LKKSS (ir LKKSS VAS) garbės nario,
rusijos-Ukrainos karo veterano
Evgen Dykyj
spalio 6 d. Facebook sienoje paskelbto rašinio III-oji dalis

 

II-ąją dalį skaitykime čia—>

 

3 dalis. Pagrindas optimizmui 🙂

 

– Beje, visiškai pamiršome apie fronto liniją – o kokia ten padėtis?

Mes taip susitelkėme į priešo smūgius sostinei, kad nustojome žiūrėti ta kryptimi, kur iš tikrųjų sprendžiasi Pergalės likimas (žinoma, su sąlyga, kad mes – užnugaris – tos Pergalės neišduosime ir neiššvaistysime; nors ši pastraipa  apie kitką).

Tuo tarpu padėtis palei sąlyčio liniją mums yra palankiausia – jei ne nuo pat nesėkmingo 2023-ųjų puolimo, tai bent jau nuo Kursko operacijos laikų. Be to, tas pagerėjimas nėra laimingo aplinkybių susiklostymo ar pasiaukojamo didvyriškumo (nors pastarasis išlieka būtinas) rezultatas, o veikiau Gynybos pajėgų nuoseklaus ir sistemingo darbo vaisius; būtent toks sistemingas požiūris ir lemia ateities perspektyvas fronte.

„Skambant Vivaldžio muzikai, Vivaldžio, Vivaldžio, Skambant Vivaldžio muzikai, …“ okupantai stumiami atgal – jau nebe vien taktiniu lygmeniu, nors dar  ne strateginiu, bet jau operatyviniu gyliu.

Svarbu tai, kad prie tų barokinių melodijų kuriama iš principo nauja įvairių kariuomenės rūšių bendradarbiavimo taktika, atiderinama nauja Gynybos pajėgų organizavimo korpusais sistema, vystomos naujos valdymo ir ryšių schemos.

„Varpeliams skambant tyliai“  įvairios naujos technologijos, pavertusios mūsų konfliktą pirmuoju tikruoju XXI a. karu, galiausiai susilieja į vieningą visapusiško „dronų karo“ schemą, o pėstininkai – pagrindiniai praeities, dabarties ir ateities karų veikėjai – pradeda derinti veiksmus su „robotų kariuomene“ eidami mašinų įkandin, o ne tiesdami joms kelią.

„Vivaldžio melodija pergalingai sklinda“ 🙂 – ir dabar, pirmą kartą istorijoje, mūsų puolančių pajėgų patiriami nuostoliai yra visa eile (!) mažesni nei besiginančių okupantų.

Tačiau svarbiausia, kad tai ne atsitiktinė sėkmė, o būtent nauja sistema, pirmasis rezultatas sunkaus darbo, kurį nuveikė Drapatyj, Bileckis, Redis bei dešimtys brigadų ir batalionų vadų, kurdami modernią kariuomenę – tikrą XXI a. karinę jėgą – tiesiog pačiame mūšio įkarštyje.

Ir šis rezultatas toliau didinamas vis plačiau plintant „vivaldiškoms“ naujovėms į kitus korpusus, būtent ši melodija taps vyraujančia visoje fronto linijoje. Ir klausytis šios muzikos priešui – oi, kaip skausminga 🙂

– Taigi, ar fronte jau pasiektas persilaužimas ir mes tuoj-tuoj pradėsime pergalingą puolimą?

Viskas priklauso nuo to, kaip apibrėžiate persilaužimą.

Jei kalbame apie momentą, kai perimame iniciatyvą – ir užuot tik reagavę į priešo veiksmus pradedame patys diktuoti kovos eigą, – tai vyksta būtent dabar, ir „Vivaldi“ nėra to proceso pradžia; jis prasidėjo dar pavasarį. Tai veikiau to proceso kulminacija (nors kol kas ir ne pabaiga).

Pusantro tūkstančio kilometrų ilgio fronte šis persilaužimas vyksta ne tuo pačiu metu, o palaipsniui: kai kuriuose ruožuose pokytis jau įvyko, o kituose vis dar laikomės aklinos gynybos pozicijų ir, dar ne vieną mėnesį taip pakariausime. Vis dėlto bendra tendencija jau akivaizdi, ir rusams būtų itin sunku – jei ne neįmanoma – ją pakeisti. Iš tiesų būtent šio fakto suvokimas paskatino kremlių imtis naujos strategijos, kurioje pagrindiniu taikiniu tapome mes – užnugario civiliai.

Visgi, jei „persilaužimu“ laikome tą momentą, kai okupantų kariuomenė galutinai praras savo kovinį pajėgumą, tai iki to mūsų dar laukia daugybė sunkaus darbo.

Jei kremlius taip ir nesiryš mobilizacijai, drįsčiau teigti, kad „orda“ „negrįžtamumo tašką“ pasieks kažkada kitų metų pavasarį.

Visgi, jei mobilizacija vis dėlto įvyktų – tai yra, jei dar 300–800 „kiloorkų“ tektų permalti į faršą, – procesas užtruktų gerokai ilgiau, ir aš nedrįsčiau prognozuoti konkrečių terminų.

Vis dėlto, jei tik mūsų užnugaris nepalūš, paties proceso trajektorija jau tampa negrįžtama, ir tai yra lemiamas veiksnys.

– Atrodo kiek prieštaringa: tai sakome, kad viską dabar lemia užnugaris, tai grįžtame prie to, jog viskas sprendžiasi fronte. Tai vis tik kas ir kur iš tikrųjų nulems, kieno pergalė užbaigs šį karą?

Iš tiesų jokio prieštaravimo čia nėra. Kad pasiektume Pergalę, savo vaidmenį turi atlikti ir užnugaris, ir kariuomenė; tai du labai skirtingi, tačiau vienas kitą papildantys (o ne vienas kitu pakeičiantys) vaidmenys.

Gynybos pajėgų vaidmuo yra akivaizdus ir aktyvus. Jos turi „tiesiog“ tęsti tai, ką sėkmingai daro jau daugelį metų – vis efektyviau naikinti okupantus bei jų techniką fronte – tol, kol „kiekybė virs kokybe“ ir įvyks tas lemiamas lūžis, dėl kurio priešo pajėgos praras savo kovinį pajėgumą.

Tikslas yra ambicingas, tačiau visiškai pasiekiamas. Nors einant link to teks dar daug padirbėti, bet kaip tai daryti daugmaž aišku.

Lygiagrečiai kiti Gynybos pajėgų padaliniai privalo tęsti savo veiklą giliajame rusijos užnugaryje.

Ta veikla teoriškai rusijai galėtų lemti tokį patį likimą, kokį puilo suplanavo Ukrainai – žlugimą, kokį Pirmojo pasaulinio karo metais patyrė Vokietija, Austrija-Vengrija ar carinė Rusija.

Tai galėtų įvykti, tačiau aš tuo pernelyg nesikliaučiau. Šansai, kad kagėbistų režimas įstengs „geležiniu kumščiu“ išlaikyti padėtį rusijoje savo rankose, yra bent jau ne mažesni, nei šansai, jog kils „rusiškas maištas“ – beprasmis ir negailestingas; o jei reikėtų statyti totalizatoriuje, greičiau statyčiau už kagėbistus.

Todėl darbo giliame priešo užnugaryje pagrindinis tikslas turėtų būti priešo kariuomenės susilpninimas fronte (smogiant pramonei ir sekinant biudžetą), nors tikrai nepakenktų ir tai, kad rusai suprastų, jog jų asmeninė gerovė yra tiesiogiai susijusi su nesibaigiančiu kareliu, kurį sukėlė jų „caras-tėvelis“; idealus kombinuotas sprendimas čia – smūgiai naftos perdirbimo gamykloms, leidžiantys vienu metu pasiekti abu tikslus.

– Tai kaip išrodo mūsų galutinės pergalės scenarijus, jei nesitikime sukilimo priešo užnugaryje?

Mūsų pergalė neišvengiamai reiškia kremliaus režimo žlugimą, ir tai svarbu taip pat suvokti. puilo turi nudvėsti, o ne šiaip tik „pradėti derėtis“.

O jau kaip tas režimas žlugs:  ar okupantų kariuomenei vis dar besilaikant fronte užnugaris nebepakels „karo sunkumų“ ir nuvers „bunkerinį“, ar, priešingai, „diedas“ bus išvilktas iš bunkerio kaip tiesioginė visiško rusijos kariuomenės sutriuškinimo fronte pasekmė, – mums tai iš esmės nesvarbu.

Mus tenkina abu scenarijai. Tačiau pagal pajėgų ir išteklių paskirstymą, aš asmeniškai statyčiau už Krymo bei Rusijos–Japonijos karų scenarijų – tai reiškia, kad pirmiausia turėtume sutriuškinti jų kariuomenę, o kartu su pergale papildomai gautume ir jų „didžiąją suirutę“. Jei vis dėlto staiga susiklostytų Pirmojo pasaulinio karo scenarijus – tai žinotume, kaip elgtis ir tokiu atveju 🙂

Tuo tarpu svarbiausia – neleisti tokiam scenarijui realizuotis čia, pas mus pačius; juo labiau, jog būtent tai tapo pagrindiniu priešo planu.

— Vadinasi, grįžtame prie užnugario vaidmens, ir mūsų, kaip užfrontininkų…

Taip. Šiuo metu šis vaidmuo yra toks pat svarbus kaip ir Gynybos pajėgų, net jei jis ir santykinai pasyvus.

Jei Gynybos pajėgos privalo ne tik „laikyti fronto liniją“, bet ir aktyviai naikinti priešą, tai iš mūsų nieko panašaus nereikalaujama.

Tas kritiškai svarbus „minimalus būtinasis lygis“, kurį mes, mano katytės ir zuikučiai, privalome užtikrinti, yra tiesiog išlikti tvirtiems.

Tiesiog nepasiduoti panikai ir „viskasprapuolė“, ypač kai tam nėra absoliučiai jokių objektyvių priežasčių.

Tiesiog naujose, kuo toliau, tuo mažiau komfortiškose sąlygose toliau sukandus dantis kasdien dirbti savo darbą, prisitaikant prie vis nepatogesnės buities.

Nusitekti tam, kad pirmiausia tai vis tik laikina ir anksčiau ar vėliau praeis.

— Praeis, bet kada?

Nesiimčiau pranašauti tikslių terminų, tačiau, deja, kalbame ne apie savaites – nors, žinoma, ir ne apie metus.

Šio karo metu susiformavo savitas „ginklavimosi varžybų spiralės“ ritmas: paprastai viena pusė sukuria „stebuklingąjį ginklą“, suteikiantį laikiną pranašumą, tačiau kita pusė netrukus randa atsakomųjų priemonių, kurios gerokai sumažina to ginklo poveikį. Vėliau antroji pusė pasiekia savąjį technologinį proveržį ir pakreipia įvykių eigą į kitą pusę – kol randamas „priešnuodis“ ir šiam sprendimui; taip šis ciklas kartojasi vėl ir vėl.

Paprastai „stebuklingojo ginklo ir priešnuodžio“ ciklas trunka neįtikėtinai trumpą, ankstesniuose karuose nematytą laiką: nuo dviejų iki keturių mėnesių arba, ypač kritiniais atvejais, iki šešių mėnesių.

Šiuo metu priešo „stebuklingasis ginklas“ yra reaktyviniai „Geran“ dronai; būkime atviri – neapdairiai pražiopsojome jų pasirodymą (tiksliau – gamybos mastų padidinimą). Dabar esame priversti vytis ir patiriame priešo nuvertinimo pasekmes – tai ta pati klaida, kuri visada kainuoja brangiausiai.

Betgi tuose „Geran“ dronuose nėra nieko ypatingo ir jau puikiai žinoma, kaip juos numušti. Tikroji problema – gamybos mastų didinimas, nors, sprendžiant iš ankstesnės patirties panašiais atvejais, tai tėra dviejų ar trijų mėnesių klausimas.

Vis dėlto, jei pasitvirtintų Flešo hipotezė, kad nukreipiant „Geran“ dronus į Kyjivą esminį vaidmenį atlieka tiesiogiai mieste esantys priešo retransliatoriai, tuomet viskas išsispręstų kur kas greičiau. Juk agentūrinio tinklo neutralizavimas ir tų retransliatorių išjungimas Ukrainos kontroliuojamoje teritorijoje yra įprastas kontržvalgybos darbas, be to, tai kur kas paprasčiau, nei padidinti greitaeigių perėmimo dronų gamybą. 🙂

Žinoma, priešui liktų „senoji geroji“ balistika, prie kurios mes buvome įpratę mėgautis po „Patriot“ skėteliu, kol „Donaldas, geriausias Vladimiro draugas“ neužkirto mums prieigos prie vienintelio tikro priešnuodžio.

Čia mano prognozė kiek niūresnė: nemanau, kad mums pavyktų iš sąjungininkų surinkti reikiamą skaičių raketų, tad turėsime kentėti ilgiau nei nuo „Geran“-ių; bent jau tol, kol patys nepradėsime gaminti balistikos perėmėjų arba neišmoksime savo balistika naikinti jų paleidimo įrenginius. Tai ne artimiausių mėnesių, o veikiau maždaug metų (nors ir ne kelerių!) perspektyvos klausimas…

Laimei, rusai nė iš tolo neturi tiek balistikos, kiek „Geran“ių , ir niekada tiek daug neturės dėl gamybos mastus ribojančių visiškai objektyvių veiksnių. Tad ir tai tikrai galima pergyventi, nors kartais tai bus ir gana skausminga bei nemalonu.

Apskritai mūsų laukia labai sunki žiema – šaltesnė ir tamsesnė už visas ankstesnes (nes priešui neabejotinai pakanka išteklių galutinai sunaikinti mūsų pažeistą energetiką). Išgyventi ją bus toli gražu nelengva ir tikrai nepatogu. Vis dėlto tai visiškai įmanoma. Tačiau pavasaris bus visai kitoks – visų pirma fronte, bet taip pat ir užnugaryje.

Juk tai genocidinis k aras, kuriame mums skirtas genocido aukų vaidmuo; niekas niekada nesakė, kad visa tai išgyventi bus lengva. Visgi tai visiškai įveikiama – su sąlyga, kad kritiškiausią akimirką nepasiduosime emocijoms ir dėl savo pačių neapgalvotų veiksmų neatimsime iš Gynybos pajėgų tokios sunkia iškovojamos, bet jau priekyje švytinčios  Pergalės.

– Tai kodėl gi mes taip stipriai puolėme į paniką, nors jokia apokalipsė kol kas negresia? Žinoma, demonstraciniai smūgiai į tiltus trikdo įprastą mūsų logistiką, užkniso visą dieną kaukiančios oro pavojaus sirenos, tačiau dabartinio „kataklizmo“ mastas sostinėje nė iš tolo neprilygsta tam, ką Kyjivas išgyveno 2022-ųjų kovą, ar kasdienei realybei, kurioje jau daugelį metų gyvena Chersonas, Sumai ar netgi Charkivas?

Būtent! Mano brangieji Kyjivo katytės  ir zuikučiai, sąžiningai pripažinkim – be kita ko, mes šiek tiek išlepome. Mūsų gynėjai mus išlepino saugumo lygiu, o Vakarų partneriai – gyvenimo standartais, kurie iš tikrųjų visiškai neatitinka šio karo masto.

Stebėtis turėtume ne tuo, kad dabar sulaukiame smūgių ir logistika kartais stringa; veikiau turėtume stebėtis, jog tai vyksta tik dabar. Išties unikalus reiškinys yra tai, kad visą tą laiką mėgavomės santykiniu saugumu, o mūsų tarnybos veikė nepriekaištingai – beje, kur kas geriau nei jų atitikmenys daugelyje taikių, išsivysčiusių valstybių.

O tai, kas vyksta dabar – deja, tai tam tikra prasme yra grįžimas prie nemalonios „normos“ vykstant genocidiniam karui.

Mums vertėtų ne panikuoti,  juo labiau neatsiduoti mums primetamiems kapituliacijos scenarijams, o paprasčiausiai pasidomėti Charkivo, Sumų ar Chersono gyventojų patirtimi. Net ir blogiausiu teoriškai įmanomu atveju padėtis sostinėje nebus prastesnė nei tuose miestuose; kurie daugelį metų gyvena, ne šiaip vegetuoja, ar vos suduria galą su galu, o išties gyvena aktyvų, kūrybingą gyvenimą tokiomis sunkiomis sąlygomis, kad sunkiausios Kyjivo dienos jų fone atrodo kaip jauki, įprasta kasdienybė.

Taip, žmogus toks padaras, kuris labai lengvai pripranta prie gero gyvenimo :). Patikimai saugomi mes atsipalaidavome, mėgavomės puikiomis paslaugomis ir suderinta beveik taikos meto kasdienybe; dabar gi priešas priartina mus prie kasdienės pafrontės Ukrainos realybės, ir nieko daugiau.

O visiškam pusiausvyros atgavimui galime prisiminti tą vaidmenį, kuris mums numatytas puilo planuose (ir tai ne pokštas), ir pasijusti vienu iš šalies gynėjų 😉

Tuo pat metu mums nereikia patirti nė dalelės tos aukos ir kančios, su kuriomis kasdien susiduria tikrieji mūsų gynėjai; tereikia išlikti blaivaus proto, nepasiduoti panikai patiems, raminti panikuojančius, ir tiesiog ramiai gyventi bei dirbti. Štai ir viskas – ir tai bus labai realus indėlis į mūsų Pergalę! Sutikite, tai unikali proga prisidėti prie Pergalės praktiškai nieko nekainuojančiu būdu 🙂

– Atrodo, dabar viskas aišku. Ką dar pasakytumėt pabaigai?

Pabaigai – sveikinimai mums visiems iš Londono 🙂 Iš 1943–1945-ujų Londono 🙂

Tuo metu londoniečių kasdienybė turėjo daug bendra su mūsiške, nors palyginus mūsų gyvenimas atrodo labai „lengvas“. Naciai stačiai apipylė Londoną pirmąja pasaulyje balistika, ir jos tada taip pat nebuvo įmanoma perimti, nes tam reikalingos technologijos tiesiog dar neegzistavo. Londono patirti sugriovimai buvo nepalyginamai didesni už tuos, su kuriais susiduriame šiandien, o bendras aukų skaičius siekė tūkstančius.

Tačiau Londonas gyveno, dirbo ir nereikalavo „susitarti su Hitleriu“.

Londonas žinojo, jog jo reikalas – „tiesiog“ atsilaikyti ir nepalūžti, kol kariuomenė atlieka savo darbą Afrikoje, Italijoje, o vėliau – Normandijoje.

Teroras tęsėsi kelis metus, tačiau miestas laikėsi tvirtai, o Sąjungininkai tuo pat metu fronte nuosekliai žengė link pergalės.

Paskutinės nacių raketos ant Londono nukrito 1945-ųjų gegužę. Tačiau tai niekaip nepadėjo to meto „bunkeriniam diedui“.

Situacija  visiškai analogiškai. Tikiu, kad ir mes tai ištversime oriai. O svarbiausia – pasieksime analogišką rezultatą.

Nes Pergalė yra vienintelis dalykas, kuris iš tiesų svarbus. Argi ne taip, mano katytės ir zuikučiai?

Parengė LL, redagavo VK.