Chersono tezės: ar tikrai okupantai traukiasi, ar keršys, kur laukti išdavystės

Iš lapkričio 10 d. 9:01 Ukrainos savanorio, LKKSS (ir VAS) garbės nario Evgen Dykyj įrašo Facebook sienoje

Ant karštųjų keletas komentarų, ne tiek dėl įvykių Chersono regione, kiek dėl to, kaip juos tinkle aptaria užnugario išminčiai.

1. Patrauklią atskirų „iksperdų“ tezę, kad iš tikrųjų niekas iš Chersono nesitraukia, jog tai tik informacinė psichologinė operacija, kurios tikslas yra įvilioti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas į spąstus, reikėtų iš karto sugrūsti tiems iksperdams į tą vietą, kuria jie iksperduoja, demonstruodami, kad karą jie matė tik per TV „dėžę“.

Common, kas tikrai tiki, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos planuoja operacijas pagal ruckomedijos siužetus? Ir kai kokia nors gyvenvietė (ne tik srities centras, bet ir mažas kaimelis) paskelbiama laisva nuo okupantų, Ukrainos ginkluotosios pajėgos džiugiai skuba ten be išankstinės žvalgybos? Be to, jei kalba sukasi ne apie kaimą, o bent jau apie miestelį, tada tokiai žvalgybai reikia ir palydovinių duomenų iš sąjungininkų, ir oro žvalgybos „paukštelių“ veiklos rezultatų, ir, žinoma, paskutinėje fazėje, kad vietoje apsidairytų žvalgybos grupės. Ir tik po jų patvirtinimo į ten įžengia technikos ir transporto kolonos su kovotojais, kuriuos vėliau išvysime televizijos ekranuose per žinias.

Taigi, rimtai įsivaizduoti „Ukrainos ginkluotųjų pajėgų įviliojimą į spąstus“ šoigu ir surovikino video filmukais gali tik šoigu, net ne surovikino lygio žmonės.

2. Ar tikrai 100%, kad okupantai atsitraukia į kairįjį krantą?

Na, kaip mokslininkas turiu pripažinti: 100% bus, kai jie jau išeis. Grynai teoriškai sprendimą kremlius dar galėtų pakeisti.

Pastarąsias porą savaičių stebėjome „sūpynių“ požymius, kai, viena vertus, jau buvo ruošiamasi atsitraukti, kita vertus, vis daugiau ir daugiau naujų „mobikų“ buvo permetama iš kairiojo kranto.

Atrodo, kad visą tą laiką vyko kova tarp požiūrio „iš apačios“ – rusų kariškių ir vietinių kolaborantų, kurie matė dešiniojo kranto placdarmo išlaikymo beviltiškumą  ir prašė leidimo trauktis – ir pozicijos. „iš viršaus“, iš kremliaus, kur suprato politines Chersono praradimo pasekmes ir bandė duoti  kariuomenei modernų stalinistinio įsakymo „nė žingsnio atgal“ analogą.

Techniškai Chersoną būtų galima paversti šiuolaikiniu Stalingrado analogu, ir dar šįryt maniau, kad mūsų oponentai būtent taip ir bandys pasielgti. Bet panašu, kad „antrajai pasaulio armijai“ labai toli iki „darbininkų ir valstiečių raudonosios armijos“, ir Stalingradas atšaukiamas.

Matyt generolai sugebėjo įtikinti bunkerio senį duoti jiems leidimą gyviems persigauti į kairįjį krantą ir sutaupyti išteklių kitiems fronto sektoriams. Pu vis dar gali pakeisti savo sprendimą ir palikti dešiniojo kranto grupuotę didvyriškai mirčiai nuo himarsų, tačiau vis tik 99%, kad sprendimas trauktis yra galutinis.

Galiausiai, jau ne iš vieno svarbaus Chersono regiono punkto gavau tiesioginį patvirtinimą, kad netikėliai traukiasi, o į kai kur netgi įžengia mano bendražygiai ir bendražygės.

Pats miestas kol kas lieka prikimštas okupantų, apsuptas apkasų bei blindažų eile, ir grynai teoriškai viskas dar gali pasikeisti, bet mažai tikėtina.

3. Ar turėtume tikėtis „keršto už Chersoną“ kaip eilinio raketų saliuto į mūsų užnugario infrastruktūrą? Ar mokėsime už dešiniojo Dniepro kranto išvadavimo šventę ilgu blekautu sostinėje ir visoje šalyje?

Toks variantas visai įmanomas. Be to, nepaisant Chersono, raška ir toliau daužys raketomis mūsų energetikos sistemą ir stengsis užtikrinti mums visišką blekautą, kai tik techniškai pajėgs tai padaryti.

Kol kas juos sulaiko raketų trūkumas, o ne kokios nors kitos priežastys. O kai tik Irano ajatolos į rusiją pristatys partiją savo nelicencijuotų „beveik Iskanderių“ ir pasipildys savadarbių, bet dėl pigumo ir kiekio efektyvių „mopedų“ armija, kiekvieną pirmadienį raketų šou atsinaujins, ir Chersonas čia nekaltas.

Rudens-žiemos blekautų  tikimybė išlieka ne tik tikėtina, bet ir beveik garantuota, ir tam tiesiog reikia atidžiai ruoštis.

Mes pajėgūs ne tik išgyventi per tuos blekautus, bet netgi prie žvakių ir žibintų tinkamai atšvęsti Chersono išvadavimą, kai tai pagaliau taps įvykusiu faktu.

Na, o jei kas nors būsimus „saliutus” vis tik sietų su kerštu už Chersoną – common, jei tai nuo manęs priklausytų, aš nesunkiai iškeisčiau visą žiemą nuolatinio blekauto užnugaryje į bent vieną mūsų kovotojo gyvybę, kuri būtų išsaugota be kovos paimant miestą.

Didelio miesto šturmas reiškia didžiulius praradimus, geriausių mūsų vaikinų netektis, todėl jei jiems tikrai pavyktų be šturmo iš Chersono išstumti netikėlius, šio džiaugsmo neužblokuos joks blekautas ir kitos buitinės problemos.

Ir, galiausiai, visi mūsų nepatogumai dėl priešų „košmaro“ mūsų užnugariui nėra lygintini su tuo, ką Chersono srities žmonės patyrė okupacijos metu. Taigi raketos raketomis, o jei (kada) mūsiškiai įeis į miestą – verta surengti karnavalą, netgi tamsoje. Aišku ne Ščekavicos, bet taip pat nešpėtną.

4. Vadinasi, visiškai niekur nebeieškoti išdavystės, o tiesiog nuoširdžiai postinti (skelbti socialiniuose tinkluose) arbūzus? Ne visai taip. Pirma, palaukime su arbūzais, kol bus baigta miesto deokupacija (nors manau, kad tai tikrai tik dienų klausimas, ir iš esmės jau viskas nuspręsta).

Ir, antra, išdavystei vis tiek reikėtų ruoštis. Tik ne pačiame Chersone. Ir šį kartą net ne Bankovaja gatvėje, nors gal ką nors tuo ir nuvilsiu.

Štai neseniai į Kijivą buvo užsukęs toks Džeikas Salivanas – garsusis „taikos balandis“, raškos „suvaržymo ir išsekinimo“, o ne visiško jos pralaimėjimo šalininkas. Ir jis atskrido ne šiaip sau, o būtent, „suminkštinti Kyjivo poziciją dėl galimų derybų su pu“. O Vakarų medijose kažkas išmetė tezę, kad „va, po Chersono praradimo raška vis tiek bus pasirengusi esminėms deryboms, tad reikės tik priversti Kyjivą leistis į šias derybas“.

Ar tai nieko neprimena? Pavasarinį įsibrovėlių traukimąsi iš Kyjivo apylinkių taip pat lėmė, viena vertus, nepriimtinai dideli jų nuostoliai ir grėsmė visiškam šiaurinės grupės pralaimėjimui, kita vertus, viltys dėl derybų Stambule. Tuo metu pats Kyjivas buvo pasiruošęs labai rimtoms nuolaidoms agresoriui, o išdavystės grėsmė buvo labai rimta. Laimei, maskva kaip visada „išsidirbinėjo“ ir pareikalavo visiškai neįmanomo (kremliuje akivaizdžiai neskaitė jų pačių klasikos – pasakos apie auksinę žuvelę), ir viskas vyko taip, kaip vyko.

Su Kyjivo pozicija kol kas viskas gerai, karas jau seniai išmokė mūsų vadovus teisingai suprasti rusiją ir blaiviai vertinti derybų su kremliumi perspektyvas. Tačiau yra „niuansas“: kadangi mums visiems buvo skirta 8 (na, gal 30 – kaip skaičiuosi) metai, tai per daug atkakliai nesiruošėme šiam karui, tad dabar mūsų ginklų, įrangos ir šaudmenų tiekimas visiškai priklauso nuo sąjungininkų. Laimėjus Vašingtone „Salivano požiūriui“, mums nesunkiai gali užsukti karinės pagalbos čiaupą ir taip priversti taikos deryboms su agresoriumi, kuris, jei ginklų ir amunicijos tiekimas tęsis, yra tiesiog pasmerktas gėdingam ir skausmingam pralaimėjimui jau gana artimoje perspektyvoje.

Paradoksas, bet kaip nuostabi pergalė prie Charkivo atblokavo dar vieną didelę Vakarų „geležies“ tiekimo porciją, taip pergalė Chersono regione gali iššaukti naują Vakarų „taikdarių“ spaudimo mums raundą.

Reikėtų būti pasirengusiems atlaikyti tą spaudimą. Būtina visais lygiais – nuo šalies prezidento iki paprasto FB vartotojo tiek Ukrainoje, tiek (ypač) tremtyje – visiems Vakarų piliečiams, kuriuos tik galime pasiekti, paaiškinti, kodėl paliaubų pu davimas reikštų tik karo prailginimą ir jo aukų padidinimą, kad trumpiausias kelias į taiką veda ne per derybas, o duodant mums ginklus lemiamai pergalei, kodėl blogis neturi būti apdovanotas, kad ir tik dalinai, o turi būti demonstratyviai ir aiškiai nubaustas, ir tik tokiu atveju pasaulis galės toliau gyventi taikoje ir ramybėje, kuriai gresia pavojus, ir kokią kainą mokėtų visa žmonija bent dalinės pu pergalės atveju – trumpai tariant, viską, kas mums, ukrainiečiams, absoliučiai akivaizdu, bet kame iki šiol dar toli gražu ne visi Vakaruose susigaudo.

Tačiau, nepaisant visų galimų salivanų vilčių, toli gražu neaišku, kad net ir netekus Chersono atsiras ryžto bent jau kalbėti apie visišką kariuomenės išvedimą be jokių papildomų sąlygų. Greičiausiai bet kokio bandymo derėtis metu vėl išvysime įprastą maskvos aroganciją ir visiškai nerealius reikalavimus, panaikinančius bet kokius bandymus priversti mus sudaryti kremliui naudingą kompromisinę taiką. Maskva dar niekada tokių lūkesčių nenuvylė. Na, bet norint raška pasitikėti, būtina patiems budrumo neprarasti.

Bet kad ir kas ir kaip benutiktų, panašu, kad šiame kare esame dar vienos labai reikšmingos Ukrainos pergalės liudininkai, bent jau tokio masto, kaip ir ankstesni „stebuklai“ prie Kyjivo ir Charkivo.

Laikykime kumščius, savanoriaukime ir aukokime su dviguba jėga, ir greitai viskas bus Ukraina!

Pagal telegraf.com, obozrevatel.com

Paskelbta Rusijos agresija, VAS nariai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *