Rugpjūčio 14-osios rytą rusijos-Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj „Radio NV“ eteryje kalbėjo apie sprogimus rusijoje, smūgius Ust-Lugos uostui, bepiločių ataką okupuotoje Jenakyjevėje Donecko regione ir Saki aerodromo valdymo bokšto sunaikinimą Kryme.
Vedėja – Tetiana Ivanska.
Sveiki visi ir šlovė Ukrainai. Jūs klausotės „Radio NV“. Ačiū visiems, kurie pradeda šią informacinę dieną kartu su mumis, mūsų informacinį rytą. Turime apie daug ką pakalbėti. Šios nakties rezultatai yra ryškūs ir gana karšti. Galite matyti jau degantį prekybos centrą „Galaktika“ laikinai okupuotoje Jenakyjevėje. Komplekso plotas yra apie 8 000 m². Be to, taip pat pranešama apie ataką Ust-Lugos uoste Leningrado srityje, o taip pat sprogimus šiąnakt Balaklavos ŠEC rajone laikinai okupuotame Kryme. Po to Sevastopolyje užgeso šviesos. Apie visa tai pakalbėsime. Na, ir taip pat apie situaciją fronte. Taip pat šiandien pakalbėsime apie Ukrainos prezidento pareiškimus dėl taikos derybų. Vėlgi, pabaigoje atkreipsime dėmesį į tai, ką jie kalba pelkėse, kaip keičiasi ar nesikeičia jų retorika. Žinoma, taip pat paminėsime ir Trumpą.
Jau užmezgėme ryšį su Evgenu Dykyj, rusijos–Ukrainos karo veteranu buvusiu bataliono „Aidar“ kuopos vadu, Nacionalinio Antarktidos mokslo centro direktoriumi.
Pone Evgenai, džiaugiuosi galėdama jus pasveikinti. Šlovė Ukrainai!
– Didvyriams šlovė. Labą rytą!
– Pone Evgenai, šiandien daug kas degė, bet suprantame, kad to nepakanka. Reikia, kad degtų visa teritorija, bet vis tik degė. Ir visa tai tik dėka mūsų Ukrainos gynybos pajėgų, kurioms reikia padėti. Turime gyventi su ta mintimi ir suprasti, kad turime atsilaikyti dar vieną dieną ir padėti savo kariuomenei, kad nerizikuotume tapti okupantų kariuomenės dalimi. Taip pat noriu pakalbėti apie tuos apšaudymus ir tą šventą ugnį.
O šiandien, matote, rytą pradedam tokiomis geromis naujienomis. O vakar gynybos pajėgos taip pat atakavo, tiksliau – trečiadienį, atakavo rusiškųjų grobikų karinius objektus laikinai okupuotoje Ukrainos Krymo teritorijoje. Ten pataikyta į Saki aerodromo valdymo bokštą. Be to, Černomorsko rajone buvo pataikyta į retransliatorių, skirtą valdyti atakos bepiločius „Geranj“,„Gerber“. Tai tiek.
Ar tai visi smūgiai laikinai okupuotoms teritorijoms, kad mūsų nepultų? Taip, nes žinom, kad buvo teiginių, jog jei neturime kuo numušti balistikos, tai turime smogti ten, iš kur ji atskrenda, vadinasi. Taip pat turime daryti viską, kas įmanoma, jog į mus skristų mažiau dronų. Ir tie smūgiai – ar tai dėl to, kad mūsų technologijos patobulėjo, ar dėl to, kad jau maksimaliai išvedėme iš rikiuotės jų elektroninės kovos priemones ir oro gynybą?
– Ir viena, ir kita. Žinote, jūs skaitote suvestinę ir aš jaučiu, jog, tiesą sakant, man sunku komentuoti tokius dalykus. Taigi, ir tai puiku, nes sunku komentuot dėl to, jog tai tapo rutina.
Išties, tai virsta panašiu į tai, kaip kasdien komentuoti šiandienos orą. Ir aš sakau, ir tai nuostabu, kad mes išgyvenome iki to. Tiesiog turime pagalvoti, švelniai tariant, ką pakeisime rytinėse naujienose. Štai tokia išsami apžvalga, kas kur degė, o kas ten dėjosi, nes toje vietoje pradžioj kažkas dega, o paskui jau rūksta jų socialiniuose tinkluose. Taigi. Betgi žinot, netgi nuobodoka viską sekti. Netgi darosi gaila mūsų gynėjų, nes tai nepalengvina jiems kasdienio darbo, bet jie jau daro tai taip tobulai, kad mums tie rezultatai darosi rutina. Tai tikrai vyksta, na, štai taip.
Ar pamenate, kaip viskas prasidėjo? Dieve, mes rusijoje į kažką pataikėme!
– Taip.
– Po to viskas prasidėjo, Dieve, ir mes pataikėme į kažką kažkur toli, toli, giliai rusijoje, ir dabar tikrai prasideda rytas! Taigi.
O kur mes šįryt smogėme? Velniai griebtų vėlgi keletas „Wildberries“, vėl keletas naftos terminalų ar naftos perdirbimo gamyklų. Na, bent jau yra aerodromas. Ar apskritai jaučiate, kaip mumyse keičiasi šis suvokimas?
– Pone Evgenai, Net neįsivaizduojate, kaip sunku kiekvieną kartą galvoti: „Ką šį kartą paklausti?“, nes, na, visi, na, tai tiesa, tai maloni rutina, maloni deganti rutina rusijoje.
–Taip. Ir šia prasme, beje, verta prisiminti, kad mūsų laukia galbūt sunkiausia šio karo žiema, labai tikėtina, kad, atsižvelgiant į visus tuos niuansus, jog kol kas rusai vis dar turi raketų, o mes kol kas neturime priešraketinių ginklų. Todėl labai verta prisiminti, kad nesvarbu, kokia sunki bus ši žiema, ji bus pirmoji simetriška žiema. Tai bus pirmoji žiema, kai jie pilnai patirs visą spektrą, kokį mespatyrėme per ankstesnes tris žiemas. Taigi.
Ir kaip sakoma, va tada ir pamatysime, kas kokį nenugalimumo rezervą turi, kieno motyvacija stipresnė. Tai labai verta prisiminti, nes mūsuose, žinot, kai tau skauda ir sunku, visada kyla pagunda susitelkti į tai ir per šią prizmę pradėti matyti pasaulį.
Tačiau verta prisiminti, kad taip, mums bus sunku, bet pirmą kartą bus sunku ne tik mums. Anksčiau taip nebuvo, anksčiau tik mes turėjome ištverti, o jie gyveno sau, o dabar nebe. Tiesiog gyvenimas rusijoje baigėsi.
Beje, apie tai, kaip jie užsiplieskia po to, kai kažkas dega, – vienas komentaras mane išties paveikė. Matot, nuolat peržiūriu daugybę jų turinio ir paprastai niekas manęs nebešokiruoja – nors kai kas, ko gero, ir priverčia nusišypsoti. Tačiau šįkart kažkas užkabino, kai vienas iš tų „z-etnikų“ piktinasi savo valdžios bejėgiškumu. Jis lieja pyktį dėl oro gynybos – tiksliau, dėl to, kad nėra jokio skirtumo, ar ji yra, ar jos nėra; iš esmės ji bevertė. Tačiau tame pasipiktinimo sraute vienas sakinys ypač patraukė mano dėmesį: „Va, taikos metu žūsta rusijos žmonės.“
Jie būtent tokie ir yra. Jiems faktas, kad jų šalis jau penkerius metus kariauja, prilygsta taikos metui – nes tą karą jie kariauja svetimoje teritorijoje.
Tai išties įdomus niuansas. Tai reiškia, kad jų sąmonėje okupuotos teritorijos niekada iš tikrųjų netapo jiems savomis. Jie puikiai supranta, kad visą tą laiką kariavo mūsų teritorijoje – Ukrainoje. Ir visgi patiems maskoliams tai taikos metas. Ir va dabar pagaliau tas taikos metas baigėsi, ir va dabar jie patiria šoką.
Beje Ust-Luga šiuo požiūriu, ko gero, yra kur kas svarbesnė už mūsų okupuotą Krymą. Nors okupuotame Kryme, nuo kurio šiandien pradėjome, – t. y. jūs klausėte, ar mūsų technologijos pranašesnės, ar mes paprasčiausiai tiesiog ten viską išdaužėme, – pasiekėme ir viena, ir kita. Va dangus virš Krymo jau toks atviras, jog netgi neišmanau, ar jie dar bandys ten atvežinėti galingesnes oro gynybos sistemas. O galbūt jie pagaliau irgi pripažino tai, ką mes jau seniai žinome, kad oro gynybos priemones į Krymą atvežamos sunaikinimui. Į Krymą oro gynybos sistemos atvyksta būtent utilizavimui.
Na, žinot, beveik galiu įsivaizduoti (suprantu, kad iš tikrųjų viskas vyksta ne taip) kaip sėdi tie rusijos oro gynybos sistemų vadai ir traukia burtus, kam kitam teks vykti į Krymą. Tai tarsi savotiška rusiška ruletė husarų stiliumi.
Visgi, juokas juokais, bet faktas tas, kad rusijos oro gynybos sistemos Kryme neišgyvena. Ten tokia milžiniška Černobajevka jų oro gynybos sistemoms. Ko tiksliai nežinau – ir pasistengsiu tai išsiaiškinti iki kito susitikimo eteryje, – tai ar jie vis dar ir toliau papildo tuos pajėgumus, ar tiesiog susitaikė su esama padėtimi ir pripažino realybę? Tai vienintelė man likusi intriga. Taigi, faktas tas, kad mes kontroliuojame oro erdvę virš pusiasalio, kaip sakoma jų internete, „šiek tiek daugiau, nei visiškai“.
Šiuo požiūriu įdomus Ust-Lugos pavyzdys. Mat Juodojoje jūroje iš esmės vyksta absoliučiai simetriškas sekinimo karas. Mes faktiškai blokavome jų Juodosios jūros uostus, taip pat ir Azovo jūros, kaip kad išėjimą iš Rostovo. Jie, deja, blokavo mūsų Juodosios jūros uostus. Faktiškai komercinė laivyba beveik nevyksta. Labai mažai kas ryžtasi rizikuoti ir gabenti krovinius tuo pažeidžiamu koridoriumi. Visgi iki šiol skirtumas buvo toks, kad mes kaip jūrų koridoriumi naudojamės tik Juodąja jūra, o jie turi Juodąją ir Baltijos jūras bei dar šiaurinį koridorių iš Murmansko. Tiesa, šiaurinis koridorius daugiausia, jei ne vien tik, naudojamas šventajam angliavandeniliui gabenti.
– Taigi.
– Paprastai standartinių komercinių krovinių jie ten negabendavo, nors techniškai tokia galimybė taip pat yra. Tad susidarė tam tikra asimetrija: jie blokavo mūsų priėjimą prie Juodosios jūros, o mes – jų, tačiau jie turėjo dvi alternatyvas. Na, panašu, kad dabar viena alternatyva mažiau. Mes kuo toliau, tuo daugiau nusitaikome į jų išėjimą į Baltijos jūrą. Manau, kad vienoje iš artimiausių laidų – dar šią vasarą – aptarsime, kaip jiems buvo visiškai atkirstas ir Baltijos koridorius. Žinoma, šiaurinį maršrutą pasiekti daug sunkiau, bet ir juo naudotis taip pat kur kas sudėtingiau. Jis tikrai visiškai nepakeis Juodosios jūros ir Baltijos maršrutų. Taigi.
Va taip išrodo karas iki išsekimo, kai jį kariauja jau abi pusės. Ir, žinoma, būtina nepamiršti, kad šiame kare iki išsekimo turime vieną didžiulį pranašumą – tokį, kurį derėtų vertinti ir kurio kartais neįvertiname. Išties, jei tai būtų lygių jėgų karas, na, mums būtų labai sunku; tačiau esant dabartinei padėčiai – ir trumpam atidėjus į šalį mūsų norus turėti daugiau ginklų, kitokių ginkluotės sistemų – būtent finansiniu požiūriu turime užnugarį.
Finansine prasme visa mūsų ekonomika ir valstybės biudžetas šiuo metu remiasi ne vien mūsų pačių ekonomine veikla ar iš mūsų surenkamais mokesčiais, bet visų pirma Europos mokesčių mokėtojų mokesčiais. Ir būtent tai yra veiksnys, kuriam rusai, bent jau kol kas, negali nieko priešpastatyti. Jie bando tai sutrikdyti įvairiomis priemonėmis, tačiau kol kas nesėkmingai. Tai ir yra tikroji garantija, kad šiame kare – konkrečiai šiame ekonominiame kare iki išsekimo – pasižymime kur kas didesniu atsparumu.
Mat, ačiū Dievui, mes gauname papildomų išteklių, o rusija, – kuri iš esmės yra daug turtingesnė, tačiau tokios paramos negauna, – ji išsilaiko vien iš to, ką pati gali uždirbti ir parduoti. Būtent todėl šiame kare iki išsekimo mes turime pranašumą.
– Na, taip, bet matau ir, manau, jūs tai pastebite. Na, betgi vakar Italijoje įvyko sprogimas gamykloje, kurioje buvo gaminami šaudmenys. Vokietijoje matėme nepilotuojamą orlaivį su sprogmenimis šalia lėktuvo, pakrauto ginklais Ukrainai. Matome įvairias diversijas. Taigi, suprantame, kad mūsų priešas žiūri kur…
– Taip, atsiprašau, pertrauksiu. Tose naujienose nauja tik tai, kad jie galiausiai nusitaikė ir į vadinamųjų „senųjų Vakarų“ šalis. O Lenkijoje, Baltijos šalyse ir ypač Bulgarijoje tai jau yra nutikę ne kartą. Bulgarijoje būta jau ne vieno sprogimo, taip pat bandymas, – nors iš esmės ir nesėkmingas, tačiau visgi reikšmingas, – nunuodyti svarbų ginklų gamintoją. Taip, tą žmogų pavyko išgelbėti, tačiau jį reikėjo gelbėti.
Skirtumas tik tas, kad rusija žengia toliau – na, anksčiau ji spekuliavo idėja, jog tai – jos įtakos sfera. Ir, deja, Vakarų šalys išties tai panašiai ir traktavo. Žinoma, tai kažkokioje Bulgarijoje – ten labai senos KGB tradicijos. Ten jie žudė disidentus dar 8-ajame dešimtmetyje. Na va, vėl grįžta prie senų įpročių. O va dabar tai jau Vokietijoje ir Italijoje. Ir tai jau tiesioginis iššūkis senųjų Vakarų valstybių vyriausybėms ir specialiosioms tarnyboms. Na, pamatysim, ar jos pakels tą purviną rusišką pirštinę, ir kaip nors tinkamai atsakys.
– Kalbant apie tai, kam toliau turėtume ruoštis, K-2 brigados vadas Veresas davė išsamius interviu „Ukrainskai pravdai“. Ir, beje, beklausinėdamas apie sausumos koridorius, žurnalistas taip pat pasiteiravo, ar galėtume jį atkirsti. Veresas atsakė: „Taip, bet kol kas nežinąs, kodėl to nedarome.“ Stebėsime situaciją. Galbūt tada, kai rusijoje daugiau degs…
– O apie kokį koridorių čia kalbama? Atleiskit.
– Apie sausumos koridorių į mūsų laikinai okupuotas teritorijas, daugiausia Krymą.
– Ne taip, mes jį atkirtome. Pala, pala, pala, pala. Jei jūs apie vadinamąją „novorosijos“ trasą, tai ji atkirsta. O jei jūs apie Krymo tiltą, tai visai kita istorija. Jis daugiausia naudojamas, kad okupantai išsinešdintų iš pusiasalio. Ir dabar mums tai naudinga. Mums reikia, kad kuo daugiau jų išvažiuotų.
– Gerai, žinoma. Tai paminėjau turėdama omenyje tą interviu, ir kad mes taip pat aptarėme, kad dega laikinai okupuotose teritorijose ir tai, ar rusijai apskritai verta ten dislokuoti oro gynybos sistemas – net ir labai galingas. Be to, tame pačiame interviu Veresas pažymėjo, kad nukritus lapams rusijos nuostoliai išaugs pusantro karto, nes medžiams numetus lapus ir stojus žiemai rusų grobikų nuostoliai fronte išaugs.
Betgi nuolat girdime apie jų mobilizaciją, kaip putinas ruošiasi atsivežti Šiaurės Korėjos karius ir netgi verbuoja studentus, net neklausiu, ar jie nori, ar nenori. Kaip pakomentuotumėte tą situaciją? Ar turime galimybę sunaikinti dar daugiau rusų?
– Ne. Šiuo klausimu tikrai nesiginčyčiau su Veresu. Šioje srityje, atleiskit, jis yra praktikas; jis kalba apie tai, ką jis pats ir jo kariai daro. Žinoma, jiems geriau matyti. Ne. Be to, panašiai viskas klostėsi ir ankstesniais metais. Nors yra viena nedidelė išlyga: bus trumpas pereinamasis laikotarpis, kai tam tikru atžvilgiu padėtis kažkiek pagerės. Taip nutinka per rudenines liūtis, nes tokiu oru FPV dronai skraido prasčiau. Taigi. Ir, tiesą sakant, ne kiekvienas modelis skrenda.
Tačiau apskritai, žinoma, atsižvelgiant į tai, kaip šiuo metu puola rusai, vienintelė jiems likusi taktika yra ta, kurią vadinu „tarakonų taktika“. Tai yra, mažomis, vos vieno, dviejų ar trijų karių grupėmis bando šliauždami prasiskverbti ir infiltruotis. Kaip jos tai daro? Na per žalumą jos ir šliaužia, per sąžėlynus, kur yra tikimybė, kad nebus pastebėtos iš oro. Štai kodėl pėstininkams, ypač tiems, kuriems reikia kažkur nujudėti, lapijos nebuvimas visada buvo kritinė problema.
Priminsiu, kad dar Vietnamo karo metu (o tai buvo seniai) amerikiečiai įvykdė labai sunkų ekologinį nusikaltimą. Jie purškė džiungles defoliantais, kad lapai nukristų. Ir tada jie galėjo pamatyti tuos „Vietkongo“ partizanus. Šiuo požiūriu gamta nesikeičia.Lapų lajos veikia kaip maskuotė; ir atvirkščiai – be lapų viskas tampa atvira. Čia kalbu akivaizdžius dalykus.
Tačiau kalbant apie mobilizaciją šiame kontekste, tiesiog privalau pacituoti savo mėgstamą Girkiną. Maždaug prieš mėnesį jis gana aiškiai parašė, kad priešo, tai yra mūsiškių ir konkrečiai brigados vado Vereso pajėgų, techninis pranašumas pasiekė tokį lygį, jog net ir milijono prastai parengtų mobilizuotųjų metimas į frontą baigtųsi tik gausiomis netektimis, nepasiekiant jokios karinės pažangos. Citatos pabaiga.
Čia tikrai nėra nei ką atimti, nei ką bepridurti – viskas pasakyta taikliai. Šiuo klausimu visiškai pritariu Girkinui. Tai nėra tokia situacija, kai rusus galėtų tiesiog išgelbėti didžiulė „patrankų mėsos“ krūva. Taigi.
– Taip, man įdomu…
– Ji tik pratęstų agoniją. Tačiau perlaužti kovos eigą niekaip neįstengtų.
– Aha. Įdomu, jei Girkinas išgirstų šitą laidą ir sužinotų, kad yra jūsų favoritas, kaip jis reaguotų į tokią informaciją, sėdėdamas rusijos ikiteisminio sulaikymo izoliatoriuje? Išties įdomu.
Mums beliko penkios minutės. Norėčiau, kad dar kai ką paaiškintumėte. Vakar buvo paskelbta, kad 425-asis atskirasis šturmo pulkas „Skelia“ pereina į Ukrainos nacionalinės gvardijos „Azov“ korpuso operatyvinį pavaldumą. Svarbiausia čia tai, kad „Skelia“ nebus integruotas į patį „Azov“ darinį; kalbama būtent apie operatyvinį korpuso vadovavimą. Ar galėtumėte paaiškinti civiliams suprantama kalba, ką tai reiškia, kodėl šis patikslinimas svarbus ir kaip vertinate šią naujieną?
– Na, į šią naujieną žvelgiu kažkaip taip, jog naujajam vyriausiajam vadui Drapatyj iš pirmtako atiteko tokia paveldėta problema. Niekam ne paslaptis – ir mes visi puikiai žinome, – kad keli šturmo pulkai (konkrečiai „Askel“, 225-asis ir „Arėj“) faktiškai buvo vyriausiojo vado rezervas.
Tai buvo tie daliniai, kuriuos ankstesnysis vyriausiasis vadas pasitelkdavo „skylėms užkamšyti“, vaizdžiai tariant, kad ir kur jos beatsirastų fronto linijoje. Ir kad ir ką apie šiuos dalinius bekalbėtume, privalome nepamiršti, jog jie tas spragas užkamšydavo itin veiksmingai – taip, kaip niekas kitas to nedarė. Kaip jau minėjau, jie išties buvo vyriausiojo vado rezervas „gaisrams gesinti“. Ir jie tuos gaisrus gesindavo labai, labai veiksmingai.
Tačiau mainais jiems buvo suteikta visiška veiksmų laisvė. Jiems buvo panaikinti praktiškai visi Ukrainos ginkluotųjų pajėgų įstatymuose ir statutuose nustatyti apribojimai – taip pat ir elgesio su personalu srityje. Kartu jiems faktiškai buvo suteikta visiška laisvė rinktis karius (iš esmės nepaisant nustatytų taisyklių), su sąlyga, kad jie pasieks reikiamus rezultatus: gesins gaisrus ir užkamšys spragas.
Kitaip tariant, tai išties labai skaudi, sudėtinga ir nevienareikšmiška istorija. Be to, kaip dažnai nutinka, privalome nepamiršti, kad iš pradžių tų šturmo pulkų nariai buvo tokie patys paprasti civiliai kaip mes. Visi jie buvo savanoriai, kurie pirmąją plataus masto karo dieną patraukė į Charkivo aplinkkelį, kad pasitiktų pirmąsias rusijos taktines grupes.
Taigi, tai buvo civiliai, patys palikę įprastą gyvenimą, paėmę į rankas ginklus – tuo metu dar neturėdami jokio teisinio statuso – ir jau pirmąją dieną stoję į mūšį. Jie kovoja be pertraukos jau penktus metus, tačiau per tą laiką patyrė labai sudėtingą transformaciją, kuri apėmė masinį kalinių antplūdį į šiuos pulkus – ir tai buvo daroma būtent taip, kaip, anot manęs (apie tai šaukiau visose laidose), griežtai nebuvo galima daryti. Kovoti norintiems kaliniams tai turėtų būti leidžiama, tačiau juos būtina paskirstyti po vieną į reguliariosios kariuomenės dalinius, kad jie perimtų statutinį gyvenimo būdą. O juos iš karto didelėmis grupėmis „įliedavo“ į vieną padalinį, ir tapdavo priešingai – jie iš „zonos“ atnešdavo ten savo „zekines“ taisykles. Taigi.
Vyko labai ilga sudėtinga evoliucija – nuo absoliučiai didvyriškų savanorių kovotojų Charkivo aplinkkelyje iki tos istorijos, kurią atskleidė „Babel“ žurnalistai apie visiškai pasibaisėtiną elgesį su naujokais ir taip toliau.
Ir va dabar šis palikimas atiteko Drapatyj, ir jam tenka visa tai sutvarkyti. Viena vertus, jis privalo sustabdyti tuos esamus piktnaudžiavimus. Jis turi užtikrinti – laimei, jam pačiam nereikia atlikti tyrimo, nes tai yra Karo teisėtvarkos tarnybos darbas, – kad tyrimas ir teismo procesas vyktų be trukdžių. Tačiau kartu, pripažinkim, karas niekur nedingo. Jam taip pat reikia gesinti gaisrus, kamšyti spragas fronte ir, na, realiai išnaudoti šių pulkų kovinį potencialą.
Ir va dabar jis ieško būdo, kaip išspręsti tuos išties tarpusavyje nesuderinamus sudėtingus uždavinius. Nes viena vertus, idealiu atveju šie pulkai turėtų būti tiesiog visiškai išformuoti ir iš esmės pertvarkyti. Kita vertus, kol jie būtų išformuojami, kas atliktų vyriausiojo vado rezervo funkciją? Be to, padėtis fronte tikrai nepalengvėjo.
Manau, kad šiuo metu ieškoma kompromiso – siekiama išvengti visiško išformavimo, tačiau kartu pertvarkyti šiuos dalinius. Šiame kontekste pavaldumas „Azovui“ yra logiškas žingsnis, tačiau racionaliausia būtų visiškai integruoti į „Azovo“ korpusą, o ne vien nustatyti operatyvinį pavaldumą. Taip. Pažiūrėkime, kaip įvykiai klostysis toliau.
– Na, gal tada suprasime logiką, kodėl yra taip, o ne kitaip.
Pone Evgenai, dėkoju, kad dalyvavote mūsų transliacijoje. Primenu, kad su mumis buvo Evgen Dykyj, rusijos–Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas ir Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius. Ačiū.
O ir ačiū visiems, kurie prisijungė prie mūsų transliacijos. Matau jūsų komentarus, kad rusija išties toliau mus žudo. Ir jūs sakote, kad mes nekalbame apie mūsų nuostolius. Mes, žinoma, sakome tai, ką sakome, ir, žinoma, matome tai ir, deja, suprantame, kodėl taip yra. Nes turime tokį kaimyną, kuris pradėjo karą prieš mus. Taip pat matome civilių traukinių apšaudymą. Ir vėlgi, šiandien Kramatorske yra žuvusių ir sužeistų.
Mes matome viską. Todėl kviečiu jus padėti Ukrainos gynybos pajėgoms.
Parengė LL, redagavo VK.