginį vedė režisierius Gaudentas Aukštikalnis. Minėjimą pradėjo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoninio orkestro altininkas Andrius Pleškūnas, sugrojęs gedulingą kūrinį. Visa tai paminėjimui suteikė tam tikro sakralumo, minėjimo dalyvius sutelkė rimčiai ir susikaupimui.

Vedantysis G. Aukštikalnis perskaitė visų nužudytųjų vardus ir pavardes, nurodydamas ir jų amžių. Vyrai, moterys, mažamečiai vaikai. Beginkliai kaimo žmonės.

Seimo narys V. Rakutis kalbėdamas džiaugėsi gausiai susirinkusiais, dėkojo atvykusiems Kaniūkų kaimo, savivaldybės atstovams. Kalbėtojas pabrėžė, kad mes čia minime kaimo kovą už savo teises, kadangi tuo metu, kai pasaulio žemėlapis buvo sujauktas, šiame krašte nebuvo galima laiku sulaukti reikiamos pagalbos, o kaimas atsidūrė nuolatinių kovų sūkuryje. Lietuvių savisaugos būrys į kaimą atvyko jau po žudynių, nusikaltėliai jau buvo spėję pasitraukti į girią.

Renginyje dalyvavęs LGGTC direktorius Arūnas Bubnys susirinkusiems pasakojo apie to laikmečio įvykius Kaniūkų ir kituose kaimuose, apžvelgė sunkią to krašto tuometinę padėtį, iškėlė ir pabrėžė Kaniūkų kaimo žmonių gebėjimą laikytis savo papročių, senelių ir tėvų įdiegtų vertybių, nepasiduoti atėjūnų spaudimui, grąsinimams, jų nešamai ideologijai.

Yra žinoma, kad kaimo gyventojai susiorganizavę atėmė iš raudonųjų teroristų kaime prisiplėštą turtą, maistą, gyvulius. Kaimas nepasidavė jų grąsinimams ir spaudimui, todėl matyt dėl to buvo suorganizuota parodomoji baudžiamoji keršto akcija išžudant visus kaimo gyventojus. Tai buvo daroma siekiant įbauginti kitų, aplinkinių kaimų gyventojus, kad jie nesipriešintų tokiam terorizmui, paklustų atėjūnams. Raudonųjų teroristų plėšikavimai bei žudymai vyko ir kituose kaimuose – Bakaloriškėse, Musteikoje ir kitur. Gaila, kad visa tai yra užmiršta, neminima, neskelbiami piktadarybių vykdytojai nusikaltėliai.

Šalčininkų raj. sav. vicemeras V. Sliževskis dėkojo gausiam būriui dalyvių, atvykusių paminėti šios svarbios datos. Kalbėtojas sakė, kad tai yra bendra mūsų istorija, todėl šis įvykis turi didelę reikšmę tiek dabarties suvokimui, tiek mūsų praeities priėmimui. Žuvę žmonės – nekalti vietos gyventojai, jie tapo nukentėjusiais nuo sovietų teroro.

Renginyje taip pat kalbėjo Šaulių sąjungos atstovas K. Ivanauskas. Jjis priminė susirinkusiems apie tikruosius partizanus ir jų pašaukimą – ginti, kovoti už savo Tėvynę. Tų budelių, kurie žudė, kankino, degino kaimą negalima pavadinti partizanais, tai buvo banditai, karo nusikaltėliai, kurie be gailesčio šaudė vaikus, kankino moteris. Normalaus partizaninio judėjimo esmė – palaikyti draugiškus santykius su vietiniais gyventojais. Kalbėtojas priminė, kad panašūs karo nusikaltimai dabar vykdomi Ukrainoje – Bučoje, Irpynėje ir kitur. Agresorius po tiek metų nesikeičia. Tokiems nusikaltimams neturėtų būti senaties. Turėtume žinoti karo nusikaltėlių vardus ir pavardes.

Vilniaus sąjūdžio pirmininkas Leonas Kerosierius apgailestavo, kad šios žudynės yra pamirštos, kad minėjime nedalyvauja Lietuvos valstybės vadovai, kiti pareigūnai. Kalbėtojas pabrėžė, kad valstybė yra čia, kur gyvena žmonės, kurie ją ginė ir gina.

1944 m. sausio 29 d. naktį raudonieji G. Zimano vadovaujami teroristai, kurie slapstėsi Rūdninkų girioje (virš 200 gerai ginkluotų vyrų ir moterų) netikėtai užpuolė miegantį kaimą ir išžudė visus kaimo gyventojus, nepaliekant nei moterų, nei senelių, nei mažų vaikų. Jauniausiam vaikui tebuvo du metukai. Kiek dar negimusių, nežinoma. Tą naktį žiauriai nužudyta 50 (pagal kitus šaltinius 51) kaimo gyventojų, praktiškai visas kaimas, kas tuo metu buvo jame. Žudikų daugumą, kaip ir tų teroristų, vadinamų raudonaisiais partizanais, kurie slapstėsi girioje, sudarė iš Vilniaus ir Kauno žydų getų pabėgę asmenys. Jie elgėsi ypač žiauriai ir tai liudija jų pačių prisiminimai, kurie buvo vėliau, po atrojo pasaulinio karo, paskelbti jų aprašytuose atsiminimuose, išleistose knygose JAV, Lietuvoje ir Izraelyje. Štai kaip jie patys aprašo tą žiaurią Kaniūkų kaimo niekuo nekaltų gyventojų egzekuciją. Toliau pateikiu informaciją iš 2017-03-16 laikraščio „Ūkininko patarėjas“.

„Partizanas“ Abrahamas Železnikovas po karo gyrėsi, kad jo draugai sučiupo maldavusią pasigailėti „kaimietę“, prispaudė jos galvą prie akmens, o kitu rieduliu perskėlė moteriai kaukolę. 35 metų Stasė Molienė bandė kūnu pridengti pusantrų metų dukrelę Danutę. Abi buvo nušautos.

Raudonosios armijos generaliniam štabui per Antrąjį pasaulinį karą pavaldžios „Vilniaus brigados“ (nepainioti su to paties pavadinimo kriminaline gauja, vadovaujama pusiau žydo Boriso Dekanidzės, siautusia Lietuvos sostinėje 1990–1993 metais) „Už pergalę“ būrio „kovotojas“ Pavelas Bagrianskis (po karo pasivadino Paulu Bagriansky), kurio atsiminimai apie Kaniūkus 1988 m. gruodį buvo atspausdinti Tel Avivo Partizanų ir specialiosios paskirties kovotojų muziejaus leidinyje „Pirsumim. Publications of the Museum of the Combatants and Partisans“, plačiau papasakojo, kaip baudėjai elgėsi po „kovinės operacijos“: „Miško pievelėje pusračiu buvo suguldyti nuogi šešių Kaniūkų kaimo moterų ir dviejų vyrų lavonai. Švietė mėnesiena. Partizanai įniko šaudyti lavonams į tarpkojus. Kai kulka pataikydavo į nervą, lavonas sudrebėdavo lyg gyvas. Moterų palaikai „šokdavo“ smarkiau ir ilgiau negu vyrų“.

P. Bagrianskis užsiminė, kad su nužudytųjų palaikais linksminosi visi „Vilniaus brigados“ galvažudžiai. Brigadai priklausė ir „Keršytojo“ būrys, kurio narė buvo Fania Jocheles – Brancovskaja. Skaitytojui reikia priminti, kad Fania Jocheles ir Michoelis Brancovskis 1944 m. liepą apdovanoti „Didžiojo tėvynės karo partizanų“ medaliais. Po 73 metų, 2017 m. Vasario 16-osios proga Lietuvos Prezidentūroje, Lietuvos Respublikos prezidentės D. Grybauskaitės rankomis F. Jocheles–Brancovskajai toje pat vietoje ant krūtinės buvo užkabintas Riterio kryžius „Už nuopelnus Lietuvai“.

Istorikas Rimantas Zizas apskaičiavo, kad Rūdninkų girioje, iš kurios į Kaniūkus atsėlino žudikai, 1944 m. liepą siautėjo 11 Maskvos įsakymus vykdžiusių gaujų, apie 1200 diversantų. Nors jie save vadino „Lietuvos partizanais“, lietuvių komunistų tose gaujose buvo vienetai. Brigadų, būrių branduolį sudarė rusai ir žydai.

Rūdininkų girioje veikusių sovietinių partizanų būrių skaičius ir nacionalinė sudėtis (1944 m. liepos mėn.)

Būrio pavadinimas	lietuviai	rusai	žydai	kiti	iš viso
„Mirtis fašizmui“	5	16	39	–	60
„Keršytojas“	1	5	100	–	106
„Už pergalę“	1	5	106	7	119
„Kova“	2	16	58	–	76
„Už tėvynę“	29	87	19	–	135
„Išlaisvintojas“	5	89	18	–	112
„Laisvoji Lietuva“	1	38	54	–	93
„Pergalė“	5	58	20	–	83
„Mirtis okupantams“	3	104	51	6	164
„A. Mickevičiaus“	15	38	14	21	88
Iš viso	76	531	516	34	1157

Valentinas Šapalas
LKKSS steigėjas, narys