Apie tolimojo nuotolio ginklus: ar egzistuoja „Flamingo“ raketa, kodėl ir kiek Ukrainai reikia „Tomahawk‘- ų“? Apie „Trumpo švytuoklę.“ Kodėl „įsimylėjęs putiną“ JAV prezidentas įvedė sankcijas rusijai? Apie Europos sąjungininkų strateginė klaida ir kodėl Ukrainai svarbu jos nekartoti.
Lapkričio 7 „Novynarnia“ portale paskalbto karinio ir politinio analitiko, ATO veterano Evgeno Dykyj ir portalo laikinosios vyriausiosios redaktorės Lesios Šovkun pokalbio II-oji dalis.
Pirmąją pokalbio dalį skaitykite čia—>
Tai „Flamingo“ raketa yra? Mačiau ją savo akimis!
– Kažkada su tavim buvo visa laida apie Ukrainos tolimojo nuotolio ginklus ir jų perspektyvas. Per karą technologijos nuolat tobulėja, kaip ir „giluminiai smūgiai“. Kadangi esi gana gerai šią temą išmanantis žmogus, atsakyk į mūsų skaitytojų klausimus: ar raketa „Flamingo“ išvis yra? Ar žinai, kad ji yra?
– Yra žmonių, kurie ją matė, ir tu dabar kalbiesi su vienu iš tų žmonių.
– Ar pats matei?
– Taip. Nedalyvavau paleidimuose. Bet labai tikiuosi, kad galėsiu tai pamatyti iki kito mūsų susitikimo.
Iki šiol užfiksuoti keturi paleidimai. Iš karto patikslinsiu – nė vienas iš jų nebuvo į rusiją. Bent jau iki mūsų pokalbio dienos.
Tai yra, istorijos, kad kažkokia gamykla rusijoje buvo sugriauta „Flamingo“ raketomis, arba, atvirkščiai, kad „kacapai“ numušė „Flamingo“ – jos neatitinka tikrovės.
Koviniai paleidimai buvo atlikti į okupuotos Ukrainos teritoriją. Vienas į Donecko miestą, trys – į Krymo pusiasalį. Visi jie buvo sėkmingi. 15 metrų skersmens krateris – niekuo kitu to neišdauši.
Tačiau pagal Donecko ir Krymo pavyzdžius, neįmanoma patikrinti, ar raketa tikrai nuskrieja 3 000 km. Pagal taktines technines charakteristikas – turėtų nuskrieti.. Bet kai pamatysime, tada įsitikinsime. Galbūt tada mums ir „Tomahawk“-ų nebereikės.
„Tomahawk“-ai tikrai prasiskverbtų pro maskolių oro gynybą. Tai matyti iš pačių maskolių reakcijos į kalbas apie tai, kad tų raketų galėtų JAV mums duoti. Betgi, pirma, net ir idealiai susiklosčius aplinkybėms, mums nebūtų duota daug tokių raketų – daugiausia pora dešimčių. Antra, kiekvieną kartą šaudami turėtume derinti su JAV. Todėl kyla klausimas – ar nebūtų geriau investuoti išteklius į savo raketų kūrimą?
Sparnuotųjų raketų klasėje turime tris „Neptun“-o modifikacijas. Yra bazinė, priešlaivinė versija. Yra pilvotas „Neptun“-as, yra „ilgasis“ „Neptun“-as. Taip pat turime „nuo nulio“ [nuo lygios vietos, tarsi iš nieko; plg. angl. from scratch. – Red.] pagamintą raketą „Flamingo“, pagal taktines technines charakteristikas potencialiai geresnę už „Tomahawk“.
Ir kas žino, galbūt rytoj kažkas pasiūlys kitą bebaigiamą projektą. Nes pagal tai, kaip atsirado „Flamingo“ – iš startuolio, iš verslo inovacijos – visiškai manyčiau, kad dabar dar vienas ar du startuoliai daro kažką panašaus.
O ko mums iš tikrųjų labai trūksta šioje istorijoje? Mums trūksta savos balistinės raketos.
Neįvardinsiu įmonių, bet tos, kurias žinau, dabar ruošiasi gamykliniams balistiniams bandymams. Vis dėlto, dar ne koviniams paleidimams. Tačiau gamykliniai bandymai, tai yra, pirmieji skrydžiai poligonuose turėtų įvykti maždaug šiems metams baigiantis, arba kitų pradžioje.
Mes labai laukiame, kad šie bandymai įvyktų ir būtų sėkmingi. Tuo pačiu tikiuosi, kad iškart po to mums nebūtų pametėtas puikus vaizdo klipas, o paskui vėl neprasidėtų šūksniai: „Jūs mums tai parodėte, o kodėl nesugriautas kremlius?“ Kelias iki Maskvos apšaudymo Ukrainos balistinėmis raketomis – tai didžiulis kelias, ir jį reikėtų nueiti, pageidautina, visiškoje tyloje.
Kada pateikti informaciją, sprendžiama ofise. Jei aš būčiau jų vietoje, pavyzdžiui, neleisčiau rodyti net „Flamingo“ bandymų. Ir kada jau įvyktų kovinis panaudojimas rusijoje ir to nebūtų galima nuslėpti, tada būtų prasminga iškloti visą istoriją.
Todėl pačioje „Flamingo“ raketoje kol kas nieko blogo nematau. Tačiau komunikaciją vertinu kaip nesėkmingą, labai klaidinančią.
Tai dabar sakau ne norėdamas kritikuoti, o todėl, kad mūsų laukia balistika, ir aš labai tikiuosi, kad mes būsime išgirsti ir bus padarytos teisingos išvados. Nerodyti bandymų stadijos, tylėti, nesukelti pernelyg didelių lūkesčių. Juk kai žmonėms parodai, kad turi kažkokį naują ginklą, žmonės tikisi, kad juo bus smogta. Ir žmonės klausinėja: o kada bus antskrydžiai?
Beje, ar pameni tą momentą, kai mums parodė „Flamingo“ bandymus? Tai nutiko, kai mūsų prezidentas skrido vizito į JAV, o Trumpas pareiškė, kad Ukraina „neturi jokių kortų“. Taigi Trumpui buvo parodyta, kad, pasirodo, rankovėje turime tūzų ir galbūt net džiokerių. Todėl „Flamingo“ raketos ir buvo „apreikštos“.
Kyla klausimas – ar tai teigiamai suveikė derybose Jungtinėse Valstijose, ar labiau čia, Ukrainoje, suveikė neigiamai? Nes tada iššoko Kasjanovas su akivaizdžiu melu [dėl „Flamingo“ raketų ir FP-2 bepiločių orlaivių gamintojų].
Nenorėčiau per daug plėtoti šios temos, juolab kad ji turi du skirtingus sluoksnius. Dronų projektuotojas, Ukrainos valstybinės sienos apsaugos tarnybos karys Jurijus Kasjanovas ir jo bepiločių orlaivių dalinys yra viena istorija, o Kasjanovas ir melas apie „Fire Point“ bendrovę, gaminančią atakos dronus ir „Flamingo“ raketas, – kita istorija.
Dėl padalinio nekomentuosiu, nes neturiu pakankamai informacijos. O štai kompaniją „Fire Point“ jis tiesiog atvirai apipylė purvais. Jo kaltinimai to gamintojo adresu neatitinka tiesos.
Kodėl nebus „Tomahawk“-ų ir ko tikėtis iš Trumpo
– Pereikime prie tarptautinės krypties. Pokalbio pradžioje tu prasitarei, kad JAV mums neduos „Tomahawk“-ų…
– Taip, norėčiau dar kartą pavingiuoti varnelę, kad „Tomahawk“-ų nebus, bet tai nebaisu.
Šia prasme esu „ukrainietis optimistas“. Manau, kad kuo ilgiau mūsų partneriai mums ko nors nedus, tuo daugiau šansų turėsime, kad kažką padarysime patys. Nes potencialiai mes galime padaryti absoliučiai viską. Tai tik laiko klausimas.
Kovinių lėktuvų kūrimas trunka dešimtmetį, bet mums jų reikia daug greičiau. Tačiau mūsų sparnuotosios raketos „Flamingo“ kelią „nuo nulio“ iki pataikymo į priešo taikinius įveikė per trejus metus. Ir aš manau, kad turint tokias galimybes, tokį intelektą, tokias technologines kompetencijas, verta remtis mūsų projektuotojais ir gamintojais, o ne kaulyti iš savo sąjungininkų. Beje, iš tų, kurie nebėra mūsų sąjungininkai.
Taigi, pereikime prie 47-ojo Jungtinių Valstijų prezidento, kuris, mano nuomone, yra didesnis vladimiro putino sąjungininkas nei mūsų…
– Nuo paskutinio mūsų pokalbio jau praėjo kelios Trumpo „švytuoklės“. Per tą laiką Trumpas bandė tarsi kaip ir grasinti putinui. Betgi taip pat putinas jau suspėjo prasieiti raudonuoju kilimu Aliaskoje. O JAV pradėjo pardavinėti ginklus Ukrainai už Europos pinigus. Ar iš viso Trumpas keičiasi? Kur galiausiai atves ta „švytuoklė“?
– Kai sakau, kad 47-asis JAV prezidentas yra putino sąjungininkas, tam yra esminių priežasčių. Kad tai būtų „paneigta“, reikia labai rimtų įrodymų. Būtent veiksmais, o ne tauškalais.
Juk Donaldas Trumpas per vieną dieną gali prikalbėti visiškai vienas kitam prieštaraujančių dalykų. Ir jei kalbėtume ne apie turtingiausios pasaulio šalies prezidentą, kurio rankose yra didžiausias branduolinis arsenalas, o apie paprastą žmogų, jis tikriausiai jau seniai būtų pripažintas psichiniu ligoniu.
Tai žmogus, gyvenantis savo išsigalvotame pasaulyje, kas kaip tik būdinga psichiškai nestabiliems žmonėms. Tai tas pasaulis, kuriame jis jau „sustabdė aštuonis karus“, netgi tarp tokių šalių, kurios net nežinojo, kad kariauja, pavyzdžiui, Albanijos su Armėnija ir Armėnijos su Kambodža. Ir kuris labai įsižeidęs, kad jam už aštuonis sustabdytus karus iki šiol neskirta Nobelio premija.
Trumpo sentimentai putinui yra abipusiai. Tai žmonės su panašia pasaulėžiūra, panašiomis vertybėmis. putinas taip pat pamišėlis. Ir jų pasaulio paveiksle nėra sąvokos, kad kiekviena tauta pati apsprendžia savo likimą, net jei tai tauta ir mažesnė už kitą. Jie visiškai neįsivaizduoja tarptautinės teisės kaip kažkokių vertybių ir ribų, kurių visi privalo laikytis. Ne. Jų pasaulyje ribos nustatomos išimtinai jėga. Ribos yra ten, kur nebegalima eiti toliau.
Trumpas ir putinas turi šį lygybės ženklą: „tu gali“ = „tau leidžiama“.
Dar daugiau, „tu gali ir tu darai“ = „tu buvai teisus ir tu šaunuolis“.
Štai kas tarp jų fundamentaliai bendro. Ir tame pasaulyje jie turi bendrų priešų – klasikinius liberalius Vakarus su krūva savo „raudonųjų linijų“, tarptautine teise, neliečiamomis sienomis, visokiomis nereikalingomis Jungtinėmis Tautomis, tarptautiniais teismais ir t. t. Ir tai jiems vienodai trukdo. Trumpas ir putinas nori tai sunaikinti lygiai taip pat.
putinas – žmogus, sukišęs milijonus žmonių ir milijardus pinigų į „laiko mašiną“, kad atsuktų laiką į 1980-uosius. Į „pirmojo Terminatoriaus“ epochą. Tai jauno, laimingo KGB-isto vovos putino, kurio siekinys buvo „štazi “, era. Kai jis buvo superkietas, kai jis – pilkoji [kandis], šlykšti pelė – galėjo sugriauti bet kurio žmogaus likimą. Tai buvo jo tikrasis pasaulis. Tai jo svajonių pasaulis.
putinui tas grįžimas į praeitį, kaip į ateitį. Būtent dėl šios priežasties, be kita ko, jis ir pradėjo karą prieš Ukrainą.
Trumpo „aukso amžius“ taip pat „pirmojo Terminatoriaus“ laikai. Jei turi tiek pinigų, kiek Trumpas, tai tu esi už įstatymo ribų. Jokie nuobodūs FTB ar mokesčių vaikinai negali ateiti ir sugadinti tau gyvenimo.
Taigi putinas ir Trumpas išties turi bendrą tikslą. Jie kartu nori sugrąžinti pasaulį į situaciją prieš 1990-uosius. Todėl jie ir natūralūs sąjungininkai. O mes čia jiems abiem trukdome. Tie „užsispyrę chocholai“. Tie užsispyrę savo žemėje sėdintys autochtonai ir kažkodėl nuoširdžiai tikintys, kad jie šioje žemėje turėtų patys spręsti savo likimą.
– Tada pakomentuok, kodėl ta Trumpo „švytuoklė“ vis dar švytuoja? Nes tiesiog negaliu neprisiminti, kad Jungtinės Valstijos Trumpo kadencijos metu pirmą kartą paskelbė griežtas sankcijas rusijai. Taigi, ar tai tikrai kažkoks pokytis?
– Aš skaičiuoju tik veiksmus. Nuo Trumpo inauguracijos sausio 20-ąją iki spalio 22-osios (dienos, kai buvo įvestos sankcijos Rusijos naftos bendrovėms – „Novynarnia“) visi jo realūs veiksmai buvo išimtinai rusijos naudai. Pradedant karinės pagalbos Ukrainai sustabdymu, dėl kurio žuvo daugelis mūsų kovotojų.
Be to, globaliu lygmeniu Trumpas sugrąžino putiną į pasaulio politiką. Jis putiną iš atstumtojo ir karo nusikaltėlio pavertė respektabiliu pasaulio politiku. Jis legitimavo raškos veiksmus. Jis sulygino šio karo puses.
Štai ir viskas, po Trumpo veiksmų nebėra šalies nusikaltėlės. Yra dvi šalys, kurios „kažkuo nepasidalijo“. Štai ką jis iš tikrųjų padarė.
Pasikartosiu, kad tai „meilės istorija“. Jis tiesiog žavisi putinu. Jis norėtų būti tokiu, kaip putinas ir kad jam būtų galima viskas, kas galima putinui.
Jis putinui tiesiog pavydi. O toliau – niuansas.
Niuansas tas, kad tai „nelaimingos meilės“ istorija. Draugas vladimiras su Trumpu nesielgia taip pat. Draugui vladimirui visai neprošal pasinaudoti visu tuo gėriu, kurį Donaldas jam daro iš didelės meilės. Ir jis tuo naudosis iki galo.
Ir aš vis dar atidedu į šalį versiją, kad galbūt draugas vladimiras turi tam tikrą nuotolinio valdymo pultelį, kuriuo valdo draugą Donaldą kompromituojančia medžiaga. Bet išties jau mano aprašytų vidinių motyvų galėtų pakakti tam, ką šiuo metu stebime.
Ir ta istorija su „Tomahawk“-ais man yra būtent tokia klasikinė istorija. Tai yra „nelaiminga meilė“. Su rusų patarlės „įsimylėjėliai ginčijasi tik tam, kad pasilinksmintų“ elementais.
Taip, „įsimylėjėliai“ gali susipykti. Bet tai nereiškia, kad jie vėl nesusivienys prieš trečiąjį.
Ir ta istorija su „Tomahawk“-ais – tai istorija apie „įsižeidėlę“, kuri siekia vėl atkreipti savo „mylimojo“ dėmesį.
Štai kodėl realiai „Tomahawk“-ai mums niekada „nesisapnavo“. Trumpui tiesiog labai norėjosi savojo vladimiro dėmesio. Ir jis jį jau beveik gavo. Preliminarus susitarimas susitikti pas jų jaunesnįjį draugelį Orbaną – tai, ko putinas iš tikrųjų norėjo.
Ir po to matei, koks buvo susitikimas su mūsų prezidentu. Kai Zelenskis patikėjo, kad susitikimas su putinu pas Orbaną tuoj įvyks. O Trumpas jį faktiškai išvijo, pagarsindamas Zelenskiui kremliaus sąlygas.
O tada, kai paaiškėjo, kad mūsų iki galo neprispaudė, ir su draugo vladimiro sąlygomis mūsų Volodimiras [Zelenskis] nesutiko, putinas pasakė: „kodėl tada turėčiau skristi į Budapeštą? Tiesiog vėl paūžti?“
Faktiškai Trumpui buvo atsakyta, ,,kad nepasimatysim‘‘. Taigi jis mirtinai įsižeidė. Ir tada pagaliau pamatėme sankcijas, kurios buvo parengtos jau prieš daugelį mėnesių.
Iš tiesų, sankcijų rusijai įstatymo projektas buvo parengtas dar liepą ir turėjo abiejų partijų paramą – abiejuose JAV Kongreso rūmuose. Tačiau kažkodėl jis tada neįsigaliojo. O kas jį atidėliojo? Asmeniškai prezidentas Donaldas Trumpas, ir tai visiškai nebuvo slepiama.
O tada projektas buvo gerokai susilpnintas. Sankcijos gerokai sušvelnintos nei pagrindiniame dvipartiniame įstatymo projekte.
– Mūsuose manoma, kad tai Trumpas nusprendė nesusitikti.
– Kodėl „mūsuose manoma“? Lavrovas taip nemano. Mano nuomone, jis pirmasis labai aiškiai pasakė, kodėl netgi jam nėra prasmės susitikti su Rubio. Ir juo labiau, prezidentai nesusitiks.
„Sustoti ties dabartine linija yra klaidinga strategija. Deja, būtent ji laimėjo europiečių galvose“
– Iš tavo išvadų konteksto išplaukia, kad iš principo neturėtume nieko gero tikėtis iš Trumpo. Geriausiu atveju bus tokie svyravimai pirmyn ir atgal. Vis tiek užbaikime šį mūsų pokalbį bent kiek daugiau ar mažiau teigiama gaida.
– Kalbėjome apie „giluminius smūgius“, tai teigiamas dalykas. O tarptautinėje tematikoje, mano požiūriu, teigiamas dalykas yra tai, kad Europa pagaliau pabudo. Nors ilgai bėgėjosi.
Tai turbūt vienintelis tikras Trumpo politikos pozityvas. Jis išties pažadino Europą. Per šį karą Europa toliau mirko šiltoje []kvapniaputėje] vonioje. Vonia pamažu vėso, nes Ukrainoje tęsėsi kovos, bet tai vis dar buvo šilta vonia. Ir tada staiga pasirodė Donaldas Trumpas ir įpylė į vonią didelį kibirą ledukų kokteilinių.
Kitas dalykas, kad Europa nubudo, bet dar ne viską iki galo suprato. Ir dėl Ukrainos taip pat, nes mes, deja, esame labai priklausomi nuo mūsų sąjungininkų pozicijos.
Koks dabar mūsų tikslas, koks Europos tikslas šiame kare?
Atkreipkite dėmesį, kokie asimetriški dabar yra šalių norai. Tai labai reikšmingas veiksnys, apie kurį kažkodėl nekalbama.
Dabar rengiamas 12 punktų planas. Dar nežinome tiksliai, kaip jis bus suformuluotas, bet manau, kad visi supranta, jog kalbama apie mūsų norą sustoti ties dabartine [karinės konfrontacijos] linija. Tiksliau sakant, to nori mūsų sąjungininkai, o mes su tuo sutinkame.
Taigi dabar, mano nuomone, mūsų sąjungininkai daro strateginę klaidą. Kai karo veiksmų dabartinėje linijoje nutraukimas postuluojamas kaip karo tikslas ir beveik pergalė. Kad mes dabar kovojame dėl to, jog putinas, tebūnie, pagaliau sustotų ties dabartine linija.
Tai labai klaidinga strategija. Deja, būtent ji laimėjo europiečių galvose.
Jie kaip tik mano, kad sustabdyti putiną pagal dabartinę konfrontacijos liniją yra labai svarbi užduotis. Jie mano, kad būtent dėl to jie ir toliau mums padeda.
Tačiau čia turi būti simetrija. Ir aš dabar ne apie tai, kad karas negalėtų baigtis kažkokiu kompromisu. Deja, gali. Bet kaip tai nutinka? Kai abi pusės nori pergalėti, kai abi pusės stengiasi viena kitą sunaikinti, tam tikru momentu gali susidaryti situacija, kai abi pusės supras, jog tai nepasiekiama, ir geriausias variantas – sustoti ten, kur yra. Taip atsiranda kompromisas.
Taip baigėsi Korėjos karas, kurį mėgstame minėti kaip pavyzdį.
O kitokia istorija – kai viena pusė kuria pergalės planą, trokšta pergalės ir tą pergalę išsikelia kaip egzistencinį tikslą: arba laimėsim, arba padvėsim. Tai yra, vieni kovoja dėl pergalės. O kita pusė išsikelia asimetrišką tikslą – kad priešas pagaliau nustotų kovoti ir sustotų.
Tačiau tai iš esmės pralaiminti pozicija.
Tai pozicija, kurioje ne tik karas nelaimėtinas. Tai pozicija, kurioje ir kompromisas neįmanomas.
Nes tokiu atveju kita pusė tiesiog neturi motyvacijos tam kompromisui.
Nes kodėl gi jiems nepulti tiek, kiek pavyksta užgrobti [UA žemių]? Ir nebebombarduoti mūsų tiek, kiek pavyksta bombarduoti [dabar]? Juk blogiausiu atveju jiems tiesiog teks kažkada sustoti. Niekas kita jiems negresia. Nei sutriuškinimas, nei pralaimėjimas ir jų karo nusikaltėlių nubaudimas. Nes tai net nekeliama kaip tikslas. Jų priešas neturi tokio tikslo. rusijos priešo tikslas – ,,priropoti‘‘ iki kompromiso. Tad kodėl tada skubėti dėl to kompromiso? Kariauk, kol kariaujasi. Galbūt laimėsi, na, blogiausiu atveju kažkada sustosi, kai nusibos.
O tokių elementarių dalykų nesupratimas iš tikrųjų yra baisi klaida mūsų sąjungininkų galvose. Tai labai svarbu suprasti.
Svarbu suprasti, kad vienintelė mums teisinga strategija – priešintis, kol laimėsim. Pergalė, būtent pergalė. Kaip mes jos norėjome 2022-aisiais. Tiesa, ji nebuvo tokia lengva, kaip mums su šuneliu Patronu tuomet atrodė.
Tuo metu mes jau buvome „begerią kavą Jaltoje“ , ir tai, deja, siūbtelėjo mus visiškai priešinga linkme. Mums ėmė atrodyti, kad pergalė visiškai neįmanoma. O tai neteisinga.
Pirma, ji vis dar visiškai įmanoma. Šiandien jau kalbėjome apie tai, kad raška pasiruošusi pabirti.
Tai nereiškia, kad pas mus viskas gerai.
Beje vienas iš mūsų aukščiausių kariškių (neturiu teisės jo įvardyti be jo sutikimo) priklausančių vyriausiajai vadovybei man labai gerai suformulavo dabartinę situaciją. Dabartinė karo tarp mūsų ir rusijos padėtis – tarsi žaidimas, kas pirmas sumirksės. Ir yra gana didelė tikimybė, kad pirmoji „sumirksės“ rusija. Matau realų pagrindą tokiai prognozei.
Atsižvelgiant į mūsų Europos sąjungininkų prognozes, man iki šiol labiausiai tikėtina atrodo estų.
Savo laiku, berods, 2023-aisiais, Estijos gynybos ministras kalbėjo, kad šio karo baigtį mato kaip karinę Ukrainos pergalę, rusijos pralaimėjimą 2027–2028-ųjų perspektyvoje. Tuo metu tai atrodė per ilgas laikotarpis. Nuo to laiko daug kas pasikeitė. Tačiau ši prognozė man vis dar atrodo realiausia iš visų – pabrėžiu, su sąlyga, kad dėl to dirbsime teisingai.
Bet grįžkime prie Europos ir jos vizijos. Laimei, net ir išsikėlę neteisingą tikslą, europiečiai mums padeda. Jie padeda mums įgyti kompromisą. Tai yra pirmasis aspektas.
O štai antras aspektas, kuris labai įdomus mūsų kitam pokalbiui, yra perspektyvos, kad rusija tiesiogiai užpuls Europą. Čia matau du svarius argumentus – tiek dėl to, kad toks išpuolis šiuo metu neįmanomas, tiek dėl to, kad jis artėja.
Man bene antra artimiausia šalis po Ukrainos – tai Lietuva. Lietuvos Respublika, už kurią pirmą kartą gyvenime griebiausi ginklo (Evgenas Dykyj apdovanotas valstybiniu Sausio 13-osios atminimo medaliu už Lietuvos Respublikos gynimą per 1991-ųjų rusijos agresiją; tada jis dalyvavo įvykiuose Vilniuje kaip vienas iš Kyjivo atvykusio studentų būrio vadų – „Novynarnia“). Atitinkamai, nuolat bendrauju su Lietuvos kariškiais, tarp jų ir labai neeiliniais. Vienas jų, atsakingas už Lietuvos gynybą, tiesiai šviesiai sako: „o mes ruošiamės [rusijos] puolimui 2026-ųjų pavasarį.“
Sakau: palauk. Kol jie įstrigę Ukrainoje, kol čia nėra bent konflikto įšaldymo, o vyksta karštoji fazė, rusai fiziškai neturi nei kas, nei su kuo galėtų atverti „antrąjį frontą“. Tai grynai karinis skaičiavimas.
O jis sako: taip, mes irgi tai suprantame. Bet dabar mes su tavim kalbamės kaip du kariškiai. O mūsų politikai į tai žiūri iš karinės-politinės perspektyvos. Taip, rusai neturi fizinių išteklių. Bet ir Europoje dabar nėra nieko, kuo juos atremti.
Europos Komisijos pirmininkė Ursula [von der Leyen] iškėlė tikslą, kad Europa būtų pasirengusi iki 2030-ųjų. Taigi, visų pirma, rusams labai logiška neleisti Europai pasiruošti, o smogti, kol ji dar nėra pasiruošusi.
Ir čia kiekvieni metai svarbūs. Tegul visiška parengtis būna iki 2030-ųjų. Bet jau 2027-aisiais ar 2028-aisiais turėtų būti bent pusė parengties. O dabar ji artima nuliui.
Ir, sako lietuvis, antra: jei situacija pas jus nepasikeis, rusai ir toliau patirs didžiulius nuostolius, perspektyvos rusijos federacijoje labai blogos, yra „pabirimo“ perspektyvų. Tuomet rusijai gali suveikti logika „valdyti arba žūti“. Eiti va bank ir smogti Europai kaip silpnesnei grandžiai nei Ukraina.
Kad visiems, sako jis, staiga pasidarytų „jūs neberūpite“. Kad, pavyzdžiui, už tai, kad rusai neitų toliau Lietuvos, ES visiškai nustotų padėti Ukrainai. Jis sako, ar tu atmeti tokius variantus? Aš sakau: tikriausiai tokio dalyko atmesti negalima.
– Dėl karo perspektyvų, ypač Europoje, išties kyla daug klausimų. Juos aptarsime kitą kartą.
Pagal novynarnia.com parengė LL, redagavo VK.