Vasario 23-osios rytą „Radio NV“ eteryje rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj kalbėjo apie gausiai apšaudytą Pamaskvę ir Kaleikino naftos siurblinę, apie antiukrainietiškus Orbano ir Fico kauksmus, apie visos eilės oro gynybos sistemų sunaikinimą ir kodėl jos tapo tokios bejėgės, apie Votkinsko raketų gamyklos sunaikinimo „Flamingo“ raketomis pasekmes, kodėl ukrainiečiai ir čia įžvelgia apgavystę ir kaip suklydo valdžia dėl „Flamingo“ raketų.
– Pirmadienis, vasario 23-ioji, pradedame specialią „Radio NV“ transliaciją. Esu Pavlo Novikovas […].
Užmezgėme ryšį su rusijos ir Ukrainos karo veteranu, buvusiu bataliono „Aidar“ kuopos vadu, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktoriumi Evgenu Dykyj.
Pone Evgenai, sveiki eteryje. Šlovė Ukrainai!
– Didvyriams šlovė ir labą rytą.
– Klausykite, susiklostė gan įtemptas šiandienos rytas. Na, bent jau po to, ką perskaičiau ir pamačiau naktį, tiksliau, nuo 6:30 ryto, kai pradėjau ruoštis transliacijai. Daug dalykų ką tik išgirdome naujienose, bet dar vakar vakare ir šiandien Maskvos meras Sobianinas taip pat kelis kartus savo socialiniuose tinkluose parašė, kad buvo numušti keturi dronai, ir vėliau dar vienas. Po to buvo numuštas dar vienas. Na, ten nutiko įvairių kitų dalykų.
Tačiau įdomiausia detalė – netoli Almetjevsko esanti Kaleikino naftos perpumpavimo stotis. Ji perpumpuoja (dėmesio!) daugiau nei 100 milijonų tonų naftos per metus. Tai yra apie 20–25 procentų visos rusijoje išgaunamos naftos. Ir tik ten, Almetjevske jau yra atšaka į Unečės (Briansko sr.) naftos perpumpavimo stotį, o virš jos taip pat šiek tiek jau paskraidyta. Na, o toliau tas naftotiekis „Družba“, kuriuo nafta buvo tiekiama Slovakijai ir Vengrijai.
Kaip suprantu, tai susiję su tuo, kad nafta pumpuojama didžiuliais kiekiais ir atitinkamai tiekiama ne tik į uostus, bet ir į naftos perdirbimo gamyklas. Tai, man atrodo, yra įdomiausia šio vakaro detalė. Yra daug vaizdo įrašų, kur dega tikrai galingai.
Ką apie tai turėtume galvoti?
– Turėtume galvoti, kad nafta nėra tik kažkoks skystis. Nafta tai iš tikrųjų kraujas to monstro, vadinamo rusijos imperija ar rusijos federacija, kad ir kaip jį bevadintum. Nafta yra nafta, tai viso to putino režimo alfa ir omega. Juk putino rusija yra dar didesnė, nei sovietų sąjunga.
Pamenate, dar sovietų sąjungą Margaret Thatcher apibūdino kaip Nigeriją po sniegu, turėdama omeny, kad tai faktiškai yra viena tokia didelė beprotiška degalinė, kur viskas paprasčiausiai paremta tik naftos eksportu. Tai daug labiau tinka putino režimui nei sovietų sąjungai. Jei tai būtų Nigerija po sniegu, tai tik paprasčiausiai beprotiška degalinė.
Taigi ir nuleidinėjame tos beprotiškos degalinės kraują, paliekame juos be priemonių kariauti šį karą. Mes išties tai darome, sakyčiau, labai pavėluotai, bet tai tikrai yra variantas, kada daug geriau vėliau nei niekada. Ir tai daug kainuoja. Tai taip pat kainuoja tais, sakykim, sunkumais ir nepatogumais, kuriuos dabar mums sukurs Fico ir Orbanas. Betgi mes negalime leisti, kad tas režimas ir toliau gautų pinigų šiam karui.
Na, jei tai iš dalies grįžta mums bumerangu, ką padarysi, norėčiau pasakyti, teks ištverti. Na, bet toliau išties yra niuansų, ar turėtume tik ištverti, kad jokiu būdu nesustabdytume smūgių, nuleidžiančių kraują rusijai, kad jokiu būdu nesustabdytume, sakykim, mūsų griežtų ugningų sankcijų, kurios iki šiol pasirodė besančios veiksmingiausiu būdu kovojant su šešėliniu laivynu, naudojant tikrus dujotiekius ir naftotiekius.
Pasirodo, visi metodai, kuriuos Vakarai taiko, taip sakant, per bankų korteles, duoda tam tikrą efektą, bet to absoliučiai nepakanka. Tad tik tas antskrydžių efektas yra realiai veiksminga korta tame žaidimo lauke. Va taip.
Taigi klausimas, ar lengva ištverti? Tiesą sakant, man atrodo, kad mes jau gyvename tokiame beprotiškame pasaulyje, kur nėra jokių taisyklių. Stipriems leidžiama viskas. Deja, mes patys tai patyrėme jau seniai. Dabar kuo toliau, tuo labiau netgi didžiausių pasaulio šalių vadovai oficialiai skelbia, kad nėra taisyklių ir stipriesiems viskas įmanoma. Na, šiandien toli gražu mes nesame silpniausi.
Apskritai, Orbano ir Fico problema neturėtų būti mūsų problema. Tai, kad jie leidžia sau, taip sakant, tokias Ukrainos blokadas, kai kurių tiekimų blokadas ir t. t., iš esmės yra Europos Sąjungos problema. Tai yra absoliutaus Europos Sąjungos bejėgiškumo rodiklis, kuris paprasčiausiai parodo, kad nėra pakankamai svertų paveikti du putino agentus Europos Sąjungoje, dvi šalis, gaunančias milžiniškas subsidijas iš Briuselio, kad tos dvi šalys tiesiog būtų pastatytos į savo vietą. Pasirodo, Europoje tokių priemonių nėra.
Na, galbūt atėjo laikas mums pasikalbėti su šiais žmonėmis, na, ne su tomis šalimis, o su tais dviem šalių vadovais. Galbūt laikas pakalbėti ir šiek tiek kita kalba. Juk Vengrija ir Slovakija, švelniai tariant, nėra rusija. Vengrija ir Slovakija yra šalys, kurių visos ginkluotosios pajėgos, abiejų šalių kartu sudėjus, na, daug silpnesnės už bet kurį mūsų armijos korpusą.
Galbūt atėjo laikas prabilti ta kalba, kuria kalbama šiuolaikiniame Trumpo pasaulyje, jog gaila, bet arba jūs įjungiate tai, ką nusprendėte išjungti, arba mes tiesiog įeisime ir paimsime tuos objektus į savo apsaugą ir patys įsijungsime. Įdomu, kaip jie reaguotų, jei pradėtume su jais kalbėtis tokia kalba. Ir fiziškai mes absoliučiai pajėgūs kalbėti tokia kalba su jais.
Šiuo metu nesu pasirengęs pasakyti, ar vertėtų dabar vieną iš mūsų korpusų dislokuoti prie vakarinės sienos. Čia reikėtų pasitarti su tuo pačiu bejėgiu Briuseliu ir paklausti: „Prašom pasakyti, jei jūs negalite nieko padaryti prieš rusus ir jų agentus, tai tiesiog nupieškite hipotetinį scenarijų ką darytumėte, jei pradėtume patys spręsti problemas savo vakariniame užnugaryje?“ Na, pamatytume. Galbūt tada, sakykim, Briuseliui atsirastų daugiau argumentų, kad Orbanas ir Fico neeskaluotų.
Taigi, na, mums vertėtų pasverti pliusus ir minusus, bet iš principo man atrodo, jog atėjo laikas nesiremti paradigma, kad taip vadinamoje jėgos projekcijoje apsiribojame tik mūsų okupuotomis teritorijomis ir rusijos pasienio regionais. Manau, kad mūsų jėgos projekcija gali vykti bet kur, kur bandoma kažką prieš mus išspręsti blogais jėgos metodais.
– Taip. Na, ir kaip tik dar viena istorija. Tai stačiai pastarosiomis dienomis, bet vyko tarp daugybės įvykių. Naktį į vasario 22-ąją, tai yra praėjusią naktį, laikinai okupuotose teritorijose netoli Donecko ir netoli Mariupolio bepiločių sistemų pajėgos sunaikino du zenitinių raketų kompleksus.
Prieš tai, stačiai prieš dieną, buvo kalbama apie „Tornado“ ir bent trijų oro gynybos sistemų sunaikinimą. Ar, matyt, buvo trys „Tornado“. Pasirodo, kad tos zenitinės-raketų ir zenitinių pabūklų sistemos, turinčios susekti Ukrainos dronus ir juos sunaikinti, dėl kažkokių priežasčių pasirodo bejėgės.
Vėlgi, naujienose pasirodė istoriją iš Oriolo srities. Ten yra nedidelis DOSAAF (savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti) aerodromas, bet jame buvo du sraigtasparniai, kurie turėjo kovoti su Ukrainos dronais. Taigi, medžiotojas tampa auka, tampa taikiniu. Man atrodo, kad tokie kuriozai taip pat mums yra naudingi?
– Ir tai visiškai ne kuriozai. Tai taktika, kurią sukūrėme ir dabar kiek įmanoma plečiame. Tai vadinama žvejyba gyvu masalu. Esmė yra ta, kad mūsų tolimojo nuotolio dronai dabar neskraido po vieną. Ir tai absoliučiai ne kuriozai ir ne atsitiktinumas. Faktas yra tas, kad mes jau aiškiai „priderinome“ taktiką. Kai mūsų pirmuosius dronus kažkas numuša, kiti ta kryptimi skridę dronai iš režimo skristi kažkur link tolimo taikinio persijungia į medžioklės režimą. Taigi jie ieško, iš kur buvo numuštas pirmasis dronas, ir persijungia į objekto, iš kurio buvo numušta, atakos režimą.
Taigi. Ir visos tos istorijos, kurias ką tik paminėjote, būtent apie tai jau nėra visiškai nauja, mes tai kūrėme palaipsniui. Na, tiesą sakant, aš jau prieš metus žinojau, kad tokia praktika yra bandoma, bet jei prieš metus ji buvo tik bandoma, dabar ji aiškiai pradėta naudoti.
Tai yra, mes padarėme taip, kad mūsų dronus medžiojantys medžiotojai faktiškai ,,sudegina‘‘ [atskleidžia] savo pozicijas, o po to, kaip sakoma, jos išdraskomos. Taigi.
Na, tada lieka klausimas, kodėl rusijos oro gynybos sistemos yra tokios bejėgės, nes medžioti dronus iš pasalų jos yra pajėgios, bet kai jų buvimo vieta išaiškinama, jos nesugeba apsiginti. Matyt yra dar keletas kitų šios taktikos niuansų, kurie buvo „nukaldinti“, dėl kurių jos tampa praktiškai bejėgės, nes kuo toliau, tuo greičiau, kai tik jos aptinkamos, nuo to momento jos faktiškai tampa pasmerktos.
Na, nauja šioje istorijoje yra tai, kad prie zenitinių-raketinių sistemų prisijungė ir sraigtasparniai. Taigi, tai pirmas kartas. Bet apskritai tai aiškiai įsipaišo į tą patį paveikslą. Vadinasi, matyt, kažkokie mūsų dronai ten nepraskrido ir buvo apskaičiuota, kodėl būtent jie nepraskrido. Ir todėl, atitinkamai, kitas dronų spiečius (ir čia turime kalbėti apie spiečius) jau turėjo, taip sakant, planą B – ne tik smogti kokiai nors gamyklai, bet ir nušluoti tuos sraigtasparnius.
– Na, kad kita partija praskristų sklandžiau ir nekiltų problemų dėl kai kurių zenitinių-raketinių kompleksų ar oro gynybos funkcijas atliekančių sraigtasparnių.
Klausykit, norėjau su jumis aptarti dar vieną dalyką. Taip, apie tai rašo Ivanas Kyryčevskij, Nepilotuojamų sistemų pajėgų „Reid“ 413-ojo pulko karys. Taigi, jis rašo, kad gerai, mes tai fiksuojame, ir Generalinis štabas apie tai pranešė. Neeilinis įvykis. FP-5 „Flamingo“ raketų smūgis Votkinsko gamyklai, kur gaminama būtent raketinė ginkluotė. Netgi ten nušvito pašvaistė ir palydovinės nuotraukos rodo, kad buvo pažeistas gamyklos korpusas, kuriame buvo gaminami [raketų] korpusai (na, atleiskit už tokią tautologiją), t. y. pastatas, kuriame buvo gaminami korpusai, korpusų gamybos cechas. Šis įvykis stačiai yra istorinis Ukrainai, rašo jis, bent jau faktas, kad mes senokai turime savo vidutinio nuotolio raketinę ginkluotę.
O ką jis rašo toliau? Tačiau mūsų internetuose prasidėjo kažkokia nesveika specialioji olimpiada, vos ne slankmačiu matuojama atseit per maža, nepakankama, ne tokia atakos sąlygota skylė, kur jau paskaičiuota, jog atakos metu cecho lubose pramušta 600 m² skylė. Na, atseit, jei pramušta 600 m² perdangų, tai sprogimas aiškiai buvęs tos gamyklos, tiksliau, to cecho, viduje. Na, ieškoti čia kažkokios klastos, sakyti, kad ne, mūsų „Flamingo“ [raketos] ne tokios, viskas ne taip, viskas blogai.
Kodėl mūsuose vis dar vyksta kaip rašo Kyryčevskij, specialios nepakankamų skylių matavimo slankmačiu olimpiados?
– Žinote, tai apskritai yra fantastiška ukrainiečių savybė. Tai ne mano pajuokavimas, jis labai senas, bet, deja, nepraranda savo aktualumo, kad tam tikru momentu, jei iš tikrųjų pavyktų šturmuoti Maskvą, sugriauti kremlių ir pastatyti trišakį ant kremliaus griuvėsių, tai mūsų socialiniai tinklai vienareikšmiškai pasakytų, kad tas trišakis yra šiek tiek neteisingas ir kreivas. Va taip, žinot?
Tai žmonės, kurie šiame kare nė piršto nepajudino. Ir tai būtent tokie žmonės. Nes visi žmonės, kurie veikia bent kažką naudingo šiame kare, atleiskit, jie iš tikrųjų neturi laiko socialiniuose tinkluose matuoti skylę nuo „Flamingo“.
Va šitaip sėdi žmonės, kurie nieko nepadarė šiame kare ir kuriems šis karas atsibodo labiausiai. Jie labiausiai nuo jo pavargę ir jiems nusikaltę visi, kurie niekaip nenugali priešo, kurie niekaip neužbaigia šio karo pergalingai. Va ir viską daro ne taip. Jie patys nieko nedaro, bet visi, kurie daro, nedaro taip, kaip tie žmonės norėtų, kaip jie besvajotų.
Taigi, jų įsivaizdavimu, matyt, „Flamingo“ turėjo ne paprasčiausiai atskristi į gamyklą ir sunaikinti visą cechą, kuriame buvo surinkinėjami „Iskander“ korpusai, bet, matyt, „Flamingo“ kažkokiu keistu būdu tiesiog beskrisdama turėjo virsti branduoline, be to pasukti ir vietoj Vodkinsko gamyklos nedelsiant nusitaikyti į kremlių. Ir kai jie pamatytų branduolinį grybą virš kremliaus (nors tada tektų grįžti žingsnį atgal), jie ir tada rastų kuo būtų nepatenkinti.
Na, o su „Flamingo“ nutiko dar viena labai nemaloni istorija, kai grynai karinė, tiesą sakant, istorija buvo absoliučiai dirbtinai politizuota. Tai istorija apie tai, kad tos raketos dar nepasiekusios savo pirmųjų rusijos taikinių, jau pačios tapo visos specialiosios operacijos taikiniu. Taigi juos gaminanti įmonė būtent tapo labai, labai apgalvotos, labai kompetentingos informacinės psichologinės operacijos taikiniu, kai Ukrainos įmonė ėjo labai sunkų kelią „nuo vyželių apyvaro“, pradėjusi nuo tolimojo nuotolio dronų gamybos.
Priminsiu, kad dabar 60 proc. mūsų tolimojo nuotolio įspūdžio priemonių yra FP-1, gaminamų tos pačios bendrovės „Fire Point‘. Dar kartą – 60 proc. visų mūsų tolimojo veikimo dronų. Ta pati įmonė gamina ir FP-2 – vidutinio nuotolio dronus, veikiančius 200 kilometrų zonoje aplink frontą.
Galiausiai ta pati įmonė gaišta kelerius metus, eikvoja labai rimtus pinigus, kol kas savus, nes norint, kad valstybė iš jūsų pirktų, turi būti gatavas produktas. Taigi savo sąskaita ji nuėjo sunkų kelią, kad turėtume 3000 km veikimo nuotolio sparnuotąsias raketas, nešančias tonos svorio kovines galvutes.
Deja, įmonė tam tikru momentu, valstybės vadovybės prašymu, buvo priversta pabrėžti šių raketų buvimą mūsų šalyje šiek tiek anksčiau, nei jos praskrido virš rusijos. Būtent priversta, nes priminsiu, kada tai įvyko. „Flamingo“ pirmą kartą pristatyta, kai vyko labai sunkios derybos su Trumpu ir kai mums tiesiai į veidą buvo mesta: „Jūs neturite kortų“. Ir būtent tada teko, kaip sakoma, šiek tiek atraitoti rankovę ir parodyti, kad toje rankovėje vis tik slypi keletas tūzų. Ir nuo tos momento prasidėjo. Nuo to momento prieš įmonę prasidėjo labai galinga, gerai organizuotos informacinės psichologinės operacijos kampanija.
Jūs gi žinote, kad prieš Ukrainą yra itin galingas propagandos įrankis. Tiek pagal tiesas, tiek pagal netiesas visą laiką reikia skelbti, kad esame labiausiai korumpuota valstybė pasaulyje. Niekas nesako, kad mes neturime korupcijos. Ji egzistuoja ir yra rimta problema. Bet atleiskit, iš tos realios problemos bėgant metams buvo išpūstas absoliučiai perdėtas korumpuotos ir baisiausios pasaulio šalies įvaizdis. Ir visą laiką tai priklauso nuo šių dviejų nešančiųjų: Ukrainoje yra korupcija = jokiu būdu negalima padėti šiai šaliai, atseit.
Na, kam padėti Ukrainai atremti rusijos agresiją? Kodėl reikia padėti ukrainiečiams kovoti su genocidu? Juk jie dar neįveikė korupcijos. Ir tas korupcijos įrankis visą laiką naudojamas kaip rusijos ginklas šiame kare. Ukrainiečiams kažkas klostosi gerai. O taip, jie laimi kažkur fronte, bet tai tie patys ukrainiečiai, kurie korumpuoti!
Taigi ir išlenda visokios „Spart“ ir panašiai. Prisiminkim visas tas istorijas.
Taigi, deja, taip nutiko, kad raketa „Flamingo“ kaip tik pateko į vieną iš tų bangų, kai mūsų karinę sėkmę buvo bandoma blokuoti ta kampanija apie labiausiai korumpuotą šalį pasaulyje.
Taigi „Fire Point“ kompanija buvo visiškai dirbtinai, be jokių įrodymų, apkaltinta ryšiais su Mindič. Tada, kaip sakoma, skrodimas parodė, kad Mindičo įrašai jau išaiškinti, kaltinamieji arba suimti arba pabėgo. Ir paaiškėjo, kad jokioje schemoje „Fire Point“ nefigūruoja. Ir nė vienas centas neturi nieko bendra su „Fire Point“.
Na, bet jūs žinote tą principą, kaip gandai sklinda kaime: kaip ten iš tiesų, bet aš tai visiems pasakiau, kad tavo dukra laukiasi, mano tai sūnus, o dabar apeik kiekvieną trobą ir pasiaiškink. Tai, deja, veikia būtent taip.
Taigi, iš tikrųjų, „Flamingo“ raketa, kuri yra puikus ginklas, kuris yra viena būtent iš tikrųjų žaidimo keitiklių, viena iš tų kortų, kurias iš tikrųjų turime, ir kuri, taip, eigoje vis dar gerinama, vis dar tobulinama. Kol kas jos nutaikymo tikslumas yra toks, kad galima pataikyti į tokius objektus kaip Votkinsko gamykla, tai yra į didelį stacionarų, nejudantį objektą, tačiau tai jau gerai.
Leiskite priminti, kad nė viena šalis pasaulyje nedavė mums ginklų, leidžiančių smogti tokioms gamykloms kaip Votkinsko. Niekas mums nedavė „Tomahawk“, kurios, taip, yra tikslesnės nei „Flamingo“. Na, tik niuansas. „Tomahawk“ mes neturime, mes turime „Flamingo“. Ir dar daugiau, jos vis tobulėja. Kitos versijos bus tikslesnės.
Betgi kol kas taip, kol kas tai ne toks ginklas, kuris įskrietų tiesia pro langą į kremlių. Tikslumas dar ne tas. Bet įspūdį Votkinsko gamyklai jau daro. Ir vyriausiosios raketų ir artilerijos valdybos arsenalui taip pat padarė įspūdį. Priminsiu, kad detonacija ten truko daugiau nei savaitę. Tai nėra 5 m tikslumas, kaip „Tomahawk“, bet su 1 tonos kovine galvute stacionariems objektams, kurie niekur negali pabėgti, tai yra daugiau nei pakankama. Ir pati Votkinsko gamykla yra puikus to įrodymas.
Na, bet tai skirta tiems, kurie mąsto, ir tiems, kurie iš tikrųjų žiūri į tai, kas vyksta. O tiems, kuriems tiesiog svarbu paskleisti bet kokį klastingą gandą, ypač kai kažkas gali būti susiję su mūsų vyriausybe. Na, beje, „Fire Point“ kompaniją su valdžia susijusi tik tiek, jog mūsų vyriausybė perka ginklus iš „Fire Point“.
– Tik tada tai ne vyriausybė, o mūsų valstybė perka ginklus iš šios kompanijos.
– Taip, mūsų valstybė perka ginklus iš šios kompanijos ir iš kitų kompanijų. Tačiau būtent šiai įmonei labai nepasisekė, kad ji viešai prilipinta prie valdžios žiniasklaidos erdvėje. O dabar visi tie, kurie nemėgsta valdžios, o tai reiškia, kad jie taip pat turėtų savaime nemėgti ir „Flamingo“. Tiesą sakant, man labai gaila šios raketos. Jokia kita raketa dar nebuvo perkelta iš karinių ginklų kategorijos į politinių ginklų kategoriją. Deja, taip nutiko „Flamingo“.
Ir kadangi turime protingą auditoriją, labai tikiuosi, kad ši auditorija žino, kaip atskirti grūdus nuo pelų ir aiškiai atskirti, kur buvo ta absoliučiai dirbtinai melagingai išprovokuotų skandalų banga, kuria buvo siekiama atimti iš mūsų tą kortą rankovėje.
Buvo stengiamasi pasiekti, kad, pavyzdžiui, Danijos vyriausybė neskirtų pinigų „Flamingo“ plėtrai. Danijos vyriausybė, ačiū Dievui, ištyrė ir po to davė pinigų. Betgi, beje, buvo prarasta daug laiko, nes Danijos vyriausybė buvo priversta tirti dėl to, kad Ukrainos socialiniuose tinkluose pasklido dezinformacija.
Taip, danai šaunuoliai. Jie nepriėmė socialinių tinklų už gryną pinigą, jie ėmė ir patikrino, bet buvo prarastas patikrinimui skirtas laikas. Pagal patikrinimo išvadas buvo skirta daug Vakarų pagalbos pinigų. Taigi. Betgi buvo bandoma padaryti taip, kad tie pinigai neateitų, buvo bandoma padaryti taip, kad mes tų raketų negautume.
Ir aš labai norėčiau, kad mes visi būtume atidūs ir prisimintume, kas kokį vaidmenį suvaidino toje istorijoje, kad po to atitinkamai elgtumėmės su kitais tų žiniasklaidos priemonių pareiškimais, tais politiniais ar visuomenės veikėjais. Kad aiškiai prisimintume, kas iš jų bandė palikti mus be tolimojo nuotolio raketų.
– Na, ir pabaigai, nes laikas šiam blokui jau baigėsi. Tik palyginimui, tiesa? Taigi 24×30 m pramušta skylė Votkinsko gamyklos ceche. Tiesiog palyginkite su maža skyle. 30 m yra standartinio devynių aukštų pastato aukštis. 24 m tai atitinkamai septynių aukštų standartinis pastato aukštis. Ir įsivaizduokite tokią mažą skylę. Tiesiog kaip pastaba, turėti kažkokią vizualinę idėją, kad nieko neįvyko ir „Flamingo“ neveikia.
Labai ačiū už pokalbį. Su mumis kalbėjosi rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius Evgen Dykyj.
Parengė LL, redagavo VK.