LKKSS garbės nario, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytautas Landsbergio kalba Vasario 16-ąją iš Signatarų namų balkono
Piliečiai Pilėnai,
Sveikinu jus garbingoje istorinėje susitikimų vietoje, kol dar susitinkame. Džiaugiuosi jūsų solidarumu, dėmesiu nepriklausomos Lietuvos praeičiai ir ateities vilčiai. Sveikinu ir visus, kurie mus šiandien girdi. Gerai, kad nėra tų, kurie norėdavo, jog niekas nieko negirdėtų.
Žiūrėkite, vis dėlto norėjau sveikinti, norėjau pasidalinti mintimis, kurios susikaupė iki vakar dienos, bet turiu pasidalinti žiauria, reikšminga žinia, kuri atėjo man telefonu, važiuojant į šitą susitikimą. Tolimoje žmogėdrų šalyje, jos katorgų kankinystėje visai neseniai, gal prieš pusvalandį ar valandą, mirė Aleksejus Navalnas. Tai – žiauri ir reikšminga žinia. Mes galėtume minutei nutilti, prisimindami visas Putino tironijos aukas. Ir štai ši yra paskutinė sąraše. Deja, dar ne paskutinė būsimame sąraše. Pagerbkime.
Tai reiškia ne tik vieno žmogaus mirtį. Tai reiškia, kad tironija nebepuoselėja atsarginio varianto, kas turės būti po Putino. Kokia nors nauja perestroika, kur galbūt Navalnas (gal ir jam taip sakė, kai jį viliojo grįžti į Rusiją?) dar bus reikalingas. Tą variantą jie atmetė. Lieka tik kraujas. Tik mirtis. Arba-arba. Arba gyvenimas – arba mirtis, arba laisvė – arba vergija. Tai ir mums, bet ne tik mums, bet ir visiems pasaulyje.
Šiaip noriu pasidalyti mintimis, gal įžvalgomis apie tai, kas mūsų apskritai laukia. Galvoti yra prasminga.
Putino karų epochoje, kai jie plinta Afrikoje ir įtakoja Ameriką, o Azija anksčiau ar vėliau pasiims to viso bordelio iniciatorę Rusiją, o ši kvailė klaidingai puola vienintelę savo galimą atramą – Europą, atrodome gyvenantys laimingoje taikos salelėje. Išties, mūsų dar dronais nebombarduoja, dar neužleido milijonų skėrių. Argi negerai? Galime sau leisti visokias tarpusavio peštynes, nors šių kaip tik reikėtų vengti.
Tegu sau kur nors kariauja pakvaišę našistai, tegul ginasi jų žudomi ukrainai, žiūrint lyg iš tolėliau, gal jie dar kurį laiką apgins mus nuo skėrių. Ir Europoje, didelėje tolimoje Europoje, yra pakankamai daug priekvailių, kurie mano: „geriau tegu miršta ukrainai, o kodėl mums rizikuoti savo patogumais?“
Bet jeigu Maskvos carai siekia karo, ne taikos, o taip yra, tai karas prieš visokius kitokius jiems yra gyvenimo ir mirties prasmė. Tąsyk po klausimėlio ateis ir atsakymėlis. Vienas jau atėjo. Vakarai nenori išrauti putinizmo, kaip kadaise rovė ir buvo užsimoję eradikuoti (išnaikinti) hitlerizmą. „Ne, putinizmas tegul pabūna, kaipgi mes be Rusijos“…
O didelis atsakymas tokiems prietrankoms ateis vienas – jei ne jūs putinizmą, tai hitlerininkai-putinininkai išraus jus, užvaldys totaliai Jungtines Tautas ir išmėtys disidentus, nekorektiškuosius, nemandagiuosius. Kodėl kandidatai į NATO vadovybę turi gauti Kremliaus pritarimą? „Šalin pribaltus!“ – kas taip komanduoja ir kas leidžia, kad būtų komanduojama?
Be to visur, plačiai aplinkui, tad ir Lietuvoje, dygsta ir šungrybiai. Jau nuo Stalino ir Brežnevo laikų skambėjo rusofašistų giesmės kad „Vakarai supuvę ir turės būti sunaikinti“. O dabar ir mes Lietuvoje esam Vakarai. Tad, jei nenorime žūti po pasaulio šiukšlių krūva, nutarkime nežūti, būti. Lietuvos prezidentai ir ministrai, ar galėtumėte susiėmę už rankų stoti į Baltijos kelią? Nejau misija neįmanoma? Nes jei ir tokia misija neįmanoma, tai nesate grėsmių aukštumoje. Ateikite nors į Pilies gatvę, čia visiems yra vietos.
Prisiminkime, kaip tada buvo ir įsteikim Baltijos kelio partiją. Tai šviesiausias mūsų istorijos laikotarpis. Tegu jis tęsiasi. Kartais atrodo, kad tai galima.
Kaip tik prieš savaitę mačiau gražią laidą „Gimę tą pačią dieną“. Kartais ir jūs matot. Bet prieš savaitę buvo ypatinga laida. Joje mačiau ir savo nuo seno mėgiamą aktorių Remigijų Vilkaitį, ir keletą gražių moterų, kurios jau mergaitės buvo labai gražios, o dabar dar gražesnės. Prisiminta ten ir tas Lietuvos istorijos puslapis, kai Vilkaitis kūrė Duonos valgytojų partiją, gal atsimenat, ir ėjo į Lietuvos prezidento rinkimus. Gaila, kad nelaimėjo. Bet šiandien jam reikėtų steigti Vienas kito valgytojų partiją. Ir gal geriau sektųsi. O štai Lietuvos valgytojų partija yra begalinė narių skaičiumi ir kąsnį kanda dešimtimis milijonų. Bendru sutarimu, kaip kolūkio valdyboje. „Ten – geriausia demokratija“ – aiškino anuomet pirmininkėlis Česlovas. Šią, kurią miniu, televizijos laidą užbaigė graži ir paprasta mintis: „Būkim kartu“. Pridedu: dalykimės kiekviena žinia apie gėrio laimėjimus, o ne piktdžiuga ir apkalba.
Kadaise, kai grįždavau iš diplomatinių kelionių, broliai žurnalistai lyg susitarę su sesėmis Rūtele bei Ramunėle, o gal iš to paties raštelio, klausdavo: „Pirmininke, ką parvežėt Lietuvai?“ Suprask – sau tai parsivežei geresnio šiferio, o ką Lietuvai?! Nelyginant už portfelį Dainavos iš Maskvos. Po to jau brendom, tobulėjom, radosi pirmininkams naujų klausimų: „Ko palinkėtumėt?“ Gal ir jūs dabar to klausiat?
Atsakau paprastai Noriu, kad Lietuva išliktų, mat pilies neliks, jei neliks pilėnų. Norėkime ir darykime. Sėdėti ir norėti kitokios Lietuvos nepakanka. Darom, kad Lietuva išliktų, o Stalinas nupliktų. Ir Leninas galų gale būtų palaidotas, rastų ramybę. Atšoktų pradžiai su ipadais nuo buvusios kolonijos Ukrainos. Šalin kolonializmą.
Žmonijos mokytojas iš Nazareto visiems linkėjo ramybės. Ir Leninui, ir Putinui, ir Trumpui. Ramybės. Ačiū. O kadangi išėjo gana glaustai, pridėsiu dar eilėraštuką.
Nuolatos
Lietuvos
broliai kažkur joja.
Saulė teka,
mėnuo dega,
upės nesustoja.
Tu, dangau beribis,
laimink mūsų žygį!
Buvom baisiai suvaryti,
bet sapnavom Vytį.
Ačiū