Ukrainos ginkluotosios pajėgos pralaužė pirmąją iš trijų – labiausiai įtvirtintą rusijos kariuomenės gynybos liniją Zaporižės srityje, pranešė Ukrainos kariuomenės vadovybė. Dabar Ukrainos ginkluotosios pajėgos yra tarp pirmosios ir antrosios rusijos kariuomenės gynybos linijų Robotynės ir Verbovės gyvenviečių rajone, Zaporižės srityje.
Apie tai rugsėjo 4 d. tiesioginiame televizijos kanalo „Nastojaščeje vremia“ eteryje kalbėjo „Aidar“ bataliono veteranas Evgen Dykyj
– Tarnavskij (Ukrainos ginkluotųjų pajėgų operatyvinės ir strateginės grupės „Tauria“ vadas brigados generolas Oleksandras Tarnavskis) sako, kad ties Robotyne Ukrainos karinės pajėgus pralaužė pirmąją gynybos liniją. Ar jūs galite paaiškinti, kaip ten yra iš tiesų.
– Galiu, nes turiu draugų, kurie toje kryptyje ten tiesiogiai dalyvauja kariniuose veiksmuose. Aš sakyčiau, kad generolas Tarnavskis šiuo atveju netgi pasikuklino. Mūsų vadovybė pastaruoju metu stengiasi komentuoti kuo kukliau. Galbūt taip geriau, nei skelbti garsius anonsus, kurių dalis taip ir neišsipildo. Bet šiuo atveju jau labai pasikuklino. Iš tiesų ne tik pralaužta pirmoji gynybos linija, bet jau vyksta mūšiai antrojoje. Reikėtų įsivaizduoti, kad gynybos linija nėra plona linija žemėlapyje. Tai iš tiesų įtvirtinimų sistema, kurios gylis 10 ir daugiau kilometrų. Taigi, kad mes kaunamės antrojoje linijoje, dar visai nereiškia, jog mes ją perėjome. Tai visiškai ne taip paprasta. Taip, pirmoji linija liko užpakalyje… Beje to paties leidinio „New York Times“, kurį ką tik citavote, kitoje publikacijoje buvo šiek tiek klaidinga informacija, kad mes jau ir antrąją liniją esame pralaužę. Netgi galėčiau paaiškinti, kaip ta klaida atsirado. Mat jau pasirodė fotografijos ir video taip vadinamų „drakono dantų“, tų betoninių piramidžių, kurios turėjo sustabdyti tankus. Taigi pasirodė fotografijos ir video, kuriuose tie „drakono dantys“ jau už mūsų karių nugarų. Betgi tie „drakono dantys“ žymi gynybos linijos pradžią. Tad, jeigu praėjote „drakono dantis“, vadinasi įėjote į gynybos liniją. Ir joje kaip tik dabar vyksta mūšiai.
– „Drakono dantys“ tai tokios betoninės piramidės?
– Taip. Tos betoninės piramidės sovkoje buvo vadinamos „stacionariąja prieštankine artilerija“. Geras buvo terminas… Tikrumoje tai pati nerimčiausia ir nenaudingiausia gynybos linijos dalis. Kam statė tuos „drakono dantis“ sunku suvokti, na nebent kažkas dėl jų gerai pamelžė federalinį biudžetą, nes mūšyje iš jų jokios realios naudos. Gal pamenate laikus, kai buvo įprotis ant stalų statyti piramidžiukes, neva apsaugančias nuo negatyvios energijos. Tų betoninių piramidžių efektas iš ties visiškai toks pat. O už jų jau prasideda tikri įtvirtinimai, visiškai nejuokingi. Dvi gynybos linijos yra visiškai skirtingos. Pirmąją, kurią jau įveikėme, sudarė didžiulis minų laukas kuris grubiai apibūdinant yra 100 km ilgio ir 5-10 km gylio. O toliau už tokio „mega“ minių lauko, nematyto nuo El-Alameino mūšio laikų (tik tada Ervinas Romelis buvo įrengęs kažką panašaus), toliau driekiasi punktyras taip vadinamų atraminių punktų, būrių, kuopų, batalionų atraminių punktų aukštumose. Tai mes praėjome. Antroji linija kitokia. Joje taip pat daug minų laukų, bet tai jau ne vienas ištisinis minų laukas, nes jei rusai būtų įrengę ištisinius minų laukus, tai ir patys nebegalėtų judėti tarp pirmosios ir antrosios linijų. Todėl ten, žinoma, palikta daug praėjimų. Taigi, minų laukų tankis labai didelis, bet tarp jų yra ir pakankamai daug laisvos erdvės. O toliau už minų laukų driekiasi tranšėjų labirintas. Taigi, jei pirmoji linija priminė El-Alameiną, 1943-iuosius metus, tai išėję į antrąją liniją lyg ir persikeliame į Pirmąjį pasaulinį karą. Beje, karts nuo karo vis aplanko įspūdis, kad mes kovojame su kažkokiomis beprotiškomis istorinėmis rekonstrukcijomis. Va ta taip vadinama Surovykino linija – atroji gynybos linija– yra tiksli kopija tų linijų, kokiomis buvo perrausta Europa Pirmojo pasauliniame kare – nuo jūros iki jūros,ištisos dešimtys kilometrų žemėje išraustų tranšėjų, sujungtų į vieną didelį labirintą . Beje tranšėjos nesijungia tiktai ten, kur neleidžia reljefas, kur trukdo upių slėniai ar dar kas nors. Ir kas 5-10 km – betoniniai dotai…
– Betoniniai dotai, kuriuos suspėjo pastatyti per šiuos metus?
– Taip. Nevisai pilnus netus, bet statybos darbams jie turėjo 9 mėnesius, kai niekas jiems netrukdė.
– Ugnies lizdai…
– Taip. Betoniniai ugnies lizdai. O tarp jų – gausybė tranšėjų. Deja, nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų visiškai niekas nepasikeitė. Dronai, šiuolaikinės technologijos, visa tai, be abejo, gerai, bet išdavoje viskas baigiasi tuo, jog pėstininkas turi pilvu prašliaužti arba iššokti ir apšaudomas nušuoliuoti įki tranšėjos, įvirsti į ją su automatu rankose ir ten užbaigti darbą. Nuo Pirmojo pasaulinio karo, kai pirmą kartą atsirado sąvokos „šturmo batalionai“, „šturmo kuopos“, būtent skirti tokio pobūdžio įtvirtinimų užėmimui, niekas nepasikeitė. Va lygia taip pat, kaip Remarko laikais, niekas nepasikeitę, taip pat tenka baigti kovoti antroje linijoje. Todėl ten nebus paprasta…
– O paskui bus dar trečia…
– Trečios, gi, aš nebijočiau. Trečia linija iš esmės skirta pirmųjų dviejų aprūpinimui. Tai vadovavimo punktai, sandėliai ir panašiai. Ją ginti atskirai, kažin ar vertės. O antroji tai gerai parengta gynybai, ir, manau, kad joje dabar bus labai sunku. Iš anksto [dėl teigiamo rezultato joje] euforijai nepasiduočiau. Joje bus ypač sunku, nes visi supranta „klausimo kainą“. Nuo to momento, kai pasiekėm Robotynę, pliekiamės jau antrojoje linijoje. O, jeigu, (pabrėžiu žodį „jeigu“) paimsime Tokmaką, tai reikš, kad perėjome ir antrąją liniją. Ir jeigu mums pavyks paimti Tokmaką, tai po to šansų neleisti mums išeiti prie Azovo jūros, šansų išlaikyti Melitopolį ir Berdianską rusai beturės labai nedaug. Bet rusai tai supranta ne blogiau nei mes. Rusų vadovybė puikiai suvokia, kokia iškelto klausimo kaina, kokie statymai. Todėl mūšis dėl Tokmako bus labai sunkus. Jie ten mes visus jiems likusius rezervus. Ir iš esmės bus sprendžiamas toks klausimas, kam anksčiau baigsis rezervai, nes tiek mes patiriame rimtus nuostolius šiame puolime, bet ir rusų nuostoliai labai reikšmingi, ir, panašu, kad jiems prasideda problemos kamšant skyles.
– Evgenai, jūs kalbate apie žmones, apie žūstančius karius?
– Tikrai taip. Nei dotai nei tranšėjos patys neapsigina. Viskas priklauso nuo juose esančių žmonių ir nuo žmonių, kurie juos šturmuoja. Tai pagrindinis resursas, nežiūrint kas bebūtų kalbama apie kitas priemones. Tai pėstininkų karas, antroje vietoje – artilerijos karas, o jau po to visos [kitos] technologijos. Visų pirma kalba eina apie karius – kiek jų, kiek jie motyvuoti, kiek jie aprūpinti viskuo, kas būtina. Na ir pažiūrėkim iš esmės, kas pirmiausia nutiks – ar neužsibaigs rusų rezervai jiems bekamšant pastoviai atsiveriančias skyles gynyboje, jie jau dabar permetinėja padalinius iš kitų fronto sektorių, nes kažkokių užnugario rezervų kaip ir nebelikę, o gal, atvirkščiai, išseksime mes neįkasdami tos gynybos linijos. Nes kare, kol mūšis nesibaigė, nuspėti mūšio rezultatus labai nenaudingas reikalas.
– Evgenai, dar tas momentas, kurį minėjau. Rusai pradėjo padeginėti minų laukus. Minos gi nuo ugnies detonuoja. To anksčiau niekas nedarė/
– Taip. Ir tokie veiksmai nelabai protingi. Nes tai labai vienkartinis sprendimas. Tai gali sukelti problemų tiems, kurie tuo momentu pabandė įeiti į minų lauką, bet po to minų lauko nebelieka. Kaip tik padegimas ir yra vienas iš minų lauko išminavimo metodų. Taip, tokiu būdu jie vieną ataką atmuš, bet jau kita ataka ten vyks visiškai ramiai, be jokių išminavimo poreikių. Iš ties esu nustebintas tokios informacijos. Pats skaičiau tą medžiagą, neturiu pagrindo abejoti „New York Times“ šaltiniais, bet tokiu atveju tai visiškai netoliaregiškas…
– Kaip būtų galima paaiškinti, kodėl taip daroma?
– Man labai būtų sunku tai paaiškinti. Nes, kaip sakiau, taip atsimušęs nuo vienos atakos, nuo kitos jau neatsimuši. Mes, pavyzdžiui, taip niekada nesielgėme. Dar daugiau, iki šiol nesu tikras ar ta informacija atitinka tikrovę, o jeigu taip, tai kiek tai yra masinis reiškinys.
– Apibendrinant pokalbį su jumis, ką jūs rašėte apie praeitų metų rugsėjį Charkivo srityje, kur nutiko rusų fronto griūtis, ar tai nenutiks ir čia, pralaužus kažkurią gynybos liniją? O gal tai visiškai nepalyginama?
– Iš esmės vasaros kampanija ir Charkivo stebuklas pernai rudenį visiškai nelygintini. Charkivo stebuklas rėmėsi nenuspėjamumu. Rusai kažkodėl netikėjo, kad mes pulsime tuo pačiu metu dviejose vietose. Jie tada mūsų laukė prie Chersono. Ir prie Chesono jie mus sutiko labai pasirengę. Mes tada sugebėjome pralaužti tik vieną gynybos liniją iš trijų, beje ir su labai dideliais nuostoliais. Ir po to teko visiškai pakeisti strategiją ir vietoj šturmo du mėnesius juos iš ten išstūminėti daužant jų logistiką. O Charkivo srityje jie visiškai nesitikėjo, kad mes imsimės puolimo ir ten, net visai kukliai startavus (buvo iškeltas uždavinys kokius 20-30 km nustumti rusus nuo miesto, kad bent vamzdinė artilerija nebepasiektų Charkivo), jie staiga pabiro. Staiga paaiškėjo, jog jie visai nepasirengę priešintis.
Čia gi visai kita istorija. Čia jie 9 mėnesius rengėsi mus sutikti ir jau 3 mėnesius pakankamai organizuotai laiko gynybą. Na, bet mes viliamės, kad pralaužus liniją kils panika, kils griūtis, nes pietuose išstatyta rusų gynyba yra vientisa, ir nenumatytas jos padalinimas į fragmentus, kurių kiekvienas gintųsi savarankiškai. Todėl yra pagrįstų vilčių, kad mums perėjus antrąją liniją, kils kaskadinis efektas. Bet iki to dar reikės gerokai padirbėti.
