Jei manote, kad karas veteranui tik sukelia potrauminio streso sutrikimą, tai tik jums taip atrodo.
Pavlo Kazarin
Jei manote, kad karas veteranui tik sukelia potrauminio streso sutrikimą, tai tik jums taip atrodo.
Pavyzdžiui, prieš karą mano santykiai su darbdaviais buvo itin vengiantys prieraišumo.
Pradėsiu nuo to, jog tų darbdavių buvo penki. Tokia schema saugojo nuo ekscesų – jei kuriam iš jų staiga būtų toptelėję išeiti iš proto, visad galėjai neskausmingai išeiti iš darbo. Kiekvienas formavo penktadalį mėnesinio biudžeto, todėl niekas negalėjo pretenduoti į išskirtinumą. Niekas negalėjo tau diktuoti sąlygų, o tavo darbo santykiai buvo laisvi ir neįpareigojantys. Kol kiti pardavinėjo savo laiką urmu, aš mieliau jį pardavinėjau mažais kiekiais.
O paskiau mano gyvenime atsirado kariuomenė.
Ginkluotosios pajėgos – autoritariškiausias darbdavys pasaulyje. Kariuomenė nustato, kur tau gyventi, ką dėvėti ir ką veikti. Ji reguliuoja tavo grafiką, išvaizdą ir elgesį. Esi įtrauktas į hierarchiją ir, skirtingai nei civiliame gyvenime, esi tarnyboje 24/7. Ginkluotosios pajėgos kontroliuoja visus tavo gyvenimo niuansus, o kepurę į beretę keiti ne pagal orą, o pagal savo kariuomenės rūšies vado įsakymą.
Šios sistemos trūkumų nepaaiškinsi įprastu „sovoko palikimu“. Amerikos kariuomenė draudžia savo kareiviams kramtomąją gumą ir ausines, gerti judant, laikyti rankas kišenėse einant ir nešioti nereglamentuotas barzdas. Kiekviena pasaulio kariuomenė yra persmelkta civiliams sunkia suprantamų apribojimų, o tai, kas paprastai atmetama kaip karinės „techninės klaidos“, iš tikrųjų yra „specifiniai bruožai“. Be to, karas labai išlaisvino Ukrainos kariuomenę – ir kuo arčiau fronto, tuo labiau dalinys primena salelę su savomis piratų taisyklėmis.
Dažnai galvoju, kad grįšiu į civilį gyvenimą su dar didesniu poreikiu vengti prieraišumo. Vengiančio profesinio prieraišumo tipas – tarsi dar vienas mano karinės patirties atgarsis. Nors, tiesą sakant, vargu ar tai tebus vienintelė per tarnybos metus įgyta mano profesinė deformacija,.
Kariuomenė taip pat tave verčia profesionaliu nerimautoju.
Ginkluotosiose pajėgose nėra tokių sąvokų kaip „pamiršau“, „nesuspėjau“, „praradau“ ar „nesupratau“. Visus tuos pasiteisinimus galima apibendrinti viena diagnoze: „prapi*au“. Jei tau priekinėse pozicijose baigėsi generatoriaus kuras – tai kaip tik tai. Jei pramušei ratą, o domkrato automobilyje nėra – taip pat. Jei išsikrovė tavo telefonas, išorinė baterija liko kuprinėje ir vadas negalėjo prisiskambinti – tuo labiau. Niekas neatsižvelgs į aplinkybes, jei aplinkybės – tai tu.
Mes įpratome būti profesionaliais neurotikais. Nuolat skaičiuojame galimus blogiausius įvykių vystymosi variantus. Stengiamės atsižvelgti į visus įmanomus force majeure (nenugalimos jėgos) atvejus. Kuriame strategijas kiekvienai nenumatytai situacijai. „Ar išlipsite kitoje stotelėje? O ar išlips žmonės priešais jus? Ar jų paklausėte? Ir ką jie jums pasakė?“
Todėl mes nešiojamės pirmosios pagalbos vaistinėles ir peilius. vežiojamės remonto rinkinius ir degalų kanistrus. Tikriname orą padangose ir akumuliatoriaus įkrovimo lygį. Perklausiame, persidraudžiame ir persitikriname. Visata prieš mus žaidžia aukščiausiu sudėtingumo lygiu, ir niekas neturi galimybės „išsisaugoti“. Klaidos kaina gali būti per didelė – jei ne tau, tai taviškiams. Dėl to įprantame įtarinėti riziką, laukti pavojų ir apskaičiuoti grėsmes. Civiliniame gyvenime tai vadinama įtaringumu.
Be to, mūsų nerimas turi savo trigerius (išorinius stimulus), ir visi jie yra mūsų išmaniuosiuose telefonuose. Pirma, kariuomenė išmokė nedelsiant reaguoti į žinutes ir skambučius – ir tave pradeda erzinti, kai civiliai nesilaiko tos taisyklės. O antra, pastaruosius ketverius metus visi mano mesendžeriai (bendravimo programėlės) skirstomi į dvi kategorijas: saugūs ir nesaugūs. Ir visai ne pagal jų atsparumą įsilaužimams. O todėl, kad vienuose tau žinutes rašo tik draugai ir šeimos nariai, o kituose – tik vadai ir kovos draugai.
„Civiliniai“ mesendžeriai –nėra skubūs ir privalomi. Juose jūs plepate ir juokaujate. Persiuntinėjate „memus“ (vizualiniam kalbėjimui naudojami vaizdai) ir paskalas. O „karinio“ mesendžerio pranešimai liečia tiktai karą. Ten mums duodami įsakymai ir perduodama informacija. Rašomos ataskaitos ir nuleidžiami nurodymai. Įpranti reguliariai tikrinti savo telefoną – ir baimė praleisti skambutį ar žinutę gali tapti neuroze. Atsisveikinsiu su kariuomene tuo momentu, kai ištrinsiu iš telefono „Signal“.
Ir tada į mano gyvenimą sugrįš privilegija švaistyti laiką.
Pastaruosius ketverius metus kiekviena kelionė į užnugarį atrodo kaip sudėtingiausia logistinė užduotis. Kiekvieną kartą dėlioji dėlionę – iš draugų, kuriuos sutiksi, restoranų, kuriuos aplankysi, susitikimų, kuriuos suplanuosi. Tavo atostogų grafikas kruopščiai suplanuotas, o kiekviena diena atrodo kaip deficitinė prekė. Kelionė į Kyjivą – tarsi kelionė į Niujorką prieš karą: Nėra galimybės „pasivolioti ant sofos“ ir „neišeiti iš viešbučio“. Vos tau atvykus i į miestą, smėlio laikrodis apsiverčia.
Todėl tavo atostogos pasmerktos būti nemažiau intensyvios nei darbas. Nėra kada blaškytis nesvarbiais dalykais. Nešvaistai atostogų nereikalingiems dalykams. Bandai iškeisti savo laiką į įspūdžius pačiu naudingiausiu kursu – ir variantas „atsigulėti“ gali pasirodyti ne tavo kišenei. Kai kurie žmonės, daiktai ir užsiėmimai atidedami „po karo“ ir vargu ar iki jo pabaigos pakeis savo statusą. Todėl bet koks bandymas pakenkti mano „užnugario“ planams rizikuoja susidurti su mano vidiniu nerimautoju ir prieraišumo vengimu. Karas moko mus ginti ne tik valstybių sienas, bet ir savas. Švaistyti laiką užnugaryje pradėsime tik tada, kai išnyks būtinybė išvykti iš namų.
Mūsų įpročiai pagimdyti aplinkybių. Jei jie jums atrodo keisti, tai daugiau pasako apie jus nei apie mus.