Spalio 5-ąją karo analitikas Evgenas Dykyj KYIV24 televizijos kanale kalbėjo, jog karo metu lemiamą vaidmenį vaidina personalo santykis tarp abiejų pusių. Nors kokybė ir technologijos gali iš dalies kompensuoti personalo trūkumą, tai nepadės, jei yra kiekybinis pranašumas, ir teks ieškoti rezervų.
Studijoje Ilona Dovgan.
– Ukrainos ginkluotųjų pajėgų nepilotuojamų sistemų pajėgų vadas Robertas Brovdi (šaukinys „Madjar“), nori padidinti savo pajėgų dydį nuo dabartinių 2 procentų iki 5 proc. visų Ukrainos gynybos pajėgų. Cituoju:
„Masiškai naikinant strateginę naftos, dujų, chemijos, energetikos ir kita infrastruktūra rusijos gilumoje, kad būtų paveikti šalies agresorės koviniai pajėgumai, siekiama daugiau naudoti nepilotuojamų priemonių ir didinti jų pajėgumus.“
Taigi Madjaras socialiniuose tinkluose pakomentavo tikslą padidinti nepilotuojamų sistemų pajėgų skaičių ir pažymėjo, cituoju:
„Mūsų yra 2 procentai. Ar mūsų bus daugiau? Taigi ir patikrinsime. Verbavimas prasidės spalio 17–18 dienomis.“.
Vadas pažymėjo, kad nepilotuojamų sistemų pajėgų plėtra vyks išimtinai rekrūtavimo būdu, tai yra, tik tais žmonėmis, kurie sutiks savo noru. Tai būtent taikytina ir tiems, kurie yra savavališkai palikę tarnybos vietą, ir visiems norintiems prisijungti per projektą „Armija+“.
Brovdi taip pat pabrėžė, kad pervedimai vyks tik šalims sutikus, be „busifikacijos“.
Primenu, kad šių metų birželį vietoj Vadymo Sucharevskio Bepiločių sistemų pajėgų vadu buvo paskirtas ginkluotųjų pajėgų majoras Robertas Brovdi.
Ir jis nedelsdamas paskelbė apie ketinimus padidinti pajėgų skaičių, sukurti mokymo centrų tinklą ir pažadėjo optimizuoti personalą, be abejo atsisakant neefektyvių kariškių.
Tarp pagrindinių Madjaro tikslų – pakelti pajėgų dalinius iki aukšto lygio, kad jie būtų efektyviausi gynybos pajėgose, taip pat paleisti pilną aprūpinimo šaudmenimis, svarbiausiais komponentais ir robotinės logistikos įdiegimo ciklą. Ir tada Madjaras pareiškė, kad arba įvykdys užduotį, arba atsistatydins.
Šį pavasarį Brovdi pažymėjo, kad rusija kas mėnesį pasipildo 30 000 karių, o Ukrainos gynybos pajėgos sunaikina 20 000. Padidinus priešo gyvosios jėgos nuostolius iki 30 000 per mėnesį, karo ratas neišvengiamai pasisuktų į kitą pusę. Šiuo metu vieną iš trijų priešo gyvosios jėgos vienetų sunaikina nepilotuojamų sistemų pajėgos.
Robertas Brovdi, dar žinomas kaip Madjaras, išgarsėjo, kai jo vadovaujama oro žvalgybos kuopa 59-ojoje brigadoje 110 dienų vykdė kovines ir ne tik žvalgybines misijas ginant Bachmutą. Po to padalinys buvo perkeltas į Vuhledarą, kur išaugo į batalioną, o vėliau į pulką, kuris taip pat dalyvavo Kursko operacijoje.
Nuo rusijos invazijos pradžios „Ptachi Madjara“ (Madjaro paukščiai) pataikė į daugiau nei 50 000 taikinių. Apie tai pranešė brigados spaudos tarnyba. Dabar „Ptachi Madjara“ sėkmingai atlieka kovines misijas tiek fronto linijoje, tiek giliame priešo užnugaryje, atakuodami naftos perdirbimo įrenginius, taip pat sandėlius, aerodromus ir kt. Apie tai plačiau ir pakalbėsime.
– Tiesioginiame eteryje prie mūsų jungiasi karo analitikas Evgen Dykyj. Sveiki, pone Evgenai. Šlovė Ukrainai!
– Didvyriams šlovė! Laba diena.
– Pone Evgenai, mane pirmiausia domina jūsų nuomonė. Ką manote apie tuos Roberto Madjaro pareiškimus ir norus? Ką manote apie tokį konkretų požiūrį?
– O apie ką tiksliai? Na, pareiškimas yra sudėtingas daugeliu punktų.
– Na, ypač dėl plėtros, kuriai reikia žmonių. Kai kas sako, kad jis eina Zalužno keliu. Ir matote, kaip jis kalba, ko jis aiškiai reikalauja: arba taip, arba aš atsistatydinsiu, pirmą kartą taip pareiškė, arba užbaigsiu užduotį. Toliau štai toks požiūris. Kokia apskritai ši taktika?
– Na, tiesą sakant, nematau tame nieko keisto. Iš ties su Madjaru elgiamasi pagarbiai. Jis stovi tikrai ne prieš paprastą pasirinkimą. Kalbant apie tai, kas kieno kelius kartoja, aš čia dabar nepersonifikuočiau, bet bendra, sakykim taip, tų kelių kryptis, kelio, kurį nuėjo Madjaras, o jis nėra pirmasis, tai praėjęs, išrodo taip.
Taigi, kai sukuri mažą kovinį vienetą, tas padalinys labai gerai užsirekomenduoja. Tu išteklius ten trauki daugiausia pats, kaip buvo ir Madjaro atveju. Taigi, randi keletą visiškai nestandartinių, netradicinių būdų, kaip užtikrinti aukštą šio padalinio efektyvumą. Žiūrėk, vienetas palaipsniui auga, auga, auga, taip, demonstruoja aukštą efektyvumą, duoda rezultatų ir dėl to esi toliau skatinamas. Tavo karjera šauna į aukštumas, bet tokiu būdu tampi vadu jau ne to padalinio, kurį pats puoselėjai nuo pradžios iki galo ir su kuriuo nuėjai visą kelią, ir staiga gauni didžiulę ekonomiką, ne paties sukurtą, kurią sudaro labai skirtingi daliniai, labai skirtingi žmonės, kurie, švelniai tariant, visiškai neatitinka to lygio, kokio tu kvietei į savo padalinį.
Taigi. O iš paties dabar tikimasi, kad su šiuo didžiuliu ūkiu, na, su tomis naujomis apimtimis tu duosi rezultatus, kokius visą šį laiką rodei su savo padaliniu, ir tu iš ties tam į tą vietą ir buvai paskirtas. Na, jei jau susitvarkei su padaliniu, tai susitvarkysi ir su visa kariuomenės rūšimi. O tai visiškai kitoks išeigos lygmuo.
Ir mes ne kartą matėme labai šaunius, labai stiprius kovinius vadus, kurie išaugo, pavyzdžiui, iki labai stiprių brigadų vadų, o kai jie buvo paaukštinti aukščiau, jie ten jau nebesusitvarkė, nes ten reikalingi iš esmės visiškai kitokie, sakykim, ištekliai, tai visiškai kitokie valdymo sunkumai ir dar, na, trumpai tariant, visa kita.
Ir tai, ką dabar sakau – tai tik nuoširdus palinkėjimas, kad Madjaras su tuo susidorotų. Nuoširdus palinkėjimas, kad netaptų dar vienu iš tų vadų, kurie buvo tobuli savo lygmenyje, o iššokę į aukštesnį, jo nepatraukia.
Šiuo metu Madjaras yra toje stadijoje, kur jis arba ištemps arba nebeištemps tame naujame lygmenyje. Ir vienas iš pagrindinių iššūkių, su kuriuo jis šiuo metu susiduria, yra personalo trūkumas. Ir čia paralelė su Zalužnu visiškai tinka, bet ne ta prasme, kad Zalužnas pradėjo reikalauti mobilizacijos ir už tai buvo pašalintas. Tai buvo ne taip, viskas buvo paprasta ir absoliučiai nuoseklu.
Betgi paralelė yra visiškai tinkama ir kita prasme, kad nesvarbu, kaip pradėjai savo kelionę. Zalužnas, karjeros karys, visą gyvenimą kariuomenėje, ištarnavo iki generolo laipsnio, kai staiga prasidėjo karas ir jam jau teko vadovauti realioms kovinėms operacijoms generolo pozicijoje. Robertas Brovdi, visiškai taikus žmogus, verslininkas, įsitraukė į karą, kai prasidėjo didelė invazija, ir nuėjo kelią nuo taikaus verslininko, savanorio iki kariuomenės rūšies vado. Tiesą sakant, civilis, bet kurį šis karas pavertė galingu kariškiu. Na, visiškai skirtingi keliai. Bet kad ir kas būtum, kad ir iš kur būtum, patenki į vieno paprasto dalyko gniaužtus.
Karas turi savo aritmetiką. Ta aritmetika yra labai griežta ir negailestinga. Ir ta aritmetika remiasi tuo, kad jei turi daug kartų mažiau personalo nei priešas, tada, kad ir ką bedarytum, bet aukščiau tam tikro lygio, aukščiau tam tikros kartelės tu neiššausi.
Kai turi žmonių, na, bent jau per pusę, tris kartus mažiau nei priešas, tai jau kitas scenarijus. Galima tai kompensuoti geresniu valdymu, galima kompensuoti tų žmonių kokybe, o mūsų žmonės, laimei, yra daug geresni už vidutinius orkus. Galima kompensuoti geresnėmis technologijomis. Betgi kai skirtumas yra 10-15 kartų, jo jau niekuo nekompensuosi. Tiesiog reikia daugiau žmonių.
Taigi, bet kuris vadas, pakankamai aukšto lygio vadas, atsimuša į tą apribojimą ir anksčiau ar vėliau pradeda šaukti: „Ei, jūs, ten užnugaryje, duokite mums žmonių, papildykite mus, nes kitaip mes nebegalėsime jūsų apginti“. Ir jei pusei, galbūt net visai brigadai vis dar įmanoma pririnkti vien tik savanorių, ir kai kuriems specializuotiems padaliniams su gera reputacija. Taip, galma. Bet ne viso fronto ir net atskiros kariuomenės šakos lygmeniu. Ir apie tai pirmasis pareiškė Zalužnas. O, jie jo neišgirdo, vietoj to jis buvo už tai baramas. Betkas kitas, kas beateitų, susidurs su tuo pačiu apribojimu.
– Ta linkme turiu jums du klausimus. Jūs apie tai jau kalbate. Norėčiau pasitikslinti, labiau į tai įsigilinti. Žiūrėkit, pirmiausia apie Madjarą, o antra, noriu paklausti apie Zalužną. Ką sako Brovdi (Madjaras): „Dabar mūsų yra tik du proc. [visų ginkluotųjų pajėgų]. Kaip tai įmanoma ir ar mūsų bus daugiau? Pamatysime spalio 17-18 dienomis.“ Ir jis sako, kad tai turėtų būti žmonės, kurie ateitų savanoriškai, kurie norėtų, kurie būtų motyvuoti. Ir spalio 17–18 dienomis pamatysime, ar bus tokių žmonių. Ką tai reiškia ir ar pakaks, jei tik tokiu būdu žmones rinksime? Na, iš esmės jūs jau apie tai kalbate.
– Na, apie spalio 17-18 dienas nieko nežinau. Tai tikriausiai bus kažkokia specialiai bepiločių sistemoms skirta verbavimo kampanija. Bet ko nežinau, tai nežinau. Taigi.
Ar to pakaks? Na, teoriškai 5% visų ginkluotųjų pajėgų vis tiek galėtų pakakti, bent jau.. Bet tai, kad, atsiprašau, pačiose ginkluotosiose pajėgose 20 ar 50% trūksta, nėra tokio kiekio.
Deja, šis karas ne tokio masto, kad jį būtų galima laimėti paleidus tik savanorius. Deja, karo mastas yra toks, kai varžosi ne atskiri daliniai. Karo mastas yra toks, kai faktiškai konkuruoja dvi šalys, dvi tautos. Ir dvi labai didelės kariuomenės, dvi tokio masto kariuomenės, kad tik Antrasis pasaulinis karas buvo didesnis. Ir, deja, tokio masto karai laimimi tik per mobilizaciją, tik mase.
Na, kito precedento istorijoje dar nebuvo. Ir mes bandėme, tiesą sakant, 2022-aisiais mes bandėme sukurti tą precedentą, laimėti karą faktiškai tik savanoriais. Na, mes matome, kur esame dabar. Žiūrėkite naujienose, deja, limitas išnaudotas. Taigi, mes priėjome savo stebuklų ribą. Toliau mums reikia ne stebuklų, o sisteminių sprendimų, kuriuos diktuoja logika.
– Dabar pereikime prie kito klausimo. Tai, kad Zalužnas pasakė, jog norint judėti toliau, norint išspręsti visas problemas, su kuriomis tuo metu susidūrė mūsų šalis, būtina sustiprinti mobilizaciją. Būtina. Ir jis iškėlė reikalavimus mobilizuoti 500 000 žmonių. Pamenu, kaip tada buvo kalbama, kad tai yra perdėta, kad tai nebūtina, kaip tai pasklido tiek socialiniuose tinkluose, tiek visuomenėje ir formavo jos nuomonę.
– Na iš karto pasitikslinkim, kas tai pasakė. Nė vienas kariškis to nesakė. Taip, tai sakė išsisukinėtojai užnugaryje, kurie pasakytų bet ką, kad tik išvengtų tarnybos. Nei vienas kariškis, nei vienas veteranas niekad nepasakė, kad…
– Tuo pat metu, pone Evgenai, jūs pamenat, mes perėjome prie tos „busifikacijos“ sistemos, prie tos sistemos, kai taip ir prasidėjo visi tie niuansai. Pirmiausia…
– Pirmiausia būkime tikslūs. O ką reiškia pereiti prie „busifikacijos“ sistemos? Na, gerai, vartokime socialinės žiniasklaidos terminus…
– Na, kaip jūs taip. Aš kalbu, kaip kalba visuomenė, kaip kalbama visuomenėje, ir atitinkamai tai vadinama tais pačiais terminais
–Taip. Taip, taip. Žinot…
– Kur aš suku? Dabar suprasite, kur aš suku. Nes, pirma, ar tada buvo verta…
– Man patinka, atleiskit. Ne, atleiskit, tai jau suveikė. Ne bjauriai, ne asmeniškai…
– Štai kur aš suku. Aš suku link to, kad žmonės turi seną idėją…
– Ne žiniasklaidininkai. Ne žiniasklaidos žmonės atneša prasmę visuomenei, o žiniasklaidos žmonės gaudo bangas iš socialinių tinklų ir kalba taip, kaip kalba.
– Būtent tai noriu jums papasakoti, apie tai, kokiu būdu tai pasikeitė, kaip tai formavosi, kaip pradėta apie tai kalbėti, kaip pradėta tai traktuoti ir kas dabar vyksta su mobilizacija.
Taigi, pirma, ar verta taip reaguoti į tai, ką tada sakė Zalužnas, kaip jis tai matė, ko tada reikėjo, galbūt tai tada turėjo būti padaryta jį paremiant ir, galbūt, tada tam tikros užduotys fronte būtų buvusios išspręstos greičiau. Jei įmanoma, jūs, kaip kariškis, dabar galite atsakyti į tai, paaiškinti. O antras momentas – apie tai, ar reikėjo tęsti mobilizaciją tokiu būdu, kuo ji virto. Tik mes tiesiogine prasme turime pusantros minutės, mums tiek beliko.
– O, klasė. Pusantros minutės tokiai temai. Pradėsiu nuo pirmojo. Manau, kad tada pakaks laiko tik pirmajam klausimui. Man labai keista, kad jūs vis dar klausiate, jog galbūt tada to reikėjo. Na, akivaizdu, kad tai tada turėjo būti padaryta. Nėra jokios alternatyvos. Ir mes prisižaidėme iki to, kad dabar tai būtina daryti iš naujo. Tik dabar tai padaryti yra daug sunkiau nei tada. Tuo metu reikėjo skubiai surinkti pusę milijono per du ar tris mėnesius, o tada pasiekti ir laikytis 20–30 000 per mėnesį plano. Ir dabar šiame kare būtume visiškai kitoje vietoje.
– Kaip tai turėtų būti daroma, kad tai nepakenktų kariškių reputacijai, požiūriui į kariuomenę. Tada, žinote, viskas prasidėjo šalyje. Galbūt tai turėjo būti daroma kitaip. Galbūt galite pasiūlyti, ar kažkaip pasakyti, kokie kiti alternatyvūs variantai galėtų būti..
– Kaip jis sakė 800 000 kartų. Kartoju, 800 000 kartų. Svarbiausi yra du pagrindiniai sprendimai. Yra daug jiems pagalbinių, tačiau du yra pagrindiniai: maksimalus tarnybos Ukrainos ginkluotosiose pajėgose terminas ir baudžiamoji atsakomybė už karinių mokymų vengimą. Daugiau nėra apie ką kalbėti. Ir priėmus įstatymą dėl šių dviejų pagrindinių punktų, maksimalaus tarnavimo laiko ir baudžiamosios atsakomybės už vengimą registruotis, o ne administracinės atsakomybės. Toliau nuo šių dviejų punktų, jei turėtumėte ne pusantros minutės, o pusantros valandos, bent valandą, galėčiau jums papasakoti daugiau ir pagal kitus punktus.
– Svarbiausia, kad jūs tai aiškiai pasakėte. Tarnybos laiko riba reiškia, kiek laiko tarnaujama ir kada demobilizuojamasi, kad žmonės suprastų, po kiek laiko jiems stojus į tarnybą, bus paleisti.
– Būtent taip, eini į karą ne visam laikui, o aiškiai apibrėžtam laikotarpiui, po kurio turi teisę…
– Nes ant tų savanorių dabar ir laikomasi.
Ačiū, pone Evgenai. Išties labai skaudi ir labai aktuali tema. Dėkojame, kad dalyvavote tiesioginiame eteryje. Dėkojame, kad dar kartą apie tai diskutavote, bet žinote, tai būtina.
Su mumis buvo karo analitikas Evgen Dykyj ir kalbėjomės apie mobilizaciją.