Prisimenant tragišką istoriją, atsitikusią prie 80 metų
Važiuojant nuo Daugų link Alytaus, maždaug už kilometro į dešinę atsiveria posūkis į Rodžią. Pasukus ir pavažiavus kelis kilometrus, dar prieš pat Rodžią pasukame į kairę. Nežymus keliukas, kažkada buvęs vieškeliu į Alytų, veda į buvusį Juozapavos dvarą. Apie kadaise čia gyvavusį dvarą šiandien primena tik išlikę pastatų pamatai, rūsio duobė ir ant senųjų namo laiptų stovintis paminklinis Vyčio kryžius.
Ši vieta liudija tragišką istoriją, atsitikusią prie 80 metų. 1945 metų lapkričio 6 dieną, nelaimingo atsitikimo metu, čia žuvo Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko grupės vado Vaclovo Voverio-Žaibo pavaduotojas Kostas Mačionis-Žvalgas – mano dėdė, mamos brolis. Tą lemtingą naktį „Žaibas“ su „Žvalgu“ ir keliais bendražygiais buvo užsukę į Juozapavą pailsėti ir kartu aplankyti „Žvalgo“ mamą Antaniną Mačionienę bei mažąsias sesutes. Šeima tuo metu glaudėsi pas kaimynus – jų namai ir beveik visas turtas buvo konfiskuoti.
Partizanui „Svajotojui“ besisėdant pailsėti, jam iš rankų netikėtai iškrito užtaisytas pistoletas. Nuaidėjo šūvis, rikošetas, ir kulka mirtinai sužeidė „Žvalgą“. Jis spėjo pasakyti tik vieną žodį – „Viskas“. Viskas įvyko jo motinos ir seserų akyse. Taip tragiškai nutrūko trumpas, vos nuo 1944-ųjų vasaros trukęs, partizano kelias. Kitą naktį „Žvalgas“ buvo slapta palaidotas dabartinėse senosiose Vieciūnų kapinėse.
Nors „Žaibas“ jau buvo žuvęs, stribai dar ilgai nežinojo, kad jo nebėra, ir intensyviai ieškojo tiek jo, tiek jo bendražygių.
Praėjus daugeliui metų, mamos pusbrolio Vytauto Mačionio pastangomis ant išlikusių Juozapavos namo pamatų buvo pastatytas paminklinis Vyčio kryžius, kurį pašventino monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Kelis kartus per metus aplankome šią vietą – čia, kur tyliai ilsisi istorijos atgarsiai ir partizanų garbė.
Didvyriai nemiršta, kol yra kas juos prisimena.
Arturas Čiras
LKKSS VAS narys