Kol kas vienintelis metodas taisant situaciją dėl Ukrainos kariuomenės veteranų savavališko pasišalinimo iš tarnybos išreiškiamas formule „mažiau maitinti, o daugiau melžti“.
Pavlo Kazarin
Pokalbiuose apie savavališką pasišalinimą iš tarnybos vietos (SPTV) mane trikdo įprotis apibendrinti. Nes ši sąvoka sujungia dvi labai skirtingas grupes.
Yra tokių, kuriems nepasisekė dėl vadu. Tie, kuriems neleista persivesti į kitą tarnybos vietą. Tie, kurie perdegė per ilgus karo metus. Tie, kuriems reikia gelbėti savo šeimas. Tie žmonės suspėjo pakariauti ir patarnauti – ir tam tikru momentu susikaupęs nusidėvėjimas [nuovargis] privertė juos nuspręsti, jog jie jau grąžino Tėvynei visas skolas.
O dar yra tie, kurie pabėgo iš bazinių bendrosios karybos mokymų. Jų SPTV – tai dar viena „išsisukinėjimo“ versija. Teisės pažeidimo sąvoka juos sumaišo su pirmąja grupe, tačiau jie net nebandė pasiekti kovojančios kariuomenės. Jie neturi ko prisiminti, neturi ką parodyti, ir jų dalyvavimas kare baigėsi jam neprasidėjus.
Retoriškai tas dvi grupes suplakame į vieną. Statistiniu lygmeniu nedarome jokio skirtumo. Skirdami bausmes į tai neatsižvelgiame. Grįžusius net nepatikrinę siunčiame į šturmo dalinius. Tiesiog turime [omeny] bendrą skaičių – į kurį įeina ir tie, kurie kovojo ir perdegė, ir tie, kurie nusprendė, jog kariauti turėtų kažkas kitas.
Ir tai yra problema.
Karinės tarnybos „amžinumas“ (neterminuotumas) palieka visuomenę be veterano vaidmens modelio. Piliečio, kuris Tėvynei grąžino visas skolas ir dabar gyvena pokarinį gyvenimą užnugaryje. Dėl nenurodytos tarnybos trukmės mobilizacija tampa negrįžtama. Ir jei kariuomenės prašoma susitaikyti, kad rotacijų nebus, tai visiems kitiems vertėtų ruoštis tokio sprendimo pasekmėms. Praėjusių metų rugpjūčio duomenimis nuo karo pradžios buvo suspėję savavališkai palikti tarnybos vietą daugiau nei 200 000 žmonių. Vėliau statistika buvo įslaptinta.
Per tą patį laikotarpį šalyje buvo užregistruota beveik 20 000 baudžiamųjų bylų dėl mobilizacijos vengimo. Iš jų daugiau kaip 2 000 buvo nuteista. Suprantama, kodėl komentaruose išsisukinėtojai reikalauja, kad jie būtų vadinami išsisukinėtojais tik po teismo sprendimo. Sprendžiant iš statistikos, tai jiems naudinga strategija.
Reikalas tas, kad gyvenime yra du skirtingi laiko pojūčiai. Laikas gali būti jums naudingas arba ne. Jei laikotės dietos, laikas yra jūsų sąjungininkas. Jei ignoruojate lėtinę ligą, yra priešingai. Problema ta, kad tarnaujančiojo kariuomenėje santykiai su laiku gana įmantrūs.
Ištarnauti metai nesuteikia jokios papildomos naudos ar privalumų. Nėra jokio skirtumo tarp tų, kurie tarnauja mėnesį, ir tų, kurie tarnauja penktus metus. Visi gauna tokius pat pinigus. Visiems priskaičiuojama tiek pat atostogų. Valstybei nėra skirtumo tarp veteranų ir naujokų – ir tavo tarnybos lapas nedaro tavo tarnybos komfortiškesne.
Kariuomenėje praleistas laikas, tau kaupia ne privalumus, o problemas. Dėl nugaros ir kelių [sąnarių]. Dėl žmonos ir vaikų. Dėl ikikarinės karjeros ir įgūdžių. Kuo esi toliau nuo civilinės praeities, tuo gilesnė praraja. Netgi bendravimą su draugais užnugaryje apsunkina patirties skirtumas, kurio sunku nepastebėti, ir dar sunkiau įveikti.
Kariuomenėje santuoka ir šeimyniniai santykiai nebūtinai tampa gelbėjimosi ratu. Aplinkybės paverčia juos atstumo įkaitais. Tam tikru momentu vienatvės nuovargis pradeda metastazuoti – ir net ilgametės santuokos pradeda irti. Tokiu momentu santykiai, užuot buvę tavo stiprybės šaltiniu, tampa silpnumo šaltiniu. Daugelis savavališkai palieka tarnybos vietą, kad gelbėtų šeimą, nes 30 dienų kasmetinių atostogų nekompensuoja 11 mėnesių išsiskyrimo.
Kariuomenėje praleistas laikas gali veikti prieš tave. Buvę kolegos toliau kyla karjeros laiptais. Jie tampa vertingesni darbo rinkoje. Jie gyvena savo senąjį gyvenimą, kol tu tempi naująjį. Ir kariuomenėje praleistas laikas išvis nesuteikia tau jokių privilegijų. Kuo vėliau atėjai į kariuomenę, tuo palankesnės bus tavo mobilizacijos sąlygos. Tavo paslaugoms sutartys trejiems metams ir platus pozicijų pasirinkimas. Kuo daugiau laiko atidavei Tėvynei, tuo mažiau dėmesio ji tau skiria.
Daugelį iš mūsų vienijanti svajonė, tai sulaukti „garbingos demobilizacijos“. Teisė nesigėdyti savęs – tai vienintelis dalykas, kurį galima pasiimti iš kariuomenės į civilinį gyvenimą. Į tą teisę kariai investuoja savo gyvybes, sveikatą, santykius ir civilinę karjerą. Ir kyla klausimas, kokius signalus šalis siunčia tiems, kurie ją gina? Ar ji atsižvelgia į mūsų „nusidėvėjimą“ ir „ridą“? Ar ji skiria daugiau laiko planinei „techninei apžiūrai“? Ar ji pasirengusi paleisti kareivius „kapitaliniam remontui“? Tačiau kol kas vienintelis signalas iš Tėvynės telpa formulėje: „Kuo vėliau atėjai, tuo geresnės sąlygos“.
Visame tame yra gana nemažai neteisybės. Visos kalbos apie „kovą su SPTV“ baigiasi siūlymais didinti botago kirčius. Niekas nesiūlo diskutuoti apie meduolio dydį. Jei ištarnautas laikas turėtų įtakos atostogų trukmei, piniginėms išmokoms, lengvatoms ir paskatinimams šeimai, tai privilegijų panaikinimo rizika galėtų būti argumentas tiems, kurie pervargo. Tačiau kol kas vienintelis metodas taisant situaciją su veteranų SPTV išreiškiamas formule „mažiau maitinti, o daugiau melžti“.
Plataus masto karas vyksta jau penktus metus ir vargu ar paskutinius. Mes jį „išvežame“ savo charakteriu ir drausme. Valstybė negali pažadėti kareiviams baigtinės tarnybos trukmės. Vienintelis dalykas, kurį ji galėtų padaryti, tai sukurti sistemą, kurioje tarnybos lapas ir trukmė lemtų tarnybos kokybę. Kad bendrame SPTV skaičiuje būtų mažiau veteranų.
Jei norite pagąsdinti kareivį kalėjimu, jis neturėtų savo tarnybos sąlygų laikyti kalėjimu.
Pagal Українська правда parengė LL, redagavo VK.