Karo tarnyba turėtų būti suvokiama ne tik kaip gynybos priemonė, bet ir kaip visuomenės stiprinimo mechanizmas, didinantis jos atsparumą įvairioms krizėms. Tarnyba turėtų tapti natūraliu gyvenimo etapu, panašiai kaip studijos ar pirmasis darbas. Ne kliūtimi, o galimybe.
Arūnas Degutis
Nepriklausomybės Akto signataras, Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris
Jau pabodo skaityti apie nuolat „rekordiškai“ didinamus gynybos biudžetus, vis naujų ir vis brangesnių ginkluotės sistemų įsigijimą, skubotai kuriamus ar plečiamus infrastruktūros sprendimus ir investicijas į technologijas. Tačiau, mano vertinimu, svarbiausiam aspektui skiriama nepakankamai dėmesio – jis dažnai lieka tik tarp eilučių, tarsi būtų antraeilis.
Vis dėlto, pradėkime nuo pradžių.
Lietuvoje vis dar linkstama teigti, kad gyvename taikos metu, kai saugumu rūpinasi institucijos, o prireikus – sąjungininkai. Tačiau realybė jau seniai pasikeitė. Šiuolaikinis karas nebėra tik šarvuočiai ar fronto linijos – jis vyksta informacinėje erdvėje, visuomenės nuotaikose, pasitikėjime valstybe ir vienas kitu.
Tai, ką stebime kone kasdien, nėra pavieniai incidentai. Tai – nuolatinė būsena, galinti tęstis ilgą laiką. Su tuo teks susitaikyti, kad ir kaip tai būtų nepriimtina.
Būtent čia ir slypi esminė problema: vis dar linkstama reaguoti į atskirus įvykius tarsi jie būtų atsitiktiniai, nors iš tiesų yra nuoseklaus, sisteminio spaudimo dalis. Institucijos veikia, tačiau neretai – fragmentiškai, stokodamos koordinacijos ir bendro veikimo kaip vientisos sistemos, visomis išgalėmis saugodamos savo „suverenitetą“. Tuo metu informacinėje erdvėje iniciatyvą vis dažniau perima priešiškos jėgos.
Tačiau svarbiausia, kad iki galo nesuvokiame vieno esminio principo: valstybės atsparumas neprasideda nuo institucijų. Jis prasideda nuo žmogaus.
Jei visuomenė nėra pasirengusi, jei ji susiskaldžiusi, nepasitikinti, pavargusi ar abejinga – jokios institucijos jos neišgelbės. Tačiau jei piliečiai atsparūs, geba veikti kartu ir pasitiki ir vieni kitais, ir savo valstybe, net ir sudėtingiausios krizės tampa įveikiamos.
Todėl visuotinė gynyba negali būti tik kariuomenės ar saugumo struktūrų atsakomybė – ji turi tapti visos visuomenės projektu.
Šiandien apie tai kalbame daug, tačiau darome per mažai. Dažnai tikimasi, kad problemas padės spręsti savanoriškos organizacijos ar pavienės iniciatyvos, tačiau jos negali aprėpti visos visuomenės. Reikalinga nuosekli sistema, pasiekianti kiekvieną pilietį.
Šiame kontekste neišvengiamai kyla klausimas dėl karo tarnybos – ne kaip prievartos ar bausmės, bet kaip vertingos ir prasmingos patirties.
Šiuolaikinėje visuomenėje beveik nebeliko erdvių, kur jaunas žmogus būtų iš tikrųjų išbandomas ir kartu stiprinamas – ne teoriškai ar simboliškai, o realiomis sąlygomis. Kur jis susidurtų su atsakomybe, iššūkiais, priklausomybe nuo šalia esančių žmonių. Kur suvoktų, kad vienas gali mažai, o veikdamas kartu su kitais – gali daug. Kariuomenė išlieka viena iš nedaugelio vietų, kur tokia patirtis vis dar egzistuoja.
Todėl karo tarnyba turėtų būti suvokiama ne tik kaip gynybos priemonė, bet ir kaip visuomenės stiprinimo mechanizmas, didinantis jos atsparumą įvairioms krizėms – nuo pandemijų iki ekonominių ar socialinių sukrėtimų. Tai etapas, padedantis jaunam žmogui subręsti, įgyti pasitikėjimo, išmokti veikti komandoje ir prisiimti atsakomybę už save ir kitus.
Vis dėlto būtina pabrėžti: tokie pokyčiai negali būti įgyvendinami per prievartą. Staigus visuotinės tarnybos įvedimas neišvengiamai sukeltų pasipriešinimą ir visuomenės susipriešinimą. Todėl vienintelis tvarus kelias – nuoseklus, etapinis įgyvendinimas.
Pirmiausia – per supratimą.
Tuomet – per suvokiamą naudą.
Galiausiai – per normos įtvirtinimą.
Tarnyba turėtų tapti ne išimtimi, o natūraliu gyvenimo etapu, panašiai kaip studijos ar pirmasis darbas. Ne kliūtimi, o galimybe.
Vadinasi, ji privalo kurti realią vertę: suteikti įgūdžių, patirties ir galimybių. Ji turi būti pripažįstama darbo rinkoje, vertinama visuomenėje ir suvokiama kaip privalumas, o ne našta.
Tik tokiu atveju ji gali tapti tuo, kuo turėtų būti, – vienu iš visuotinės gynybos pagrindų.
Šiandien daug kalbame apie ginklavimąsi, NATO ir partnerius. Visa tai svarbu, tačiau nepakanka. Atgrasymas veikia tik tada, kai potencialus priešininkas mato ne tik ginkluotę, bet ir pasirengusią visuomenę. Tokią, kuri nesubyrės patyrusi pirmąjį spaudimą, kuri geba veikti išvien ir suvokia, kad gynyba yra jos pačios, o ne „kažkieno kito“ atsakomybė.
Tokia visuomenė neatsiranda savaime – ji nuosekliai kuriama.
Ir jei iš tiesų rimtai vertiname savo saugumą, reikia pagaliau pripažinti: visuotinė gynyba prasideda ne nuo institucijų ar technologijų.
Ji prasideda nuo kiekvieno iš mūsų.