Ukrainos visuomenė brėžia valdžiai naują raudoną liniją jau gynybos klausimuose. Jei kas manė, kad karas sutrikdys grįžtamąjį ryšį tarp gatvės ir kabinetų, tai jie suklydo.
Pavlo Kazarin
Ukraina nuo plataus masto įsiveržimo pradžios išgyvena antrą protestų patirtį. Tačiau, skirtingai nei pirmoji, ši yra visiškai autonomiška.
Ukrainos nacionalinį antikorupcinį biurą ir Specializuotą antikorupcinę prokuratūrą palaikęs „Kartoninis Maidanas“ turėjo „antrąjį frontą“ – Europos donorus. Vakarų diplomatai spaudė Bankovą ne mažiau, nei protestuotojai – ir sunku pasakyti, kieno įtaka galiausiai nugalėjo. O dabartinis protestas išorės paramos neturi, todėl protestuotojai lieka vieni prieš valdžią. Protesto baigtis parodys ar gatvės balsas girdimas ir turi įtakos Bankovos kabinetuose.
Volodymyras Zelenskis sugebėjo sukelti tobulą audrą. Dar prieš savaitę šalies prezidentas pretendavo į statusą „vėliavos“, aplink kurią karo metu vyksta neišvengiamas vienijimasis. Tačiau konflikto tarp populiaraus gynybos ministro ir nepopuliaraus vyriausiojo vado sprendimas pavertė Zelenskį jo paties pasirinkimo įkaitu. Nuo šiol visi pasmerkti priešpastatyti ne tik Fedorovą ir Syrskį, bet ir Fedorovą su Zelenskiu. Prezidentas galbūt manė, kad karo įkarštyje politinė scena priklauso tik jam, o dabar jis atranda, kad vienijimasis aplink vėliavą išlieka, bet pasikeitė pati vėliava.
Fedorovo atstatydinimas vargu ar buvo sumanytas kaip signalas, tačiau juo tapo. Gynybos ministerijos ir Generalinio štabo konfliktas viešai suvokiamas kaip reformų ir status quo konfliktas. Binarinis išsišakojimas, kurio rėmuose prezidento pasirinkimą visi traktuoja kaip vertybinį prioritetą. Ketvirtasis gynybos ministras staiga tapo simboliu, o požiūris į jį apibrėžia kiekvieno politines-etines koordinates. Nauji požiūriai ar senos taisyklės? Technologijos ar popierinė armija? Tik prieš savaitę Fedorovas buvo prezidento komandos narys. O šiandien požiūrį į Zelenskį nulems tai, kaip jis patvarkys Fedorovo likimą.
Vyriausiojo vado pergalė aparate dabar rizikuoja virsti Piro pergale. Jei pirmosiomis protestų dienomis pagrindinis šūkis apsiribojo reikalavimu grąžinti ministrą, dabar vis dažniau raginama pakeisti vyriausiąjį vadą. Prezidentui ši transformacija tam tikra prasme netgi naudinga, nes pašalina jį iš pagrindinio antiherojaus vaidmens. Tačiau vien vyriausiojo vado pakeitimas gali nenumalšinti gatvės nepasitenkinimo bangos. Gatvei gali būti svarbu ne tik tai, kas keičiama, bet ir į ką būtent keičiama.
Vėlgi įstrigome simboliniame iškilusios konfrontacijos turinyje. Fedorovas ir Syrskis nuo dabar bendriniai vardai. Jei Generaliniame štabe įvyks kadrų rotacija, bet naujasis asmuo nereaguos į pokyčių reikalavimą, gatvės žmonės gali nuspręsti, kad jų negirdi. Ir padarys išvadą, kad reikia būti garsesniems.
Galima kiek nori aiškinti protestuotojams, kad kadrinė politika decibelais nevaldoma. Kad karinis profesionalumas nepriklauso nuo viešumo. Kad karo metu reikalinga hierarchija ir vienvaldiškumas. Tačiau tie argumentai žlunga, kai pasirodo, jog pagrindinis kadrinių pokyčių taikinys yra visuomenės optimizmas.
Nuskambės keistai, bet vienas iš tų pačių rinkimų tikslų – perkrauti viltis šalyje. Valdžios rotacija leidžia nunulinti (iš naujo nustatyti) visuomenės nusivylimo ir depresijos odometrą. Fedorovo paskyrimas buvo vienas iš tokių nunulinimų – ir prezidentas neleido jam pakankamai ilgai išbūti pareigose, kad sukauptų tose pareigose neišvengiamą reputacijos negatyvą. Žmonės protestuoja ne tiek dėl jo, kiek dėl savęs. Ir dėl svajonės apie ateitį, kuri pradžioj jiems buvo padovanota, o paskui pirma laiko bandyta atimti.
Beprasmiška bandyti paneigti mitą argumentais. Jį galima paneigti tik kitu mitu. Ir mes atsidūrėme situacijoje, kai buvęs gynybos ministras tapo lūkesčių centru. Kad laikas dirba jums, o ne prieš jus. Kad „rytoj“ bus geriau nei „šiandien“. Prezidento kadrinis sprendimas netikėtai pavertė Zelenskį iš arbitro konflikto šalimi. Jei anksčiau buvo jis ir visi kiti, tai dabar, naujos tvarkos rėmuose yra Fedorovas ir visi kiti, įskaitant prezidentą.
Galbūt esame „ilgo valdymo problemos“ liudininkai. Kai dėl būtinybės dairinėtis į rinkimus nebuvimo politikas praranda laiko dvasios pojūtį. Norite išsiųsti premjerę pasiuntine JAV, pakeisti gynybos ministrą vidaus reikalų ministru ir išlaikyti vyriausiąjį vadą. Betgi atleista premjerė atsisako vykti pasiuntine, atleistas vidaus reikalų ministras atsisako tapti gynybos ministru, o atleistas gynybos ministras tampa pagrindiniu favoritu gatvės, kuri dabar reikalauja išsiųsti į pensiją vyriausiąjį vadą.
Pastaruosius dvejus metus mūsų šalis gyvena naujos socialinės sutarties situacijoje. Dėl invazijos rinkimai tampa neįmanomi, o karo meto konsensuso pagrindu įmanomos papildomos prezidento ir parlamento kadencijos. Visuomenė sutinka laikyti politikus teisėtais, o valdžia privalo tenkinti visuomenės reikalavimus dėl savo sprendimų teisingumo ir pagrįstumo. Praėjusių metų liepą bandymas sutrikdyti šią pusiausvyrą išvedė žmones į gatves su kartoniniais plakatais, priminusiais valdžiai apie „raudonas linijas“ kovos su korupcija klausimuose. Po metų visuomenė brėžia naują raudoną liniją jau gynybos klausimuose. Jei kas manė, kad karas sutrikdys grįžtamąjį ryšį tarp gatvės ir kabinetų, tai jie suklydo.
Jei mūsų šalis laimės, visa tai taps mūsų pergalės scenarijumi. Ir atvirkščiai.