Spalio 2-osios rytą „Radio NV“ eteryje rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj kalbėjo, kada rusai pajus Ukrainos balistinių raketų atsakomųjų smūgių poveikį, kodėl amerikiečiai iš visų jėgų priešinosi jų ATACMS raketų perdavimui Ukrainai, ko vertas ukrainietiškas tų raketų analogas FP-7 ir kokias užduotis jis gali įvykdyti; kada pasirodys pirmoji FP-9 raketa ir kada prasidės jos serijinė gamyba; apie trilypę rusiškųjų okupantų kampaniją prieš Kyjivą, kokio tikslo jie siekia ir kodėl neabejoja sėkme; apie ką iš tikrųjų buvo dar viena diktatoriaus putino kalba; kodėl bet kokios kalbos apie taikos derybas tėra laiko gaišinimas; o taip pat apie padėtį fronte, laukiamą rusų „patrankų mėsos“ antplūdį ir kuo į tai Ukraina galėtų atsakyti. Laidą vedė Tetjana Ivanska.
1 skyrius. Įvadas
– Sveiki visi, žmonės, ir šlovė Ukrainai. Pradedame mūsų informacinę dieną, informacinį penktadienį. Turime daug ką aptarti. Matome, kad rusai be perstojo mus atakuoja dronais. Ir lekia balistika, lekia sklendžiančios bombos į vairius miestus. Sostinėje matom, kad jie nusitaikę pliekia į vieną ir tą patį tiltą. Ir kai kurie kariniai apžvalgininkai rašo, kad to ir buvo galima tikėtis. Visgi labai norime pamatyti atsakomųjų veiksmų. Trumpai apžvelgsiu eismo sostinės tiltais situaciją.
2 skyrius. Kyjivo tiltų situacija
Galbūt kažkas dabar kaip tik įstrigęs automobilyje. Pietinis tiltas visiškai uždarytas abiem kryptimis. Eismas iš kairiojo kranto į dešinįjį per Metro tiltą iš dalies apribotas – palikta tik viena eismo juosta. Patono tiltu eismas iš dešiniojo kranto į kairįjį visiškai sustabdytas. Atidžiai stebime situaciją.
3 skyrius. putinas Valdajuje
Kai sostinė skendi spūstyse, kai rusijos dronai atakuoja Ukrainos sostinę ir žudo ukrainiečius, tas kremliaus pelėsis iš Valdajaus vėl dar kartą pradeda grasinti visam pasauliui branduoliniu karu. Ir žinot, kai vakar žiūrėjau jo kalbą (gailėtis manęs nereikia, toks jau darbas), tikrai norėjosi suprasti, ar ta senoji geroji Europa ir tas pats Donaldas Trumpas išvis suvokia, kas vyksta. Baisu, kad jam leidžiama kalbėti tokius dalykus – ir ne pirmą kartą. Tačiau prisiminkime, kad turime jėgą – mūsų Ukrainos ginkluotąsias pajėgas.
Prie mūsų jungiasi Evgenas Dykyj, rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas ir Nacionalinio Antarktidos mokslo centro direktorius.
Pone Evgenai, džiaugiuosi galėdama Jus pasveikinti. Šlovė Ukrainai!
– Didvyriams šlovė! Ir, nepaisant visko, labą rytą!
– Labą rytą, nepaisant visko. Taip, rytas tikrai geras, nes mes jį turime. Ir mums jis prasideda nuo žodžių „labą rytą“ – būtent nuo šios frazės.
Pone Evgenai, pakalbėkime apie tai, kada tos naktys ir rytai taps labai nemalonūs ir rusijai. Mūsų svetainėje radio.nv.ua vyksta apklausa: teiraujamės apie pirmąjį kovinį mūsų balistinės raketos panaudojimą ir prašome pasidalyti prognozėmis šiuo klausimu. Norėčiau apie tai paklausti ir jūsų.
4 skyrius. Balistinė raketa FP-7
Vakar prezidentas paskelbė apie pirmąjį mūsų balistinės raketos panaudojimą. Buvo parodytas jos paleidimo vaizdo įrašas. Jis nurodė, kad tai buvo pirmasis ukrainietiškos taktinės balistinės raketos FP-7 panaudojimas ir dėkoja už pasiektą rezultatą. Toliau – gamybos etapas. Tikimės turėti savų raketų, atitinkančių anksčiau skelbtas charakteristikas: 200 arba 250 km veikimo nuotolį ir 150 kg kovinę galvutę. Kyla klausimas: ką tai pakeis – be paties fakto, kad turime savo pačių pasigamintų balistinių raketų? Kaip greitai galime padidinti gamybos apimtis? Kokius taikinius jomis galime atakuoti ir, svarbiausia, kur iš tikrųjų nuskrido ta pirmoji FP-7, parodyta vaizdo įraše?
– Na, kur tiksliai buvo paleista pirmoji raketa, tiesą sakant, tai nėra svarbiausia. Ponia Tetjana, iš tiesų nesvarbu, ant ko konkrečiai ji buvo išbandyta. Visiškai akivaizdu, kad ji buvo panaudota prieš maskolius – ir, be abejo, prieš maskolius kažkur pafrontėje, nes tai visgi taktinė raketa. E-250. Na, galbūt vėliau atsiras ir versija, kurios veikimo nuotolis sieks 300 kilometrų, bet tai nesvarbu.
Faktas tas, kad atsakymus į visus klausimus turime jau seniai. Tai panašu į situaciją su amerikietiškomis ATACMS raketomis – prisimenate, kiek ilgai kovojome, kad jas apskritai gautume?
– Aha.
– Kaip ilgai jie nenorėjo mums jų duoti. Kategoriškai nenorėjo. Apsiribodavo tiktai raketomis HIMARS-ams, kurių veikimo nuotolis vos 70–80 km. Tačiau 300 km nuotolio? Duoti ukrainiečiams raketą, skriejančią 300 km? Tai būtų buvęs tokio masto eskalacijos žingsnis, kad būtų įjungti visi įmanomi pavojaus signalai dėl eskalacijos. Vis dėlto galiausiai būtent rusija – savo įžūliu elgesiu ir visišku atsisakymu priimti bet kokius kompromisus ar apribojimus – privertė JAV administraciją pagaliau perduoti mums tas ATACMS raketas. Nors tai buvo daroma dozuotai „kas valandą po arbatinį šaukštelį“.
Jos pasižymėjo labai panašiomis techninėmis charakteristikomis: veikimo nuotoliu iki 300 km, panašiu „matymu“ ir taip toliau. Iš esmės tai, ką dabar sukūrė „Fire Point“, yra , sakykim, gerokai pigesnė ir supaprastinta ATACMS versija. O kai tada pagaliau pradėjome gauti ATACMS, tai iškart turėjo labai didelį poveikį.
Dabar tai ne maksvai, ne naftos perdirbimo gamykloms – dabar tai frontui. Visgi, kadangi mums sunku užnugaryje – nes karo poveikį jaučiame čia pat, namuose, – dažnai koncentruojamės į panašią veiklą rusijos užnugaryje.
Ir taip kartais pamirštame, kad karo baigtis pirmiausia sprendžiama fronte. Būtent ten mums reikia tokios priemonės – tokios, kuri garantuotai įveiktų bet kokią oro gynybos sistemą, turint omenyje, kad rusai fiziškai neturi priemonių balistinėms raketoms perimti. Mums reikia ginklo, galinčio garantuotai smogti bent 200 kilometrų spinduliu.
O 150 kg kovinė galvutė yra išties solidus „garantinis paketas“. Gebėjimas patikimai sunaikinti vadavietes, ryšių mazgus ir sandėlius 200 km spinduliu – tai labai reikšmingas pajėgumas. Va ATACMS raketas stačiai skaičiavome ant pirštų – kiekviena jų buvo griežtai apskaityta, – tačiau net ir jos tuo metu padarė didelę įtaką rusijos aviacijai, priversdamos visas oro bazes persikelti už 300 kilometrų spindulio ribos. Iki šiol toje 300 km zonoje aviacijos nėra – jie tiesiog nerizikuoja jos į tenaikos grąžinti.
Tačiau 300 ir 200 kilometrų zonoje yra daugybė dronų paleidimo vietų – tarpinių dronų sandėlių ir paleidimo aikštelių. Tiesą sakant, 200 kilometrų zona apima visas vietas, kuriose veikia „Iskander“ paleidimo įrenginiai. Būtent jų mums ir nepavykdavo sumedžioti pasitelkus dronus, nes dronai skrenda lėtai: kol dronas pasiekia taikinį, „Iskander“ paleidimo įrenginys jau būna susipakavęs ir pasitraukęs.
Tačiau dabar turime priemonę, kuri skrenda greičiau, nei paleidimo įrenginys spėja pasišalinti iš tos vietos. Beje, manau, kad „Iskander“ paleidimo įrenginių medžioklė gali tapti pagrindine šių naujųjų mūsų raketų užduotimi – arba viena iš jų. Va, ką mes turime. Tiesa, tai ne FP-9; FP-9 mes vis dar laukiame.
Priminsiu, kad FP-9 iš esmės yra tas pat, kas ir FP-7, tačiau veikimo nuotolis 850 km ir gerokai didesnė kovinė galvutė – kiek pamenu, berods 400 kg. Kitaip tariant, FP-9 tai jau garantuotos „šakės“ maksvos „baltaakmenės“ bet kuriai gamyklai, į kokią benuskristų.
Betgi FP-9 mes jau laukiame. Sakykim taip, paskelbta, kad bus paleista iki rudens pabaigos. Visgi, ar tai iš tikrųjų įvyks iki to laiko, ar netgi žiemą, dar pamatysime.
Šiaip ar taip, norėčiau atkreipti dėmesį į vieną dalyką: ATACMS kūrimas užtruko apie 15 metų. „Iskander“- ių, tų kurie lekia į mus, jų kūrimas truko ne tik 20 metų; jie yra nenutrūkstamos 40 metų trukusios sovietinių raketų technologijų evoliucijos rezultatas.
„Fire Point“ suspėjo per dvejus metus. Tai – visiškai precedento neturintis atvejis pasauliniu mastu. Ir ar tai įvyko mėnesiu anksčiau, ar vėliau – na, tikrai nėra pagrindo skųstis ar menkinti to pasiekimo. Bet kuriuo atveju tai – fantastiškas laimėjimas.
5 skyrius. Masinė raketų gamyba
Kalbant apie jūsų klausimą dėl masinės gamybos perspektyvų – o tai iš tiesų yra pagrindinis „Fire Point“ pranašumas – kodėl būtent ši kompanija tapo tokia lydere tolimųjų smūgių rinkoje? Taip yra todėl, kad jie nuo pat pradžių nesiekia sukurti itin pažangaus, kosmoso technologijų lygio gaminio. Jie iškart projektuoja karo metams skirtą gaminį, kuris būtų kuo paprastesnis ir pigesnis. Jau projektavimo etape jie atsižvelgia į reikalavimą, kad gaminys neprivalo būti tobulas – svarbiausia, kad jį būtų galima lengvai masiškai gaminti konvejeriu.
Tai būtent toks požiūris, koks reikalingas karui, kurį kariaujame. Čia kalbame ne apie chirurginius smūgius, tai ne toks karas, nors tam tikra prasme tai maksimaliai atpigintų aukštųjų technologijų karas. Tai filosofija, kurios nuo pat pradžių laikėsi „Fire Point“. Ji įkūnyta ir FP-1, ir būtent „Flamingo“. Na, o dabar matome, kad pagal tą pačią filosofiją pagaminta ir mūsų pirmoji balistika.
– Aha. Kalbant apie tą balistinę raketą – tą, apie kurią buvo pranešta ir kurios vaizdo įrašą matėme Ukrainos prezidento puslapyje; žinot, jis skelbia tokius vaizdo įrašus.
6 skyrius. Atakos prieš Kyjivą: rusijos taikinys
Prieš Ukrainos sostinę rengiami tiksliniai smūgiai būtent reaktyviniais dronais. Žinoma, norėtųsi sunaikinti jų dronų paleidimo vietas. Tačiau žinome, kad tas dronų paleidimo bazes jie įrengia giliai po žeme. Be to, jos suprojektuotos taip, kad net ir po smūgio dalis objekto gali išlikti veikianti. Tad ar mūsų balistika susitvarkys su jų dronų bazėmis? Ar galėtume, pavyzdžiui, panaudoti prieš jas FP-7? Kita vertus…
– Aš kaip tik jas įvardinau kaip pirmaeilius taikinius.
– Taip. Būtent. Taip. Tačiau nemažai dronų bazių yra pačios teroristinės federacijos teritorijoje – tai yra, tolesniu nei 200–250 km atstumu.
– Ką gi, tiems, kurie toliau, nei 200–250 km, teks palaukti FP-9. Vėlgi – laukti liko nebeilgai. Dar kartą pabrėžiu, ponia Tetjana, suprantu jūsų jausmus. Tikrai suprantu. Tačiau karas – ne jausmų reikalas. Matau, kaip stipriai dabar reaguojate emociškai.
Karas reikalauja racionalumo; tai šaltas, blaivus išskaičiavimas. Tai sprendimų priėmėjai, sėdintys su skaičiuotuvais ir – nepaisant aplinkybių – ramiai atliekantys skaičiavimus. Žinoma, šiek tiek sutirštinu spalvas, tačiau esmė tokia: braižant rodykles žemėlapyje, ranka negali drebėti, tiesa?
FP-7 yra gaminys, sukurtas visų pirma fronto poreikiams tenkinti.
Suprantu, kad įnervinti kyjiviečiai labiausiai norėtų, jog valstybė ir kariuomenė šiuo metu visą dėmesį skirtų būtent sostinės gynybai. Tačiau, nepaisant to, kokia svarbi yra saugi sostinė – juk ir aš čia gyvenu bei viską išgyvenu kartu su jumis, – visgi nepamirštu, kad karo likimas galiausiai sprendžiamas fronte.
Kad jau pradėjau apie tai, gi britams taip ir nepavyko visiškai apsaugoti Londono nuo vokiškųjų raketų „Fau“. Jos krito ant londoniečių galvų iki pat 1945-ųjų gegužės. Vis dėlto karo baigtis sprendėsi kitur – Normandijoje ir Ardėnuose, – kur kariuomenė vykdė puolimą ir žygiavo Berlyno link. Suprantate? O tai, kad tuo pat metu Berlynas apipylė Londoną raketomis – taip, civiliams tai buvo labai nemalonu, tačiau karo eigos tai nepakeitė.
7 skyrius. putinas Valdajuje: išvados
– Pone Evgenai, pakalbėkime būtent apie emocijas – juk į jas rusai ir deda viltis. „The Economist“ jau pranešė, kad rusija pradėjo trilypę atakų prieš Kyjivą kampaniją, apimančią masinį bombardavimą, diversijas ir politinio chaoso kurstymą. Apie tai mes jau pradėjome kalbą. Leidinys remiasi dviem aukšto rango Ukrainos pareigūnais, nors, manyčiau, jais net nebūtina remtis. Pakanka paklausti bet kurio ukrainiečio, ko nori rusai.
Taip pat rašoma, kad mūsų žvalgyba žinojo apie artėjančią rusijos teroro prieš sostinę eskalaciją. O blogiausia dar tik laukia: rusijos pajėgos taikosi į duomenų centrus ir prekybos centrus, kad mes atseit bijotume išeiti iš namų, gyventi savo gyvenimą ar kur nors važiuoti.
Visgi tikslas – ne tik palikti mus be „Instagram“ ar maisto bei sukelti chaosą, padedantį įgyvendinti „rašistų“ užmačias. Panašu, kad jie iš tiesų tiki, jog tai – veiksminga strategija.
Ką šiuo metu turėtų daryti kyjiviečiai? Kur galbūt rusai suklydo skaičiuodami ir į ką jie deda viltis?
– Mes tai jau aptarėme. Niekas nepasikeitė. Beje, vakarykštis reginys iš Valdajaus tai puikiai patvirtino. Žinote, na, tiesą sakant, taip, man taip pat patiko, sakykim, tai, kaip jie tai anonsavo Peskovo lūpomis: „kalba, kurios sulaikęs kvapą laukia visas pasaulis“. Va taip. Ne daugiau ir ne mažiau. Būtent taip ta kalba buvo anonsuota. Na, kalba visiškai aiški. vladimiras vladimirovičius absoliučiai… Ar pamenate Janukovyčiaus rinkimų reklamą – „Nuoseklus“?
– Taip.
– Išties. Na, ko jau ko, o nuoseklumo iš vladimiro vladimirovičiaus neatimsi. Būtent šiuo jam būdingu nuoseklumu jis vakar viską išdėstė taip aiškiai, sudėliojo visus taškus ant „i“, kad, trumpai tariant, pagrindinė jo kalbos Valdajuje mintis yra itin paprasta: šis karas tęsis iki pergalės. Žinoma, mūsų nuomonės skiriasi dėl to, kieno tai bus pergalė. Tačiau esmė ta, kad jis visiškai atmetė bet kokią galimybę karą užbaigti kompromisu. Tiesą sakant, man tai, švelniai tariant, nebuvo jokia staigmena.
Priešingai – tai visiškai tikėtina ir visiškai logiška. Tai dalykas, kurį… na, nesakyčiau, kad visi ukrainiečiai taip jaučia, nes ukrainiečiai – labai skirtingi. Daugelis žmonių griebiasi šio šiaudo, ypač turint omenyje, kad mums tai, deja, nuolat brukama.
Esame tiesiog užverčiami informacija. Va, atleiskit, – šūdu apie įvairius „derybų formatus“. Ir čia ir ten priiminėjame visokius „žentus“, vitkofus ir panašius veikėjus, bevažinėjančius čion su neaiškiomis misijomis. Deja, labai daug informacinių šiukšlių apie tuos derybų formatus.
Gaila, bet ir mūsų sąjungininkai iš esmės klysta nustatydami tikslus: jie vis dar mano, kad pagrindinis uždavinys – priversti rusiją sėsti prie derybų stalo ir daryti kompromisus.
Na, sakykim taip, netgi palieku nuošalyje klausimą, ką apie tai mano mūsų vadovybė. Sunku pasakyti, kokia yra tikroji padėtis arba kas iš mūsų vadovybės iš tikrųjų tikisi būtent tokios įvykių eigos – priversti rašką derėtis ir daryti kompromisus, – o kas tiesiog priverstas, na, sakykim, prieš Vakarų sąjungininkus išlaikyti tam tikrą veidą. Štai taip. Na, štai visiems šiems žmonėms, ir visiems tiems ukrainiečiams, kurie tuo tiki, vladimiras vladimirovičius pateikė labai aiškų ir nedviprasmišką atsakymą.
Jokių kompromisų nebus, jokių nuolaidų nebus. Kokios bebūtų derybos, jie pasirengę derėtis tik dėl visiškos mūsų kapituliacijos. Iš esmės jie nenori leistis į jokias kitokias derybas. Tokius pasiūlymus, kaip grūdų koridoriai ar abipusės paliaubos energetikos srityje jie laiko nenaudingais rusijai.
– Aha.
– Jis taip pat nurodė kai kuriuos terminus. Jis pateikė puikų argumentą, kodėl, jo nuomone, mums reikėjo pasitraukti iš Donbaso. Pasak jo, ukrainiečiai maną, kad galį išlaikyti tuos 11 proc. Donbaso teritorijos dar pusantrų metų. Europiečiai, anot putino, maną, kad jie galį juos išlaikyti dar dvejus metus. Tad jei vis tiek galiausiai ją okupuosime, kam laikytis įsikibus tuos pusantrų ar dvejus metus? Tai, žinoma, puikus argumentas.
Iš tiesų atsakymas labai paprastas. Kam laikytis įsikibus? Nes per tuos pusantrų ar dvejus metus ten kris negyvi dar pora šimtų tūkstančių maskolių. Ir kaip tai paveiks situaciją? Tuo pat metu tęsis visi kiti šio karo aspektai.
Kitaip tariant, tegul jie ir toliau alina savo kariuomenę Donbase dar pusantrų ar dvejus metus. Tuo tarpu mes stiprinsime savo pajėgumus ir dirbsime su pačia rusija. Pamatysime, ar putinas vadovaujasi prielaida, kad rusų liaudis pasirengusi kęsti šį karą neribotą laiką – kad ir kas nutiktų; kad jie verčiau ės žolę ar vaikščios pėsčiomis dėl degalų trūkumo, nei nustos palaikyti karą.
Ką gi, kaip sakoma mano mylimoje Odesoje: pamatysime. Pamatysime, ar diktatorius teisingai vertina savo liaudies gebėjimą visa tai kęsti be pabaigos.
Tačiau tam turime padirbėti. Tam mums reikia FP-9. Tam mums reikia daugiau reaktyvinių dronų. Tiesą sakant, šiuo metu susikoncentravome ties tuo, kad reaktyviniai dronai mums tapo labai rimta problema. Deja, šioje srityje užsižiopsojome. Tad dabar bandome pasivyti. Taigi.
Betgi tuo pačiu ir nepastebime, kad iš tikrųjų tai čia egzistuoja simetrija. rusijos karo korespondentai tiesiog rauda ir skundžiasi dėl mūsų reaktyvinių dronų. Tai, kad tie reaktyviniai dronai šiuo metu ne virš maksvos, yra atskiras klausimas. Rauda būtent karo korespondentai. Šiuo metu mes juos naudojame ten, kur, kartoju, iš tikrųjų sprendžiasi karo likimas.
Mes dabar tais reaktyviniais dronais rusams 200–300 kilometrų pafrontės juostoje gyvenimą pavertėme tikru košmaru. Dabar, pridėję balistinį komponentą, toje 200 kilometrų juostoje turime visą pajėgumų arsenalą – pajėgumų, kuriais anksčiau pasižymėjo tik rusai.
Taigi pilną paketą sudaro patys pigiausi dronai, bet ir lėčiausi – turbosraigtiniai dronai, taip pat brangesni ir greitesni reaktyviniai dronai, sparnuotosios raketos. Na ir iki šiol mums trūko ketvirtojo komponento. Tačiau dabar pasirodo ir balistika.
Va dabar pafrontės zonai turime visą keturių tipų smogiamųjų priemonių rinkinį. Na, tai, su kuo jų oro gynyba iš esmės nepajėgi susidoroti. Iš esmės jų artimasis užnugaris yra niokojamas, deginamas, ir jie dėl to tiesiog ištikti stabo aikčioja.
Suprantu, kad būdamas Valdajuje putinas yra labai nutolęs nuo to, kas vyksta su jo sandėliais bei vadavietėmis pafrontės juostoje. Juk jis skrajoja labai aukštai.
Tačiau mums vertėtų tai prisiminti, nes mes irgi linkę pernelyg daug dėmesio skirti tam, kaip nepatogu tampa gyventi sostinėje. Ir, kaip jau sakiau, pamirštame, kas iš tiesų yra lemiama.
8 skyrius. Partneriai ir grėsmės supratimas
Betgi taip, kitas dalykas, kurio mums išties reikia, kad ta keturių komponentų sistema, sakykim taip, teisingas keturių komponentų rinkinys, įsisavinęs pafrontės juostą, išaugtų ir galėtų veikti didesniu nuotoliu. Jau turime du tolimojo veikimo komponentus: sparnuotąsias raketas ir turbosraigtinius dronus. Tad būtina toliau tobulinti reaktyvinius dronus, būtina tobulinti balistiką.
– Taip. Pone Evgenai, matot, jūs sakote, kad putinas Valdajuje gana atitrūkęs nuo to, kas vyksta fronte. Tačiau aš taip pat žiūrėjau tą kalbą ir supratau, kad mūsų partneriai, ypač Jungtinės Valstijos, yra labai toli nuo tikro supratimo, ką iš tiesų sako putinas. O juk jis jiems aiškiai sako, kad laukia sunkesni laikai; faktiškai jis juos gąsdina, kelia sąlygas, o kartais net prieštarauja pats sau. Tikriausiai pamenate tuos momentus, kai jis sakė: „Na va, mes atėjome ginti Donbaso“ – nors tai tarsi leidžia suprasti, kad mes pirmieji juos užpuolėme, o jie atėjo apsaugoti rusakalbių.
O kalbėdamas apie Xi Jinpingą, jis pasakė: „Dieve, kaip gerai, kad gyvename daugiataučiame pasaulyje ir kiekvienoje šalyje vartojama keletas kalbų.“ Kitaip tariant, jis prieštarauja pats sau. Viena vertus, jis siekia „išgelbėti“ rusakalbius Europoje, tačiau kita vertus – pripažįsta, kad kalbinė įvairovė yra norma.
Visgi apie tai, kaip jis toli nuo fronto, ir apie tai, kaip toli mūsų partneriai yra nuo suvokimo, kokį pavojų kelia putinas, kalbėsime kitose laidos dalyse.
Kalbant apie patį frontą, kaip teigė Nepilotuojamųjų sistemų pajėgų vadas Magjaras Brovdi, jau nuo kito mėnesio tikimasi reikšmingo priešo gyvosios jėgos pagausėjimo.
9 skyrius. rusijos mobilizacija: 300 000
Apie 300 000 gyvosios jėgos vienetų iki 2026 metų pabaigos – konkrečiai spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais. Net neklausiu, ar jis ras tiek „patrankų mėsos“ – na, be abejo, ras. Klausimas tas, ar turėsime pakankamai pajėgumų sustabdyti, arba bent jau perpus sumažinti rusijos į frontą metamas pajėgas.
– Magjaro minimi 300 000 yra susiję su mobilizacijos planais. Tai įdomi detalė. Reikalas tas, kad iki šiol ta mobilizacija neprasidėjo. Mobilizacijos planai guli kiekviename rusijos kariniame komisariate, o realūs skaičiai yra gerokai didesni. 300 000 – tai tik pirmoji banga; bendras planas numato pašaukti 800 000, tačiau planai tiesiog guli stalčiuose, o komandos „fas“ iki šiol nieks neduoda.
Štai kas įdomu. Va tikėjomės tos komandos „fas“ iškart po vadinamųjų Valstybės Dūmos rinkimų. Iki šiol jos nėra, tad, sakykime taip, po mėnesio jie tikrai nepasirodys. Nebent, žinoma, komanda būtų duota rytoj ir būtų visiškai atsisakyta bet kokio mokymo, net ir minimalaus.
Kitaip tariant, jei jie iš karinių komisariatų žmones siųstų tiesiai į frontą, jie ten pasirodytų jau po mėnesio, o visais kitais atvejais – tai po dviejų – keturių mėnesių. Tačiau anksčiau ar vėliau jie tai padarys – kitos išeities neturi.
O atsakant būtent į jūsų klausimą,– ar galime ką nors dėl to padaryti? Na, čia man į galvą ateina… žinot, didžiųjų žmonių citatos. Anksčiau šiandien jau citavome vladimirą vladimirovičių, tačiau dabar pacituosiu vieną iš jo politinių kalinių – Strelkovą-Girkiną.
Jis į tą klausimą atsakė aiškiai ir nedviprasmiškai – čia cituoju jį beveik pažodžiui: „Dabartiniame karo etape priešas turi tokį pranašumą ugnies galia, kad mechaninis „patrankų mėsos“ kiekio padidinimas ne tik neduos jokių karinių laimėjimų, bet ir baigsis vien tik jų sunaikinimu su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis.“
– Tegu taip ir nutinka, pone Evgenai. Nors, deja, mūsų laikas baigėsi. Tik priminsiu visiems, kad galime vieni kitiems palinkėti labo ryto būtent Ukrainos gynybos pajėgų dėka. Tad prašau – remkite mūsų kariuomenę.
Kalbėjomės su Evgenu Dykyj – rusijos ir Ukrainos karo veteranu, buvusiu bataliono „Aidar“ kuopos vadu ir Nacionalinio Antarkties mokslo centro direktoriumi.
Parengė LL, redagavo VK.