Pelnas ar atsparumas? Kas svarbiau strateginėse valstybės įmonėse?
Arūnas Degutis
Nepriklausomybės Akto signataras,
LKKSS VAS valdybos narys
Lietuva gyvena šalia valstybės, kuri jau ketvirtus metus kariauja didžiausią karą Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo. Kalbame apie visuotinę gynybą, kritinės infrastruktūros apsaugą, pasirengimą diversijoms, kibernetinėms atakoms ir galimai karinei agresijai.
Tačiau verta užduoti nepatogų klausimą: ar mūsų strateginių valstybės valdomų įmonių (VVĮ) valdymo modelis iš tiesų skatina ruoštis tokiai realybei?
Energetika, geležinkeliai, uostai, oro transportas, ryšiai ir kita kritinė infrastruktūra karo atveju tampa nebe paprastu verslu. Nuo jų veikimo priklauso kariuomenės mobilumas, valstybės institucijų funkcionavimas, gyventojų aprūpinimas, ryšiai, logistika ir galiausiai – valstybės gebėjimas priešintis.
Tačiau taikos metu šioms įmonėms galioja visiškai kitokia logika.
Valstybė tikisi pelno ir dividendų. Privatūs, tarp jų ir smulkieji, akcininkai tikisi investicijų grąžos. Įmonių valdybos vertina finansinius rezultatus. Vadovų atlygio kintamoji dalis ir premijos taip pat gali priklausyti nuo pasiektų veiklos rezultatų.
Ir čia atsiranda fundamentalus interesų konfliktas.
Įsivaizduokime, kad strateginė įmonė turi 50 mln. eurų.
Ji gali investuoti juos į papildomą fizinę objektų apsaugą, rezervinius valdymo centrus, dubliuojamus ryšius, generatorius, kuro ir atsarginių dalių rezervus, alternatyvias tiekimo grandines, kibernetinį saugumą, darbuotojų pasirengimą bei gebėjimą veikti karo sąlygomis.
Arba didelę šių pinigų dalį gali palikti pelne ir išmokėti dividendais.
Pirmasis sprendimas taikos metu gali pabloginti finansinius rodiklius. Antrasis – juos pagerinti.
Dar blogiau – investicijos į atsparumą dažnai niekada neatsiperka tradicine verslo prasme. Atsarginis valdymo centras, kuris dešimt metų nebuvo panaudotas, finansininko lentelėje gali atrodyti kaip išlaidos. Karo metu jis gali būti neįkainojamas.
Todėl klausimas nėra, ar mūsų VVĮ vadovai geri ar blogi. Problema yra pati paskatų sistema.
Vadovas nori gerų rezultatų. Valdyba – įvykdytų KPI (key performance indicator – pagrindinis veiklos rodiklis) Akcininkas – grąžos. Valstybė kaip akcininkė – dividendų į biudžetą.
O kas šioje sistemoje atstovauja valstybės interesui pirmąją karo dieną?
Negalime tikėtis, kad rinkos mechanizmas pats sukurs Lietuvai reikalingą nacionalinio atsparumo lygį. Lygiai taip pat negalime tikėtis, kad įmonės vadovas savo iniciatyva sumažins pelną dešimtimis milijonų eurų investuodamas į pajėgumus, kurių nauda paaiškės tik Rusijai pradėjus diversijas ar karinę agresiją.
Tai turi būti ne vadovo pasirinkimas. Tai turi būti valstybės nustatyta pareiga.
Strateginėms įmonėms reikėtų nustatyti konkrečius ir patikrinamus karo meto atsparumo standartus: kiek laiko jos privalo funkcionuoti be išorinio elektros tiekimo, kokius turi turėti alternatyvius ryšius ir valdymo centrus, kokios turi būti kuro ir kritinių atsarginių dalių atsargos, kaip greitai atkuriamos pažeistos sistemos, kaip užtikrinamas kritinių darbuotojų rezervas ir kaip visa tai tikrinama realiomis pratybomis.
Ir tik įvykdžius šiuos reikalavimus turėtų prasidėti diskusija apie dividendus.
Principas galėtų būti labai paprastas:
PELNAS → BŪTINOS INVESTICIJOS → STRATEGINIO ATSPARUMO REZERVAS → DIVIDENDAI.
Ne atvirkščiai.
Lygiai taip pat reikėtų peržiūrėti strateginių VVĮ vadovų ir valdybų jau minėtą KPI. Jeigu neįvykdyti valstybės nustatyti atsparumo reikalavimai, puikūs finansiniai rezultatai neturėtų būti pakankamas pagrindas premijoms.
Nes įmonė gali būti puikiai optimizuota taikos ekonomikai ir kartu visiškai nepasirengusi karo ekonomikai.
Šiandien daug kalbame apie milijardus kariuomenei. Tai būtina. Tačiau moderniame kare neužtenka tankų ir brigadų. Jeigu neveikia energetika, ryšiai, geležinkeliai, uostai ir logistika, labai greitai pradeda strigti ir pati gynybos sistema.
Todėl verta valstybės mastu atlikti dar vieną auditą – ne finansinį, o strateginio atsparumo auditą.
Kiek mūsų nacionaliniam saugumui svarbios įmonės turėtų investuoti, kad galėtų realiai funkcionuoti Rusijos karinės agresijos sąlygomis?
Kiek jos investuoja šiandien?
Ir svarbiausia – ar valstybė, reikalaudama pelno, dividendų ir gerų finansinių rodiklių, pati neskatina taupyti savo pačios saugumo sąskaita?
Karui neprasidėjus, atsparumas atrodo kaip išlaidos.
Karui prasidėjus, paaiškėja, kad tai buvo viena svarbiausių valstybės investicijų.