E. Dykyj apie grėsmes Ukrainai

Ar išaugo tikimybė, kad Baltarusijos kariai įžengs į Ukrainą? Kokie yra abiejų pusių rezultatai fronte šiuo metu? Ar puolimas prieš Kyjivą bus atnaujintas? Ar yra galimybė atblokuoti Azovstal? Apie tai Маланка Медиа eteryje 2022 m. gegužės 11 d. pasakojo 2014 m. Rusijos ir Ukrainos karo veteranas, kariškis, LKKSS VAS garbės narys, publicistas ir mokslininkas Evgen Dykyj.

Eilinį kartą prie Ukrainos –  Baltarusijos sienos dislokuojamos specialiosios pajėgos. Kiek jau kartų girdėjome, kad Lukašenka nenori siųsti kariuomenę, o Putinas jį spaudžia. Vėl kažkoks aktyvumas, kažkokios specialios operacijos. Ką tai reiškia? Ką ten matote jūs? Mano požiūriu tai tęsinys istorijos, kurią trumpai būtų galima apibūdinti taip – batka mėto pėdas. Visiškai akivaizdu, kad putinas nuo pirmos karo dienos primygtinai reikalavo įsijungti į karą rusijos pusėje, o Lukašenka visaip nuo to išsisukinėjo. Baltarusijos teritorijoje rusams buvo suteikta užnugario infrastruktūra. Buvo teikiama visokeriopa logistinė parama, bet nieko daugiau. Nė vienas Baltarusijos kareivis neperžengė Ukrainos sienos. Iš baltarusiško ginklo Į Ukrainos pusę neiššauta nė vieno šūvio. Į Ukrainos teritoriją skrido lėktuvai, iki šiol leidžiamos raketos, veržėsi priešininkų kariuomenė, bet tarp jų nebuvo nė vieno baltarusio, buvo tik rusų kariuomenė iš Baltarusijos teritorijos. Visiškai buvo akivaizdu, kad putinas tuo nepatenkintas, plika akim matėsi, kiek Lukašenka buvo prievartaujamas, verčiamas įsijungti į karą, bet jis mėtė pėdas kaip koks senas zuikis. Net pajutau pasitenkinimą, kai jis surado genialų pretekstą – atseit NATO bando jį įtraukti į karą Ukrainoje, jog jau prie sienos stovį lenkų, lietuvių pulkai, ir kai tik baltarusių kariuomenė įžengs į Ukrainos teritoriją, tie NATO niekšai prasiveršią link Minsko, todėl nieko nebus, batka perkando jų kėslus ir pasitiks juos savo teritorijoje. Daug būčiau atidavęs už galimybę pamatyti putino veidą tuo momentu, kai jam tai buvo pranešta. Jei batkai pavyko išsisukti nuo įsijungimo į karą tada, kai visiems, išskyrus mus, ukrainiečius, atrodė, jog rusija laimi ir proceso baigtis neišvengiama, nežiūrint, kiek dar trūkčiosime iš paskutiniųjų priešindamiesi. Kadangi jis dar tada mėtė pėdas, tai aš ypatingai nustebčiau, jei jis dabar įsijungtų į karą, kai atvirkščiai, už rusijos ribų jau joks sveiko proto žmogus nebetiki galutine jos pergale. Netgi ir negalutine jos pergale stipriai abejojama. Tad tokioje situacijoje įstojimas į karą rusijos pusėje nenusvers svarstyklėse rusijos lėkštelės, nes tam batka neturi pakankamų išteklių, o užtat iš karto iškiltų aibė problemų. Ir visa tai kirstųsi su jau kelias savaites stebėtais batkos Vakarams siunčiamais signalais: „na, aišku aš esu blogis, bet palyginus su putinu aš toli gražu ne absoliutus blogis, su manimi juk galima tartis ir susitarti“. Manau, kad šiuo metu vyksta eilinė aktyvaus veikimo imitacija, nes vėl buvo spaudimas iš Kremliaus, jis surengė kažkokius ryškius manevrus, parodys savo pasirengimą, o vėliau suras 150 labai kūrybingų  priežasčių, dėl kurių būtent dabar Baltarusijos kariuomenė negali stoti į karą. Statyčiau 95% prieš 5%, kad toliau įvykiai rutuliosis tokia linkme. Labai norėtųsi, kad Baltarusijos kariuomenė liktų ten, kur ji yra dabar ir mūsų šaliai nereikėtų patirti dar ir jų agresijos. O jei pakalbėtume apie situaciją Ukrainos fronte?. Kaip jūs vertinate tai, kur atsidūrė rusijos armija ir Ukrainos armija šiuo metu? Dabar mes turime antrą karo fazę. Pirmoji karo fazė baigėsi kartu su okupacinio kontingento pasitraukimu iš šiaurinių Ukrainos sričių. Kautynės dėl sostinės Kyjivo baigėsi visiška mūsų pergale. Antras etapas jau žymiai sunkesnis. Pirmame etape, jei prisimenate tų dienų žemėlapį, labiau raštingesni šaltiniai vaizdavo ne pilnai užtušuotas teritorijas, o piešė ryškiai raudonus čiuptuvus, kurie palei didžiuosius kelius tęsėsi didžiųjų miestų kryptimi. Tai buvo karas, kuriame buvo greitai judama, priešas permetinėjo didžiules gyvosios jėgos ir technikos kolonas per faktiškai nekontroliuojamą teritoriją ir mes tuo labai aktyviai naudojomės. Tie čiuptuvai buvo apipjaustomi, buvo daužoma užnugario logistika, ir per tam tikrą laiką čiuptuvai buvo susmulkinami. Tame karo etape svarbų vaidmenį atliko ne tik Ukrainos ginkluotosios pajėgos, bet ir teritorinė gynyba bei daugybė pusiau legalių ar visiškai nelegalių partizanų būrių. Žodžiu buvo masinis visaliaudinis pasipriešinimas, kurį kadaise Kinijos doktrina vadino „tūkstančiu mažų įpjovimų“. Kaip tik puolančiosios rusų pajėgos patyrė tą tūkstantį mažų įpjovimų ir viso to baigtimi tapo išlikusios dalies pabėgimas iš Šiaurės Ukrainos. Dabar gi karas vyksta šalies stepių regione ir jo charakteris visiškai kitoks. Dabar nuo Charkivo iki Chersono nusitęsė kietas frontas. Tiktai Zaporižės srityje liko teritorijos, kuriose pakankamai nemažos pilkos zonos santykinai dažnai „keičia priklausomybę“ tarp kariaujančių pusių. Ir tai netrukus turėtų aprimti. O taip, tiek Chersono srityje, tiek per visą Donbasą ir Charkivo rajone eina „gerai susiklosčiusi“ nusistovėjusi fronto linija, prie kurios abi pusės gerai apsikasę , kur vyksta sunkūs poziciniai mūšiai visiškai ne XXI amžiau stiliuje, o XX amžiau stiliuje. Norėdami suprasti karo Ukrainos pietuose ir rytuose charakterį mums nereikia žiūrėti į Afganistaną, Čečėniją. Tą reikia pamiršti. Ir reikėtų prisiminti knygas ir filmus apie Antrąjį pasaulinį karą. Kaip mūsų seneliai kovojo II pasauliniame kare, lygiai taip pat kariauja abi pusės Donbase, Chersono srityje, prie Charkivo. Tai jau ne manevrinis karas, jau nebereikia kiekvieną rytą prabudus žiūrėti žiniose koks miestas kieno dabar rankose. Viskas. Dabar reikia prisiminti Remarko „Vakarų fronte nieko naujo“. Kas nors naujo (t.y. permainos) fronte pasirodo labai retai, lėtai. Ir kai visą dieną skelbiama, jog „pokyčių nėra“, tai nereiškia jog nieko nevyksta, kaip tik priešingai – dešimtys tūkstančių iš abiejų pusių įtemptai ir sunkiai kovėsi, bet kadangi jėgos abiejose pusėse panašios, tai nė viena pusė stipriau nepasistūmėjo. Taigi, pusių pajėgumas beveik vienodas. Rusija kol kas turi kiekybinę, ypač technikos, persvarą. Todėl kol kas šioje antroje karo fazėje mūsų pusei tenka daugiau sulaikančiosios puolimą vaidmuo. Tą sulaikymą mes taip sulėtinome, kad visoje eilėje fronto sektorių priešas ištisas savaites visiškai nepasistūmėjo. O ten, kur priešas metė daugiau pajėgų – Donbase, ties Donecko ir Lugansko sričių riba – kur didesnė priešo gyvosios jėgos ir technikos koncentracija, ten ir šiek tiek intensyvesnis puolimas, bet priešo judėjimo tempas – 1-2 kilometrai per parą. Be to tie 1-2 kilometrai apmokami labai brangia kaina. Kad suprastumėt, kaip ten vyksta karas: naktį masiškai dirba aviacija, rytas prasideda artilerijos apšaudymu, po jo priedanga prišliaužia pėstininkai jau per artimos kovos atstumą. Ir tai kartojasi kiekvieną dieną. Visa tai II-jo pasaulinio klasika. Ir suprantama, kad toks karas – tai kova iki visiško išteklių išsekimo. Karas ilgam, karas ištvėrimo, susitelkimo. Mes kol kas esame gynybinėje to karo fazėje, nors prie Charkivo jau kai kuriose vietose pradedam pereidinėti į kontrpuolimą. Iš esmės mes dabar daugiau sulaikom priešo puolimą, verčiam jį labai brangiai užmokėti už kiekvieną įveiktą kilometrą, nes matome jo problemas dėl mobilizacijos. Bendrai rusai neturi kuo papildyti dėl patirtų nuostolių retėjančias gretas. Kai tuo tarpu mūsų pusėje dar tik įsibėgėja mobilizacijos procesas. Pas mus mobilizuojami ne vien mūsų patirtų nuostolių kompensavimui skirti žmonės, bet ir ištisos naujos brigadų lygmens karinės dalys, kurių anksčiau nebuvo. Naujos brigados, pulkai užima antrąsias linijas, pagal rotaciją keičia atsilaikiusius pirmuosius du mėnesius. Todėl laikome, kad laikas labiau veikia mūsų, o ne priešo naudai. Taip pat, aišku, laukiame situacijos persilaužimo su naujomis gynybos sistemomis, kurias mums pradėjo tiekti mūsų sąjungininkai iš NATO, ypač dabar, kai Baidenas pasirašė lendlizo Ukrainai įstatymą. Tų ginklų bus pristatyta daug. Bet reikia suvokti, jog:

1. 1 tie ginklai nesiteleportuoja, juos reikia atvežti,
2. jie yra nauji mūsų kariuomenei ir kažkiek laiko teks skirti personalo apmokymams.

Taigi, šiuo metu Ukrainos-rusijos fronte mes neimame nešiojamų prieštankinių kompleksų ir nešiojamų zenitinių kompleksų javelin‘ų ir stinger-ių, o kalbame apie sunkiuosius ginklus – artileriją, reaktyvines salvinės ugnies sistemas ir pan. Tai va, visos tos NATO priemonės dar nenaudojamos. Kol kas abi pusės kovoja sovietinėmis senienomis. NATO pagalba dar tik privažiuoja ir mūsų personalas dar tik apsimoko. O po mėnesio – dviejų jau tikimės, kad situacija fronte pradės keistis iš esmės pagal lendlizo ginkluotės pataisas. Kas blogo visoje šioje istorijoje?

1. Priešui pakako laiko, išeinant iš šiaurinių sričių ir mums juos bemušant iš dalies Mykolajevo bei dalies Charkivo sričių. Chersono, Zaporižės srityse ir visame Donbase jie suspėjo gerai apsikasti. Jie turėjo laiko pastatyti gynybinę liniją.
2. Jie dabar gavo laiko užnugarių išvalymui. Jei prieš mėnesį Chersono sritis buvo okupuota rusų kariuomenės, bet realiai jie ten nieko nekontroliavo, tik kelius. Tai dabar vaizdas labai stipriai pasikeitęs. Dabar rusų kariuomenės užnugaryje okupuotose teritorijose veikia Rosgvardija ir FSB ir jie pereina prie efektyvios okupacijos su okupacine administracija. Kadangi niekur teisėtai išrinkta vietos valdžia nesutiko bendradarbiauti su okupantais, jiems tenka visur statyti atvežtinius tipus. Jie miestuose įrenginėja blokpostus. Na o baisiausia, kad jie sudarinėja aktyvistų, rusų-Ukrainos karo veteranų, teritorinės gynybos dalyvių sąrašus ir pagal tuos sąrašus vykdo masinius areštus. Vien tik Chersono mieste areštuota virš 500 žmonių. Tolimesnis jų likimas kol kas nežinomas. Kai kurių liudininkų teigimu dalis jų laikoma Chersone, o dalis išvežta į Krymą.

Visa tai labai nemalonu šitoje istorijoje. Visumoje situacija fronte mūsų naudai. Mes tiesiog permalame puolančias priešo dalis. Jo papildymas žymai mažesnis nei pas mus. Mes lėtai ir tolygiai ruošiamės pereiti nuo jų puolimo sulaikymo prie mūsų kontrpuolimo. O tuo metu kenčia okupuotų teritorijų gyventojai, kuriems labai sunku padėti. Tad, jei kur dar yra landų, per kurias galima išvažiuoti, visiems kurie mus dar mato, girdi, patarčiau pasinaudoti tomis landomis ir išvažiuoti. Bet, deja, rusai labai stengiasi tokias landas uždaryti. Va tokia dabar situacija. Ką pasakytumėte apie pranešimą, jog galbūt rengiamas Azovstal gamyklos deblokavimo ir Mariupolio gynėjų gelbėjimo planas? Ar jūs matote kokią nors galimybę, kai anksčiau nei prezidentas Zelenskis, nei jo patarėjas Arestovičius ne kartą tvirtino, jog tokių galimybių nematą, o vis tik kariniai ekspertai kalba, kad tiek politine, tiek karine prasme ta linkme dirbama. Ar įmanoma išgelbėti Mariupolio gynėjus ir kokiomis sąlygomis? Tiesą sakant, etiniu požiūriu būtų sunku svarstyti. Jie ten visiškai kritinėje situacijoje, demonstruoja heroizmo stebuklus, o mes su jumis ramioje ir saugioje aplinkoje svarstome, kokios jų galimybės, ar iš vis jos yra, ar ne. Jei trumpai, tai iki fronto linijos nuo Mariupolio – 200 km plikos stepės, užimtos gausių , geriausių fronte priešininko pajėgų, turinčių stiprią oro gynybą ir užsitikrinusių aviacijos dominavimą. Galbūt aš ko nors nežinau, gal yra kokie mūsų slapti pajėgumai. Labai norėtųsi tuo tikėti. Tačiau aš asmeniškai nesiimčiau organizuoti deblokavimo operacijos. Siaubinga taip kalbėti, bet pagal man žinomą informaciją nematau pakankamų išteklių. Aišku, aš nesu vyriausiasis vadas, gal mūsų vadovybė kai ką turi, ir po kiek laiko mes aikčiosime kaip, pasirodo, gavosi… Bet pagal man žinomą informaciją, deja, to nesiimčiau… Pabaigai norėčiau paklausti apie nesibaigiančius svarstymus, ar nesugrįš karo veiksmai į Ukrainos centrą, ar putinas vėl neliepsiąs užimti Kijevo? Gal bus kokie smūgiai, po kurių rusų kariai vėl puls Ukrainos sostinę? Ką jūs apie tai galvojate? Gal klausimą padalinkime į dalis. Raketų smūgių net labai tikiuosi. Dėl to spėlioti neverta. Jų raketų kiekis mažėja, ypač – didelio tikslumo, bet atsargos dar didelės. Artimiausiems keliems mėnesiams pakaks. Tik raketomis jie ir gali pasiekti Kijevą. Jomis ir bandys sukelti košmarą, o kažkuriuo metu specialiai smogs ir į miesto centrą, ko kol kas dar vengia. To, deja, reikėtų tikėtis. Beje, Kijevo apylinkėse mūsų oro gynyba yra pati pajėgiausia. Numušta net 90% į Kijevą skriejusių raketų. Prie pavojaus sirenų jau daugmaž pripratome. Kasdien du-tris kartus skelbiamas oro pavojus, bet tai, galima sakyti, ramybė, prisimenant laikus, kai pavojus buvo skelbiamas 15– 17 kartų per parą. Aišku, dar nebuvo nė paros, kad nebūtų kaukę sirenos. Raketos buvo, yra, ir, deja, dar kurį laiką bus. O dėl žygio „pėsčiomis“ į Kijevą priminsiu seną anekdotą: „– Kaip man vėl norisi į Paryžių… – O tu, ką, jau ten buvai? – Ne, bet jau anksčiau norėjau“… Vladimiras Vladimirovičius jau norėjo užimti Kyjivą. Ir iš tiesų pirmas dvi paras – vasario 24-25 – jie turėjo galimybę bent „užeiti“ į Kyjivą. „Paimti“ ir „užeiti“ tai taip pat du skirtingi veiksmažodžiai. Ne visiems, kurie užėjo, pavyko išeiti. Charkive jie suspėjo privažiuoti beveik iki miesto centro. Bet kas iš to, beveik visi, kurie įvažiavo, nebeišvažiavo. Bet tai skirtingos istorijos. Jie Charkive pasibuvo, bet negalėjo įsitvirtinti. Kijeve galėjo nutikti panašiai, bet galimybę įvažiuoti į miestą jie turėjo tik pirmąsias dvi paras. O jau po vasario 27-28 net kalbos apie tai nebegalėjo būti. tada jie begalėjo tikėtis apsupti miestą, bet ir to nesugebėjo pasiekti. Kai jie iš čia buvo visiškai išmušti ir netikėtumo efektas dabar visiškai neįmanomas, nes apie jų pritraukiamas pajėgas mes žinosime iš anksto, tad antros galimybės priartėti prie Kyjivo tokiu atstumu, kaip tada, daugiau nebebus. Apie įsiveržimą į miestą net kalbėti neverta. Be to, nematau jų žmogiškųjų išteklių. Visi jie „parišti“ Rytuose ir Pietuose nuo Charkivo iki Chersono, ir jiems vos pakanka pašauktų rezervistų kad galėtų „on line“ pakeisti kasdien patiriamus nuostolius. Šioje situacijoje nematau, iš kur jie galėtų paimti papildomą pakankamai skaitlingą grupuotę žygiui į Kyjivą. Atvirkščiai, viską, ką iš čia išvedė jie permetė į Rytus it tik dėl to įgijo kiekybinę persvarą Donbase. Taigi jų antžeminiam žygiui nematau jokių prošvaisčių.