rusija išgyvena pavojingiausią karo etapą: masinius smūgius kariniams objektams, logistikos problemas, paniką užnugaryje ir vis didėjančią okupuoto Krymo izoliaciją. Kodėl kremlius jau nebegali garantuoti savo piliečių saugumo? Kiek arti persilaužimas kare ir kodėl bet kokia pauzė gali būti naudinga maksvai? Birželio 28 d. „Seičias“ kanale karinis-civilinis analitikas, ATO veteranas ir buvęs bataliono „Aidar“ šturmo kuopos vadas Evgenas Dykyj interviu su Anastasija Gusareva analizavo svarbiausius pokyčius fronte ir rusijos užnugaryje.
– Draugai, sveikinu visus „Seičas“ kanale. Esu Anastasija Gusareva. Šiandien svečiuose Evgenas Dykyj. Sveikinu jus, pone Evgenai.
– Šlovė Ukrainai.
Ukraina didina tolimojo nuotolio smūgius rusijai iki rekordinio lygio, Kryme panika, o kremlius jau ruošiasi naujam karo etapui
– Didvyriams šlovė. Pradėkime nuo to, kas vyksta rusijos laikinai okupuotose teritorijose. Pirma, pranešama, kad Ukraina padidino savo smūgius rusijos teritorijai iki rekordinio lygio nuo šių metų pradžios. Ir, žinoma, buvo pranešimų net apie daugiau nei 600 dronų ir raketų, skridusių į rusijos teritoriją. Mums šie skaičiai išties rekordiniai. Laikinai okupuotoje Krymo teritorijoje tvyro visiškas chaosas. Ten paskelbta nepaprastoji padėtis. Be to, dėl Ukrainos atakų, taigi, Krymą masiškai palieka rusijos turistai, okupuoto pusiasalio gyventojai ir rusijos kariškiai bei saugumo tarnybų darbuotojai ir taip vadinamos tos okupacinės vyriausybės atstovai. Prezidentas Zelenskis patvirtino 40 dienų planą, kaip priversti rusiją susitaikyti. Tuo pačiu metu jis pasakė, kad mūsų tolimųjų smūgių sankcijos bus tęsiamos. Taigi, koks kitas etapas? Nes rusai jau taip panikuoja, jog laukia, kad Rumunijos kariškiai ir britai kartu su ukrainiečiais susprogdins Krymo tiltą.
– Na, nemanau, kad tam, kad būtų susprogdintas Krymo tiltas mums reikalingi britų, o juo labiau rumunų kolegos. Tai ne jie atliktų purviną darbą. Beje, rusai rašo, kad mes juos perplukdysime per Dnieprą. Na, jų smegenys jau šiek tiek apsilydė – jie niekada nedraugavo su istorija, o dabar dar ir su geografija; kur Krymo tiltas, o kur Britanija ar Rumunija. Kaip tai jų galvose susiderina ir susiklosto – na, tai klausimas psichiatrams, o ne man.
Betgi žvelgiant į bendrą vaizdą – kas pas juos vyksta dabar ir kas klostysis per ateinančias 40 dienų… ir lažinuosi, kad tai truks gerokai ilgiau nei 40 dienų – na, tebūnie. Esmė ta, kad viskas, kas pas juos dabar vyksta, iš tikrųjų yra labai gerai.
Karas žengia į naują fazę: Ukrainos dronai ir raketos keičia jėgų balansą ir verčia rusiją nebesijausti saugiai
Karas iš tiesų įžengė į visiškai naują etapą, kuriam jie pasirodė besą visiškai nepasiruošę.
O mes ką? O mes tiesiog susilyginome su jais pagal dronų kiekį. Taigi, mes visada buvome geresni dronų kokybe. Tai mes išlaikėme tą kokybės pranašumą ir galiausiai pasivijome. Žinoma, raketų prasme dar nepasivijome, bet iš principo turime raketinį komponentą, bent jau išvystytą, ko prieš metus tiesiog nebuvo. Taigi.
Ir išties labai dideliais tempais bandome visiškai pasivyti, tad vis tik lažinčiausi, kad 2027-aisiais metais visi mūsų smūgiai bus visiškai tokie pat kombinuoti kaip ir jų, tai yra, ir dronai, ir sparnuotosios raketos, ir balistinės raketos. Manau, kad tai absoliučiai reali prognozė. Na, galbūt net anksčiau. Mūsų pramonė kartais tikrai daro stebuklus. Na, bet kaip bus 2027-aisiais, tai vis tik nevaražykim. Taigi.
Betgi kol kas jiems netgi dronų pakako. Na, kuria prasme pakako? Paaiškėjo, kad, na, mes išties savo kailiu esam patyrę, kas yra tie galingi kombinuoti smūgiai. Be to, juose dar naudojamos ir raketos. Na, bet kažkaip gyvename. Taigi. Taip, skauda, nemalonu. Beprotiška įtampa oro pajėgoms. Numušama išties labai daug, labai didelis procentas, bet net ir to, kas nuskrenda vis tiek pakanka ir rimtiems smūgiams į mūsų gamybą ir nuolatinėms civilių gyventojų aukoms. Taip, bet mes su tuo gyvename.
Taigi, mes atlaikome tuos smūgius, atlaikome, atleiskit, jau kiek laiko? Na, jau metai, tikrai taip, kaip vyksta didžiai masinės atakos. Mes išgyvenome šią žiemą, kai jie tikrai išdaužė visą mūsų energetiką. Taip, jiems tai pavyko. Na, atleiskit, ir kas? Na taip, buvo be galo nemalonu sėdėti be elektros ir šildymo prie minus 20. Bet, na, užuot bėgę pas Zelenskį ir šaukę: „pasirašom 28-uonis Stambulo susitarimo punktus“, žmonės išeidavo prie Dniepro, ant užšalusio ledo, ir kepdavo barbekiu.
Kodėl rusijos ekonomika, oro gynyba ir psichologinis atsparumas pasirodė esą nepasiruošę masiniams smūgiams savo teritorijoje?
O va raška pasirodė besanti kitokia. Va išties, mūsų smūgių poveikis dar net nepriartėjo prie to, kaip mes gyvenome šią žiemą. Jiems dar reikėtų lukterti, galbūt 40 dienų, galbūt šiek tiek daugiau. Jie akivaizdžiai eina ta kryptimi, bet kol kas nedaug nuėjo. Tai dar ne tai, ką patyrėme mes. Ir jie jau praskydo. Jie jau pabiro. jie pasirodė esą nepasiruošę net tokiam smūgių mastui, kokį mes dabar pasiekėme.
Jie pasirodė esą tam nepasiruošę visose srityse. Pirma, paaiškėjo, kad jie iš tikrųjų bejėgiai pridengti savo užnugarį. Jie neįstengia net sostinės pridengti. Beje, tai net man buvo staigmena. Niekada per daug nevertinau jų oro gynybos, bet maniau, kad bent jau sostinę jie tikrai pridengs. Pasirodo, ne. Na, tai pirmas nepasirengimo lygis, taip sakant, karinis-techninis.
Toliau jie pasirodė besą visiškai nepasiruošę ekonomiškai. Na, vis tik šalis degalinė ir neturi jokios pagalvės. Tiksliau, turėjo, bet per ketverius karo metus tą pagalvę sučiaumojo. Štai kodėl tuo metu, kai pagaliau iš tikrųjų prigriebėme tą mergužėlę, jie neturėjo pakankamo masto piniginės pagalvės. Va taip.
Jie dabar bando už tuos likučius, kurie liko, jie dabar bando užpirkti benzino Azijos šalyse. Tačiau čia yra vienas subtilus niuansas. Kad tas benzinas būtų pristatytas iš Azijos šalių, nepakanka vien pinigų. Taip pat reikalingi ir uostų terminalai. Toliau galiu nebevardinti.
Štai kodėl jie atsidūrė tokioj padėty – be jokių atsargų, be kuro, be nieko. Taigi. Bet svarbiausia, kad nors jie akivaizdžiai pasiruošę kariniu požiūriu, jie pasirodė besą nepasiruošę ekologiškai ir, svarbiausia, jie pasirodė besą nepasiruošę psichologiškai.
Panika dėl degalų trūkumo griauna putino socialinę sutartį, kuri daugelį metų užtikrino gyventojų lojalumą
Ir tai atskleidė visą giluminę rusijos visuomenės esmę. Jų visiškai nepalietė šimtai tūkstančių juodų maišų su lavonais, nes išties visi rusijoje jau seniai žino apie nuostolių mastą. Taip, tikrieji skaičiai slepiami, bet kad mastas yra šimtų tūkstančių jau seniai nebe paslaptis. Na, labiausiai užkietėjusiems, žinoma, bet jiems tai visiškai nerūpėjo. Na, jei kažkas dėl pinigų išvyko į specialiąją karinę operaciją, sakykim Maksimas ir mirė, tai ir trauk jį galai. Na, tokia iš tikrųjų buvo jų visuomeninio požiūrio esmė.
Betgi kai banaliai nėra benzino kuo važiuoti, mes net nekalbame apie elektros energiją, nes elektros energijos tiekimo sutrikimai vis dar labai lokalūs. Kol kas iš tikrųjų elektros energijos tiekimo sutrikimų patiria tik okupuotos teritorijos, o ne rusijos giluma. Išties būtent tai net ne pilnavertė blokada. Jau nekalbant, kad tai ne šilumos tiekimo pertrūkiai žiemą, ne maisto trūkumas. Tik tiek, kad prapuolė benzinas, o panika ir isterija, na, kažkur tokio lygio, kokį turėjome karo pradžioje.
Na, jų panikos laipsnis realiai toks pat, kokį išgyveno dalis mūsų gyventojų, kai prasidėjo invazija. Ir tai, žinoma, na, galėtų paradoksaliai, bet išties taip nėra…
Tai yra būtent dešimtmečius trukusio visuomenės auklėjimo putino socialinės sutarties dvasioje rezultatas. O pati putino socialinės sutarties idėja… O jie turi, t. y. turėjo socialinę sutartį, na, dabar ji mūsų akyse griūva, jie išties turi socialinę sutartį. Tiesiog, taip, ne visiems ji patinka. Ten menkutė saujelė opozicijos atstovų visada kritikavo tą sutartį. Na, jie kas sau išsivažinėjo. Va taip.
rusijos stabilumo modelis griūva: valdžia nebesugeba garantuoti nei saugumo, nei normalaus gyvenimo lygio
Absoliučią daugumą rusų tenkino sutartis, kurios esmė tokia. Tu deleguoji valdžiai viską. Tiesiog viską. Tu deleguoji visas politines teises ir laisves. Mainais tavo buities teisės ir laisvės yra išpūstos. Valdžia į jas nesikiša, grubiai kalbant, kas kokiuose tinklalapiuose lindi, kas kokią pornografiją pumpuoja, kas ką maukia. Prašom, jokių problemų. Jokių sovietinės moralės nuostatų. Dabar jie bando tai vėl įjungti. O dešimtmečius būtent tokia idėja ir buvo. Tau paliekamos visos kasdienes laisves ir garantuojamas tam tikras saugumo lygis mainais už tai, kad deleguoji visas savo politines laisves, kad deklaruoji ir laikaisi visiško nesikišimo į jokius valdžios veiksmus.
Visiško tų valdžios veiksmų nekritikavimo, va aiškus atskyrimas. Kažkur ten gyvena valdžia, daranti viską, ko užsigeidžia, tačiau ji palieka tave ramybėje ir garantuoja tam tikrą saugumo bei materialinio komforto lygį. Ir visa tai gyvavo pagal konkrečią mantrą: „kad va tik taip į 1990-uosius.“ Ir tai veikė, veikė iki šiol.
Tik va mūsų dronai, degančios naftos saugyklos ir benzino trūkumas tiesiog parodė, kad jų valdžia nesugeba įvykdyti savo įsipareigojimų pagal tą socialinę sutartį. Va taip. Ji atėmė visas teises ir laisves, tačiau pasirodė nesugebanti mainais užtikrinti saugumo ir klestėjimo. Kai tik saugumas ir klestėjimas subyrėjo, subyrėjo ir socialinė sutartis. Dabar jų makaulėse visiška sumaištis. Jie panikoje ir isterijoje. Na, beje, berods taip pat ir valdžios institucijos. Šiandien pasirodė labai įdomių naujienų.
Gandai apie objekto Valdajuje demontavimą, problemos dėl maksvos gynybos ir tai, ką tai reiškia kremliaus kariniams pajėgumams
Iš karto noriu perspėti, kad dar neturėjau galimybės to patikrinti kituose šaltiniuose, nes iš pradžių man atrodė, kad to tiesiog per daug, kad būtų tiesa. Pažiūrėjau. Galbūt tai klastotė, o gal ir ne. Bent jau yra palydovinių nuotraukų. Na, bet mes jau suprantame, kad dabar nėra tokia didelė problema tai padirbti. Būtent tai ir norisi perskaityti. Bet panašu, kad jie demontavo putino vasarnamį Valdajuje.
– O taip, beje, buvo pranešimų, kad vienas iš to vasarnamio namų…
– Na, svarbiausia, pagrindinė žinia yra ta, kad jie tiesiog jį išardė ir išsivežė, na, atsižvelgiant į tai, kokia gėda jiems būtų jei tai taptų vos ne finaliniu tašku, jei mes jį nušluotume.
– Taigi…
– Tai yra, jie pripažino, kad jie ne tai kad maksvos, kad jie vieno, atleiskit, negaliu net palyginimui žodžio surasti, tai nelaimė, sakykim, taigi Valdajaus ir tai neįstengia. Na, jei ši žinia pasitvirtins, būkime korektiški, tada viskas, jie tiesiog pasirašė, kad karine technine prasme jie prarado savo dangų ir pralaimėjo teismą.
Na, Krymo atskira istorija. Krymas visame tame turi du papildomus niuansus palyginti net su sostine. Pirma, Krymas yra ne mažiau šventas nei… ir didelis klausimas, kiek šventesnis. Na, ir antra, tai yra aštru. Štai kuo jis tikrai mums palankiai skiriasi nuo maksvos.
Krymas pamažu virsta sala: logistika griūva, naikinami perėjos punktai, okupantai ruošiasi bėgti
Salos ypatumas yra tas, kad ją galima pasiekti iš žemyno. Būtent tuo mes dabar absoliučiai sistemingai, absoliučiai taip kompetentingai užsiimame ir jau galime konstatuoti tokius dalykus. Logistika iš pusiasalio ir į pusiasalį praktiškai tokia kaip būtent į salą. Tai yra, ji dar egzistuoja, bet ką nors pristatyti į Krymą ar iš Krymo dabar realiai, na, tai jau būtent salos logistika, o ne įprasta standartinė žemyninė. Ir mes tą salos logistiką taip pat pribaiginėjame. Čia kaip tik užvakar prisidėjo naujas keltelis.
– Taip, taip…
– Beje jie jį ką tik pastatė. Naująjį mažąjį keltą perkėlė iš Ramiojo vandenyno.
– Ir va kažkas jo likime tiesiog nesusiklostė.
– Taip. Krymas būtent tapo didžiulėmis rusijos oro gynybos sistemų kapinėmis – didžiuliu „Pantsir“ kapinynu, ir ne tik „Pantsir“, bet ir S-300 bei S-400. Taip pat atrodo, kad Kerčės sąsiauris virsta nuskendusių keltų kapinėmis. Būtent ir pusiasalio žmonės tai supranta.
Neturėtume pamiršti, kad ten gyvenantys žmonės nėra kvaili. Pirma, nemaža dalis gyventojų ten liko nuo Ukrainos laikų. Taigi buvę, o kai kurie netgi vis dar mūsų piliečiai. Atitinkamai, jie įpratę kritiškai vertinti informaciją, ko rusai neturi. Jie įpratę filtruoti šaltinius, skeptiškai vertinti valdžios pranešimus ir panašiai. Na, ir antra, net ten gyvenantys rusai nėra patys neramiausi, o tie, kurie buvo pakankamai, sakykim, aktyvūs, kad užgrobtų trofėjinės žemės gabalus, taip sakant, kad išstumtų ten kai buvusius Ukrainos verslus. Tai yra, na, aktyvi, veikli visuomenė.
Na, ir dabar jie visi supranta, kas vyksta. Todėl ir grūdasi penkių dienų eilėse, kad pervažiuotų tą tiltelį. Ir aš manau, kad mes visiškai sąmoningai jo dabar nedaužome. Manau, kad mums geriau, kad kuo daugiau jų iš ten išvyktų. Taigi jiems reikia suteikti tą galimybę.
Kodėl Ukraina dar negriauna Kerčės tilto ir kaip tai gali paveikti tolesnę pusiasalio deokupaciją
Kol kas nukirtinėjame kitus tiltus. Perkirtinėjame tą susisiekimą, kurį rusai didelėmis lėšomis ir pastangomis įrengė būtent Ukrainos Azovo srityse okupuotose teritorijose. Jie ten pratempė visą geležinkelį. Na, šaunuoliai, jis vėliau bus atkurtas. Bet dabar jis neturėtų veikti. Tad ir nebeveikia.
Todėl kol kas atkertame Krymą nuo žemyninės Ukrainos dalies, o tą tiltą, kad jie galėtų pabėgti į Krasnodaro kraštą ir toliau į rusiją, mes jiems kol kas (beje, esu tikras, kad visiškai sąmoningai) paliekame, nes išties tuo metu, kai mes vėliau ten eisime, kuo jų bus mažiau, tuo geriau. Tai toks tikslas. Kuo daugiau jų iki to laiko išsinešdins, tuo mums bus geriau. Taip.
Pasakyčiau tuos žodžius apie tai, kaip ten pramogausime. Betgi norėčiau tuoj pat užčiaupti lūpas, jei kam iš mūsų žiūrovų dabar išsivėpė. Mes jau kartą kavos Jaltoje užsisakinėjome.
– Taip, ir koncerte dalyvavome.
– Tikrai nenorėčiau to kartoti. Todėl iš karto Girkinui neplosime. Va Girkinas tiesiog rašo tiesiai iš savo požiūrio taško. Jis rašo iš zonos (įkalinimo vietos) apie tai, kad jo kariniu požiūriu, tai, ką mes darome pusiasalyje, akivaizdžiai yra pasiruošimas sausumos desanto operacijai, kad kitaip tai neturi prasmės.
– Taigi…
– Globaliai jis teisus, bet sakyčiau, kad tikrai ne 1941-ųjų mastu.
Ar įmanomas desantinė operacija Kryme ir kodėl pusiasalio izoliavimas šiuo metu yra veiksmingesnis nei tiesioginis puolimas?
Tai yra, mes išties ruošiame Krymą tam, kad jis galiausiai kaip prinokęs obuolys nukristų mums į rankas. Tačiau šis pasiruošimas gali trukti dar daug mėnesių. Galbūt netgi praleisime gerą žiemą, nes tikrai nemanau, kad artimiausiu metu vykdytume aktyvią operaciją. Tai jau būtų per daug. Dabar tais vidutinio nuotolio smūgiais pasiekiame didžiulį efektą be jokių mūsų aukų. Tai nuostabu. O va desantinė operacija visada pagal apibrėžimą neapsieina be aukų. Ir tai didžiulė rizika.
Gali būti ir iliuzijų dėl tų aukų, nes rusijos kariuomenės nereikėtų nuvertinti. Tai, kad jie pasirodė esą nepajėgūs uždaryti savo dangų, yra viena. Bet tai nereiškia, kad jie šiuo metu jau nebepajėgūs kovoti. Visų pirma, aš jų labai ta prasme nenuvertinčiau.
Todėl nesitikėkime, kad Kryme sutiksime būtent šį kurortinį sezoną ar bent aksominį sezoną. Nemanau.
Kaip sakiau, 2023-ieji metai mus jau išmokė, o mane asmeniškai – 2014-ieji. Puikiai pamenu, kaip mes su „Aidaro“ vaikinais 2014-ųjų rugpjūtį, kai jau visiškai apsupome Luhanską, kaip tik kalbėdavom apie tai, kad reikia čia kuo greičiau baigti, jog iki aksominio sezono spėtume išlaisvinti Krymą, nes vėliau bus šalta ir nejauku. Na, mes prisimename, kokia buvo reali istorija.
Todėl kol kas manau, kad tai tęsis ilgai. Pavadinčiau tai operacija „Izoliacija“. Manau, kad ši operacija…
Ir tuo pačiu metu, beje, tiesiog negaliu susilaikyti nuo juodojo humoro. Pamenu, 2023-iaisiais, o beje ir dar prieš didįjį karą, kai tai buvo kažkokia abstrakcija, bet buvo daug diskusijų net politiniu lygmeniu, net Rados lygmeniu, ir kaip mes tada vėl integruosime tas teritorijas, tuos žmones, kai tose teritorijose jie daugelį metų gyvena visiškai kitokį gyvenimą.
Tai ką su jais daryti toliau? O man atrodo, kad pasukome priešinga kryptimi. Visų pirma, dabar kuriame jiems tokį gyvenimą, kokį patys gyvenome ketverius metus. Ir va tie, kurie prie tokio gyvenimo pripras, prisitaikys, pasiliks, tokiu būdu praeidami tam tikrą adaptacijos procesą ir taip pasirengdami ateityje su mumis susitikti.
– Taip. Tada mums nereikės užduoti klausimų, kaip juos pritaikyti. Mes galėsime…
– Mes nuėjome tokiu keliu – pirmiausia išlaisvinti teritoriją, o tada ją su mumis suvienyti ir integruoti. Betgi priešingai, kad pirmiausia mes susivienytume ir integruotumės, o tada jau išlaisvintume. Pasirodo, tai įmanoma.
Persilaužimas fronte: ką išties reiškia Syrskio vertinimai ir kada rusija gali galutinai prarasti iniciatyvą
– Taip, pakalbėkime apie frontą. Kokia čia istorija. Mūsų smūgiai labai geri rusijos pinigų atžvilgiu. Na, tai yra, mažiau tų pinigų, kalbant apie paniką, psichologinį spaudimą jiems. Bet, na, koreliacija su frontu mums taip pat svarbi. Tuo pačiu metu vieni sako, kad Ukraina jau pradėjo strategiškai perimti iniciatyvą. Kiti sako, kad mes tik ruošiamės šiam etapui. Syrskis davė interviu „The Times“ ir berods, jei neklystu, pasakė, kad fronte persilaužimas dar neįvyko, bet jis ateis. Jis ateis, kai rusija įvykdys visišką mobilizaciją, viską pastatys ant karinių bėgių, visi eis į frontą, mes juos ten permalsime ir rezervai baigsis. Na, tai yra, kai nebebus kam papildyti fronto, tai ir bus pats persilaužimo momentas. Bet, na, čia, žinoma, laikas vaidina labai didelį vaidmenį. Ir išties ar tik tai būtų galima pavadinti persilaužimo momentu fronte, ar yra kitaip?
– Na, pradėsiu nuo to, kad man apskritai patinka toks mūsų vyriausiojo vado nusiteikimas. Kaip tik mane šiek tiek trikdytų, jei mūsų vyriausiasis vadas džiaugsmingai bėgiotų aplinkui ir šūkautų: „viskas, mes jau perlaužėme, dar šiek tiek liko. Pribaikim niekšus.“ Mane tai šiek tiek trikdytų, nes man patinka, kad jis kaip tik toks atsargus ir skeptiškas. Tokie yra tie, kurie realiai priima sprendimus fronte.
Būtent taip ir turėtų būti. Jie turėtų būti kaip tik kuo didesni pesimistai ir visada remtis blogiausiu scenarijumi. Arba, atleiskit, kai vadovaujamės geriausiu mums patinkančiu scenarijumi, tai šašlykai. Mes jau pavalgėme šašlykų 2022-aisiais.
Tad ir džiaugiuosi, kad Syrskis dabar taip nusiteikęs, jog kol kas nematąs persilaužimo. Puiku. Bet aš matau tą persilaužimą. Kartais mes matome kai kuriuos dalykus. Ne, esmė ne ta, ką mes matome geriau. Esmė ta, kad galime sau leisti šiek tiek daugiau, sakykim, atsipalaidavimo ir optimizmo, nei leidžiama generolams. Puikiai suprantu, kad mūsų generolai žino, jog jiems tai nevalia. Taigi. Taigi. Na, taip.
Ir vėlgi, daug kas priklauso nuo to, kaip apibrėžiame, ką laikome persilaužimu. Kiek galiu spręsti, Syrskio akimis, persilaužimas turi būti toks, koks buvo tada, kai jis išlaisvino Charkivo sritį. Kai jis išvadavo Charkivo sritį arba kai rusai atsitraukė iš Chersono, tai Syrskiui buvo persilaužimas. Ir šia prasme, žinoma, tai dar tikrai neįvyko.
Aš jums pasakysiu daugiau. rusai dargi kai kuriose srityse vis tiek bando pulti. Na, pagrindinis žodis čia iš tikrųjų yra „proveržis“, nes jų puolimas dabar yra, na, visiška gėda. Na, tokie nuostoliai už tokius metrus, na, netgi Žukovas, baisus skerdikas, bet net ir baisus skerdikas Žukovas tiesiog kaip propeleris vartosi grabe iš gėdos dėl tų savo palikuonių. Na, toks kūnų santykis tiesiniame metre, na, tai tikrai kažkas neįmanomo, nerealaus.
Na, bet jie vis tiek dar bando slinkti pirmyn. Turime tai suprasti būtent šia prasme. Būtent tai Syrskis ir turi omenyje sakydamas, kad persilaužimas jo požiūrio dar neįvyko. Bet, na, taip pat dar turime atsižvelgti į tai, kad Syrskis, savo interviu (tai ten ir perskaičiau) vis tik labai aiškiai kalbėjo apie frontą. Jis nenagrinėjo bendro vaizdo.
Pagrindinė kremliaus silpnybė ne fronte, o užnugaryje: smūgiai logistikai pamažu keičia karo eigą
Esmė ta, kad mes kovojame ne su rusijos kariniu kontingentu fronte; mes kovojame su pačia rusijos valstybe. Ir jų kontingentas fronte – tai tik dalis to. Beje, tai žinome iš savo patirties, kad pagrindinį vaidmenį išvis tame, jog mes dabar esame gyvi ir bendraujame tarpusavyje, vaidina būtent vaikinai ir merginos fronte. Taip. Tačiau vis tik svarbų vaidmenį vaidina ir visas valstybės aparatas užnugaryje, ir tiesiog gyventojai užnugaryje. Ir nuo tų gyventojų nuotaikų labai daug kas priklauso, taip pat ir fronte.
Ir žinote, lengviau laikyti frontą, kad ir kaip baisu būtų, kai žmonės eina kepti barbekiu ant ledo, o ne tada, kai jie pradeda inkšti ir šaukti: „viskas prarasta, pasiduokite.“
Taigi, išties Syrskis kalba grynai apie frontą. Ir susidaro įspūdis, kad rusijos silpnoji vieta šiuo metu nėra pagrindinė rusijos silpnoji vieta, nes ji atsirado užnugaryje. Ir dar pamatysime, kaip greitai tai tiesiogiai paveiks frontą.
Manau, kad esminis taškas, esminiai lūžio taškai gali būti keli. Taip. Bet vienas jau. Tad grįšiu prie to, kodėl vis tik manau, kad tam tikru mastu lūžio taškas jau praeityje.
Realybė tokia: šiuo metu rusai tam tikruose fronto ruožuose vis dar gali labai lėtai stumtis į priekį, tiesiog pasitelkę milžiniškas pajėgas, tačiau kitose vietose tuo pat metu jie jau traukiasi ir pralaiminėja. Ir svarbiausia, kad jie prarado savo pafrontės logistikos kontrolę. Jie prarado pafrontės vadaviečių kontrolę.
Tai, kad uždarėme tą dviejų šimtų kilometrų vidutinių smūgių (midle strike) zoną ir tą zoną kuo toliau, tuo tvirčiau užveriame, sakyčiau, kad mes jau sulaužėme jiems stuburą, tačiau net ir su sulaužytu stuburu jie šiuo metu fronto linijoje vis dar turi dvigubą pranašumą gyvąja jėga.
Atkreipkite dėmesį: jau nebe trigubą ar penkiagubą pranašumą, kaip būdavo anksčiau. Ir tai juk ne šiaip sau. Tai ne todėl, kad turime daugiau gynėjų, deja, jų neturime. Jei jų būtų daugiau, tas persilaužimas jau būtų įvykęs. Bet mes kovojame su tuo pačiu žmonių skaičiumi kaip ir anksčiau. Jis neauga. Ir tuo pačiu metu santykis tapo vienas su dviem. Tai yra, mes tiesiog jau tiek daug išvedėm iš rikiuotės. Taigi. Ir čia aš suprantu, ką Syrskis turi omenyje sakydamas, kad galutinis persilaužimas bus tada, kai jiems pritrūks rezervų.
Ar putinas ryšis pradėti naują mobilizaciją ir kodėl tai gali virsti vidine rusijos krize?
Bet jis daro prielaidą, kad mobilizacija [rusijoje] įvyks rudenį, pirma, tai yra, pirmoji prielaida yra ta, kad jie rudenį paskelbs mobilizaciją.
– Taip, po taip vadinamų jų rinkimų į dūmą.
– Taip, po kelių rinkimų, taip, taip, jie sakys: „pakilk, šalie didingoji, kovon stok mirtinon!“. Paskelbs visuotinę mobilizaciją. Na, visų pirma, tai dar ne faktas. Faktas yra tas, kad be tos mobilizacijos iki rudens pritrūks rezervų.
Tai yra, pasak kitų šaltinių, kiekis žmonių, pasirengusių parduoti savo gyvybes už pinigus, tas kiekis pasirodė besąs baigtinis ir nepriklauso nuo to, kiek pinigų jie iš tikrųjų turi. Jie tiesiog visus tokius žmones jau supirko, jie pasibaigė.
Taigi bandymas nupirkti tokius žmones visame pasaulyje, būkime atviri, nėra sėkmingas nei jiems, nei mums. Nei mes, nei jie neįstengėme paversti tokio masto karo svetimšalių samdinių karu. Ir tai visiškai logiška. Juk istorijoje niekada svetimšaliai samdiniai nėra sudarę tokio didžiulio masto masinės jėgos. Ir stebuklas neįvyko. Nei mes, nei rusai neįstengėme užsipirkti pakankamo kiekio papildomos jėgos.
Vadinasi belieka tik mobilizacija. Tačiau klausimas, ar jie rizikuos, nes visuomenės nuotaikos visiškai kitokios nei 2022-aisiais, kai jie vykdė pirmąją bangą, vadinamąją „ribotą mobilizaciją“, kuri faktiškai užgniaužė mūsų pagreitį 2023-aisiais.
Dabar nuotaikos visiškai kitokios; galime matyti, kokios nuotaikos vyrauja. Ir čia pacituosiu savo mėgstamiausią Girkiną. Nors manau, kad jo prognozė dėl Krymo, deja, yra per ankstyva, sutinku su juo mobilizacijos klausimu. Jis kaip tik tas asmuo, kuris metų metus šaukė, kad valdžia turi paskelbti visuotinę mobilizaciją, tvirtindamas, kad tai tikras karas, o ne tik „operacija“, ir kad be mobilizacijos jie pralaimės.
Taigi, jis dabar tam prieštarauja, todėl aš praktiškai cituoju, kad „1922, 1923, 1924 metais karą dar buvo galima lengvai laimėti tik didele persvara, bet tam reikėjo mobilizacijos ir aš to reikalavau. Jau 2025-aisiais tai kėlė klausimų, o 2026-aisiais priešo pranašumas dronų atžvilgiu yra toks, kad mobilizacija dabar fronte nieko neduotų, išskyrus didžiulį papildomų aukų skaičių, be jokio rezultato. O užnugaryje tai gali sukelti revoliuciją“.
Jis absoliučiai tiesiogiai brėžia paraleles su Pirmuoju pasauliniu karu. Jis rašo, kad rusija, būtent šiandieninė rusija – maždaug kaip 1916-aisiais. Tai yra, kai visuomenė yra absoliučiai nusivylusi karu, kai visuomenė absoliučiai nenori šio karo. Ir kai visuomenė yra nusivylusi valdžia, kuri nesusitvarkė.
Priminsiu, tai iš tikrųjų yra rusiškas stereotipas. Jie atleidžia valdžiai bet kokius žiaurumus, bet kokius nusikaltimus, kol ta valdžia stipri. Jie gerbia jėgą. Tačiau valdžia, kuri parodė silpnumą, o ji dabar rodo silpnumą, tai demonstruoja kiekvieną dieną.
Taigi, jis mano, kad mobilizacijos paskelbimas tokioje situacijoje gali tapti, priešingai, paskutiniu dabartinės politinės sistemos, dabartinio režimo rusijoje egzistavimo tašku. Taigi. Ir čia, kaip sakoma, išgirsk, Viešpatie, kalinį.
Kurie karo užbaigimo scenarijai išlieka realūs, kodėl paliaubos dabar pavojingos ir kokia klaida galėtų būti lemtinga?
Todėl neatmetu, kad Syrskio schemoje gali būti toks variantas. Taip, rusai rizikuoja, bet jie vis tiek skelbia mobilizaciją. Ir tuo momentu užnugaryje prasideda tokie chaotiški procesai, kad mobilizacija nepasiekia fronto. Ir tada daug greičiau gautume persilaužimą. Bet, ne todėl, kad man tai patinka. Beje, manau, kad šis variantas netgi greičiausiai būtų geriausias, bet labai tikėtina, kad jis nėra garantuotas. Todėl labai gerai, kad vyriausiasis vadas tam nepasiduoda.
Labai gerai, jog jis ruošiasi tam, kad jiems tikrai dar pavyks surengti dar vieną mobilizacijos bangą, kad jie tikrai dar įmes didžiulį kiekį patrankų mėsos į šią mėsmalę ir mums teks dar ir ją perdirbti ir permalti. Ir taip, ir tada tai užtruktų bent dar vienerius karo metus, o gal dvejus ar trejus. Ir labai gerai, kad mūsų vadovybė ruošiasi būtent tokiam scenarijui.
Betgi man atrodo, kad turime suvokti vieną dalyką, jog persilaužimas jau įvyko būtent ta prasme, kad visi tie scenarijai nebenumato rusijos pergalės varianto. Visi tie scenarijai, kurie dabar yra realūs, jau yra apie rusijos pralaimėjimą. Bet klausimas – ar per 40 dienų ar 40 mėnesių? Skirtumas labai didelis, bet finalas tas pats.
Ir atrodo, kad putino vadovaujama rusija dabar tiesiog sparčiai artėja prie to finalo. Ir svarbiausia, šiuo atveju, kad nebūtų išsaugota jų pergalė. Va, kad nebūtų jie išgelbėti dabar pasirašant susitarimą nutraukti karą pagal dabartinę fronto liniją, nes tada mes niekada nebematysime savo okupuotų teritorijų. O taip mes jas pamatytume galbūt po 40 dienų, bet tikriausiai po 40 mėnesių. Bet pamatysime, jos sugrįš, ir pamatysime visiškai kitokias sąlygas su rusija. Pamatysime reparacijas, būtent pamatysime rusiją, kuri ilgam laikui taps nepavojinga, o ne rusiją, kuri sugrįžtų mūsų pribaigti po metų ar dvejų. Dabar svarbiausia nepadaryti tos strateginės, lemtingos klaidos.
Kodėl kremliui reikia pauzės kare ir kodėl Ukrainai svarbiausia – neleisti rusijai atgauti jėgų
Ne, jei net rusai tiek užsismaugs ir nuspręs, kad dabar jiems reikalinga pauzė, tai būtent to reikės jiems, o ne mums. Mums dabar ji tik pakenktų, mums ji nereikalinga. Labai tikiuosi, kad mūsų aukščiausioji vadovybė tai supranta, bet tiesiog negali to viešai pasakyti, nes visi mūsų partneriai mums tai primetinėja. Visi partneriai elgiasi taip. Ir mes esame priversti savo oficialią derybų poziciją pristatyti taip, tarsi mūsų karo tikslas būtų sustabdyti karą. Sprendžiant iš to, kas pasiekta, tai visiškai netiesa. Tai buvo neteisinga net ir praėjusiais metais, kai buvome labai sunkioje padėtyje.
Tačiau dabar, kai įvyko persilaužimas, kai rusams jau to reikia labiau, nei mums, toks žingsnis būtų išties katastrofiška, lemtinga klaida. O mums vis baldo primesti tą siaubingą, lemtingą klaidą.
Na, kol kas mus gelbsti tai, kad vladimirasvladimirovičius yra absoliučiai užsispyręs; va jam meta gelbėjimosi ratą, bet, laimei, jis jį atstumia. Vis dėlto būtų neteisinga pasikliauti vien vladimiruvladimirovičiumi. Jis tai daro viską, kad užtikrintų mūsų galutinę pergalę. Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, mums dabar iš tikrųjų geriau, jei jis dar kurį laiką liktų valdžioje. Jei, neduok Dieve, jis dabar būtų pašalintas, o atėję į jo vietą, viskuo jį apkaltintų…
– Na, kaip įprastai būna.
– … ir atbėgtų taikytis, bet taikytis pagal dabartinę fronto liniją – tai ne, ne. Mums daug geriau, kad tas dar pavestų rusiją link Kyjivo, nes jis veda juos būtent ten, ir mums reikia, kad jie nesustotų, kad jie galutinai išsektų. Būtent tai dabar ir turime labai gerai suprasti, nes, neduok Dieve, jie toje srity kažką nuveiktų. Turime būti pasiruošę tarti savo žodį ir reikalauti iš savo valdžios ne kažkokių paliaubų pagal dabartinę liniją, o karo tęsimo iki mūsų pergalės.
– Na, čia svarbu suprasti, ir čia jūs išties atkreipėte dėmesį į svarbų dalyką, kad yra supratimas, jog valdžia ir aukščiausioji vadovybė tai supranta. Tiesiog dėl geopolitinės konjunktūros mums tenka artikuliuoti visai ką kitą.
Labai ačiū, Evgenai. Mūsų eteryje buvo rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgen Dykyj.