Spalio 19-osios rytą „Radio NV“ eteryje rusijos-Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj aptarė Ukrainos smūgių maksvai ir Sankt Peterburgui pasekmes, Trumpo planą dėl putino ir rusijos federacijos; balistinių raketų ataką prieš Kyjivą; operacijos „Vivaldi“ eigą bei padėtį fronte.
1 skyrius. Įvadas
– Sveiki visi. Šiandien pirmadienis, spalio 19-oji. Pradedame rytinę „Radio NV“ transliaciją. Esu Pavlo Novikov. […].Kiekvieną rytą kviečiame balsuoti mūsų „YouTube“ bendruomenėje bei interneto svetainėje radio.nv.ua. Šiandien klausimas toks: ar po sandėrio dėl dyzelino ir „Starlink“ apribojimo mums dar turi prasmės diplomatija su Witkoff‘u ir Kushner‘iu? Na, ir du variantai: „Taip“ (pirmasis) ir „Ne“ (antrasis). Asmeniškai aš pridėčiau paaiškinimą – kartais galbūt ir nenori, bet neturi kito pasirinkimo, – nors šį kartą tokio varianto nepateikėme.
Gerbiamieji, pradėkime, kaip visada, nuo situacijos kare apžvalgos. Štai naujausi Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo duomenys: minus 2 100 personalo, tankų nesunaikinta, bet 4 šarvuotosios kovos mašinos, 24 artilerijos sistemos, 3 oro gynybos vienetai, na, ir, pavyzdžiui, 332 automobiliai ir autocisternos. Apie oro gynybos sistemas aplink Leningradą dar pakalbėsime, nes OSINT-eriai jau yra apskaičiavę, kas ir kokiais kiekiais yra dislokuota aplink tą, kaip ją vadina, „šiaurinę rusijos federacijos sostinę“.
Prie mūsų pokalbiui jungiasi svečias Evgenas Dykyj, rusijos–Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius. Pone Evgenai, sveiki eteryje. Šlovė Ukrainai!
– Didvyriams šlovė! Labą rytą!
– Taigi, OSINT-eriai apskaičiavo, kad aplink Sankt Peterburgą tokių stambių oro gynybos įrenginių su visokiom sistemom „Tor“ ir „Pantsir“ išties yra mažiau nei aplink Valdajų. Ir būtent todėl Ukrainos dronams pavyko perkrauti rusijos oro gynybos sistemą. Tai būtent vakar ir nutiko, mes stebėjome tuos gaisrus. Gana įspūdingai degė „Ozon“ [sandėlis]; taip pat „VKontakte“ duomenų centras, Sankt Peterburgo naftos terminalas ir „Ruči“ naftos bazė. Tai bent keturi objektai, kuriuose tikrai kilo gaisrai.
O dabar dėl to, kad aplink Valdajų oro gynybos priemonių yra daugiau nei aplink Sankt Peterburgą: įdomu, kaip jūs tai paaiškintumėte?
– O išties paaiškinimas gana paprastas. rusija susiduria su dideliu oro gynybos sistemų trūkumu, todėl yra priversta nustatyti prioritetus – jiems tenka rinktis, ką saugoti, o ką paaukoti. Žinoma, tas prioritetų nustatymas visiškai priklauso nuo paties vladimiro vladimirovičiaus vertybių sistemos. Toje sistemoje pagrindinis saugotinas objektas, be abejo, yra jis pats. Pirmiausia saugomos tos vietos, kuriose gali būti „šventasis suvereno kūnas“. Būtent todėl saugomas Valdajus.
Beje, rezidencija Sočyje nebedengiama. Tiesiog todėl, kad jis pats ten jau neberizikuoja rodytis. Beje, jis jau senokai ten nebekelia kojos. Ji, sakykim, yra visiškai neuždengta iš jūros pusės. Vadinasi, kad ir ką rusai besakytų, jie puikiai žino, kas šiuo metu šeimininkauja Juodojoje jūroje. Tad Sočis – praktiškai išbrauktas. Lieka Valdajus ir maksva baltaakmenė, kur vis tik diktatorius praleidžia didžiąją laiko dalį. Na, ir taip pat, žinoma, būtent ten veikia visas imperijos valdymo aparatas.
Toliau – Krymo tiltas, būtent kaip savotiškas sakralinis objektas. Diktatoriaus požiūriu, jo praradimas prilygtų Nemirtingojo Koščėjaus mirčiai. Krymo tilto netektis reikštų visišką valdovo autoriteto žlugimą rusijos žmonių akyse.
Na o toliau – reikia vis tik atiduoti duoklę kam pridera – ateina eilė fronto linijai. Jie bent jau stengiasi suteikti tam tikrą priedangą savo kariams. O daugiau jau niekam nebeužtenka. Ir todėl netgi Sankt Peterburgo miestui Leningrado srityje…
Beje, pabrėžiu, kad čia nejuokauju; tai visiškai oficialus pavadinimas pagal rusijos federacijos administracinį suskirstymą – taip, Sankt Peterburgo miestas yra Leningrado srities regioninis centras. Beje, būtent šiame derinyje ir slypi visas, visiškai patologinis posovietinės rusijos hibridiškumas – blogiausių tiek carinės imperijos, tiek sovietų sąjungos elementų mišinys.
Taigi, kaip matote, pagal tą prioretizavimą Sankt Peterburgas Leningrado srityje net nepatenka į trejetuką. Geriausiu atveju jis galėtų įsiterpti į penketuką – ir tai dar nėra garantuota. Manau, Sankt Peterburgo gyventojams būtų naudinga tai žinoti ir suprasti, nes juk būtent šis miestas „pagimdė“ vladimirą vladimirovičių.
Na va, tai aiškiai parodo, kaip jam rūpi miestas, kuriame jis gimė, užaugo, subrendo ir pradėjo savo politinę karjerą. Jam visiškai nusispjauti net ir į tą miestą. Tai itin ryškus pavyzdys, rodantis, kaip mažai jam, iš esmės, rūpi kas nors, kas nėra tiesiogiai susiję su jo absoliučia valdžia. Labai, labai geras pavyzdys.
2 skyrius. Smūgiai Sankt Peterburgui ir rusijos oro gynyba
Na, taikiniai, kuriuos iš tiesų atakavome, patys savaime labai vertingi; tačiau net ir vien tam, kad būtų pademonstruota dabartinės rusijos vertybių sistema – ir tai, kokią vietą joje užima Sankt Peterburgas, – tą ataką buvo verta surengti. Nors, kaip jau minėjau, mes nesitaikėme į vien tik simbolius; smogėme kaip tik labai riebiems operaciniams objektams.
Beje, paminėjote „Yandex“, atleiskit, „Vkontakte“ duomenų centrą. Noriu atkreipti dėmesį, kad vienas asmuo – žmogus, kurį, deja, vargu ar galima įtarti simpatizuojant Ukrainai ir kuris ne tik niekada mums nėra suteikęs jokios pagalbos, bet ir visą tą laiką palaikė aktyvius ryšius su putinu – Izraelio premjeras Netanyahu – viešai pripažino: Ukrainai pradėjus atakuoti duomenų centrus, antisemitinių pareiškimų iš rusijos vartotojų skaičius sumažėjo 60 proc.
Taigi, atskleistas dar vienas frontas, kuriame, kaip paaiškėjo, aktyviai veikė rusijos informacinės pajėgos. Iš esmės pas mus antisemitizmas taip pat yra reiškinys, kurio ištakos aiškiai KGB-istinės prigimties. Ir tai jau įrodyta vien tik statistiniais duomenimis.
– Na, taip, tai įdomi istorija. Be to, botų skaičius sumažėjo įvairiose šalyse ir kalbinėse erdvėse – nuo Japonijos, per Artimuosius Rytus bei Vidurio ir Vakarų Europą, iki pat Jungtinių Valstijų. Taip palaipsniui, kaip buvo naikinami išties „Yandex“ duomenų centrai. Na ir dabar jau ir „VKontakte“ kliuvo. Klausykit, na bet rimtai tai juk didžiulis miestas. Pateiksiu kelis skaičius. Aplink maksvą yra mažiausiai 98 aplink Valdajų – nors ten teritorija daug mažesnė – 31 specializuotas oro gynybos bokštas.
– Taip. Valdajus – tai vienas objektas, patikslinkime. Tai visai ne gyvenvietė, o tiesiog viena „caro poilsinė“.
– Taip, taip, taip. Viena. Aplink Sankt Peterburgą vos daugiau nei 10. Taigi, na, beveik tris kartus mažiau nei aplink Valdajų. Visa ta istorija, manyčiau, gana iškalbinga ir, tikėtina, rodo tam tikrą jų patiriamą deficitą. Tačiau dabar pereikime prie mūsų pačių problemų.
3 skyrius. Smūgis Kyjivui
Šiandien rusai vėl smogė balistinėmis raketomis. Pranešama, kad jokio įspėjimo nebuvo. Tiksliai nežinau, ar jis buvo, ar ne. Galbūt vėl panaudotos S-400 sistemos – iš tiesų sunku atskirti, ar jos veikia pagal savo standartinę paskirtį (prieš oro taikinius), ar smogia į antžeminius taikinius. Šiaip ar taip, Kyjive apgadinta metro stotis „Černihivska“. Taip pat nukentėjo gyvenamieji namai ir kai kurios gydymo įstaigos. Daugiau detalių paaiškės vėliau. Žuvo vienas žmogus. Tačiau taikinių pasirinkimas – antžeminė metro stotis – atrodo, tiesą sakant, kiek idiotiškai, net ir žvelgiant per „karo biudžeto“ prizmę. Kokia jūsų nuomonė?
– Na, šiuo atveju nesu tikras, ar būtent į tai buvo taikomasi. Esmė ta, kad, vėlgi, mes dar nežinome, koks ginklas buvo panaudotas. Jei tai buvo tikslusis ginklas, tuomet taikinys pasirinktas tikrai labai prastai. Nors, tiesą sakant, ar iš tiesų toks prastas pasirinkimas, žvelgiant iš bauginimo perspektyvos? Turiu omenyje – įsivaizduokite, jei, sakykim, šįryt sutriktų eismas vienoje iš pagrindinių metro linijų, jungiančių kairįjį ir dešinįjį krantus.
Priminsiu, kad šiuo metu pagrindinė jų strategija – būtent padaryti gyvenimą užnugaryje, t. y. mūsų gyvenimą, kuo labiau nepakeliamą. Šia prasme, na, sakykime, yra tam tikra logika trikdant transporto eismą Kyjive. Tačiau jei čia buvo panaudotos sistemos S-400 – tai jau visai kita istorija.
Priminsiu, kad S-400 iš esmės yra zenitinė. Naudojant ją „žemė–žemė“ režimu, ji pasižymi labai mažu tikslumu. Todėl smūgis į „Černihivską“ gali būti tiesiog atsitiktinis jiems besitaikius į visai kitą objektą. Juk kairiajame krante yra daugybė infrastruktūros objektų, kurie mūsų logistikai turi didelę strateginę reikšmę. Nesileisiu į smulkmenas, tačiau visiems mums aišku, kad netoli „Černihivskos“ yra daugybė potencialių taikinių.
Tiesą sakant, nedaryčiau jokių toli siekiančių išvadų remdamasis vien šiuo konkrečiu smūgiu; tai – tik dalis platesnio vaizdo. O tas platesnis vaizdas visiškai aiškus – priešas net nebando jo slėpti.
Na, tai strategija, kurios tikslas, sakykime taip, padaryti gyvenimą užnugaryje visiškai nepakeliamą, kad mes, civiliai gyventojai, galiausiai pradėtume spausti savo valdžią kapituliuoti. Ir pagal tą strategiją – na, vėlgi, šiuo metu neturiu daugiau informacijos nei jūs, – sakyčiau, yra 90 proc. tikimybė, kad apie paleidimus nebuvome įspėti. Taip yra todėl, kad tai, vėlgi, atitinka minėtus pareiškimus.
4 skyrius. Trumpas ir Ukrainos kapituliacija
Beje, ten gi ne vien tik Trampulis reiškėsi – va Trampulis vakar vakare jau tiek vėl prišnekėjo, na sakykim taip, jis išklojo viską, ką sako putinas, va visas putino tezes ir dar pridėjo visiškai savų, susijusių su jo būsimais, betgi jau pralaimėtais rinkimais. Taigi.
O prieš tai taip pat vakar, pasisakė ir būrys jų ministrų. Ir energetikos sekretorius jau porino, jog pasirodo, kad dyzelino sandoris su rusija ne atitolina karo pabaigą, o, priešingai – ją priartina. Nes tai spaudimas rusijai, kadangi rusijai trūksta dyzelino ir kad parduotų Valstijoms, jį tenka atimti iš kariuomenės. Ta prasme, rimtai?.. Na, ką gi.
Be to, dar vienas šunsnukis išsižiojo ir įspėjo mūsų prezidentą, kad šis būtų atsargus rinkdamasis posakius.
Trumpai tariant, situacija visiškai aiški. Dabartinė JAV administracija net nebežaidžia žaidimų – jie visiškai nieko nebeslepia. Va vakar vakare Trampulis pareiškė, kad susitarimą turėjome pasiekti dar prieš dvejus metus.
Priminsiu, kas turima omeny: prieš šiek tiek mažiau nei dvejus metus, kai Trampulis tapo prezidentu, jis perdavė mums nuo vladimiro vladimirovičiaus 28 punktų sąrašą – planą, kuriame išsamiai išdėstytos būtent mūsų kapituliacijos ir visiško paklusimo rusijai sąlygos. Būtent apie tą „susitarimą“ jis ir kalba – tą, kurį, anot jo, turėjome pasirašyti prieš dvejus metus, nes dabar, kaip jis teigia, sąlygos yra dar blogesnės. Aha, žinoma – sąlygos „blogesnės“.
Priminsiu, kad prieš dvejus metus padėtis fronte buvo visiškai kitokia, nei šiandien. Prieš dvejus metus rusai iš tiesų puolė – taip pat patirdami didelių nuostolių, tačiau dar puolė praktiškai visame fronte. Kai dabar kai kuriose vietose mes jau apsikeitėme vaidmenimis Taigi.
Betgi noriu pasakyti, kad ta operacija – operacija „išgelbėti draugą vladimirą“ – pasiekė kulminaciją; ji perėjo į lemiamą fazę. Mūsų laukia milžiniškas spaudimas lyg kokiu asfalto volu. Turime pagaliau pripažinti tikrovę: dabartinė JAV administracija iš esmės tapo tiesiogine putino administracijos sąjungininke.
Ir, beje, trijų diktatorių susitikimas – susitikimas, kurio kitiems dviem diktatoriams nelabai reikia, tačiau kurį Trampulis aktyviai inicijuoja ir stumia. Jis nori atsidurti dėmesio centre, pozuodamas prieš kameras: iš vienos pusės už parankės putinas, iš kitos – draugas Si. Jis save matąs kaip tos trejybės dalį, o ne pusėje demokratijos, kovojančią prieš diktatūras.
Ką gi, turime priimti šią tikrovę – ir būtent šioje tikrovėje privalome toliau gyventi, kovoti bei laimėti.
Beje, čia – su visa derama pagarba tam, kaip mūsų vyriausiasis vadas iš viso laikosi šioje itin sudėtingoje situacijoje – na, sakykim, dėl kai kurių dalykų, kuriuos jis kartais pasako duodamas interviu Vakarų spaudai, na, aš taip nesakyčiau. Va, ta vakarykštė citata: „jei Valstijos stotų į rusijos pusę, mes neatlaikytume“. Pala. Valstijos jau perėjo į rusijos pusę. Tai jau visai kitas lygmuo. Ir, beje, tai yra atsakymas į klausimą, kurį užduodate mūsų klausytojams.
Nemanau, kad buvo klaida nuo pat pradžių įsitraukti į visus tuos „šokius būgnui dundant“. Juk dvejus metus mes – kartu su savo Europos partneriais – „prašokome“ aplink tą „rusvaplaukę beždžionę“. Ir tie šokiai vis tik padėjo bent šiek tiek jį suvaldyti. Visus tuos dvejus metus jis bandė padėti putinui. Visus tuos dvejus metus jis buvo rusijos pusėj.
Tačiau visi tiek šokiai būgnams dunksint kartu su jo rinkėjų pozicija (beje, trys ketvirtadaliai jų tvirtai palaiko mus) leido visus tuos dvejus metus išlaikyti labai trapų balansą kad vis tik tęstųsi kažkokia parama mums. Nors ir už labai didelius europiečių pinigus, betgi mums buvo parduodami ginklai, buvo dalijamasi žvalgybine informacija, o svarbiausia – veikė „Starlink“.
Va tai daryti reikėjo. Kad ir kaip nemalonu ar net, tam tikrais momentais, žeminančiai tai išrodė. Tie dveji metai netiesioginės pagalbos rusijai, bet kartu – bent jau per tarpininkus – ir pagalbos mums, – buvo to verti. Tačiau, deja, tas laikotarpis baigėsi, ir tai įvyko ne mums pasirinkus.
Viskas. Nebėra prasmės aplink juos šokinėti. Jie nusimetė kaukes; kelio atgal jiems nebėra. Todėl privalome vadovautis realybe: Jungtinės Valstijos jau galutinai perėjo į rusijos pusę.
5 skyrius. „Starlink“ ir priklausomybė nuo JAV
Žinote, tai tarsi kompiuteriniame žaidime: įveiki dar vieną lygį, patiesei visus monstrus, ir kaip atlygį pereini į kitą etapą – kuriame laukia dar baisesni ir galingesni monstrai. Ką gi, mes ką tik įveikėme dar vieną lygį. Ankstesnėmis sąlygomis, kokias turėjome, buvome pradėję nugalėti rusiją – aiškiai ir nedviprasmiškai. Ir tada rusija pasitelkė „kito lygio“ monstrą. Jie – nežinau tiksliai, kaip jiems tai pavyko, bet pavyko – privertė JAV administraciją galutinai nusimesti kaukes ir visiškai perimti rusijos poziciją. Tad tokia yra tikrovė, su kuria dabar susiduriame. Įžengėme į naują to siaubingo kompiuterinio žaidimo lygį. Ir, na, dabar užduotis – įveikti šį lygį.
– Na, taip, tačiau, deja, šiame žaidime negalima išsisaugoti ir bandyti iš naujo – čia niekas naujų „gyvybių“ neduos.
Beje, apie Muską, kurį jau minėjome – yra ir dar vienas aspektas. Po visų tų ginčų dėl paslaugų nutraukimo ar jų veikimo sulėtinimo mums, „Starlink“ naudotojams… na, visų pirma, sklinda kalbos, kad Indija sustabdė svarbią potencialią sutartį dėl „Starlink“ diegimo – o Indija, atleiskit, dabar yra daugiausiai gyventojų turinti pasaulio valstybė. Tai tikrai nėra nereikšmingas žaidėjas. Tuo tarpu europiečiai pradėjo nerimauti; atėjo suvokimas, kad vienu mygtuko paspaudimu – galbūt siekiant patenkinti JAV administracijos interesus ar netgi panaudojant tai kaip šantažo priemonę – ryšio prieinamumas gali staiga tapti visiškai priklausomas nuo vieno asmens užgaidų. Ir tada kyla klausimų: „Palaukite, o kas, jei amerikiečiai staiga paspaus mygtuką ir visi F-35 arba visi F-16, F-18 ir F-35 tiesiog nustos veikti? Kitaip tariant, iš esmės“…
– Dievuliau, jie pradeda kažką nujausti.
– Na, tai dabar viskas atrodo būtent taip. Be to, nesu tikras, ar tą sutartis Muskui jau visai prarasta – galutinio sprendimo dar nėra, tačiau viskas neabejotinai pristabdyta. Kontraktas su Indija, na, pinigine prasme ko gero vertas šiek tiek daugiau nei tai, kas dabar…
– Nei visos sutartys, susijusios su Ukraina. Tai tikrai100 proc.
– Alio?! […] putinas pareiškė, kad rusijos kariuomenė užėmė Dobropiliją, Kostiantynivką ir Oleksijevo-Oruškivką. Vadinasi, jie jau yra per 5 km nuo Zaporižios. Tiesa, jis nepaminėjo aplinkkelio aplink Sumus – kitaip nei prieš mėnesį. Atrodo, kad apie Sumus jie tarsi pamiršo – gal tiesiog iškrito iš galvos ar dar kas nors, – bet, na, juk yra tas visas „6 500 km“ reikalas. Trumpai tariant, man atrodo, kad arba pats putinas tuo tiki, arba jis labai nori tuo tikėti.
– Būtent. Būtent. Nepamirškite, kad kalbame apie gana senstelėjusį žmogų, kuriam pasireiškia tam tikri, sakykim, psichikos sutrikimų požymiai. Tai visiškai dėsninga žmogui, kuris tiek metų buvo valdžioje ir gyveno nuolatinėje, paranojiškoje baimėje ją prarasti. Be to, kalbame apie asmenį, kuris pats visiškai nesinaudoja internetu. Gerai žinoma, kad jis iš esmės niekada neprisijungia prie interneto. Vietoj to jam pateikiamos arba spausdintos ataskaitos, arba žodiniai pranešimai. O žmonių ratas, kuriems leidžiama tai daryti, na, itin siauras.
Taigi, logiškai mąstant, čia veikia labai įdomus mechanizmas: jis gauna informaciją iš labai siauro žmonių rato. Ta nedidelė grupė be galo bijo prarasti, sakykim taip, savo poziciją. Dėl to jie siaubingai bijo pranešti jam ką nors, kas jam galėtų nepatikti; priešingai – jie rungtyniauja tarpusavyje, stengdamiesi pranešti tai, kas jam patiktų labiausiai.
Rezultatas toks, kad to žmogaus sąmonėje susiformavo visiškai atskira, uždara visata. Tai tarsi iliustracija idėjos – žinote, fizikai turi multivisatos teoriją, – kad egzistuoja daugybė atskirų visatų, kurios driekiasi lygiagrečiai ir niekada viena su kita nesikerta. Štai tokia istorija.
Visata vladimiro vladimirovičiaus galvoje ėmė tolti – greičiu, prilygstančiu galaktikų tolsmo greičiui – nuo tikrosios visatos, kurioje gyvename mes visi: mes patys, mūsų gynėjai ir netgi tie patys „orkai“ – okupantai, kurie iš tiesų ten kovoja. Mes visi gyvename vienoje visatoje, tačiau vladimiro vladimirovičiaus visata yra visiškai kas kita.
Ir įdomu tai, kad toje alternatyvioje visatoje duodami įsakymai – įsakymai, kurie vėliau nusileidžia čia, į mūsų nuodėmingąją žemę, – ir rusijos kariuomenė neturi teisės jų nevykdyti. Tai išties intriguojantis vaizdelis: sprendimai priimami vienoje visatoje, tačiau įgyvendinami visiškai kitoje – tikrovėje, kuri su kiekviena diena tampa vis labiau kitokia.
Ir pasakysiu jums – gana ciniškai, – kad mums tai yra tiesiog puikus vaizdas. Tam tikra prasme ta jo „kosmogonija“ mus netgi gelbėja. Mums būtų kur kas blogiau, jei vladimiras vladimirovičius iš tiesų žinotų realią padėtį ir dėl to spręstų racionaliau.
Juk nepamirškime: savo tikslo jis vis tiek nebūtų atsisakęs. Tikslas būtų likęs tas pats – mus sunaikinti. Tačiau būdas, kuriuo jie to siekia, galėjo būti racionalesnis ir kompetentingesnis – o to mums mažiausiai reikia.
Mus visiškai tenkina toks scenarijus: „suverenas“ gyvena savo atskiroje visatoje ir iš aukštybių „nuleidinėja“ nurodymus, kurie galiausiai virsta nesibaigiančia, varginančia aklaviete Donbase su milžiniškomis aukomis.
6 skyrius. Operacija „Vivaldi“: pasekmės
– Ir dabar – apie didelius nuostolius ir vieną iš operacijos „Vivaldi“ pasekmių. Beje, Kostiantinas Mašovec šįryt pateikė įdomią istoriją kaip rusijos vadovybė jau pradėjo perkėlinėti dalį savo ir taip gana menkų rezervų, taip pat tam tikrus pajėgumus bei priemones iš kitų sektorių į „Zapad“ („Vakarų“) pajėgų grupuotės kairįjį flangą. Jis taip pat pažymi: „Tai gali suteikti Ukrainos vadovybei – tiek operaciniu, tiek operaciniu-strateginiu lygmenimis – reikšmingą laiko tarpą toliau tobulinti ir organizuoti gynybą visame Slovjansko–Kramatorsko sektoriuje, o svarbiausia – nuspręsti bei praktiškai įgyvendinti tam būtinus sprendimus.“
Iš esmės paaiškėja, kad operacija „Vivaldi“ – kuri buvo apibūdinama įvairiai: tiek kaip taktinė, tiek kaip operacinė – jau daro įtaką strateginių rezervų judėjimui, atitraukiant juos nuo rusams kritiškai svarbiausios krypties. Šie rezervai perkeliami į gretimą sektorių; kitaip tariant, vyksta pajėgų perkėlimas tarp kaimyninių jungtinių ginkluotųjų pajėgų armijų. Manau, ši išvada atspindi svarbų susidariusios padėties aspektą.
– Na, tai vienas iš labai svarbių dalykų. Nors ir ką kas besakytų, man operacija „Vivaldi“ – tai visų pirma naujų kariuomenės valdymo ir kontrolės metodų išbandymas bei tobulinimas. Iš esmės šis „Vivaldžio koncertas“ yra tarsi repeticija, parodanti, kaip ateityje turėtų veikti visos likusios mūsų sausumos pajėgos. Šių trijų vienetų įgytą patirtį dabar reikia pritaikyti ir kitiems korpusams – tai žymės visiškai kitą karo etapą. Ir, svarbiausia, man „Vivaldi“ – tai nuostolių santykio klausimas.
Svarbu ne tie 270 km2 ir net ne tie rezervai – nors visa tai irgi svarbu, – tačiau, mano manymu, esminis veiksnys yra nuostolių santykis. Jei pavyks išlaikyti tokį nuostolių santykį, tuomet taip: iki pavasario rusijos kariuomenė iš esmės nustos egzistavusi kaip kovoti pajėgi jėga. Ir tai, mano požiūriu, yra svarbiausia.
– Gerai. Ką gi, tuo dabar ir baigiam. Labai ačiū.
Su mumis – rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, o šiuo metu Nacionalinio Antarktidos mokslo centro direktorius Evgenas Dykyj.
Parengė LL, redagavo VK.