Rugpjūčio 31-osios rytą „Radio NV“ eteryje rusijos-Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj kalbėjo apie nuolat kaukiančias pavojaus sirenas ir kremliaus pareiškimus, jog pradedamas naikinti Ukrainos energetikos sektorius; apie maksvą, kuri pripažino, kad nebeturi ko prarasti, tai yra arba viskas, arba nieko; prie ko ukrainiečiams vertėtų priprasti, nes paskutinė kremliaus viltis – morališkai palaužti Ukrainos visuomenę, suvaryti ją į rūsius ir vykdyti psichologinę kampaniją Holodomor-2; taip pat apie būtinybę smogti rusų aerodromams ir oro uostams, kas būtų teisinga.
1 skyrius. Įžanga
– Rugpjūčio 31-oji, paskutinė vasaros diena. Sveikiname visus, kurie dabar klauso „Radio NV“ bangų, ir žiūri YouTube bendruomenėje. Esu Pavlo Novikovas. Pradedame rytinę „Radio NV“ transliaciją. […]. Beje „Radio NV“ YouTube bendruomenėje galima dalyvauti rytiniame balsavime. Jis taip pat vyksta radio.nv.ua svetainėje.
Šiandien klausimas toks: rusijos federacijos gynybos ministerija pareiškė apie rengimąsi masiškai atakuoti energetikos objektus Ukrainoje. Va, apie rengimąsi kalbu lyg ir absoliučiai sąmoningai, nes, jei gerai atsimenu, nuo 2022-ųjų Ukrainos energetikos objektai buvo atakuoti ne vieną kartą. Taigi, jūsų požiūriu, kodėl jie apie tai paskelbė, jei iš tiesų net nenustojo atakuoti Ukrainos energetikos sektoriaus? Siūlome tris variantus – tai sena prognozė, tiesiog jie ką tik perėjo į kitą etapą. Antras variantas – jie bando surasti ir sustabdyti mūsų vykdomą rusijos naftos perdirbimo gamyklų naikinimą. Na ir trečias variantas – kremlius skendi degtinėje ir demencijoje, todėl jie tiesiog pamiršo, ką jau padarė, ir dabar vėl daro tokius pareiškimus. Balsuokite radio.nv.ua svetainėje ir YouTube bendruomenėje.
Kaip visada, pradedame transliaciją nuo karo situacijos analizės. Ir štai ką Ukrainos Ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas praneša apie vakar okupantų patirtus nuostolius. Minus 1600 personalo. To jau seniai nebuvo. 5 tankai, 7 šarvuotos kovinės mašinos, 50 artilerijos sistemų, 3 oro gynybos sistemos, 467 automobiliai ir autocisternos. Ir, pavyzdžiui, 2055 operaciniai-taktiniai bepiločiai. Tai dar ne viskas apie bepiločius. Žinoma, mes dar apie tai pakalbėsime.
2 skyrius. rusijos federacijos gynybos ministerijos pareiškimas dėl smūgių energetikos sektoriui
Na, dabar mes užmezgėme ryšį su rusijos-Ukrainos karo veteranu, buvusiu bataliono „Aidar“ kuopos vadu, dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktoriumi Evgenu Dykyj.
Pone Evgenai, sveiki eteryje. Šlovė Ukrainai!
– Didvyriams šlovė! Ir nepaisant visų mūsų priešų pastangų, labą rytą. Sveiki pone Pavlo.
– Klausykit, toks, žinot, juodas humoras, paprastai padedantis išgyventi. Mano draugas, netgi sakyčiau geras draugas Tymofijus Zladkin, dabar tarnaujantis Ukrainos gynybos pajėgose, o su juo susipažinau kaip su savanoriu, taigi, vakar jis perfrazavo tokį, žinot, seną Lvivo anekdotą. Mažo berniuko klausia: „Ar jau seniai lyja?“ O jis atsako „Aš nežinau. Man tik penkeri“. Taigi, šiuo atveju, kiek laiko tęsiasi oro pavojus?
– Neblogai, neblogai. Labai gerai, pone Pavlo. O taip. Beje, ar leisite man dalyvauti jūsų apklausoje?
– Taigi nuo to ir pradėkime. Oro pavojaus sirenos nebuvo išjungtos bent jau nuo trečiadienio. Ir dabar gyvename kaip, na, kaip tas berniukas sename Lvivo anekdote, Nes, na, kiek laiko jau kaukia tos sirenos? Na, maždaug nuo trečiadienio. Taip parašė Zlatkin.
Ir tie rusijos agresijos ministerijos pažadai, apie tai, kad jie ruošia masinius smūgius energetikos objektams. Be to, žinot, pridurčiau – socialiniuose tinkluose ėmė sklisti visokie gąsdinimai, esą visi šią žiemą mirsime iš bado. Nors labai abejoju, ar čia apskritai įmanoma numirt iš bado. Ir kaip jūs tai matote? Kodėl rusai vėl pradėjo apie tai kalbėti?
– O praleiskite žodį „vėl“. Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį, pone Pavlo, į vieną įdomią detalę. Na, jūs visiškai teisus: nuo 2022-ųjų jie sistemingai naikina mūsų energetikos infrastruktūrą. Na ir pastarąsias dvi žiemas būtent tai ir buvo pagrindinis jų – ir raketų, ir dronų – atakų taikinys. Tai yra, jie turėjo visą, sakykim, kruopščiai apgalvotą planą sunaikinti mūsų energetikos infrastruktūrą.
Betgi jie to niekada viešai nepareiškė. Jie niekada neteigė, kad mūsų energetikos sektorius yra jų taikinys, kad jie išsikėlė tikslą panardinti civilius gyventojus į šaltį ir tamsą. Tai buvo visiškai akivaizdu iš to, ką jie darė, bet jie to nepripažino. Jie vis dar viešai bandė apsimesti, kad tai, galima sakyti, yra karo kaštai, kad jie atseit kovoja su kariniais taikiniais, bet kažkur ten dėl kažkokių priežasčių jie reguliariai pakeliui susiduria su mūsų šiluminėmis elektrinėmis ir, atseit, mūsų kreivarankė oro gynyba tyčia numuša jų dronus ant šiluminių elektrinių.
3 skyrius. rusija viešai pripažįsta karo nusikaltimus
Na, ir jie viešai tai pareiškė.
Iš tiesų, jei neklystu, galiu klysti, bet man atrodo, kad tai jų pirmasis oficialus pareiškimas. Ne karo korespondentai, ne propagandistai, o gynybos ministerijos oficialūs asmenys viešai pripažįsta esantys karo nusikaltėliai.
Primenu, kad pagal karo įstatymus civilinė infrastruktūra gali netyčia nukentėti karo metu, tačiau tyčinis civilinės infrastruktūros naikinimas, iškeliamas būtent kaip kovinė užduotis šalies ginkluotosioms pajėgoms, paprastai vadinamas karo nusikaltimu. Todėl jie absoliučiai viešai prisipažįsta dėl savo karo nusikaltimo, kuris iš tiesų tęsis jau – na, jau penktą žiemą iš eilės. Tačiau tai pirmas kartas, kai jie viešai grasina tai padaryti.
Todėl čia išties yra daug. Pirmiausia jie mano, kad neturi ko prarasti. Arba viskas, arba nieko, arba jie laimi šį karą, arba jiems vis tiek teks atsakyti už savo nusikaltimus. Tai kodėl jau visko nepripažinus visiškai ramiai, ciniškai?
– Vadinasi, jei jau yra dvi –trys, sekundę, jei jau yra trys bausmės iki gyvos galvos, tai ketvirtoji ar aštuonioliktoji jau nesiskaito. Ar tokia logika?
– Būtent taip ir yra. Ir logika tokia, kad dabar, kaip tame senajame sovietiniame filme: „Arba aš ją nuvedu į ZAKS-ą [civilinės metrikacijos skyrių], arba ji mane nuves pas prokurorą.“ Išties jie visiškai neslepia, kad arba jie laimės šį karą, arba jie visi turės sėdėti kalėjime. Tai esminis šio pareiškimo aspektas. Tai klausimas, ar yra kokių nors derybų su jais perspektyvų, paremtų kompromisų idėja. Žmonės puikiai supranta, kad arba jie žygiuoja parade Kyjive, arba jiems geriausiu atveju visi eina į Hagą, o tiksliau – į „Baltąją gulbę“ [kolonija Solikamske nuteistiesiems iki gyvos galvos]. Tai viena iš to, kas vyksta, pusių.
Antrasis momentas tiesiogiai susijęs su nuolatiniais oro pavojaus aliarmais, prie ko mums neabejotinai teks priprasti. Nereikia būti pranašu, kad suprastum, kad tiek šiandien, tiek ir rytoj oro pavojaus aliarmai užims didelę dienos dalį. Ypač rytoj – Žinių dieną. Vaikai turi eiti į mokyklą; mano dukra turi keliauti į koledžą, ir tėvų tikralaikio susirašinėjimo grupėje kalbama tik apie tai. Ar Žinių diena iš viso įvyks, ar visiems teks iškart pereiti prie nuotolinio mokymosi? Štai kokia situacija.
4 skyrius. Nuolatinių aliarmų taktika: naujoji rusijos strategija
Taigi, kas iš tikrųjų vyksta? Ėgi vyksta bandymas mus palaužti psichologiškai.
Palikime nuošalyje tai, kas dedasi vladimiro vladimirovičiaus galvoje – pripažįstu, kad savo mintyse jis galbūt vis dar jaučiasi laimintis; tam yra tam tikrų požymių.
Visgi karinė vadovybė gyvena arčiau žemės. Jie puikiai supranta, kad fronte atsidūrė visiškoje aklavietėje ir perspektyvos niūrios. Jie faktiškai pripažįsta, kad nebepajėgūs palaužti Ukrainos ginkluotųjų pajėgų. Tad dabar jie griebiasi paskutinės vilties. Jie mąsto taip: „Negalime palaužti ginkluotųjų pajėgų, bet yra užnugaris – o šalis gi demokratinė, ir tas užnugaris moka išeiti į gatves su kartoniniais plakatais, reikalauti savo teisių ir taip toliau. Taigi, užspauskim psichologiškai tą užnugarį tiek, kad tas užnugaris išeitų į gatves ir pradėtų reikalautų kapituliacijos.“
Ir tai realiai jų paskutinis svarbus strateginis išskaičiavimas – neskaitant, ko gero, branduolinio varianto. Kolkas palikime branduolinį variantą nuošalyje (žodis „kolkas“ čia pavartotas sąmoningai, tačiau šiuo metu jį atidedame į šalį). Tačiau, be branduolinio varianto, jie iš tiesų išsisėmė; jų arsenale nieko daugiau nebeliko.
Žinote, aukšto lygio geopolitikos srityje yra vienas mėgėjas skaičiuoti svetimas kortas, kieno rankose kokios kortos, o kieno ne. Tad, vartojant to asmens terminologiją: jiems liko viena paskutinė, dar nepanaudota korta. Būtent pabandyti psichologiškai palaužti civilius gyventojus. Ne ginkluotąsias pajėgas ar fronto liniją.
Jie laiko mus paskutine tikra viltimi, ir žodis „paskutinė“ čia yra esminis. Į mus jie deda paskutines viltis. Kaip bebūtų paradoksalu, pone Pavlo, ar mes netapsime ta silpnąja grandimi, kurios jie taip ilgai ieškojo, bet niekaip negalėjo rasti? Tai ir yra pagrindinis jų vilties švietalas šį rudenį ir žiemą.
Beje, jie supranta, kad jų perspektyva laike yra gan trumpa, nes iki pavasario jų kariuomenė galutinai praras kovinį pajėgumą. Tad jiems būtina mus palaužti būtent šiuo laikotarpiu ir priversti mus pačius reikalauti kapituliacijos. Būtent toks yra nuolatinių oro pavojaus aliarmų tikslas.
Beje, ar pastebėjote, kaip jie dabar atskrenda? Taigi jie…
– Beje, tai labai įdomi taktika. Jie siunčia juos po du – tris – keturis vienetus, bet tokiu intervalu – kas 15 minučių, kad tarp oro antskrydžių aliarmų būtų 3 – 5 minučių pertrauka. Ir vėl, ir vėl, ir vėl.
– Būtent taip, pone Pavlo. Kur čia tas savitumas?
Anksčiau jie kasdien siųsdavo vis daugiau aparatų, nei kad ankstesnę dieną. Dabar netgi atvirkščiai, nes dėl mūsų veiksmų tie skaičiai netgi mažėja. Mes smogiame jų sandėliams – įskaitant vietas, kur laikoma pagaminta produkcija, – ir trikdome tiekimo grandines. Todėl jie pradėjo gaminti šiek tiek mažiau dronų nei anksčiau. Ne žymiai, bet vis dėlto mažiau. Ir esam matę kur kas daugiau aparatų, per vieną parą atskriejusių link Kyjivo, nei dabar.
Tiesa, tuomet jie paleisdavo juos didžiulėmis salvėmis, nes tikslas buvo perkrauti mūsų oro gynybos sistemas, kad bent dalis dronų prasiveržtų. Idėja, grubiai tariant, buvo tokia: jei vienu metu skrenda 200 dronų, tai bent 20 smogs į taikinį.
Dabar istorija kitokia. Šiuo metu jie vienu metu paleidžia daugiausia 20, dažnai vos du – tris – keturis – penkis. Taigi jie puikiai supranta, kad tie iki taikinių nenuskris, kad bus numušti. Kai atskrenda tik tokiais kiekiais, perėmimo rodiklis siekia 100 procentų.
Visgi jiems nereikia pasiekti taikinius. Dabar jų užduotis – nepertraukiamas aliarmas visomis šio žodžio prasmėmis. Tai reiškia ne tik realias oro pavojaus sirenas, kurios trikdo mūsų kasdienybę, pavyzdžiui, neleidžia deramai dirbti ar metro pervažiuoti iš kairiojo į dešinįjį [Dniepro] krantą, ir gena mus į rūsius. Tai reiškia ir psichologinį aliarmą neleidžiant bent trumpam atsikvėpti nuo tos psichologinės įtampos.
5 skyrius. Psichologinis atsparumas kaip strateginis išteklius
Žinote, tai, na, visiškai nauja karo kol išsekins pusė.
Kai rusai pradėjo ilgą karą iki resursų išsekimo, jie buvo įsitikinę, kad neabejotinai turi daugiau išteklių, todėl tokiame kare iki išsekimo jie neišvengiamai triumfuos. Tačiau viskas susiklostė kitaip.
Paaiškėjo, kad kare iki išsekimo – tiek karinių, tiek ekonominių išteklių požiūriu – jie iš tikrųjų yra silpnesnioji pusė. Ir dabar jie pralaimi šį karą iki išsekimo. Jie jį pralaiminėja su kiekviena degančia naftos perdirbimo gamykla. Jie jį vis labiau pralaimi, dėl kiekvieno degančio „Wildberries“ sandėlio.
O dabar jie bando užčiuopti paskutinį išteklių, kur tikisi, jog to ištekliaus turi daugiau Tai psichologinio atsparumo išteklius. Ir dabar mūsų psichologinį atsparumą reikia vertinti absoliučiai lygiai taip pat, kaip ir raketų bei kitų šaudmenų atsargas, gaminamų dronų skaičių ar kuro bei maisto išteklius.
Beje, gandai apie badą – na, tai net nejuokinga. Vienintelis būdas realiai sukelti badą Ukrainoje, – tai tik okupuotoje teritorijoje. Badą Ukrainoje pavyko sukelti tik tada, kai ją pirmiausia okupavo raudonoji armija, o paskui atėjo NKVD ir iš visų viską atėmė, ir tik tada Ukrainoje kilo badas. Tad tos kalbos apie badą, tiesą sakant, tėra siaubo pasakos visiškai nemąstantiems.
Tačiau svarbiausia tai, kad šiame karo etape mūsų psichikos sveikata ir psichologinis atsparumas tapo tokiu pat gyvybiškai svarbiu strateginiu ištekliu, kaip raketos ar kuras. Ir būtent to ištekliaus mums turi užtekti.
rusai tikisi, kad jis išseks; tai apgalvota, itin gerai organizuota strategija – naujas jų taikomas karo veiksmų metodas. Atsimušę į sieną fronte ir supratę, kad ten nieko nepasieks, jie dabar vykdo apskaičiuotą strategiją, kuria siekiama būtent išsekinti užnugario psichologinį atsparumą. Ir tik nuo mūsų priklauso, ar jų vertinimas dėl šio ištekliaus pasitvirtins, ar ne.
Ir galiausiai – grįžtant prie jų ministerijos pareiškimo dėl mūsų energetikos sektoriaus – čia reikia įvertinti dar vieną aspektą.
6 skyrius. kremliaus vidaus auditorija: propaganda „vatnikams“
Kodėl jie išvis taip atskleidžia karo nusikaltėlius? Nes turi ir savo vidinę auditoriją. Jei ankstesnėmis žiemomis kentėjo tik mūsų energetika, tik mes žinojome, kas yra elektros tiekimo nutraukimai, ilgalaikis šaltis bei tamsa, – tai dabar jiems akivaizdu, kad šią žiemą tas pat laukia ir jų. rusai jau pradeda įsivaizduoti, kaip atrodys elektros tiekimo nutraukimai jiems patiems.
Mes kol kas treniruojamės – žiema dar prieš akis, mes tą procesą dar deriname. Ir jiems reikia kaip nors nuraminti savo „luošialektoratą“. Jiems būtina. Faktas tas, kad jie nepajėgūs apsaugoti savo energetikos ir savo gyventojų.
Beje, klimatas ten šiek tiek kitoks nei pas mus. Tai reiškia, kad žiema ten bus įdomesnė.
Jie supranta, kad neįstengia apsaugoti savo šiluminių elektrinių, neįstengia apsaugoti naftos perdirbimo gamyklų. Bus tamsu ir šalta ne tik Ukrainoje. Ir dėl to neįgalumo jie bando nuraminti savo „luošialektoratą“ tuo, kad „apsaugoti negalime, betgi bent jau atkeršysime.“
Jų „luošialektoratui“ visiškai normaliai skamba tai, kad būtent jie pirmieji mus užpuolė ir kad jie jau penktus metus iš eilės mus išvis naikina, o ypač mūsų energetiką. Tačiau kai galiausiai jiems patiems pradėjo atskridinėti „atsakas“, „luošialektorata“ reaguoja taip: „o už tai privalome atkeršyti.“ Kitaip sakant mus tai galima naikinti, o už ką juos?
Štai kodėl tas pareiškimas apima tris skirtingus elementus. Tai yra ir pripažinimas to, jog jie yra situacijoje, apibrėžiamoje kaip būti ar nebūti, ir tai labai, tiksliai nusako bet kokių derybų su šiuo režimu perspektyvą. Tai ir bandymas palaužti mus psichologiškai, ir kartu, kad ir kiek menkai, sustiprinti išties labai silpną savo „luošialektoratą“ psichologinį atsparumą ir nukreipti jų emocijas nuo dabartinio sąmyšio – „kodėl nesugeba mūsų apginti? Na, jei jau apginti neįstengia, tai bent atkeršys“. Tokia yra tikroji, daugialypė prasmė to paprasto, vieno sakinio rusijos gynybos ministerijos pareiškimo.
– Išdrįsiu trumpai pakomentuoti. Tai ne mano paties išgalvota mintis – tai man savo laiku paaiškino labai protingi žmonės iš žvalgybos, – kokią deprivaciją patiria į nelaisvę patekęs žmogus. Na, ir kaip faktiškai veikė rusijos specialiosios tarnybos. Netgi tos istorijos, kad tardymai visada vykdavo naktį, ne visada atitinka tikrovę, nes buvo siekiama žmogų visiškai sutrikdyti, kad jis visiškai nebesusigaudytų. Na, užuolaidos visad užtrauktos, nuolat tamsu, visada kokia nors lemputė plieskia tiesiai į akis, ką dažnai matome iliustracijose ar filmuose. Tačiau tikslas buvo įvaryti belaisvį ar belaisvę į absoliučios deprivacijos būseną, kai nebesugebi atskirti dienos nuo nakties ar nuspėti, kas laukia toliau, ir kai visiškai prarandi laiko bei erdvės pojūtį.
Iš esmės tos nesibaigiančios trumpos atakos, o tiksliau salvės po du – tris – penkis reaktyvinius „šachedus“ – yra būtent bandymas pritaikyti tą, atleiskit, KGB‘istinę taktiką, naudotą prieš tuos, kuriuos siekta palaužti. O dabar pažvelkime į tai kitu kampu…
– Tikrai taip. Taip, būtent taip ir yra. Jūs visiškai teisus. Tai – mėginimas sukelti mums didžiulę, kolektyvinę deprivacijos būseną. Ir tame kontekste turime nepamiršti kelių esminių dalykų.
Pirmiausia – retkarčiais sau priminti, kad visas nuovargis, kurį jautėme per šias (kiek jų jau praėjo?) tris nepertraukiamų oro pavojaus aliarmų paras, nublanksta prieš nuovargį, kurį fronto linijoje per vieną vienintelę valandą patiria mūsų gynėjai ir gynėjos.
Per tas tris dienas mes tiek neišvargome, kiek jie išvargsta vos per pusvalandį. O jie juk laikosi. Net patys rusai pripažino, kad nepajėgia jų palaužti, todėl ir nukreipė dėmesį į mus. Taigi verta tai sau priminti.
Taip pat turime suvokti (apie tai jau kalbėjome balistikos kontekste), betgi dabar, kai patiriame tas konkrečias dronų atakas, kurių tikslas – tiesiog mus išsekinti (tai vadinama priešo išvarginimu siekiant jį palaužti), – kad išties tapome 1945-ųjų londoniečiais. Esame lygiai tokie patys, kaip tie londoniečiai, kasdien patirdavę FAU raketų smūgius, kasdien slėpdavęsi metro, tarp griuvėsių, ir žinoję, kad jų kariuomenė puola ir artėja prie Berlyno. Va privalome nuolat turėti omenyje, kad šiuo metu esame būtent tokioje pat situacijoje, kaip Londonas 1945-ųjų žiemą ir pavasarį.
– Beje, Ivanas Kyryčevskis – nuolatinis mūsų laidų dalyvis, 413-ojo bepiločių sistemų pajėgų pulko karys ir karinis ekspertas, besispecializuojantis būtent šioje srityje, – visai neseniai atkreipė dėmesį į įdomų dalyką. Jei liepą buvo 100 reaktyvinių bepiločių, o rugpjūtį – 2 500 reaktyvinių bepiločių, vadinasi, dabar esame, kaip čia pasakius, tokiame skausmo pakantumo lygyje, netgi viršijančiame Didžiosios Britanijos lygį.
Tada per devynis mėnesius vokiečiai į Didžiąją Britaniją paleido apie 8 000 FAU-1 raketų, o į mus vos per du mėnesius jau atskriejo apie 4 000 – ir, žinoma, mažai tikėtina, kad rugsėjį tas skaičius sumažės. Tad iš esmės laikomės taip pat tvirtai, kaip ir londoniečiai.
7 skyrius. Smūgiai rusijos aerodromams ir oro gynybai
– Beje, neminėkime kitų skaičių. Laimei, civilių aukų skaičius per šias rusijos raketų ir dronų atakas kol kas yra daug mažesnis nei anuomet Londone. Tai taip pat verta prisiminti. Turiu omenyje, kad iš tikrųjų mūsų padėtis toli gražu nėra pati blogiausia, lyginant su kitais pasaulyje. Ką jie faktiškai gali padaryti šiuo metu?
Taip, jie gali gerokai apsunkinti mūsų kasdienybę – ir tiek. Turime nepamiršti: kad kaip anų laikų FAU smūgiai Londonui neturėjo jokios įtakos Berlyno mūšiui ar sąjungininkų veržimuisi Normandijoje, taip ir dabar visiškai tokia pat istorija.
Iš visų pastaruoju metu surengtų smūgių tik tas, kurio metu buvo pataikyta į sandėlį, iš tiesų paveikė karo eigą. Visa kita – atsiprašau už prancūzišką išsireiškimą – tėra, sakykim taip, ******* bandymai mums įgelti. Nieko daugiau.
– Ir nieko daugiau. Tad pereikim prie to, kaip Ukraina ruošia placdarmus tolesnėms operacijoms rusijos gilumoje.
Neseniai Bepiločių sistemų pajėgos pranešė apie smūgius Jeisko ir Milerovo aerodromams. Pasak Roberto Brovdi, pagrindinis praėjusios nakties atakos taikiniu tapo modulis – kompleksas DRL-27 – aerodromo stebėjimo radiolokacinė sistema, kuri ne tik aptinka oro taikinius, bet ir yra neatsiejama oro eismo valdymo sistemos dalis. Be to, yra ir kitų elementų – konkrečiai, penki skirtingi oro gynybos sistemų komponentai dviejuose rusijos aerodromuose. Be to, praėjusi savaitė charakterizuojama dar ir strateginės aviacijos lėktuvu ir, berods, trimis mažesniais lėktuvais – t. y. naikintuvais. Mano nuomone, tai yra kaip tik „lesimo po grūdelį“ atvejis iš mūsų pusės – laipsniškas procesas, kuriuo siekiama sudaryti sąlygas smogti didesniu atstumu.
– Tikrai taip. Tai laipsniškas, tvarkingas dangaus atvėrimas, kaip sakoma.
8 skyrius. Ar verta atakuoti rusijos federacijos civilinės aviacijos infrastruktūrą
Betgi kol kas su kariniais aerodromais elgiamės labai mandagiai. Pasinaudodamas tuo, jog nesu oficialus asmuo, žinoma, tik privatus, noriu pasakyti, kad mane šiuo metu erzina tai, jog rusai vis dar naudojasi civiline aviacija. Taip, ten reguliariai skelbiamas planas „Kavior“, tačiau jie vis tiek kol kas dar kažkur skrenda iš namų, o mes – ne. Neskelbdamas jokių oficialių pareiškimų, tikrai svarstyčiau, ar neatėjo laikas atstatyti šiokią tokią simetriją ir šiuo klausimu.
Taigi, kad ir Vnukovo, Domodedovo bei visur kitur – iš tikrųjų jų infrastruktūra yra labai primityvi, nors ir milžiniška, be to – itin pažeidžiama. Kol kas jos neliečiame, nes esame civilizuoti.
Tačiau, žinot, kovojant su tokiu priešu, kuris viešai pripažįsta, jog naikina mūsų civilinę infrastruktūrą, būtų galima, neskelbiant jokių viešų pareiškimų, tiesiog imti ir tą infrastruktūrą panaikinti. Ir manau, kad tai būtų visiškai teisinga; be to, tai padėtų paprastiems rusams suprasti, kad karas paliečia ir juos.
– Labai ačiū, kad prisijungėte prie eterio. Taip, šiek tiek palaužyti, pavyzdžiui, valdymo bokštus aerodromuose. Na, tai įdomi idėja.
Primenu, kad su mumis susisiekė rusijos-Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius Evgen Dykyj.
Parengė LL, redagavo VK.