Liepos 20-osios rytą „Radio NV“ eteryje rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj kalbėjo apie atakos prieš maksvos sritį efektyvumą ir pasekmes apie smūgių „Wildberries“ logistikos mega-centrams reikšmę, bei ką tie centrai turi bendro su karu, kodėl rusijos verslininkai yra šokiruoti ir nusivylę „Wildberries“ tinklo savininkų sprendimu, apie toliau „skerdžiamus“ rusijos laivus Juodojoje ir Azovo jūrose, kodėl Ukraina dar negriauna Krymo tilto, taip pat apie 200 „Rubicon“ dalinio ekipažų perdavimą rusijos laivų apsaugai ir kodėl tas sprendimas atrodo keistas.
– Sveiki visi. Šiandien pirmadienis, liepos 20-oji. Pradedame rytinę „Radio NV“ transliaciją. Esu Pavlo Novikov. […].
Kiekvieną rytą kviečiame balsuoti svetainėje radio.nv.ua. Šiandienos klausimas, atleiskit, koks, jūsų nuomone, yra pagrindinis dabartinių protestų reikalavimas? Pirmasis variantas – grąžinti Michailą Fedorovą į pareigas. Antras variantas – pašalinti Oleksandrą Syrskyj iš pareigų. Na, trečias variantas – įsitikinti, kad valdžia atsižvelgia į ukrainiečių nuomonę. Balsavimas svetainėje radio.nv.ua iki 10 valandos. Ir tada balsavimo rezultatus apibendrinsime.
Na, o transliaciją, kaip visada, pradedame nuo situacijos kare analizės. Ir būtent tai naujausioje ataskaitoje pateikia Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas. Okupantų žuvusiais ir sužeistais nuostoliai – 1 600. Taip pat 2 tankai, 8 šarvuotos kovos mašinos, net 82 artilerijos sistemos, 6 oro gynybos sistemos, 9 svarbios robotizuotos sistemos ir dar vienas labai įdomus skaičius – 605 vienetai motorinių transporto priemonių ir autocisternų. Ir tai dar ne viskas.
Betgi daugiau detalių aptarsime su mūsų svečiu. Prisiskambinome rusijos ir Ukrainos karo veteranui, buvusiam bataliono „Aidar“ kuopos vadui, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktoriui Evgenui Dykyj. Pone Evgenai, sveiki eteryje. Šlovė Ukrainai!
– Didvyriams šlovė! Labą rytą.
– Pradėkime nuo įdomių naujienų apie uogas. Botanika šiandien viena mūsų pagrindinių temų. todėl kad „Wildberries“ Podolsko mieste, maksvos srityje, taip pat dega. Taip pat dar vienas logistikos sandėlis Domodedove. maksvos meras Sobianinas pareiškė, kad iki 5 val. ryto maksvos srities kryptimi skrido daugiau nei 400 dronų, ir 85 iš jų atseit buvę numušti jau visai prie pat maksvos. Taigi, naftos sandėlis maksvos srityje, Bersas, kitas logistikos centras, ir taip vadinami Pietiniai vartai. Domadedove taip pat didžiulis industrinis parkas su sandėliais ir logistikos objektais. z-etininkai rašo, kad iš esmės tai netgi ne finansinių nuostolių klausimas, o labiau, kur jie užsisakinės šviesolaidžius ir visokias dronų dalis? Kaip suprantu, tam taip pat skiriamas tam tikras dėmesys. Kaip jūs tai matote?
Žinote, aš į tai žiūriu su dideliu malonumu ir ne tik todėl, kad visada malonu matyti, kaip kažkas pas juos dega, bet ir todėl, kad dabar mes visiškai neatsitiktinai pasirinkome tas laukines uogas.
– O, jūs labai teisingai pradėjote nuo to momento, kuris yra labai reikšmingas rusijos, sakykim, ne gynybos, o puolamajai pramonei, jų agresijos industrijai. Jie gyvena dėl kiniškų komponentų. Jie iš tų kiniškų komponentų surinkinėja savo dronus, kurių, mūsų požiūriu, vis dar yra šiek tiek per daug. Ir visa tai logistikos grandinės. Tai visos logistikos grandinės, prasidedančios Dangaus imperijoje.
Mes niekur nesipykstame su Kinija. Taigi. Bet tarp Kinijos gamintojų, kurių mes neliečiame ir niekada neliesime, ir drono atskridimo į frontą – tame tarpe yra visa logistikos grandinė, kurioje yra būtent didmeniniai sandėliai. Ir išties dabar visiškai tiksliai, apgalvotai, akivaizdžiai, planingai tuo užsiėmėme pagal planą, kurį sprendėme. Betgi sąžiningai man tai yra daug mažiau svarbi klausimo pusė.
Faktas yra tas, kad na, būkime realistai, ten sudeginame tam tikrą kiekį dronų komponentų. Tai savaime tikrai bus naudinga, bet per tam tikrą laiką, be to, nemanyčiau kad per ilgą laiką jie prisitaikys, tai yra, nustos naudotis dideliais logistikos centrais, pradės išsklaidyti visas tas atsargas. Tai apsunkins jiems gyvenimą, tačiau jie kažkaip pripras.
Ir tai yra antroji pusė, kuri, kaip nebūtų keista, mano požiūriu, yra svarbesnė. Tų visų dronų komponentų buvimas ten visiškai įteisina mūsų veiksmus tuose objektuose. Tačiau mūsų smūgių į tuos objektus rezultatai yra daug didesni nei tai, kad kurį laiką labai apsunkinsime jų dronų gamybą.
Faktas yra tas, kad kartu su dronų komponentais ten dega didžiulis kiekis paprastų namų apyvokos daiktų. Na, atrodytų, ką tai turi bendro su karu? Bet kai stebi rusų socialinius tinklus, tiksliau, tai, kas jiems liko iš interneto socialinių tinklų, o aš stebiu sistemingai ir nuolat. Šiuo momentu, suprantat, tai galbūt daug svarbiau karui.
Faktas yra tas, kad sakykim, rusų pasaulėžiūra gerokai skiriasi nuo mūsų. Mes paprastai to neprisimenam, nes mums nesinori apie tai visą laiką galvoti. Betgi sakau, kad aš esu nusistatęs sistemingai tai stebėti. Taigi mes, ukrainiečiai, visą laiką gyvename šiuo karu, paprasčiausiai tiesiog negalime įsivaizduoti, kiek vidutinis rusas manosi esąs už šio karo ribų. Todėl mes kažkaip pasąmoningai tai įsivaizduojame kaip veidrodyje. Mes kažkodėl manome, kad jie taip pat visą laiką galvoja apie šį karą. Mažų mažiausiai, jie supranta, kad tai jų šalis pradėjo ir vykdo karą. Ir todėl išties už tai jie prisiima tam tikrą kolektyvinę atsakomybę. Va taip.
Ne, jie to nesuvokia. Taip, mums sunku tai suprasti, bet turime pripažinti faktus.
Paprasto ruso psichologijoje viskas yra visiškai kitaip. Kažkur vyksta kažkoks karas, su kuriuo jis, paprastas rusas, neturi nieko bendra. Nesvarbu, laiko jis šį karą specialiąja operacija, arba jau pripažįsta, kad tai yra plataus masto karas, gal net plataus masto karas su visa ta siaubinga NATO. Galbūt, bet jis vis tiek bet kokiu atveju su tuo nesusijęs. Va jis asmeniškai kontrakto dėl dalyvavimo specialiojoje karinėje operacijoje nepasirašė. Viskas, jam šis karas neegzistuoja. Jis neatsako už savo caro veiksmus. Jie tiki, kad tai yra kažkur visiškai kituose matmenyse. Kur jie ir kur karas?
Ir kai benzinas tapo pirmuoju dalyku, kuris, kaip čia pasakius, padarė juos susijusius su šiuo karu. Va benzino trūkumas jiems pirmasis parodė, kad pasirodo, jog jiems, paprastiems rusams, šis karas nėra kažkokioje kitoje visatoje, nėra kitokioje dimensijoje, bet egzistuoja tiesioginiai priežasties ir pasekmių ryšiai, taikomi kiekvienam paprastam žmogui. Ir dabar tos kompozicijos taip stipriai sustiprina tą mums labai svarbų psichologinį efektą.
Faktas yra tas, kad per tuos didmeninius sandėlius, per juos dirba ne tik dronų komponentų tiekėjai, bet ir visas smulkus mažmeninės prekybos verslas. Ir tas smulkus mažmeninės prekybos verslas dabar yra sutrikdytas-priblokštas, nes paaiškėjo, kad „Wildberries“ tinklo savininkai – nekvaili žmonės. Jie tik prieš kelias dienas padarė nedidelį patikslinimą visuose sandoriuose su tais didmenininkais, kurie naudojasi jų sandėliais. Manau, jūs jau nuspėjote, kokį patikslinimą?
– Taip, taip, taip tai buvo prieš 10 dienų ir, žinot, atrodo lyg būtų žinoję.
– Tai yra esmė. Aš gi sakau, jie nėra kvaili žmonės. Jie sudėjo du plius du. Jie žino, kiek per juos keliauja prekių, kurios, švelniai tariant, nėra visai civilinės galutiniame paskirties taške.
Na jie galėjo paprasčiausiai pažiūrėti, nesgi tinklo savininkai intelektualiai vis tik šiek tiek aukštesni už savo vidutinį klientą, jie galėjo paprasčiausiai pažiūrėti, kiek panašių civilinių objektų jų kariuomenė sudegino Ukrainoje. Ir vėlgi, lengva sudėti du plius du, ar ne? Taigi, jie įvedė tą sąlygą, kad dronų atakos, tai tokia force majeure, kuri nėra apdrausta kaip draudžiamasis įvykis.
Taigi visos problemos dėl to, kad prekės sudegė, yra problemos tų mažmenininkų, kurie naudojosi sandėliais. O pastarieji, t.y. mažmenininkai, prekiaujantys per panašius „Wildberries“, na, tai nėra tokie žmonės, kurie turėtų didžiulę, sakykim, saugumo pagalvę, kurie turėtų sukaupę didelį kapitalą. Jie beveik visą kapitalą investuoja į prekes. Jis sukasi, sukasi. Ir va dabar jie yra absoliučioje neviltyje, nes jų prekės dega. Ir įvykis nedraudiminis. Tai yra, dabar niekas jiems nieko už tai nesumokės.
Taigi pagaliau jie susivokia, jog karas galiausiai atėjo ir į jų namus. Tokiu būdu jiems pradeda aiškėti, kad šis karas tiesiogiai veikia jų verslą, jų išlikimą. Taigi, mums labai svarbu sustiprinti, paskleisti ir įtvirtinti šį efektą, nes, tiesą sakant, tai yra pats pirmas žingsnis, kuris, mūsų požiūriu, jų galvose turėjo įvykti automatiškai dar 2022 metais, bet neįvyko ir neįvyko visą šį laiką. Turiu omenyje vystymąsi priežasties-pasekmės ryšio tarp paprasto vankos gyvenimo ir jų diktatoriaus elgesio.
Tik dabar juose pradeda formuotis tas priežasties-pasekmės ryšys. Na, mums reikia, kad jis būtų taip sustiprintas, jog būtų žengtas antras žingsnis toliau, kadg galiausiai kiltų klausimas: Ar verta paprastam vankai tai kęsti toliau? Argi karas – su kuriuo, kaip jis daugelį metų nuoširdžiai ir naiviai manė, jis neturėjęs absoliučiai nieko bendra – jam nekainuoja pernelyg brangiai?
Dabar svarbiausia, kad jie iš tikrųjų pajustų tą ryšį. Kad jie pagaliau pradėtų žengti tuos antruosius žingsnius. Galbūt kremlius jų kasdieniame gyvenime daro kažką tikrai bloga.
Deja, kitaip jie tiesiog nesupranta. Visi tie šimtai tūkstančių žuvusiųjų – na, jie pasirašė kontraktą, o dabar štai kas… Karas privalo ateiti į namus kiekvieno, kuris nepasirašė kontrakto specialiajai karinei operacijai, bet kuris savo laiku pasirašė socialinę sutartį – t. y. visuomeninį susitarimą su putino režimu. Visi, pasirašę šią didžiulę socialinę sutartį, privalo pagaliau patys suprasti, kad sutartis specialiajai karinei operacijai nėra būtina – pakanka ir tos socialinės sutarties, kad karas juos paliestų.
– Juos tiesiogiai, jų pinigines, jų gebėjimą, kaip sakoma, tęsti savo apgailėtiną gyvenimą. Na, tiesą sakant, dabar tai priklauso nuo bepiločių sistemų pajėgų darbo, nes šio ryto Bepiločių sistemų pajėgų ataskaitoje, vėl nurodyti septyni laivai. Tačiau vakar ryte Madjaras, dar žinomas kaip Robertas Brovdy, parašė, kad nuo liepos 1 iki liepos 19-osios jau išnyko 75 proc. Kerčės kelto pajėgumų. Likusius 25 proc. jis netgi aiškiai įvardija ir vadina tai gražiu NATO terminu „after action review“ (poprojektinė peržvalga). Keltas „Paromeisk“ buvo efektyviai apdorotas 12–13 dienomis. Jį atstatyti neplanuojama. Toliau vadinasi SKS1, sunaikintas liepos 12-ą ir 13-ą, yra uoste. Daug kartų atakuotas keltas „Molnija‘ tempiamas taisyti, nelabai tinkamas atkurti. Dar vienas keltas, atakuotas Ukrainos saugumo tarnybos bepiločių pajėgų ir Vyriausiosios žvalgybos valdybos, savarankiškai nebeveikia, tačiau jį traukia vilkikai. Na, dar vienas keltas „Panagia“ taip pat nukentėjo ir dabar taip pat naudojamas baržos versijoje. Tiesą sakant, logistikai į Krymą. Be to šiąnakt pažymėti šeši oro gynybos vienetai, septyni vienetai tam tikrų vandens transporto priemonių. Beje, netgi pradėti skersti plaukiojantys kranai ir vilkikai. Ir man atrodo, kad šis akcentas taip pat yra gana įdomus. Kaip jūs tai matote?
– Na, na, jūs pats labai aiškiai pasakėte, kad keltas – toks didelis daiktas, kad dviem keltams jau kliuvo ir jie prarado galimybę judėti savarankiškai, bet jie vis dar dirba kaip geldos, juos tampo vilkikai.
Na, savaime iš to darytina išvada, kad dabar vilkikų eilė. Dabar eilė vilkikams, kad keltų-baržų nebetemptų. Na, ką padarysi? Ne, turime padidinti keltų pralaidumo paralyžių nuo 75 proc. iki 100 proc. Ir sprendžiant iš to, kaip tai vyksta dabar, man atrodo, kad šis klausimas nėra paprastas, na, tiesą sakant, jis jau išspręstas. Na, tai labai trumpo laiko klausimas. Taigi. Tai, kaip bepiločių sistemų pajėgos dabar stengiasi izoliuoti Krymo salą, visiškai akivaizdu, kad tie vilkikai neišgyvens.
Ta izoliacija yra tiesiog nuostabi. Taigi pradėjome nuo novorosijos automagistralės. novorosijos greitkelis žemėlapyje, žinoma, egzistuoja. Be to, nutiestas ant žemės, jis ant žemės ir yra. Tačiau juo nevažiuojama. Va taip. Pamenate, kad rytiniame Generalinio štabo pranešime atkreipėte dėmesį į nemažą kiekį transporto priemonių, ypač autocisternų.
– Na, tai išties šiąnakt, tiksliau, vakar, daugiau nei 600. Na, jei tiksliai, nemačiau, kad būtų 600. Mačiau 550, mačiau 58. 600 nemačiau.
– Na, manau, kad pamatysime daugiau sąlygiškai pamatysime dar ir 1 000, o tada kiekis pradės mažėti, nes reali medžiaga, kurią mes naikiname, paprasčiausiai baigsis. Tai yra, na kaip neseniai kalbėjome su jūsų kolege eteryje apie vandens plūdurus Azovo jūroje. Penktadienį ponia Tetjana sako: „Pakalbėkime apie tanklaivius Azovo jūroje“. Sakau: „Taip, gerai, dar yra apie ką pakalbėti“. Kažkur daugiau ar mažiau panašu.
Akivaizdu, kad autocisternų rusijoje, na, yra daug kartų daugiau nei tanklaivių, tačiau, kaip matote, jų jau šimtai sunaikinta, taip.
Taigi pirmiausia buvo nutrauktas visas Krymo ryšys su žemynu. Logistika novorosijos greitkeliu ir okupuotu Ukrainos Azovo regionu iš esmės nebevyksta. Taigi. O vėliau nutrauktas ir tanklaivių srautas per Azovo jūrą. Jau dabar galime teigti, kad jis nutrauktas.
Taip, jie dar kurį laiką bandys, bet fiziškai tie daikteliai jau baiginėjasi. Sakyčiau, daugmaž iki šio mėnesio pabaigos. Na, manau, kad tas Azovo šešėlinis laivynas tiesiog baigsis. Taigi. Na, mes jų sunaikinome tris ketvirtadalius. Bet vis tiek belieka pribaigti tą ketvirtadalį. Sakau, kad tai akivaizdžiai gana trumpo laiko klausimas.
Ir tada jiems turėtų likti tik vienas keltas. Jis tikrai veiks. Tai tas, kurį valdo Charonas, kuris faktiškai perkelia orkus į kitą pasaulį. Tas keltas ir toliau veiks. Priešingai, Charono keltas kasdien prikviečia vis daugiau keleivių, tačiau užduotis yra užtikrinti, kad jis liktų vienintelis.
Taigi yra tik viena gija, jungianti Krymo salą su žemynu. Tai labai „šventas“‘ Krymo tiltas. Nežinau, ar turite klausytojų tikralaikiame pokalbyje, bet labai dažnai kyla klausimų: na, kada pagaliau jį sudaužysime. Taigi, žinot, dar kartą reikia pakartoti, kad paliekame jį visiškai sąmoningai.
Mes neliečiame to tilto, nes jis jau yra pažeistas. Logistikai jis, sakykim, tarsi toks kelias į gyvenimą, jis daugiau nebetinka pergabenimui daug prekių ir, visų pirma, degalų į Krymą. Ar jis dar kam tinka? Jis tinka lengviesiems automobiliams. Ir tos lengvosios transporto priemonės dabar daugiausia juda viena kryptimi. Tiltas dirba sąvartyno [rusijos federacija] kryptimi. Taigi esame tuo patenkinti.
Todėl mes visiškai sąmoningai paliekame jiems galimybę išsinešdinti iš tos Krymo salos. Ir kuo daugiau jų iš ten išsinešdins, tuo mums bus geriau. Tai yra, mes dar visiškai neskubame pereiti prie kito etapo.
Kitas etapas po izoliacijos, žinoma, bus deokupacija, bet tai gali nutikti ne labai greitai. Va kur svarbu nepadaryti nesėkmingo starto. Čia labai svarbu nesiimti jokių karštligiškų veiksmų dėl viešųjų ryšių. Čia taip pat dirbame ir dirbame labai ramiai ir metodiškai. Tačiau tuo momentu, kai bus ta deokupacija, o izoliacija neabejotinai yra žingsnis deokupacijos link, todėl tuo momentu kuo mažiau civilių ten bus likę, tuo lengviau ir ramiau mums.
Todėl mes visiškai sąmoningai paliekame jiems tą tiltą. Ir asmeniškai lažinčiausi, jog išliks dar labai ilgai. O kalbant apie tai, ką mes darome su pervaža, manau, kad visiškai akivaizdu, kad prireikus paimti tą tiltą į ugnies kontrolę, tai techniškai nėra toks sudėtingas klausimas. Nėra taip, kaip buvo prieš trejus metus, kai tiesiog jį pasiekti jau buvo tarsi stebuklas.
Dabar akivaizdu, kad galėtume jį sunaikinti ar nesunaikinti, bet paimti jį į ugnies kontrolę, kad taptų neįmanoma juo važiuoti, tačiau dabar mums tai tiesiog nėra naudinga. Bėgant metams tapome labai pragmatiški. Dabar labai teisingai skaičiuojame, kam tiksliai rusijoje ir okupuotose teritorijose smogti, o ką kol kas palikti. Šiuo atveju tiltas mums akivaizdžiai strategiškai svarbus. Tai būtent dėl sąvartyno.
– Gerai. Na, dar viena istorija apie tą taip vadinamą šešėlinį laivyną, apie Azovo flotilę. Užvakar pasirodė informacija, kad rusijos vadovybė ten perkelia iki 200 „Rubicon? ekipažų. Tai tikrai labai rimta, ir aš girdėjau iš kariškių, jog jų nereikėtų nuvertinti. Ten yra profesionalų žmonių, jie yra užversti technologijomis ir pinigais. Taigi, 200 ekipažų turėtų būti perkelti, na, po vieną ekipažą į kiekvieną iš tų laivų, kad pridengtų juos zenitiniais ginklais, galbūt zenitiniais kulkosvaidžiais, nežinau, patrankomis bei zenitiniais dronais.
Ar tai reiškia, kad tam tikru momentu, jei 200 komandų bus pašalinta iš fronto, tada kažkur mūsų logistika taps paprastesnė?
– Būtent. O, apskritai, labai keistas sprendimas. Na, greičiausiai visas toks isteriškas sprendimas buvo priimtas praradus viltį.
„Rubicon“ išties yra labai rimtas padalinys. „Rubicon“ yra rimčiausias, sakykim taip, mūsų bepiločių sistemų pajėgų priešininkas. Ir tai iš esmės vienintelis rusijos kariuomenėje, kuris iš tikrųjų turi tokį pilną funkcinį mūsų bepiločių sistemų pajėgų analogą. Taigi, ačiū Dievui, kad jie yra mažesnio dydžio nei mūsų bepiločių sistemų pajėgos, bet tai tikrai labai profesionalus ir labai techniškai sustiprintas padalinys.
Tiesą sakant, „Rubicon“ apskritai nėra pagrindinis, toks stiprus, atleiskit, „hemorojus“ tose fronto vietose, kur jie išmetami. Ir mūsų laimė ta, kad jų vis dar nepakanka visam frontui. Jie perkeliami paeiliui, ir ten, kur jie atsiranda, na, sąžiningai, tampa labai sunku.
Faktas, kad jie dabar perprofiliuoja 200 „Rubicon“ ekipažų oro gynybai. Kodėl sakau, kad tai labai keistas sprendimas? Nes „Rubicon“ niekada gyvenime neturėjo tokio vaidmens. Net kai prasidėjo mūsų tolimojo nuotolio smūgiai į rusijos užnugarį, na, „Rubicon” neužsiiminėjo zenitiniais dronais. Tai jiems vis visiškai nauja funkcija. Jiems dar teks tai įvaldyti, ir jie metami ten, kur, priešingai, mes jau visiškai įgudome, suderinome patį tų surūdijusių kledarų pašalinimą. Taigi.
Na, tiesą sakant, man malonu, kad taip nuspręsta. Nes lažinuosi, kad jie nesusidoros su ta užduotimi. Ir ne todėl, kad „Rubicon“ yra blogas vienetas, bet todėl, kad jiems tai visiškai nauja sritis ir jie ten metami per vėlai, kai mes jau turime viską sraute. O 200 „Rubicon“ ekipažų, atitrauktų nuo priešakinių užduočių, iš tikro didžiai palengvina mums gyvenimą.
Taip ir bus, tiesą sakant, mes dabar padarėme tokią motininę analizę. Palaukime kokią savaitę ar dvi, kad sužinotume, ką apie tai pasakys mūsų kariuomenė. Lažinuosi, kad taip, kai kuriuose fronto sektoriuose bus daug lengviau.
– Labai ačiū, kad prisijungėte prie eterio. Ačiū už paaiškinimus. Leiskite priminti auditorijai, kad su mumis susisiekė rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius Evgen Dykyj.
Kalbėjome apie naujausius tolimuosius smūgius. Šiandien maksvos srityje buvo smogta trims objektams. Tačiau, mielieji, deja, galutinis patvirtinimas jau yra. Tai reiškia, kad užfiksuotos naftos bazės ir sandėlio Koledino, maksvos srityje, atakos, tačiau, deja, ten nebuvo itin didelio gaisro. Na, žinote, pasakysiu taip ciniškai, kad tikriausiai turėsiu pakartoti tai, ką mėgsta sakyti rusai. Na, mes kalbėjome apie kitą rusijos logistikos iškirtimo etapą, kuris, orientuotas į automobilinę techniką. Šiandien rytinėje suvestinėje Generalinis štabas nurodo daugiau nei 600 vienetų. Na, išsamią informaciją apie kitus septynis laivus Juodosios ir Azovo jūrų vandenyse pamatysime vėliau.
Parengė LL, redagavo VK.