Ukrainos antiteroristinės operacijos veteranas Evgenas Dykyj tvirtina, kad Ukrainai pavyko perimti iniciatyvą, ir laikas veikia Ukrainos naudai.
Rusijos pavasarinis puolimas iš esmės išnyko. „DeepState“ analitikų duomenimis gegužę, pirmą kartą nuo 2023 m., okupacinė kariuomenė prarado daugiau teritorijos nei užėmė. Viena iš nurodytų priežasčių – vis efektyvesnės Ukrainos gynybos pajėgų atakos prieš rusijos logistiką.
Tame fone Ukrainoje ir Vakaruose pasigirsta vis daugiau pareiškimų, kad jau šį rudenį Kyjivas gali susitarti su maskva dėl karo pabaigos.
Kiek išties pozityvi situacija fronte, ar tai paskatins naują kontrpuolimą ir ar tai privers putiną eiti į kompromisus prie derybų stalo, UNIAN korespondentas Nikita Šenderovskis paklausė Evgeno Dykyj, rusijos ir Ukrainos karo veterano, buvusio bataliono „Aidar“ kuopos vado, o dabar Nacionalinio Antarktidos mokslinio centro direktoriaus.
– Matome, kad padėtis fronte stabilizavosi. Ar jau galime teigti, kad mums visiškai pavyks sustabdyti rusus prie sąlyčio linijos iki metų pabaigos?
– Fronte rusus iš esmės strategiškai jau pavyko sustabdyti. Dabar galiu užtikrintai teigti, kad persilaužimas jau įvyko. Dabar mes perėmėme iniciatyvą, ir laikas veikia mūsų naudai.
Tačiau svarbu suvokti – tai nereiškia, kad rusai daugiau nebandys pulti. Jie tikrai bandys, ir mes netgi žinome, kuria kryptimi. Jiems iškelta politinė užduotis to vienintelio žmogaus, kuris rusijoje priima sprendimus ir gyvena savo realybėje, kuriai neturi jokios įtakos netgi rusijos generolai, jau nekalbant apie kareivius. Ir tas asmuo įsakė iki vasaros pabaigos suglėbti Donbasą.
Tačiau realiame gyvenime suglėbti Donbasą reiškia užimti didelę keturių pagrindinių pramonės miestų aglomeraciją – Slovjansko, Kramatorsko, Družkovkos ir Konstantinovkos. Dabartinėje rusijos kariuomenės padėtyje tai fiziškai nerealu. Tačiau jai iškelta tokia užduotis. Nes vienintelio sprendimų priėmėjo absoliučiai nedomina, ar tai realu, ar ne. Jo pasaulyje tai visiškai realu. Jis tiesiog nėra pasirengęs susitaikyti su tuo, kad jo kariuomenė tam nepajėgi.
Ir todėl tas puolimas, kurį rusija planavo pradėti dar kovą, tai yra prieš tris mėnesius, vis tik kažkaip prasidės birželį. Jis tęsis bent iki vasaros pabaigos. Tačiau laukiamų rezultatų neduos.
Jie tikrai neužims tų keturių miestų. Ir netgi labai abejoju, ar jie iš viso užims kurį nors iš jų. Kita problema, kad to puolimo metu jie gali paversti visus tuos miestus netinkamais gyventi. Taigi, tai, kas jau nutiko man artimai Kostiantynivkai, kuri faktiškai tapo miestu vaiduokliu, iki vasaros pabaigos gali nutikti ir Kramatorskui, Slovjanskui ir Družkovkai.
Bet net ir nepaisant to, rusai neįstengs užimti tų miestų. Grynai teoriškai jie turi šansą užimti galbūt vieną iš jų. Bet net ir tai labai mažai tikėtina.
Tačiau su 99,9 proc. tikimybe galima pasakyti, jog tai bus paskutinis tikrai didelis jų puolimas. Jo metu jie išeikvos paskutines savo kariuomenės pajėgas. Ir iki rudens rusai faktiškai praras galimybę pulti bet kur.
Beje, jau yra vienas iškalbingas momentas. Šią vasarą jie puls tik viena kryptimi. Pietuose jie visiškai perėjo į aklinos gynybos režimą. Šiaurėje jie sėdi kaip įmanoma tyliau ir stengiasi mūsų neprovokuoti, kad nepradėtume puolimo, kaip jau padarėme pietuose. Taigi, vienintelė kryptis, kuria jie vis dar bandys stumtis, – Doneckas. Ir ten jie pasibaigs.
– rusijos kariuomenės problemų ir Ukrainos gynybos pajėgų sėkmes fone netgi rusijos žiniasklaidoje dabar pasirodo nuomonių, kad Ukraina pereis į kontrpuolimą. Jūsų nuomone, ar įmanomas toks scenarijus būtent ne lokalių kontratakų, o didelių teritorijų išlaisvinimo formatu?
– Šiuo metu būtent tai gana sunku numatyti. Juk daug kas priklausys nuo to, kokia bus mūsų kariuomenės būklė tuo momentu, kai rusijos federacija išsikvėps.
Tai taip pat priklauso nuo to, ar įvyks mūsų mobilizacijos reforma, ar ji spės duoti bent pradinių rezultatų ir ar suformuosime pakankamą rezervą. Tačiau net ir esant dabartinei Ukrainos ginkluotųjų pajėgų būklei, mes jau sustabdėme rusus, ir tai jau yra įvykęs faktas.
Ir tai labai aiškiai matoma fronte. Svarbu ir tai, kad kalbame ne apie atkovotų kilometrų kiekį. Juk 50 km neutralizavimo zonos sąlygomis pagal apibrėžimą neįmanomi gilūs proveržiai ir didelių teritorijų išlaisvinimas. Beje, tai taikoma tiek mums išlaisvinant teritorijas, tiek rusams jas okupuojant. Plačios neutralizavimo zonos sąlygomis didelio masto greitas puolimas, pavyzdžiui, kai išlaisvinome Charkivo sritį, jau iš principo neįmanomas.
Klausimas yra visai apie kitką. Pirma, kas diktuoja karinių operacijų pobūdį? Tai yra, kas diktuoja, kur ir kada kovoti, o kas yra priverstas reaguoti? Antra, pagrindinis bet kuriame kare klausimas – kas kokius nuostolius patiria. Ir pagal abu tuos parametrus mes jau perėmėme iniciatyvą.
Taigi realiai įvyko persilaužimas karo eigoje. Taip, karas dar gali užtrukti gana ilgai. Galbūt ne tik mėnesius, o dar dvejus ar trejus metus. Tačiau dabar, pradedant nuo šio pavasario, laikas veikia mūsų naudai. Tai jau gana akivaizdu. Negana to, rusijoje tai suprato visi, išskyrus vieną žmogų. Tačiau toks niuansas, kad būtent tas žmogus priima sprendimus.
Tokiame fone klausiant, ar mes įstengsime iki metų pabaigos sustabdyti rusus, tai įvyks žymiai anksčiau. Ar mes įstengsime iki metų pabaigos juos visiškai sutriuškinti? Čia jau aš nebūčiau toks optimistas.
– Dabar rusijoje vis dažniau pradedama kalbėti apie mobilizaciją. Kiek, jūsų manymu, realus tas scenarijus? Ir ar jis padės rusijai pakreipti situaciją savo naudai?
– Čia leisiu sau pacituoti vieną iš savo mėgstamiausių priešų – būtent Strelkovą-Girkiną. Tai mūsų absoliutus idėjinis priešas, bet jis supranta karą. Ir visai neseniai jis pareiškė, kad net didelio masto mobilizacija dabar rusijos neišgelbės. Nes laikai, kai buvo galima mus užmėtyti mėsa, praėjo dar 2024-aisais. Jau 2025-aisiais tai jau buvo labai abejotina, o 2026-aisiais – visiškai nerealu.
Ir todėl, kiek jie žmonių dabar bemestų į frontą, tai tik padidintų nuostolius be jokios naudos. Ir čia aš visiškai su juo sutinku.
Beje, vėliau jis paskelbė dar vieną tekstą. Jame jis teigia, kad po to, kai Gynybos pajėgoms pavyko sėkmingai izoliuoti Krymo pusiasalį ir faktiškai paversti jį sala, mes jau birželį galime pereiti į puolimą. Jo manymu, tai bus arba desantinė operacija Kryme, arba bus forsuojamas Dniepras. Tačiau aš čia nelabai pritarčiau jo optimizmui.
– Dėl Krymo izoliacijos ir iš vis pastangų padidinti vidutinio nuotolio smūgių kiekį. Jau matome pirmuosius rezultatus – degalų trūkumą Kryme. Bet ar tokie smūgiai gali turėti lemiamą poveikį frontui?
– Dėl vidutinio nuotolio smūgių. Ilga laiką turėjome neužpildytą spragą. Mes labai gerai išvystėme FPV dronus, kuriais uždarėme frontą ir sustabdėme rusijos puolimą, o taip pat sukūrėme tą pačią 50 kilometrų neutralizavimo zoną. Taip pat, ypač praėjusiais metais, aktyviai plėtojome mūsų tolimuosius smūgius. Tada mūsų bepiločiai orlaiviai naikino jų naftos perdirbimo gamyklas, karines gamyklas ir sandėlius. Ir tai jau daro strateginį poveikį – tie smūgiai nuleido kraujo rusijai daug daugiau, nei visos Vakarų sankcijos kartu sudėjus.
Tačiau nepaisant viso to, visą tą laiką vis dar turėjome neuždarytą geštalto ratą. Būtent tą zoną nuo 50 km iki 200 km. Kur FPV nepasiekia, o giluminiai smūgiai nenaudojami. Ir galiausiai, šiais metais pradėjome masinę gamybą dronų, kurie uždengia tą 50–200 kilometrų zoną.
O tai visa pafrontės logistika. Tai jau ne abstraktūs politiniai, o labai realūs sprendimų priėmimo centrai. Tai absoliučiai konkretūs vadovavimo punktai ir štabai. Ir visa, kas dar prieš kelis mėnesius buvo užnugariu, nustojo juo būti.
Mes faktiškai per pastaruosius tris mėnesius išplėtėme neutralizavimo zoną nuo 50 iki 200 kilometrų. Ir tai iš tiesų daug ką keičia. Tai ypatingai sparčiai sekina rusijos kariuomenės pajėgumus. Tai ardo jos valdymo sistemą, jos logistiką. O karas – tai 90 proc. logistikos ir 10 proc. tikros kovos.
Ir būtent tame etape geografija tampa lemiamu veiksniu. Jeigu šiaurėje ir rytuose už tos 200 kilometrų zonos vis tiek lieka jų užnugariai, tai pietuose už 200 kilometrų jau Azovo jūra.
Mes faktiškai nutraukėme visą susisiekimą tarp rusijos ir Krymo. Jiems lieka tik Krymo tiltas, kurio pralaidumas yra visiškai mažas. Ir jis labai pažeidžiamas. Dar jie turėjo tris keltus, bet mes juos visus išvedėm iš rikiuotės. Be to liko vienas keltas civilinių automobilių perkėlimui. Betgi ten eilė trims paroms į priekį. Tai reiškia, kad rusai masiškai bėga iš pusiasalio.
Ir tai vyksta ne šiaip sau. Pirma, jie mato, kad sunaikinome visas pusiasalyje esančias degalų saugyklas, kurios yra didesnės nei įprasta degalinė. Taigi, kad ir kaip rusai bandytų atgabenti degalų, jų tiesiog nėra kur laikyti. Antra, beveik visiškai sunaikinome vietinę oro gynybos sistemą. Tai reiškia, kad dangus virš pusiasalio jau atviras ir mes ten galime daryti ką norime.
Tai mato visi. Ir kaip tik tikriausiai todėl Girkinas daro išvadas dėl desanto Kryme. Bet manau, kad dėl to jis šiek tiek skubinasi. Man tai labiau primena Chersono istoriją. 2022-aisiais mes pirmiausia bandėme jį imti šturmu. Bet jau po trijų dienų supratome, kad taip nepavyks. Ir tada mes tiesiog pradėjome spausti rusus link to, ką Surovikinas tada pavadino „sunkiu sprendimu“.
O dabar situacija Kryme ir Azovo regione labai primena būtent tą „sunkų sprendimą“. Mes nepuolame, nešturmuojame ir neišmetame desanto. Tačiau neutralizavome visą jų logistiką, neutralizavome jų oro gynybą ir metodiškai naikiname viską, ką ten reikia sunaikinti. Ir toje situacijoje grynai politinis klausimas, ar jie pasiruošę tiesiog iš ten pasitraukti.
Ir jų civiliai jau priėmė tą sprendimą, todėl jie tris paras stovi eilėse prie keltų. Gi kariuomenė taip paprastai pabėgti negali – jai reikia įsakymo. Ir čia grįžtame prie vienintelio žmogaus, kuris turėtų priimti tą sunkų sprendimą. Tačiau visiškai aišku, kad jis to nepadarys. Juk putinui tai būtų politinė savižudybė.
Ir faktiškai dabar vyksta spartus skyrimasis tarp dviejų realybių – realybės ant žemės ir realybės putino galvoje. Ir kaip greitai šis skyrimasis nuves link rusijos karinės mašinos žlugimo, yra tik laiko klausimas.
– Jei tie smūgiai iš tiesų tokie veiksmingi, ar rusijos federacija sugebės surasti jiems atoveiksmį? Jau matome jų žiniasklaidoje pranešimus apie tai, kad greitkelis Rostovas–Krymas uždengtas tinklais. Jie taip pat kalba apie oro gynybos stiprinimą tame regione. Ar kažkokiu momentu tie mūsų sėkmingi smūgiai staiga nenustos daryti tokį didelį poveikį rusijai?
– Pradžiai norėčiau pacituoti vieną iš rusijos okupacinių gubernatorių. Norėdamas nuraminti gyventojus, jis kažką leptelėjo, kad Ukraina bando sukurti blokados iliuziją. Ir būtent po to pareiškimo rusijos karo korespondentai tiesiog prarado savitvardą. Jie patys pripažįsta, kad nieko negali padaryti.
Negana to, internete jau plinta nuotraukos ir vaizdo įrašai, kuriuose rusiški automobiliai perdažomi taip, kad būtų panašūs į „zebrus“ (perėjas). Pati ši idėja apskritai nėra bloga, pasiskolinta iš gamtos. Juk jos tikslas – sulieti vaizdą, kad jis neatrodytų toks vientisas.
Tačiau toks požiūris faktiškai reiškia, kad rusijos federacija pripažino savo nesugebėjimą užtikrinti fizinę apsaugą. Į tinklus ar zenitinius raketinius kompleksus jie didelių vilčių nebededa. Faktiškai jie patys tai pripažįsta. O mums belieka tik juos pribaigti.
– Pastaruoju metu Ukrainoje vis garsiau skamba pareiškimai apie galimybę nutraukti karą jau šį rudenį. Ar manote, kad putinas bus pasirengęs pripažinti savo kariuomenės problemas ir sutikti su kompromisiniu variantu sustabdyti karą fronto linijose?
– Mano nuomone, šis scenarijus, pirma, neįmanomas, o, antra, nepageidautinas. Kodėl neįmanomas? Todėl, kad rusijoje sprendimus priima ne generolai ar oligarchai, o vienas pusiau pamišęs žmogus, gyvenantis savo visatoje.
Ir va tos kalbos, kad dabartinė situacija nuves į normalias derybas jau šį rudenį, grindžiamos prielaida, kad mūsų priešas elgiasi racionaliai. Tačiau jų atveju tai neveikia.
Aš tikrai tikiu, kad derybų procese dalyvaujantys rusai jau siūlo daugiau ar mažiau priimtinus variantus. Manau, kad rusijos generolai taip pat yra arčiau realybės. Tačiau problema ta, kad sprendimus priima ne jie. Ir tai reikia labai aiškiai suvokti. Kad ir dėl ko susitartų derybų komandos, jei tai nesutampa su vieno konkretaus asmens pasaulio įsivaizdavimu, visi tie susitarimai beverčiai.
Čia labai daug ką parodo „Bloomberg“ straipsnis. Jame buvo kalbama, jog finansų ministras ir centrinio banko vadovas kreipėsi į putiną, norėdami paaiškinti, kad rusijos biudžetas negali padengti tolesnių karinių išlaidų. Kad iki šių metų pabaigos gali įvykti visiškas biudžeto žlugimas ir kad išlaidas reikia mažinti.
Reaguodamas į tai, putinas įsakė mažinti ne karines išlaidas, o visa kita. Tai yra, mažinti tai, kas jau praktiškai buvo nulinio lygio. Ir tai puikus atsakymas į bet kokias kalbas apie pasirengimą derėtis.
Taip, rusijoje yra daug žmonių, suinteresuotų derybomis. Tačiau putinas joms nėra pasiruošęs. Todėl šiuo metu vienintelis galimas variantas – fizinis jo eliminavimas. Tačiau tai iki šiol dar neįvyko. Jis turi galingas specialiąsias tarnybas, kurios kaip tik ir skirtos užkirsti kelią tokiems scenarijams.
putinas gerai žino rusijos istoriją. Jis žino, kaip rusijoje vyko perversmai. Pats išgyveno nepavykusį maišto bandymą 2023-aisiais. Todėl didelis klausimas, ar rusijos elitas pajėgus jį dabar pašalinti. O kol tai neįvyks, bet kokie susitarimai su rusijos derybininkais yra beverčiai.
– rusijoje vis dažniau prisimenama vadinamoji „Ankoridžo dvasia“ – netgi dažniau nei iškart po Trumpo ir putino susitikimo. Jei putinas taip pasitiki savo kariuomene, kodėl jis taip atkakliai įsikibęs tų susitarimų?
– Priežastis ta, kad artėja ruduo ir rinkimai JAV. Ir greičiausiai Trumpas juos triuškinamai pralaimės. Po to jau nebos jokios kalbos apie Ankoridžą.
Būtent todėl jie bando maksimaliai išnaudoti likusius kelis mėnesius, kol Trumpas turi visą valdžią, kad Vašingtonas panaudotų visus savo spaudimo mechanizmus prieš mus. Bet mes jau atlaikėme pusantrų metų ir dar pusmetį tikrai atlaikysime.
– Grįžtant prie derybų temos, sakėte, kad toks scenarijus yra nepageidaujamas. Kodėl?
– Nes dabar jau įvyko persilaužimas kare. rusija balansuoja ant visiško žlugimo ribos. Taip, tai vyksta lėtai – kalbame ne apie mėnesius, o apie dvejus ar trejus metus. Tačiau mes jau ištvėrėme ketverius su puse metų plataus masto karo. Ir dabartinėje padėtyje objektyviai nesame suinteresuoti kompromisiniais susitarimais.
Juk visi supranta, kad net ir geriausi kompromisiniai susitarimai numato, jog rusija išlaikys okupuotas teritorijas. Kitaip tariant, apie jų išlaisvinimą tokiuose scenarijuose kalbos nėra.
Bet atsižvelgiant į viską, ką jau patyrėme, kainą, kurią sumokėjome, ir taip pat į tai, kad rusija pralaimi sekinimo karą, kam mums dabar kompromisiniai susitarimai? Turime kovoti ir pribaigti rusiją. Būtų logiška šį karą baigti tikra įtikinama pergale – išlaisvinant visas mūsų teritorijas, o galbūt net ir gaunant reparacijas bei nubaudžiant karo nusikaltėlius. Mes turime tokį šansą, ir šiais metais jis pagaliau pasirodė.
Ir dabar visa tai iškeisti į visiškai iliuzinius kompromisinius susitarimus, išsaugant rusijos režimą, kuris niekada nesutiks su stabilia taika – kodėl turėtume daryti tokią kvailystę?
Mes jau sumokėjome didžiulę kainą ir toliau ją mokame kiekvieną dieną. Todėl, nes jau patiriame tokius nuostolius, privalome gauti rezultatą tikros pergalės ir garantuotos, ilgalaikės taikos pavidalu.