Prieš 105 metus gimė garsiausias rezistencijos laikotarpio poetas, partizanas, vertėjas, kritikas Bronius Krivickas.
Bronius Krivickas gimė 1919 m. lapkričio 17 d. Biržų aps. Pasvalio vls. Pervalkų k. Jo talentas atsiskleidė Biržų gimnazijoje, 1939 m. jis įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, veikė ateitininkų meno draugijoje „Šatrija“, kur susipažino su daugeliu kitų jaunų kūrėjų, būsimais poetais žemininkais: Kaziu Bradūnu, Vytautu Mačerniu, Alfonsu Nyka-Niliūnu. Jų globėjas prof. Vincas Mykolaitis-Putinas gabiam kritikui ir dramaturgui B. Krivickui buvo numatęs asistento vietą, tačiau, uždarius universitetą, B. Krivickas dirbo žurnalo „Kūryba“ redakcijoje pas Juozą Keliuotį, vėliau kurį laiką mokytojavo Biržų gimnazijoje, bendradarbiavo antinacinėje spaudoje.
1945 m. pavasarį įsitraukė į partizanų būrį, kur jau partizanavo du jo broliai. Pasirinko slapyvardžius Būtvydis, Klaidatikis, Rivaišas, Vilnius, Gintaras. Apsisprendimas stoti į partizanų gretas rašytoją padarė vienu iš svarbiausių antisovietinio pasipriešinimo balsų. Iki 1951 m. laikėsi netoli gimtųjų vietų, ilgesnį laiką gyveno bunkeryje pas uošvius Tylinavos kaime (Biržų r.), per šiuos metus sukūrė daug eilėraščių, sonetų, satyrinių kūrinių. 1948–1949 m. gyvendamas bunkeryje iš vokiečių kalbos išvertė per 70 Johano Volfgango Gėtės eilėraščių. 1949 m. laisvasis pasaulis minėjo 200-ąsias poeto gimimo metines, tad ar tai nėra prasmingiausias pagerbimas kovojant pogrindyje ir kasdien juntant mirtį!
1951–1952 m. priklausė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Rytų Lietuvos srities štabui, buvo srities Visuomeninės dalies viršininkas, aktyviai leido ir redagavo partizanų spaudą „Aukštaičių kova“, „Laisvės kova“. Kovos draugas Juozas Šibaila jį vadino „žodžio menininku“, kiti – „profesoriumi“ už jo intelektualumą. B. Krivickas brandino mintis parašyti herojinį epą apie laisvės kovas, nes laisvės kovos pateikė žodžio menininkui didingą medžiagą. Deja, bet epas taip ir negimė… Poetas-karys Bronius Krivickas žuvo išduotas 1952 m. rugsėjo 21 d.
* * * * * * * * *
Daug tau kraujo, Lietuva, tekėjo,
Daug, per amžius trypiama, kentei,
Bet lig šiol dar niekad nematei
Taip kraupiai kerštingo pavergėjo.
Prieš jį veidu, kančioje pakeltu,
Kraujo putos plakama, ginies, –
Ginklo, nei kankynių, nei ugnies
Nepabunga atkaklumas baltų.
Silpsta kūnas, draskomas po dalį,
Bet iš naujo vėl atkaklią valią
įsitempus paslapčia kaupi,
Nes dar kartą teks kovon tau kilti
Ir upeliais kraujo apsipilti,
Kad pražūtų vergija kraupi.
Iš sonetų 1949 m.