Sausio 19-osios rytą rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj „Radio NV“ eteryje kalbėjo apie rusijos karą prieš Ukrainos civilius gyventojus ir pagrindinį putino strategijos tikslą; apie rusijos planą atakuoti Ukrainos atominių elektrinių pastotes, kaip Ukraina turėtų reaguoti; taip pat apie situaciją fronte, ypač prie Kostiantynivkos ir Družkivkos.
– Sveikinu visus. Šiandien yra pirmadienis, sausio 19-oji. Pradedame specialią „Radio NV“ transliaciją. Esu Pavlo Novikovas. […]
Kiekvieną transliaciją pradedame aptardami situaciją kare, situaciją rusijos regionuose, nes jau tapo gera tradicija pažvelgti į tai, kas ten rytais dedasi.
Kaip tik vakar vakare buvo pranešta, kad Tu lėktuvai kažkaip aktyviai kyla iš Engels-2 oro uosto. Ten įvyko didžiulė ataka. Nežinia, kas ten nuskrido, bet antskrydis tikrai buvo, jie tikrai bandė atsimušinėti. Na, išties ten buvo keliolika ar bent keletas sprogimų – taip praneša vietiniai gyventojai. Manau, kad apie pasekmes sužinosime greitai. Galbūt mano kolegų transliacijose bus kažkas konkretesnio.
Taigi, vakar paskelbėme patvirtintų dronų ir raketų smūgių rusijos federacijos teritorijoje žemėlapį. Labai įdomi statistika. Taigi, į karinio-pramoninio komplekso objektus – 91 smūgis, iš kurių 75 proc. į chemijos pramonę. Į naftos perdirbimo gamyklas – 88 smūgiai, į pastotes – 30, į naftos saugyklas ir siurblines – po 28, į karinius objektus – 25, į geležinkelius – 23, į šilumines elektrines, hidroelektrines – 21, į aerodromus –16, į uostus – 15, į dujų siurblines, dujų perdirbimo gamyklas – 6 smūgiai. Tai tik per praėjusius 2025 metus.
Jau užmezgėme ryšį su būsimo pokalbio svečiu. Su mumis rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius Evgenas Dykyj. Pone Evgenai, sveiki eteryje. Šlovė Ukrainai!
– Didvyriams šlovė. Labą rytą.
– Norėčiau pradėti nuo dieną prieš tai labai aiškiai apibūdinto žodžio „urbocidas“, tai yra pačios galimybės gyventi Ukrainos miestuose naikinimo. Iš esmės Ukraina yra urbanizuota šalis. Dar prieš didįjį karą mažiau nei 40 proc. gyventojų gyveno kaimuose.
Ką daro rusija, kai jai nepavyksta pasiekti kažkokios sėkmės fronte, kai ji neįstengia surengti tokių masinių smūgių, kurie baigtųsi itin masinėmis civilių žūtimis, tada ji naikina pačią galimybę gyventi miestuose. Ir dėl to vyksta atakos, kaip rašo karo ekspertas Ivanas Kyryčevskij, dabar kariškis. Vadinasi rengiamos atakos prieš medikamentų sandėlius, pašto operatorių terminalus ir kitus panašius objektus.
Na, o Ukrainos gynybos ministerijos Vyriausioji žvalgybos valdyba praneša, kad rusija ruošiasi smogti atominių elektrinių pastotėms. Taigi jie nori priversti Ukrainą pasirašyti nepriimtinus kapituliacijos reikalavimus, kad užbaigtų karą.
Va tokia dar viena istorija, dar viena informacija apie Ivano Kiričevskij įvardinamą „urbocidą“. Ką apie tai manote ir ką dar tie padarai galėtų sugalvoti?
– Na, pradėčiau nuo terminologijos. Su visa pagarba Kiričevskiui, man atrodo, kad tai nelabai teisinga, nelabai tinkama įvedinėti tokius terminus. Koks ten „urbocidas“, tai genocidas. Ir aš esu prieš naudojimą tokių papildomų terminų, kurie paaiškina tam tikras technines detales, bet tuo pačiu išplauna pačią proceso esmę.
Faktas yra tas, kad šią žiemą karo įgytas pobūdis – būtent genocidinis karas, kurio pagrindinis taikinys yra civiliai gyventojai. Tai yra, rusijos federacijos kontekste, na, tai, sakykim, savaime nėra naujiena. Taigi, nuo karo prieš Ukrainos ginkluotąsias pajėgas prie karo prieš visus Ukrainos gyventojus rusija perėjo maždaug dar, sakyčiau, 2022-ųjų rudenį. Taigi. Bet iki šiol visą tą laiką jie bandė tai kažkaip užmaskuoti. Visą tą laiką jie bandė apsimesti, kad pirmiausia kariauja konvencinį klasikinį karą prieš Ukrainos ginkluotąsias pajėgas. Na, gerai, taikomasi ir į tam tikras valdymo struktūras, bet tai, kad pakeliui nukenčia ir civiliai gyventojai – tarsi klastingumas. Na, kaipgi taip, nepasisekė, užskrido, taip nutinka.
Šiais metais kaukės pagaliau buvo nusiimtos. Jie visiškai oficialiai praneša apie poveikį grynai civilinei infrastruktūrai. Dar daugiau, jie kiekvieną dieną apie tai raportuoja Generaliniam štabui. Taigi, jie išvis nustojo slėptis. Jie nustojo apsimetinėti, kad civiliai gyventojai netyčia nukenčia dėl rusijos kariuomenės ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų mūšių. Jie visiškai tiesiogiai pripažino, kad rusijos federacijos kariuomenė kariauja prieš civilius Ukrainos gyventojus.
Tai įvardijama žodžiu „genocidas“.Tai civilių gyventojų naikinimo karas, kuriame civilių gyventojų naikinimas yra ryžtingiausias jų kariuomenės tikslas. Ir man atrodo, kad nereikia išradinėti jokių „urbocidų“ ir panašiai, o priešingai, kiek įmanoma labiau pabrėžti dabar neslepiamą, dabar absoliučiai oficialų rusijos karo genocidinį pobūdį.
Ir taip, šiame genocidiniame kare atėjo etapas, kai jie bando mus priversti kapituliuoti. Tai reiškia, kad jie bando per mus, civilius gyventojus, Ukrainos užnugarį, jie bando per mus pasiekti tai, ko jie neįstengia pasiekti mūšio lauke. Na, pripažinkime, jie mažai pasiekė kovodami su mūsų kariuomene per metus labai sunkių mūšių, o patirtų nuostolių skaičius, na, tikriausiai yra tokio dydžio, kaip visų Vakarų Europos kariuomenių. Taigi tokią kainą jie sumokėjo už pernai užimtą 1 procentą mūsų teritorijos. Tokia yra tikroji padėtis fronte. Ir atitinkamai dabar jie supranta, kad kitais metais jie galėtų paimti, na, galbūt, jei jiems labai pasiseks, pavyzdžiui, dvigubai daugiau, na, dar 2 procentus.
Taigi, tai suvokdami, jie visiškai pakeitė akcentą. Jie nusprendė, kad su mūsų kariuomene kovos labai ilgai, vis dar labai sunkiai. Todėl jie mano, kad silpnesnė grandis galime būti mes, civiliai gyventojai. Ir būtent iš mūsų reikia atimti tenkinimą pagrindinių poreikių – šilumą, elektrą ir vandenį per šį genocidinį karą. Jie nori iš mūsų tai atimti, kad mes čia išprotėtume, kaip sakoma, pratrūktume ašaromis ir pradėtume reikalauti iš mūsų valdžios, kad Ukraina kapituliuotų.
Tuo pačiu metu labai svarbu suprasti, kad jų iškeltos kapituliacijos sąlygos yra ne tik nepriimtinos, nes jos yra nesąžiningos, nepagrįstos, žeminančios, todėl mes iškeliame visus šiuos žodžius už skliaustelių. Svarbiausia yra tai, kad kapituliacijos sąlygose, kurių jie reikalauja iš mūsų, iš tikrųjų yra tiesioginės garantijos, kad per laikotarpį nuo kelių mėnesių iki metų po šios kapituliacijos rusai turėtų galimybę sugrįžti visiškai nebaudžiami ir praktiškai su garantija, kad gaus viską, ko jie neužimtų šios kapituliacijos metu. Tai yra esmė to, ko jie reikalauja iš mūsų.
Tai reiškia, kad jie per mus, per civilius gyventojus, ne tik nori pasiekti, kad jiems būtų priskirta tai, ką jie jau yra užėmę. Visiškai ne. Tiesą sakant, jie nori garantijų, kad jie ir toliau galėtų užiminėti visa kita, o mes patys savanoriškai atsisakytume galimybės apsiginti. Būtent to jie nori iš mūsų. Būtent dėl šios priežasties jie dabar mums rengia šią baisią šaltą žiemą.
Na, deja, beje, mums nepasisekė su oru šia prasme. Ankstesnės trys žiemos buvo daug švelnesnės, o šią žiemą stipriausias rusų ginklas pasirodė besąs ne tai, ką jie daro rankomis, o Sibiro anticiklonas. Deja, Sibiro anticiklonas iki šiol pasirodė esąs rimčiausias veiksnys, kuris iš tikrųjų įkvepia rusus tęsti šį genocidinį karą. Tai suteikia jiems galimybę mus labai pašaldyti ir padaryti daug daugiau žalos nei per visas tris ankstesnes genocidines žiemas. Ši genocidinė žiema mums gali būti pati sunkiausia iš visų. Tai reikia suprasti ir, atitinkamai, taip, gerai, reikia nusiteikti, kad išgyventume būtent tokią žiemą.
Na, šiame kontekste, grįžtant prie branduolinės energetikos klausimo, jie dar negriauna pačių mūsų atominių elektrinių. Taigi, tai lieka ta didele riebia raudona linija, kurią senelis Bidenas nubrėžė didžiojo karo pradžioje, kad jei rusai užkabintų atomines elektrines, Vakarai tai prilygintų branduolinio ginklo panaudojimui. Ir atitinkamai, tada Vakarai, na, Bidenas tada davė aiškias garantijas, kad jei jūs jau panaudotumėte branduolinį ginklą arba smogtumėte atominėms elektrinėms, kas ekvivalentiška, tada Vakarai tiesiogiai įsikištų į šį karą.
Ir rusai labai aiškiai išgirdo tą raudoną liniją, jie ją prisimena. Tačiau omenyje buvo turimi patys branduoliniai objektai, kurių atakavimas iš tikrųjų galėtų iššaukti naujus Černobylius. Tai vienintelis dalykas, kas jiems iš tikrųjų buvo uždrausta.
Niekas nieko nepasakė apie įprastas pastotes, per kurias elektra iš atominių elektrinių perduodama į bendrą tinklą. Ir išties nėra nieko naujo, kad rusai taikosi į tas pastotes. Leiskite priminti, kad jie tai jau padarė. Jie jau užkabino pastotes, kurios perduoda elektrą iš atominių elektrinių į bendrą tinklą.
Ir šiuo atveju susidaro situacija, kai mums tenka patiems išjungti veikiančius reaktorius, nes tiesiog nėra kur atiduoti tą elektrą, kurią jie ir toliau gamina. Reaktoriai veikia, gamina daug elektros energijos. Taigi. Ir ji nepatenka į tinklą, ji nepasiekia mūsų.
Jie tai jau praktikavo. Štai kodėl dabar nekalbame apie nieką naujo. Tai nėra kažkokio naujo draudimo pažeidimas, ne perėjimas į kažkokį naują lygį. Tiesiog dabar jie į tai žiūri daug sistemingiau. Ir matyt dabar jie bandys tuo pačiu metu išmušti visas tas pastotes, kurios veda iš mūsų atominių elektrinių į bendrą tinklą.
Na, kiek jiems seksis? Viena vertus, tai klausimas, kaip jie tai planuos, kita vertus, kiek mūsų oro pajėgos sugebės iš tikrųjų tai neutralizuoti. Bet, kad jie tai darys, tai net neverta klausti būrėjos. Ir tai nėra tolima perspektyva, tai yra šiandienos perspektyva. Pasakykim taip, šioje istorijoje yra vienas reikšmingas dalykas. Tai gamtiniai procesai.
Deja, šios konkrečios žiemos pobūdis atsisuko prieš mus. Ir mūsų laukia maždaug mėnuo šalčių. Bet kokiu atveju ne du ar trys mėnesiai. Dabar bus didžiausių šalčių mėnuo, dabar bus to pikas, o po to vis tiek ateis pavasaris. Ir tam rusai neturi absoliučiai jokios galios. Taigi, tai suprasdami, jie dabar bando išspausti maksimumą iš šio didžiausių šalčių mėnesio.
Būtent šį mėnesį turėtume tikėtis, kad jie bandys pašalinti, na, tiesiogine prasme visas pastotes, visų pirma, kad tikrai padarytų tokius žiedus, sunaikintų pastotes aplink kiekvieną mūsų atominę elektrinę, nes būtent šios atominės elektrinės šiuo metu mums tiekia didžiausią elektros energijos kiekį. Todėl dabar yra visiško elektros energijos atjungimo mėnuo. Kadangi po to, na, mums bet kokiu atveju bus lengviau tai toliau ištverti. Jų užduotis – sukelti šį mėnesį mums kuo didesnį košmarą, kad kuo greičiau paprašytume pasiduoti.
Na, aš labai tikiuosi, kad jie išsiaiškino energetikos sistemą, suderino dronų gamybą, bet tikiuosi, kad ukrainiečių psichologijos taip ir neperprato, kaip nesuprato anksčiau, taip ir toliau nesupranta.
Vis dar tikiuosi, kad mūsų šalyje ir toliau vyraus sveika teisinga reakcija. Ir yra tik viena sveika teisinga reakcija į tokį genocidą: neapykanta priešui, supratimas, kad negalima nusileisti priešo reikalavimams. Nes pasielgus priešingai, būtų suteikta jam galimybė įgyvendinti šį genocidą. Tai yra, sunaikinti mus.
Ir tokiu atveju vienintelis teisingas dalykas, kurį galime padaryti – atkurti simetriją. Jūs paminėjote mūsų smūgių į jų taikinius statistiką. Ši statistika taip pat apima ne tik karinius objektus, bet ir jų energetikos infrastruktūrą.Na, dabar turime pridėti nulį prie jūsų paminėtų statistinių duomenų. Turime išjungti jų energetikos infrastruktūrą dešimteriopai daugiau.
Tuo pačiu nepamirškime, kad tas pats Sibiro anticiklonas, deja, padovanojęs mums labai šaltą žiemą orkų džiaugsmui, ten beje yra dar šaltesnis. Ir mes atitinkamai turime laikytis tokio pat absoliučiai ciniško požiūrio, be jokių humanitarinių sumetimų.
Taigi jie naudoja šį šalčiausią mėnesį. Ir mes taip pat turime išnaudoti šį šalčiausią mėnesį, kad rusai patys pajustų, jog tai tikrai rimtas karas, kad bet kokį žaidimą galima žaisti kartu, ir kad galų gale jie yra atsakingi už savo vladimirovladimirovičiaus veiksmus, kad dėl vladimirovladimirovičiaus veiksmų šalta ir tamsu ne tik Kyjive, bet ir maksvoje. Tai mūsų užduotis ateinančiam mėnesiui.
– Na, tiesą sakant, yra naujų duomenų iš Kyjivo tarptautinio sociologijos instituto apklausos apie Ukrainos visuomenės padėtį. Daugiau nei trys ketvirtadaliai respondentų, stačiai 77 proc., mano, kad nepaisant rusijos kariuomenės puolimo, tai vyksta lėtai, okupantams patiriant didelius nuostolius, o Ukraina sugeba tęsti efektyvų pasipriešinimą fronte, nepaisant jų nereikšmingos pažangos.
Tik 12 proc. mūsų piliečių mano, kad Ukrainos pasipriešinimas yra beviltiškas, o rusija pasiekia reikšmingų rezultatų. Taigi, sociologija kol kas rodo, kad ukrainiečiai laikosi. Antroji dalis, beje, taip pat įdomi apie tai, kas mums…
– Atsiprašau, atsiprašau, atsiprašau, sekundei pertrauksiu. 12 proc. skaičius yra labai būdingas. 10-12 proc. visada stabiliai, visuose rinkimuose visada sudarė elektoratas tokių partijų, kaip „Už gyvenimą“. Tai yra, mes turime 10-12 proc. „vatinukų“, ir nesvarbu, apie ką bedarytume apklausą, šis procentas išlieka. Taigi tai išties labai sveikas skaičius. Taip. Tie, kurie nori, kad raška laimėtų, tiesiog tiki raškos pergale. Taip, jie tarp mūsų buvo, ir kol jų yra, mes jų nedeportavome. Bet iki tokio laipsnio, kad jie…
– Gerai. Na, dar kai kas. Prisimename, kad ši žiema – tie visiški elektros energijos atjungimai, arba tiksliau, rusų bandymai mus užšaldyti ir užtemdyti, mums tai ne pirmoji. Vos prieš porą dienų mano laidoje svečiavosi energetikos ekspertas. Taigi vien tik 2024-aisiais megavatus galios ukrainiečiai atsivežė vien tik legaliai per oficialius prekybos taškus – visas tas baterijas, įkrovimo stoteles, maitinimo blokus ir pan. Megavatą galios, tiksliau, ne megavatą, o beveik gigavatą galios žmonės atsivežė ir nusipirko sau. Kaip suprantu, mes jau prie to priprantame. Ir tai, beje, apytiksliai vienas didžiosios atominės elektrinės energetinis blokas. Taigi mes visi turime reaktorių sau. Taigi ukrainiečiai patys sau nusipirko atominės elektrinės reaktorių. Na, turiu omenyje, kad galia panaši.
Na, o rusai, kurie vis dar užiminėja Kupjanską ir pranešinėja, kad ten viską išspręs. Na, o kitas, galbūt kitas karštasis taškas, nors fronte nėra ramios vietos, tai jau bandymai užimti Kostiantynivką ir Družkivką. Šį rytą perskaičiau Konstantino Mašoveco apžvalgą. Kol kas ten jokių proveržių nebuvo. Be to, jis rašo, kad ten yra netgi labai mišri kompanija – nuo specialiųjų pajėgų iki poilsiautojų iš Kaukazo, taip sakant. Taip jis kartą tai aprašė. Tačiau bendri planai ir taktika išlieka tie patys.
Štai kaip jis tai apibūdina: Pėstininkų daliniai po du, po tris asmenis bando prasmukti, ir yra problemų su Ukrainos pėstininkais. Tiksliau, ne su pačiais pėstininkais. Mūsų pėstininkai yra geležiniai ir superšaunūs, bet tai, kad jų nepakanka, kaip tik ir leidžia priešui prasiskverbti.
Taigi. Kur tai krypsta? Ar tikrai galime manyti, kad situacija Družkivkoje ir Kostiantynivkoje taps grėsminga?
– Na, frontas dabar yra 10 km nuo Kostiantynivkos, nuo tos pačios Konstachos, kurią aš asmeniškai gerai prisimenu, kaip tokį, na, galingą užnugario punktą. Mums Konstacha visada buvo kaip gilus užnugaris. Na ne, nebuvo gilus užnugaris, bet būtent Konstachoje mums prasidėdavo normalus gyvenimas.
Dabar Konstacha yra 10 km nuo fronto linijos. Iš esmės apie normalų gyvenimą mieste nėra jokios kalbos. Taigi, per 10 km jau visiškai pasiekia ir priešo artilerija ir dronai praskrenda tiesiog tarp namų. Tai yra, miestas yra, na, galima sakyti, atsižvelgiant į dabartinį karo pobūdį, plačiojoje vadinamoje neutralizavimo zonoje (kill zone), mes jau esame pripratę prie šio termino.
Taigi, atsižvelgiant į neutralizavimo zonos plotį ir atstumą iki fronto, na, turėčiau pasakyti, kad prasideda kovos dėl Kostiantynivkos. Tai mūšiai dėl Kostiantynivkos. Na, Družkivka dar šiek tiek toliau. Vis dėlto ji yra kitas miestas, kurį puls. O, ir, matyt, priešas iš tikrųjų pripažino, kad jie negalės prasiveržti palei Pokrovsko-Myrnohrado liniją, na, kad jie dar jos neužėmė ir kad jie dar nespėjo ten prasiveržti.
Kokia ten situacija? Na, kaip Časiv Jare, į kurį jie įsiveržė dar 2024-ųjų gegužę, bet neįstengė visiškai užimti per visus 2024-uosius ir 2025-uosius. Atrodo, kad jie pripažįsta, jog Pokrovskas ir Myrnohradas – lygiai tokia pat istorija. Jie įsiveržė, bet pilnai užimti neįstengia. Taigi.
Ir dabar aš asmeniškai prognozuočiau, kad kitas jų pagrindinis puolimo vektorius numeris vienas bus Kostiantynivka. Jei jiems pavyktų jį pralaužti, tada Družkivka. Na, o po jų eina Kramatorskas ir Slovjanskas. Ir, tiesą sakant, mes negalėjome išvengti mūšio dėl Konstantinovkos ir apskritai dėl visos šios keturių miestų aglomeracijos.
Tas mūšis prasideda, bet, gerai, kompetentingai organizuojant gynybą išties vyksta didelis mūšis dėl šios aglomeracijos – Kostiantynivkos, Družkivkos, Kramatorsko, Slovjansko – tai gali būti ne tik pagrindinis įvykis, bet mes galime ten supančioti jų kariuomenę visus 2026-uosius metus. Visus 2026-uosius jie begalėtų judėti labai lėtai, metras po metro su didžiuliais nuostoliais šioje aglomeracijoje. Mes galime ir, mano nuomone, turėtume ją išlaikyti. Ten yra labai geros gynybinės pozicijos. Taigi.
Ir išties ši aglomeracija, kurią mes, na, aukojame, ne ta prasme, kad iš jos išeisime, o atvirkščiai. Mes žinome būklę šių miestų, už kuriuos esame priversti kautis dėl kiekvieno kvadratinio metro. Mes faktiškai aukojame šią aglomeraciją. Mes pripažįstame, kad mes ten kovosime visus šiuos metus ir iš tikrųjų per tuos mūšius miestas taps visiškai nebetinkamu gyvenimui. Tačiau taip elgdamiesi galime laimėti beveik visus metus.
Na, o kokiu tikslu? Ir tada viskas priklausys nuo to, kiek ilgai mūsų pajėgos laikys šią aglomeraciją, o orkai atkakliai į ją veršis, jie kovos, jiems tai yra principo reikalas.
Klausimas, kaip mes išnaudosime tą laiką. Jei mes išnaudosime tą laiką mobilizacijai, kariuomenės valdymo organizavimui, pertvarkymui, masinei gamybai viso to, ko mums trūksta, galingai gilių smūgių kampanijai rusijoje, kaip sakiau vienu nuliu didesnei, ne jūsų įvardinti skaičiai. Na, tokiu atveju šios aglomeracijos paaukojimas galėtų sąlygoti persilaužimą kare. Ši aglomeracija galėtų tapti paskutine, dėl kurios orkai kovos mūsų teritorijoje. Bet jei mes tik stebėsime, kaip ten vyksta ilgai trunkantys mūšiai, ir čia užnugaryje nė velnio nedarysime…
Betgi jei taip kelsime klausimą, kas nutiks Kostiantynivkos, Družkivkos, na, neduok Dieve, Kramatorsko ir Slovjansko sąskaita, kurie, beje, vis dar turi galimybę išsisukti lengviau, bet, na, bijau, kad per 2026-uosius metus gali ateiti ir jų eilė. Jei šią auką panaudosime būtent tam, kad kol orkai kovoja su mumis dėl Kostiantynivkos, o tuo tarpu visas užnugaris persiorganizuoja, kariuomenės vadovybė persiorganizuoja ir gilūs smūgiai vis skrenda, skrenda, skrenda, na, tokiu atveju tai galėtų būti paskutinė rusų Pyro pergalė šiame kare, o tada švytuoklė galėtų pereiti į kitą pusę.
– Taip. Na ir išties vyriausiasis vadas Syrskyj pareiškė, kad 2026-aisiais Ukrainos kariuomenė planuoja vykdyti ir puolamąsias operacijas, nes pergalės negalima pasiekti tik ginantis.
Labai ačiū, kad dalyvavote eteryje, ačiū už paaiškinimus.
Leiskite priminti auditorijai, kad su mumis bendravo rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius Evgen Dykyj.
Parengė LL, redagavo VK.