„Deja vu ir flašbekai“

Iš kovo 9 d. Ukrainos savanorio, LKKSS VAS garbės nario biologijos profesoriaus Evgen Dykyj įrašo Facebook sienoje:

2022-03-09 04:04

2014-ųjų vasaris, mes jau buvome išgyvenę Maidano užpuolimo naktį, išgyvenę ir egzekuciją Institutskaya gatvėje. Mums jau viskas buvo aišku –  kraujas pralietas, visos ribos peržengtos , nebelikę apie ką kalbėti su Janukovičiumi, gal būt tik apie jo  pasidavimo sąlygas. Jau vyko karas, karas už mūsų teisę gyventi ir būti laisviems.
Tuo metu kažkokioje paralelinėje realybėje parlamentinė opozicija sėdėjo diktatoriaus priimamajame ir laukė priėmimo. Bandė išsiderėti kažkokią amnestiją ir pirmalaikius rinkimus.
2022-ųjų kovas, Charkovas ir Mariupolis guli griuvėsiuose, Volnovacha ir Čiuhuivas praktiškai nebeegzistuoja, tūkstančiai bombų pilama ant Sumų ir Černihivo, o raketos pasiekia bet kurį šalies miestą. Tūkstančiai ukrainiečių žuvo gindamiesi ar bombarduojami, kadyroviečiai šaudo į moteris ir vaikus, Rusijos kariai veržiasi į humanitarinius koridorius, pliekia iš artilerijos ir kulkosvaidžių į mašinas su raudonu kryžiumi. Tai mūsų Tėvynės karas, karas dėl mūsų tautos išlikimo, karas, kuriame pralaimėjimas reikštų mūsų sunaikinimą, o mūsų pergalė bus blogio imperijos žlugimo pradžia.
Tuo tarpu valdančioji partija organizuoja tam tikrą arachamiją (David Arachamija – Ukrainos derybų delegacijos narys), pasisako už NATO atsisakymą ir „naują saugios Ukrainos garantijų sistemą“.
Pamenate, mano rašinį apie Rusijos informacinę ir psichologinę operaciją „Uždaryti dangų“, kuria buvo siekiama sukelti kivirčą tarp mūsų ir NATO kaip tik tada, kai gavome precedento neturinčią karinę Aljanso pagalbą. Deja, jiems pavyko –  priešas pasinaudojo mūsų žmonių infantilumu, praradimų skausmo iššauktomis emocijomis, ir mūsų visuomenė stojo į pozą įžeisto vaiko, reikalaujančio iš suaugusiųjų akivaizdžiai neįmanomo (be jokio pagrindo pradėti trečiąjį pasaulinį branduolinį karą), imančio trypti kojytėmis, nes negavo ko nori, atsisakančio to, ką suaugusieji (kariai) tikrai pasirengę duoti (atkirtį priešui), apsiašarojusio ir pasirengusio bėgti nuo suaugusiųjų kaip tik ten, kur tamsoje jau seniai jo laukia piktdžiugiškai išsišiepęs pedofilas maniakas. Visiškai nerealiu reikalavimu ir „išdavystės“ demaskavimu, jo neįvykdžius, priešas nuvertino tikrai milžinišką pagalbą, kurią mums teikia NATO (nors iš tikrųjų tam nėra jokios prievolės), taip sukeldamas abejones jos tęstinumu, nors kaip tik toks Aljanso karinės, ekonominės ir politinės pagalbos mastas ir yra raktas į mūsų pergalę.
Palikime ramybėje tą NATO. Galbūt mums siūloma tokia saugumo garantijų sistema, prieš kurią ši NATO pagalba tėra tik mažmožis?
Būtent taip! Arachamijų įsivaizdavimu tokia sistema kaip tik būtų tariama sutartis, kurios šalys būtų (dėmesio!) JAV, Turkija ir… Rusija!
Tai reiškia, kad šalis (Rusija) ir jos režimas – pažeidę visas įmanomas sutartis, kasdien laužantys bet kokius susitarimus nuo humanitarinių koridorių iki JT chartijos, visiškai nepripažįstą pasaulio tvarkos, nužudę tūkstančius ukrainiečių, ir toliau juos dabar žudantys, atvirai kalbant, išdėstę savo tikslą – visišką Ukrainos, kaip nepriklausomos valstybės, taip pat ir ukrainiečių tapatybės sunaikinimą – būtent ši šalis ir režimas turėtų tapti mūsų saugumo garantu. Ir jie yra pasirengę dėl to derėtis rytoj Stambule?
Nesuprantu, kam taip sudėtingai –  juk Rusijos Federacija jau ir taip yra mūsų saugumo garantas, tai juodu ant balto parašyta Budapešto memorandume. Kam iš naujo pasirašinėti to paties turinio popiergalį? Kokios dar arachamijos trūksta mūsų mažvaikiams derybininkams? 2014-ųjų vasarį bergždžias derybas tarp „Maidano lyderių“ ir nusikaltėlio diktatoriaus Janukovičiaus nutraukė Maidanas, kurio valią išreikšti teko šimtininkui V. Parasiukui.
Dabar, matydami kaip gyvena žmonės Baltarusijoje ir Rusijoje, mes galime labai aiškiai įsivaizduoti, kokia būtų Ukraina šiandien, jei tada būtume sau leidę gėdingą kompromisą su blogiu.
Šiandien prieš mus kovoja Absoliutus blogis ir vienintelė tikra saugumo garantija gali būti visiška pergalė prieš jį, ir Kremliaus režimo žlugimas. Visa kita yra tik laiko gaišinimas, naudingas ne mums, o Rusijos Federacijai.
Kremlius su trenksmu pralošė savo blickrygą, kasdien nenumaldomai artėja okupacinės grupuotės žlugimas, o kiekviena „kompromisinė taika“ būtų ne tik gėdinga, bet ir išduotų visus tuos, kurie didvyriškai gina šalį, bei paniekintų tūkstančių aukų atminimą. Visų pirma, tokia „taika“ būtų tik atokvėpis prieš kitą karą, kuriam Rusija pasirengs daug geriau tiek karine prasme, tiek pasidarbuodama mūsų izoliavimo nuo sąjungininkų labui (mūsų „neutralumas“ tam sudarytų idealias prielaidas). Ir tada už dabar išgelbėtas gyvybes sumokėtume nepalyginamai brangesnę kainą, o Rusija pasiektų vienintelį tikrąjį tikslą –  Ukrainos likvidavimą.
Nežinau, kas galėtų visai tai arachamijai paaiškinti, kad jie yra visiškai pasiklydę kažkokiame savo pasaulėlyje, kad mūsų realybėje jokios derybos su puilu nebeturi jokios prasmės, išskyrus derybas dėl jo kapituliacijos – o tas laikas, deja, dar neatėjo, dėl jo dar reikia pakovoti.
Tikiuosi, kad mes su jumis patys susidorosime su ta supratimo misija –  ypač per socialinius tinklus ir visas kitas civilizuotas visuomenės bendravimo su valdžios institucijomis formas. Tikiuosi, kad jie mus išgirs.
Priešingu atveju šį vaidmenį teks prisiimti kažkokiam dar nežinomam „brigados vadui Parasiukui“.
Svarbu, kad už jo stovėtų ne civiliai su mediniais skydais, o gerai ginkluoti vyrai, užsigrūdinę kare su okupantais. Geriau būtų, kad taip įrodinėti neprireiktų, tikiuosi, kad net paskutinė arachamija sugebės tai suvokti. Susivokite dabar, kol dar nevėlu.
Tad maksimaliai viską kartokime ir mobilizuokimės. Rytoj atidžiai stebėkime ne tik pranešimus iš fronto, bet ir įvykius Stambule.
Слава Україні (Šlovė Ukrainai).

Paskelbta Naujienos, Rusijos agresija, VAS nariai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *