Kovo 2-osios rytą „Radio NV“ eteryje rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj kalbėjo apie tai, kad Didžioji Britanija įtrauks Ukrainos ekspertus į Irano bepiločių orlaivių numušinėjimą Artimuosiuose Rytuose, ar Ukraina galės tuo pasinaudoti derybose, apie situaciją Irane, apie Volodymyro Zelenskio pareiškimą dėl naujų rusijos smūgių energetikai.
– Kovo antroji diena ir pirmasis pavasario pirmadienis Ukrainoje. Gerbiami ponai, mieloji auditorija, sveiki. Esu Olegas Bileckij. Artimiausias dvi valandas praleisime kartu. Iš karto numatydamas jūsų klausimą, pasakysiu, kad su Pavlo Novikovu viskas gerai. Jį šiandien išgirsite šiek tiek vėliau. Galų gale, kaip ir visi gyvi žmonės, mes turime teisę, pirma, pasirūpinti savo asmeniniais reikalais, na, ir, antra, susitarti tarpusavyje. Tiesą sakant kažkas panašaus šiandien ir nutiko. Taigi šįkart pavaduoju Pavlo Novikovą, o jis eteryje pasirodys vėliau vietoj manęs.
Taigi, apie viską iš eilės. Didžioji Britanija pasitelks ekspertus iš Ukrainos dėl Irano dronų Persijos įlankoje numušinėjimo. Tai Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Keiro Starmerio pareiškimas. Ir šia tema netrukus pradėsime savo eterį. Tai taip pat bus toks interaktyvus klausimas jums, gerbiami klausytojai […].
Taigi, mūsų radijo portale vyksta balsavimas dėl tos Keiro Starmerio iniciatyvos. Starmeris paprašė Ukrainos pagalbos, pagalbos prieš „šachedus“. Ką apie tai pasakytumėt jūs? Yra trys variantai. Pirmas, atsisakyti. Kaip ir jie, kai prieš ketverius metus paprašėme uždaryti dangų virš Ukrainos. Tai yra pirmasis variantas. Antras variantas: atsargiai išsisukti nuo aiškios pozicijos, nes pas mus į vieną transformatorių [„šachedų“] atskrenda daugiau, nei per visą laiką atskrido į Dubajų. Na, trumpai tariant, jūs turite susitvarkyti patys. Taip, bet subtiliai. Tai antrasis variantas. Ir mes turime trečią variantą. Turime jiems padėti, nes jie yra mūsų sąjungininkai. Va tokie variantai. Prašom apsilankyti mūsų radijo internetinėje svetainėje ir balsuoti […].
Na, o dabar sveikinuosi su pirmuoju mūsų svečiu. Tai Egvenas Dykyi, rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“. kuopos vadas ir Nacionalinio Antarktidos mokslo centro direktorius.
Sveiki. Labą rytą.
– Labą rytą. Šlovė Ukrainai.
– Didvyriams šlovė. Na, klausykit, esu tikras, kad paprašysiu jūsų pabalsuoti čia, pone Dykyj. Tikriausiai girdėjote ir kaip mes pasiūlėme, ir ką tiksliai pasiūlėme, kokius variantus mūsų auditorijai. Kurioje iš tų trijų kategorijų būtumėte su savo nuomone?
– O, be jokių abejonių, trečiojoje. Reikia, reikia padėti. Ir ne tik todėl, kad jie yra mūsų sąjungininkai, nors iš tikrųjų vien to jau turėtų pakakti. Kad ir kaip būtų, kad ir kiek daug daugiau sąjungininkų pagalbos benorėtume, bet nenuvertinkime tos, kurią jie iš tikrųjų teikia. Taip, norėtume daug daugiau, bet įsivaizduokime situaciją, jeigu nebūtų tokios pagalbos, kokią turime. Todėl bent jau turime padėti sąjungininkams.
Betgi esmė ne tik tai. Čia kaip tik du viename. Be to, jog tai pirmas kartas, kai jie kreipiasi į mus pagalbos, o ne atvirkščiai. Tai reiškia, kad rusijos hibridinės grėsmės nėra svarbiausios. Dabar visa Europa išvis pirmą kartą kreipiasi į mus tikrame kare, kuris jau vyksta, pirmą kartą jie šaukiasi mūsų pagalbos, o ne atvirkščiai. Ir tai yra pripažinimas, tai yra mūsų specialistų pripažinimas, tai yra mūsų karinės patirties pripažinimas. Tai visiškai kitoks pokalbis su tais pačiais sąjungininkais.
Tai reiškia, kad mes nustojame būti, sakykime, tik pagalbos gavėjai, bet tampame vienu iš elementų naujos saugumo sistemos, kurią dabar turės sukurti mūsų sąjungininkai Europoje, įskaitant Didžiąją Britaniją. Nes Amerika išties pasitraukė iš šios istorijos valdant Trumpui. Virš Europos daugiau nebebus amerikietiško skėčio.
Taigi kuo toliau, tuo labiau įsitvirtiname Europos skydo, galima sakyti, demokratijos skydo vaidmenyje. Tai reiškia, kad tampame ne tik tais, kurie buvo užpulti, todėl mums reikia padėti, bet ir tais, be kurių mūsų Vakarų partneriai nebemato savo saugumo. Ir tai labai vertinga. Ir tai yra reikšminga. Ir šiuo atveju tai tik viena iš galimybių parodyti, kad esame faktas. Prisiminkite tą seną reklamą. Aš nesu veltėdis, aš esu partneris.
Taigi, tai vienas iš momentų, kai galime parodyti, kad esame partneriai. Tai yra, mes ne tik prašome pagalbos, bet ir esame labai pajėgūs ją suteikti. Ir be mūsų pagalbos XXI amžiaus karuose nedaug ką tenuveiksi. Juk šiandien tik dvi kariuomenės pasaulyje turi pilnavertę, tikrai reikšmingą XXI amžiaus karų patirtį. Tai mes ir mūsų priešai iš už „porebriko“. Visi kiti atsilieka daug metų. Todėl šis mūsų kompetencijos pripažinimas taip pat yra daug vertas.
Na, galiausiai aš turiu kontrargumentą tam, kad turėtų susitvarkyti patys. Esmė ta, kad dabar į vieną [mūsų] transformatorių atskrenda daugiau „šachedų“ nei į visą Dubajų. Tai kaip tik atsakymas. Na, mes turime tokias reikšmingas pajėgas, tokį skaičių žmonių ir priemonių, dalyvaujančių oro gynyboje, kad keleto ekspertų pasiuntimas padėti britams, na, lyg lašas jūroj. Tai neturėtų įtakos mūsų saugumui. Na, kita vertus, labai paveiktų mūsų politinį svorį šiuolaikiniame pasaulyje.
– Kalbant apie patirtį, kaip apie tam tikrą, žinot, teigiamą vertę, ar įmanoma ją kaip nors interpretuoti tam tikru būdu, na, ne tiek kaip derybas, bet kaip objektą, kurį būtų galima padėti ant derybų stalo, pavyzdžiui, išreiškiant savo poreikius? Taigi, nes vienas dalykas, kai kalbama apie technologijų eksportą, ir kitas dalykas, kai kalbama apie elektroninių ginklų pardavimą ar gamybą fiziškai. Čia gi yra situacija, kad tai yra kažkas, ko net negalima paliesti. Bet tai patirtis, tai įgytos žinios. Ir iš tikrųjų, ar tai galėtų tapti tokiu argumentu pokalbių metu, jei mes taip pat deklaruotume, ko mums fiziškai reikia iš savo partnerių?
– O tai jau tuo ir tapo. Tai ne tik galėtų, bet ir yra tokiu derybų objektu. Nagi, taip, nesigėdykime šios formuluotės. Taip, dabar gyvename labai kietame ir pragmatiškame pasaulyje, kur viskas daroma dėl kažko ir mažai kas ką nors daro dėl ideologinių priežasčių. Taigi, taip, tai jau derybų objektas, tai jau yra mūsų pridėtinė vertė.
Ir net kai kalbame apie tai, kad dabar tik tingūs nenori mūsų technologijų, ir visi netingūs, visi bent šiek tiek, sakykim, suinteresuoti savo saugumu, nori mūsų technologijų, visų pirma, mūsų įvairių dronų: antvandeninių, povandeninių, antžeminių, skraidančių, šliaužiančių. Tai tarsi bendra vieta, bet kartu, išties, kai esi šiek tiek susijęs su ta sritimi, kaip aš dabar, tada iš tikrųjų tai eina tam tikrame pakete.
Na, nė vienas iš protingų, sakykim, partnerių nenori vien tik geležies. Jei pirmą kartą į visiškai nepatyrusias rankas patenka tik geležis, na, ten ji nebus efektyviai panaudota, ji tiesiog prapuls arba teks sugaiši nemažai laiko savo patirties įgijimui.
Dabar, net ir perduodant Ukrainos technologijas, jos visada įtraukiamos į technologijų perdavimo ir personalo apmokymo, kaip teisingai naudoti tas technologijas mūšio lauke, paketą. Todėl ši istorija su Didžiąja Britanija dabar išsiskiria tik vienu dalyku, kad Didžioji Britanija tiesiogiai kviečia ekspertus dalyvauti jau vykstančiuose karo veiksmuose. O tos šalys, į kurias dar niekas neskrenda, bet kurios tik ruošiasi, kurios tik eilėje, pavyzdžiui, atremti rusijos agresiją, taigi jos visos prašo ne tik mūsų technologijų, bet ir technologijų su ekspertize viename pakete.
– Na, dabar pažvelkime į tai, kas vyksta Artimuosiuose Rytuose, bet mūsų ukrainietišku požiūriu ir atsižvelgdami į tai, apie ką kalba mūsų priešai. Na, visų pirma, rusijos informacinė erdvė dabar pilna arba, net nežinau, perpildyta tų tezių tuo klausimu ir kodėl atseit JAV ir Izraelis gali, o jie, rusai, negalėjo.
Bet, kita vertus, aš nagrinėju kitą tezę, taip pat priklausančią rusijos propagandai, kad atseit dabar Jungtinės Amerikos Valstijos ir Izraelis daro tai, ko rusai negalėjo daryti, nes jiems buvo uždrausta Ką galite pasakyti apie tai, kaip tai iš tikrųjų vertinama rusijoje ir ar nebūtų galima iš principo ten kažkur pritrumpinti?
– Na, klausykit, rusijoje į tai, kaip visada, žiūrima per absoliučiai kreivą optiką. Na, pagrindinė rusijos problema yra ta, kad bendrai paėmus jos supratimas apie save ir pasaulį visiškai ydingas. Iš čia ir visos problemos, iš čia būtent netgi jų puolimas prieš mus dėl visiškai neadekvataus savęs, mūsų ir pasaulio įsivaizdavimo. Jie klydo visuose šiuose trijuose punktuose.
Pradėkime nuo pabaigos apie tai, kad Jungtinės Valstijos daro tai, kas atseit maskoliams draudžiama. Ir atsiprašau, bet ką išties daro Jungtinės Valstijos ta prasme, kas rusijai buvo uždrausta ir jie sau vargšeliai to neleido? Raketų smūgiai? Tą jie daro kiekvieną dieną. Bombardavimai? Na, tą jie vykdo kasdien.
Atsiprašau, jie čia tiesiog meluoja. Jie tiesiog išsigalvojo, kad jie nelaimėjo karo prieš mus, nes kažkas jiems buvo uždrausta. Tiesą sakant, vienintelis dalykas, kurį jiems iš tikrųjų uždraudė Vakarų partneriai, tai panaudoti branduolinį ginklą. Taigi, atsiprašau. Ir Trumpas į Iraną pliekia ne branduoliniais ginklais. Todėl abiem atvejais situacija yra absoliučiai simetriška. Branduolinis ginklas iškeltas už skliaustelių, o visa kita leidžiama.
rusams nebuvo uždrausta naudoti viską, ką turėjo, išskyrus branduolinį ginklą. Na, lygiai taip pat Jungtinės Valstijos nenaudoja branduolinių ginklų, ir lygiai taip pat rusai naudojo ir naudoja visą savo arsenalą prieš mus. Čia tau ir jūrinės sparnuotosios raketos, čia tau ir strateginė aviacija, čia tau ir balistika, ir hipergarsas, viskas, ko nori. Todėl tegul jie neapsimetinėja vargšais. Deja, pasaulis jiems leido absoliučiai viską, kaip ir Trampulis dabar leidžia sau viską.
O va toliau – skirtumas tarp norų ir galimybių. Va Trumpas nori ir gali, o jie nori, bet atsiprašau, rankelės išaugę ne iš tos vietos. Ir taip mes priartėjame prie klausimo, ką šioje istorijoje su kuo palyginti. Tai yra pagrindinė rusijos optikos klaida. Dėl tam tikrų priežasčių jie lygina save su Jungtinėmis Valstijomis, o šioje istorijoje jiems vertėtų lyginti save su Iranu pagal technologinį lygį.
Va jie, nes labai persmelkti ideologijos, jie pripumpuoti to, kad „seneliai kariavo, tad galima pakartoti“, na, 20 metų labai tikslingos, labai galingos propagandos. Ir dėl to jie sukūrė ir savo galvose, ir, deja, reikšminga dalimi pasauliui, jie sukūrė įvaizdį, kad putino rusija yra ssrs numeris du.
O tai nėra antroji ssrs. Tai tokia, žinot, žiauri parodija. Tai yra ssrs, kurią kažkur kuria neandertaliečiai. Maždaug taip. Būtent apie tai dabar kalbame, ypač apie technologinį lygį.
Na, visos tos technologijos, kurias jie naudoja, vis dar yra sovietinės devintojo dešimtmečio technologijos, į kurias, na, geriausiu atveju, jie įterpė šiek tiek vakarietiškos elektronikos, kurią dabar tenka „prasimušinėti“, na, per „skylėtas“ sankcijose. Blogiausiu atveju tai tik sovietinės technologijos iš 9-ojo dešimtmečio. Ir būtent jomis jie ir kariauja.
Ir ta prasme jie yra tame pačiame lygyje kaip Iranas, kuris po 1980 m. Islamo revoliucijos užsikonservavo, atsiribojo nuo pasaulio ir kažkaip ten kažką plėtojo, kam „analogų nėra“.
Na, deja, raška nebuvo atskirta nuo pasaulio. Jie daugelį metų buvo viskuo aprūpinami, tačiau tai jiems nebuvo naudinga, nes, priešingai, jie faktiškai leido numirti daugeliui pramonės šakų, kurias jie iš tikrųjų turėjo. Visa tai buvo visiškai pakeista vakarietiškais komponentais. Na, o kai 2022-aisiais galiausiai iškilo problema dėl tų komponentų, na, jie iš vis tepasakė: „Oi“.
Jausti nostalgiją sovietų sąjungai, sakykim… Na, norėjau pasakyti kitaip – iš tikrųjų negalima. Tai neabejotinai tautų kalėjimas, tai neabejotinai žmonių kalėjimas, tai neabejotinai blogio imperija.
Tačiau ta blogio imperija, bent jau technologiškai, sugebėjo visiškai save išlaikyti. O, technologiškai, sovietų sąjunga buvo blogio imperija, kuri iš tikrųjų apsiginklavo ir apginklavo savo palydovus, na, pakankamai aukštu lygiu tam laikui.
Kitas dalykas, kad galiausiai tai buvo išsprogdinta ekonominiu požiūriu, kai tik naftos kainos pasaulyje žlugo. Bet tai jau kita istorija.
Grynai technologiškai sovietų gynybos pramonė buvo savarankiška. Bet to paties negalima pasakyti apie iranietišką ir rusišką. Todėl raška turėtų lyginti save ne su Vašingtonu, o su Teheranu.
Beje, kai kurie, na, sakykim savaip, nekvaili rusai, nors absoliučiai tokie pat ideologiškai nusiteikę, kaip įprasta, betgi bent jau su tam tikrais kritinio mąstymo elementais, jie tai supranta. Pavyzdžiui, vienas pagrindinių rusų pasaulio ideologų, beje, atrodo, jei neklystu, vos ne to termino „rusų pasaulis“ autorius, Duginas.
Taigi, Duginas išvis neužduoda klausimo: kodėl, sakykim, rusams nesiseka taip gerai, kaip amerikiečiams? Jis kelia kitokį klausimą: jei ajatolos režimas dabar žlugs, tai kitas bus kremliaus režimas. Jis tai formuluoja absoliučiai tiesiogiai. Ir jis tiesiai šviesiai sako, kad dabar visos raškos viltys – tik tai, kad ajatolos režimas vis tik išsilaikys. Tada ir jie turės šansą. Jei režimas žlugs Teherane, jis tiesiog tiesiai šviesiai rašo: „Mes kiti“.
– Beje, kalbant apie rusijos gynybinius pajėgumus. O, kiek ta Irano technologija jau integruota į rusijos gynybos pramonę? Turiu omenyje tokią situaciją. Jei ateityje situacija bus nestabili arba nutiks geresnis, teigiamas variantas, akivaizdžiai ir mums, kai režimas žlugs, na, tai kiek tai paveiks dronų tiekimą, gamybą ir pan. Ar viskas iš principo jau iš Irano išgauta ir autonomiškai ar net savarankiškai gaminama rusijoje?
– Na, viskas išties yra dronai. Aš priminsiu, kad Iranas pateikė rusijai išties tik vienintelį, bet tikrai labai galingą ginklą, tikrą „žaidimo keitiklį“. Taigi išties, toks ginklas, darantis įtaką visai karo eigai, yra tie patys „šachedai“. Na ir, deja, bėgant metams ‚šachedai“ faktiškai virto „Geranj“.
Taigi, viskas prasidėjo nuo gatavų produktų tiekimo. Be to, Jelabugoje iš tikrųjų buvo pastatyta ir visiškai įrengta bei įdiegta linija. Ir pradžioje tai buvo galutinio surinkimo linija. Bet vėliau patys rusai pirmiausia užsiėmė deficitinių iranietiškų komponentų pakeitimu daug masiškesniais kiniškais.
Dabar išties „šachede“ beveik 95% (na, tiksliau žino „Fleš“as) komponentų kaip toje pačioje Irano Fu, bet visi jau seniai gaminami Kinijoje, o ne Irane. Be to, rusai netgi konstrukciją pakeitė, patobulino. Na, kaip čia neprisiminsi tos rusiškos tradicijos apie kairiarankį, kuris niekaip negalėjo padaryti mechaninės blusos, bet kai iš Didžiosios Britanijos jam kontrabanda buvo pristatyta mechaninė blusa, jis ją pakaustė.
Daugmaž panašiai jie nesugebėjo patys sukurti „šachedo“. Jie neįstengė net priartėti. Bet kai jiems buvo pastatyta ir visiškai įdiegta surinkimo linija, tada jie padarė gana daug įvairių patobulinimų, įvairių, sakykim, naujovių. Ir faktiškai „Geranj“ dabar realiai jau rusų-kinų. „Geranj“ tik tolimos šaknys iš Irano. todėl, deja, tiesioginio poveikio nebus.
Dabar Iranas neįstengs tiekti balistikos rusams, tai vienareikšmiška, tačiau yra niuansas. Jis ne tiek daug ir tiekė. Tiesą sakant, Iranas faktiškai balistiką greičiau duodavo bandymams, tobulinimui, o ne leisdavosi į kalbas dėl kažkokio, sakykim, rimto serijinio tiekimo, kitaip nei Šiaurės Korėja, kuri vis tik atvežė gana pastebimus kiekius. Tai reiškia, kad faktiškai Iranas anksčiau nesidalino balistika, nes reikėjo patiems.
Štai kodėl tokia tiesiogine, sakykim, karine-technine prasme, šis karas, tiesą sakant, yra veikiau mūsų nenaudai. Tiesiog dėl to, jog, pavyzdžiui, galėtų pritrūkti zenitinių raketų mūsų turimoms „Patriot“ sistemoms, nes dabar jų reikia patiems amerikiečiams. Todėl ir šia prasme mes labai norime, kad ši Irano kampanija iš tikrųjų taptų ne užsitęsusiu karu, kuriame įstrigtų JAV, bet kad tai taptų tikrai ypatinga karine operacija, kokia rusams nepavyko.
Tai yra, šiuo atveju, kaip bebūtų paradoksalu, mes suinteresuoti, kad pasisektų Trumpui, kurio niekaip nepavadinsi mūsų draugu ir sąjungininku, ir, svarbiausia, kad greičiau pasisektų.
– Vakar Volodymyras Zelenskis apibendrino praėjusią žiemą ir, sakyčiau, plačiau – rudens-žiemos karinę kampaniją. Taip, mes išgyvenome sunkiausią žiemą karo metais, bet rusija ruošia naujas atakas. Jei vienu sakiniu, kadangi visa tai galima rasti viešoje erdvėje, tai aš visko necituosiu. Bet, na, jei mes kalbame apie tai, ko rusai siekė, ir ką jie taip pat deklaravo savo propagandoje, savo informacinėje darbotvarkėje, ir ką mes turime post factum to, kiek tų taškų galima, žinot, bent kažkaip priartinti prie savęs?
– Na, labai trumpai tariant, pasakyčiau štai ką: išgyvenome sunkiausią karinę žiemą. Rezultatas priimtinas, patenkinamas, nors toli gražu ne puikiausias mums ir visiškai nepatenkinamas rusams. Na, o laukia sunkiausias šio karo pavasaris ir sunkiausia vasara. Tikiuosi, su dar geresniu rezultatų santykiu.
– Sunkiausia, kodėl?
– Nes abi pusės yra išsekusios, bet rusai iš tikrųjų eina va banque. Na, aš nežinau, kaip asmeniškai vladimirasvladimirovičius, bet bent jau jo generolai ir ekonomistai negali nesuprasti, kad jei jie mūsų nesutriuškins per šiuos metus, labai tikėtina, kad jie žlugs.
– Na, prieš dieną Ukrainos ginkluotųjų pajėgų oro desanto pajėgos pateikė oficialią informaciją. Ar tai įsakymas ir apie ką? Pralaužta priešo, tai yra rusų, gynybos linija Oleksandrivsko kryptyje. Yra tam tikri patvirtinimai ir tekstiniai patvirtinimai. Taip pat matau ir keletą nuotraukų. Operacijos metu buvo sunaikintos priešo ugnies struktūros, gyvoji jėga, amunicijos saugyklos ir kt. Na, būtinai sutelkime dėmesį į Oleksandrivsko kryptį ir tai, kas ten vyksta dabar.
– Ten, na, ten, tiesą sakant, tai, kas prasidėjo, sakyčiau, „Starlink“ išjungimo dieną, tęsiasi ir duoda tokius apčiuopiamus, rimtus rezultatus. Mes tai jau aptarėme eteryje su jūsų kolegomis.
Faktas yra tas, kad kai vienas mūsų naujojo ministro Fedorovo skambutis Elonui sugebėjo sužlugdyti rusijos ryšius ir vadovavimą kariuomenei, susiklostė visiškai unikali situacija, unikalus galimybių langas, kai iš principo, jei būtume turėję daugiau žmonių, būtume galėję apsikeisti vietomis su orkais visame fronte. Jei būtume turėję bent šiek tiek rezervų, jei nebūtume sužlugdę mobilizacijos, tai „Starlink“ išjungimo metu iš principo buvo galima pulti visur. Na, deja, žmonių nėra, nes mobilizaciją sužlugdė mūsų užnugaris. Tačiau pavyko sutelkti geriausius šturmo padalinius viena kryptimi.
Taigi Huliajpolės arba Oleksandrivsko kryptys, aš jų neišskirčiau. Tai yra, visa tai yra tokia Pietų stepės, sakykim, kryptis, ar ne? Taigi Zaporižios srityje pavyko sutelkti šturmo pajėgas, palyginti neseniai suformuotas, tačiau jau labai gerai pasirodžiusias šiame kare. Ir ten prie jų buvo priskirti Vyriausiosios žvalgybos valdybos koviniai daliniai. Ir iš tikrųjų suformavus tokį smogiamąjį kumštį, bent vienoje fronto atkarpoje, buvo galima iš tikrųjų apsikeisti vietomis su priešu ir maksimaliai išnaudoti tą pliusą, tą pranašumą, kurį mums davė „Starlink“ išjungimas. Ir dabar matome šios situacijos raidą. Laimei, situacija vystosi mums labai naudinga linkme.
– Na, tikiuosi, kad tai jau taps tendencija. Bet čia mes būsime atsargūs. Kad neužmėtytų kepurėm…
– Na, vėlgi, šiai tendencijai reikia daugiau resursų. Turiu omenyje žmogiškuosius resursus. Bet jei vykdysime mobilizaciją, taip, tai gali tapti ne tik tendencija, bet ir norma.
– Evgen Dykyj, ačiū, kad skyrėte laiko. Su mumis bendravo rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas ir Nacionalinio Antarktidos mokslo centro direktorius.
Parengė LL, redagavo VK.