Rugpjūčio 7 d. „Novynarnia “ redaktoriaus Dmytro Lykhovij pokalbio su kariniu ir politikos analitiku Evgen Dykyj tekstinės versijos II dalis
Pokalbio I dalį skaitykite čia —>
Dabartinis rezervų ir senųjų brigadų vaidmuo
– Praėjusioje mūsų laidoje kalbėjai apie didelį rezervų vaidmenį puolime – kas ilgiau turės rezervus, tas pajėgas galės jais sustiprinti lemiamais momentais reikiamoje vietoje. Kiek žinau, Zaporižės ir Kupjansko kryptimis taip pat jau buvo gerokai sustiprintos naujai suformuotos „puolamosios brigados“ senomis geromis oro desantininkų, jūrų pėstininkų, sausumos pajėgų ir kt. brigadomis.
Užsienyje jie mokėsi mažiau, daugiausia turi senus ginklus ir bechas, tačiau būtent jie dabar turi ištaisyti padėtį, pakeisti ir padėti tiems, kurie važiavo Bradley su amerikietiškomis patrankomis. Ar tai jau yra tų rezervų, apie kuriuos kalbėjai, panaudojimas? O ar po to mums liks rezervų? Nes liepą sakei, kad dar neįtraukėme pusės visko, kas buvo skirta puolimui.
– Na, dabar pusė jų tikrai įtraukta. Ir šiek tiek daugiau nei pusė.
Tu visiškai teisingai pastebėjai, kad fronte pasirodė senos, apšiurusios, bet aptvarkytos ir papildytos brigados.
Tačiau tuo pat metu yra įdomus momentas, kuris pateko į Vakarų spaudą. Buvo reportažas iš vienos mūsų naujos brigados, kur vienas batalionas jau apie mėnesį kovoja priekinėje linijoje, o kiti du batalionai tik baigia mokymus ir komplektavimą Lenkijoje. Ir tokia brigada ne vienintelė.
Taigi, iš tikrųjų tos naujos brigados, kurios dabar dalyvauja puolime, nėra visiškai įtrauktos. O kadangi iki šiol poligonuose tebetrepsi ir tebesikomplektuoja dalis tų naujųjų brigadų batalionų, tuo tarpu buvo įtrauktos senosios brigados.
Saugok Dieve, kad neįsižeistume senųjų brigadų vaikinų, jie tiesiog daug labiau apmokyti… Naujuosius taip pat mokė, bet vis tiek kare geriau moko karas. O tos brigados tikrai tokį pragarą perėjo… Kaip kažkada sakė mano tuometinis vadas [batalione „Aidar“] Zola Igoris Lapinas, kas yra profesionalus karys? Tris mūšius išgyveno – vadinasi, karys. Taigi šių senųjų brigadų kovotojai išgyveno ne tris, o 33 ir daugiau mūšių.
Vadovybės požiūriu tai atrodo kaip tame animaciniame filme: „Tegul atsiunčia geriausius iš geriausių! „Geriausi iš geriausių išlaižo žaizdas“.
Kadangi visi nauji puolamieji padaliniai dar baigiami komplektuoti, o rezervus jau reikėjo panaudoti, todėl buvo įtrauktos, tarkime, šiek tiek pailsėjusios, šiek tiek pasipildžiusios naujokais tos senosios brigados.
Čia labai svarbiu veiksniu tapo Slobožanščina. Faktas yra tas, kad jei būtų mūsų valia, kovotume beveik vien tik pietuose. Mums pagrindinė smūgio kryptis – Tauridė, jokių paslapčių čia neatskleisime. Tai akivaizdu kiekvienam. Bet kadangi tai akivaizdu ir orkams, pagrindinė jų užduotis – kad mes kovotume ne tik pietuose. Jiems reikia kur nors nukreipti mūsų pajėgas. Ir va, tiesą sakant, todėl ir vyksta visa istorija su jų puolimu Svatovo-Kreminos rajono linijoje. Jų bandymas smogti Kupjanskui, ačiū Dievui, jau buvo atremtas, bando smogti į Limano pusę.
Jie realistai. Jie supranta, kad niekas jų toli nepaleis. Kad jie ten mūsų gynybos linijos nepralauš. Tačiau jų užduotis – patraukti ten pakankamai mūsų pajėgų, kad tos pajėgos nenueitų į pietus. Ir tą užduotį jie įvykdė.
– Ar manai, kad jie tikrai neplanuoja ir negali paimti Kupjansko?
– Ne. Na, kas jiems tai duos?
Jie būtų galėję užimti Kupjanską, jei būtume palikę ten tik tas pajėgas, kurios stovėjo ta kryptimi. Ir labai ilgai stengėmės tai daryti. Ilgą laiką stengėmės ten nemesti rezervų, o atsimušinėti tik turimomis pajėgomis.
Na, tai baigėsi prie Nadeždos. Kai jie užėmė kaimą magišku Nadeždos pavadinimu, paaiškėjo, kad gresia tikras pavojus, kad mūsų gynyba bus pralaužta. Ir tada buvo nuspręsta vis tik ten panaudoti dalį puolimui ruošiamų rezervų. Deja, orkai tai pasiekė.
Tačiau, atitinkamai, tuo jų puolimas ten ir įstrigo. Nuo Nadeždos jie buvo atstumti.
Dabar jie juda Limano kryptimi. Jie taip pat bus atmušti, bet tai reiškia, kad kažkokius rezervus ten teks mesti.
Kiek mums tai kainuos tų pajėgų, kurios nepasieks Zaporižės fronto, kontekste – pamatysime.
Kol kas per pastaruosius mėnesius tai pats sėkmingiausias orkų sumanymas – tas jų priešpriešinis puolimas Slobožanščinos kryptimi.
O visiškai priešingai veikia Bachmutas.
Kariniu požiūriu rusams beveik nėra prasmės jį laikyti, būtų galima atsitraukti. Betgi jis yra „šventasis Artiomovskas“. Tai vienintelė jų pergalė per paskutinius metus, ir taip, iš tikrųjų, labai abejotina, atsižvelgiant į jos reikšmę ir kainą. Bet juk jų propagandoje – „Artiomovskas ne sumuštinis“, jo „išspaudimui“ prireikė 10 mėnesių kovos ir 100 tūkstančių nuostolių kaina (įvairių šaltinių duomenimis, nuo 20 iki 40 tūkst. vien tik žuvusių) – ir po poros mėnesių grąžinti?
– Dar viena jų klaida – tiesą sakant, pervardinti miestą į „Artiomovską“. Tai darydami jie tik dar labiau jį sakralizavo.
– … Todėl ten ir įsakyta stovėti iki mirties, todėl ten traukiami rusijos rezervai.
Mums naudingi tokie ilgesni Bachmuto atsiėmimo grafikai. Ten laikas dirba mums. Tačiau Slobožanščinoje yra priešingai. Į Slobožanščiną jie atitraukia mūsų rezervus, ir tai jiems, deja, pavyksta.
„Mūsų placdarmai kairiajame Chersono srities krante nepakankami dideliems junginiams ten perkelti“
– Chersono kryptis. Piliečio klausimas: „Kokios yra placdarmo kairiajame Dniepro kranto plėtros ir padidinimo perspektyvos?
– Tiesą sakant, kol kas blogos. Kol kas nesiseka.
Turint omenyje, kad, tarkime, žemė jau išdžiūvo, ir grynai teoriškai tai būtų galima daryti… Bet, deja, teorija ir praktika yra labai skirtingi dalykai. Vis dėlto viskas ten lieka mažų mūsų grupelių, kurios įsitvirtino Olešeko rajone ir dar keliuose kituose taškuose, formate. Mūsų diversinės žvalgybinės grupės labai aktyvios. Tačiau iki šiol ten įeiti, įsitvirtinti ir permesti techniką kol kas nepavyksta. Orkų pasipriešinimas ten labai stiprus. Jie labai bijo, kad nesirealizuotų scenarijus šiai krypčiai, todėl aktyviai stengiasi to išvengti.
– O placdarmas po tiltu?
– Jis nepakankamas, kad ten būtų galima permesti didelius junginius, technikos eiles.
Vienintelė nauda, kurią vis dar gauname iš to judesiuko – tai, kad reguliariai artilerija nuo dešiniojo Dniepro kranto kairiajame nušlavinėjame tuos jų dalinius, kuriuos jie ten traukia, kad neleistų mums persikelti į placdarmą.
– Ir jie labai gerai „uždengė“ Džarilgačą.
– Labai gerai, taip. Kinburną iššluojame nuolat, bet jie vis tiek vėl ten lenda.
– Jei kalbėtume apie Kachovkos hidroelektrinės susprogdinimo pasekmes. Vasara buvo karšta, rezervuaro dugnas išdžiūvo. Ar išaugo galimybė pulti?
– Vis tiktai nemanau. Matyt, persikėlimą prie Energodaro reikėtų pamiršti.
Tai didžiulis rusų nusikaltimas, ši didžiausia ekologinė nelaimė Ukrainoje po Černobylio, kurią jie atnešė, kariniu požiūriu davė jiems tai, ko norėjo.
– O tai, kad karts nuo karto mus gąsdina sprogimu rusų okupuotoje Zaporižės atominėje elektrinėje – apie ką tai?
– Čia nematau jokios karinės priežasties.
Bet tai nereiškia, kad jie to nedarys. Mes kalbame apie orkus, kurių sprendimų priėmimo mechanizmai kartais būna labai sudėtingi ir nesuprantami sveikos logikos žmonėms.
Todėl, žinoma, nesu pasiruošęs sakyti, kad jos nesusprogdins. Aš tik konstatuoju faktą, kad mūsų puolimo sustabdymo požiūriu Zaporižės atominės elektrinės sprogdinimas jiems nieko neduoda.
„Mums šio karo virtimas pasauliniu karu būtų išganingas“
– Tarptautiniame skyriuje turime Baltarusiją ir Lenkiją. Viena vertus, Prigožinas iš PKK „Wagner“ išvyko į Baltarusiją. Kita vertus, nepaisant nuslopinto pučo, „Wagner“ išlieka aktyviu putino politikos instrumentu…
– Atsiprašau, pertrauksiu, bet perversmas nebuvo nuslopintas. Jis tarsi pats „nusipylė“.
– … Matyt, tai ir paaiškina, kodėl „Wagner“ tiesiog persikėlė iš Bachmuto į Baltarusijos kryptį. Dabar jie su Lukašenka grasina „eiti į Varšuvą“, lenkai formuoja naujas brigadas jiems pasipriešinti, kalbama apie Suvalkų koridoriaus apsaugą, į Lenkijos teritoriją jau įskrido sraigtasparniai…
Kaip vertini visą šią rusijos, vagnerovcų, Baltarusijos grėsmę Lenkijai? Ar tikrai ten kas nors gali nutikti, ar tai tik tokia informacinė psichologinė specialioji operacija IPSO kaip ES šalių šantažavimas nelegaliais migrantais prieš įsiveržimą į Ukrainą?
– Manau, kad mums seilėtis neverta.
Suprantu, kad mums geriausias scenarijus būtų, kad „vagnerovcai“ vis tik įsiveržtų į Suvalkų koridorių (tarp Baltarusijos ir rusijos federacijos Kaliningrado srities per Lenkijos ir Lietuvos teritoriją), kiltų didelis karas tarp NATO ir rusijos / Baltarusijos, tas karas truktų kelias dienas, ir atitinkamai kartu su juo pasibaigtų ir mūsų karas.
Pergalinga, gražu, bet nesiseilėkim, to nebus.
Faktas yra tas, kad principinis sprendimas jau paskelbtas. JAV Valstybės departamentas paskelbė visiškai aiškų, nedviprasmišką pareiškimą, kad jei „vagnerovcai“ kirs NATO šalių sieną, jie bus traktuojami kaip rusijos federacijos ginkluotųjų pajėgų dalis. Tai yra, rusai buvo aiškiai įspėti, kad „žaliųjų žmogeliukų“ variantas šį kartą nepraeis. Tai iš karto bus suvokiama kaip ginkluota rusijos federacijos agresija, automatiškai įsijungs 5-asis NATO straipsnis ir viskas, kas su juo susiję. Rusai buvo apie tai įspėti, ir tai problemą išsprendžia. Jie nelįs į karą su NATO.
Rusija nuolat blefuoja, nuolat didina statymus. Rusija nuolat šantažuoja dideliu karu su NATO, nes NATO to karo nenori. Tačiau faktas yra tas, kad pati rusija to net labiau nenori. Rusija puikiai žino, kas iš jos liktų tiesioginio karo su NATO, pirmiausia su JAV, atveju.
„Vagnerovcai“, beje, tai žino savo kailiu. Prisimenu tą istoriją, kai juos „kažkaip nuliejo“ Sirijoje, kai dėl nežinomų priežasčių kremlius į amerikiečių užklausimą atsakė, kad „mūsų ten nėra“. Vienintelis tiesioginis mūšis tarp rusų ir amerikiečių šiuolaikinėje istorijoje truko apie valandą. Rezultatas – apie 200 žuvusių „vagnerovcų“, nulis žuvusių amerikiečių.
Jie tai puikiai prisimena, todėl iš tikrųjų rusija kategoriškai bijo karo su NATO. Tačiau kelti tvenkinius ir imituoti, blefuoti jie bandys iki galo.
Ir čia gulasi tie du baltarusių sraigtasparniai.
Jie visą laiką čiupinės, visada balansuos ant ribos, žais su „raudonomis linijomis“, bet jų neperžengs.
Jie puikiai žinojo, kad kai tie malūnsparniai net 3 kilometrus įskrido į Lenkijos teritoriją, į nieką nešaudė, apie 5 minutes praleido Lenkijos oro erdvėje, jog dėl to NATO karo dar nepradės. Nes NATO taip pat nenori šio karo.
O dabar tokius dalykus nuolat darys būtent prie sienos, bet ne už sienos.
– Piliečio klausimas feisbuke: kodėl lenkai po incidento su raketa nepadirbėjo prie klaidų ir nenumušė sraigtasparnių?
– Kodėl nesuveikė Lenkijos oro gynyba… Nežinau, kaip ten klostėsi įvykiai. Esu visiškai tikras, kad bet kokiu atveju tie sraigtasparniai nebūtų numušti.
Galimi du skirtingi scenarijai. Pirmas scenarijus – lenkų oro gynyba juos tiesiog praleido, o sužinojo tik vietiniams pradėjus skelbti vaizdo įrašą ir dėl to kilo didelis skandalas.
Ir antras variantas – kad oro gynybos sistema juos pamatė, lydėjo, bet, žinoma, buvo politinis nurodymas bet kuriuo atveju nešaudyti pirmiems.
Jei antrasis, vadinasi, viskas tvarkoje. Nors, bijau, kad labiau panašu į pirmąjį.
Tiesą sakant, šiek tiek juokinga skaityti mūsų naivius karštakošius rėkiančius, kad lenkai turėjo juos nušauti. Tai, kad nieko panašaus. Ne viena atsakinga šalis nenumuša svetimų sraigtasparnių po kelių minučių 3 km oro erdvės pažeidimo.
– Turkija su tavim nesutiktų.
– O Turkija [2015 m. lapkričio 24 d. prie Sirijos ir Turkijos sienos] irgi ne iš karto numušė tą rusų lėktuvą. Tai buvo ne pirmas skrydis. Jie N kartų perspėjo. Kai kacapai juos demonstratyviai praignoravo, galiausiai jiems buvo parodyta – „mes tuščiai neįspėjinėjam“. O čia tai pirmas tokio pobūdžio incidentas.
– Be karinio komponento, yra ir politinis komponentas. „Evropeijskaja pravda“ redaktorius Sergiejus Sidorenko savo straipsnyje rimtai užsipuolė amerikiečius dėl jų labai švelnios reakcijos į tokį akiplėšišką sienos kirtimo veiksmą …
– Čia aš jam pritariu. Iš ties NATO parodė silpnumą.
Faktas yra tas, kad Aljanso požiūriu jis pademonstravo pusiausvyrą. Bet juk reikia suvokti orkų mentalitetą. Tai, kas normaliems žmonėms atrodo kaip pusiausvyra ir nenoras pradėti pasaulinį karą dėl smulkmenų, orkai suvokia kaip silpnumą. Tai reikia suprasti.
Jų psichologija kaip žulikų. Kai tik pajunti silpnumą – spausk. Na, kažkada jie prisispaudys.
Geras pavyzdys yra su turkais ir numuštu Su-24. Rusai spaudė, spaudė, buvo žmogiškai įspėjami. Jie negirdėjo. Kažkuriuo metu kantrybė trūko, Erdoganas įsakė – dabar jau numušti. Manau, kad tas pat nutiks ir Europoje.
Bet yra niuansas.
Man labai patinka anekdotas apie ukrainiečių mentalitetą, žinai, kaip vienas kūmas paprašė kito padėti paskersti veršelį. Sako kūmui: tu palaikyk už ragų, o aš kalsiu jam į galvą. Trenkia vieną kartą – veršelis stovi. Trenkia antrą kartą – veršelis stovi. Jis dar užsimoja, o tas kūmas, kuris laiko už ragų, atsisuka ir sako „Na, jei trečią kartą į mane pataikysi, tai jau supyksiu“.
Taigi, iš ties, ir Jungtinėms Valstijoms vertėtų labai aiškiai įspėti, kad kantrybei yra tam tikra riba, kad jos, kaip suaugusieji, tam tikru mastu yra kantrūs paauglių išdaigoms. Bet tam tikru momentu jie gali stipriai trenkti per rankas.
Savo laiku jie taip perspėjo dėl branduolinių ginklų. Jie perspėjo rusus: jei panaudosite branduolinį ginklą, atsiprašom, bet reakcija bus pati žiauriausia. Ir viskas, o kažkur kur ten Medvedev šūkauja apie „radioaktyvius pelenus“?
O dabar čia jiems tokio įspėjimo nedavė. Lygiai taip pat jiems nebuvo duotas įspėjimas, kad pastaruoju metu jie tapo tokie akiplėšos, jog pradėjo numušinėti amerikiečių dronus [Reaper].
Vėlgi, skaičiavimas yra labai teisingas. Amerikos visuomenės požiūriu, dronas – tai ne mašina su žmogumi. Reaper‘iai kainuoja daug pinigų. Tačiau Amerikos visuomenės požiūriu tai vis tiek yra tik geležėlė, o ne žmogus. Jei jie numuštų lėktuvą su pilotu, būtų visai kita istorija. O droną jie vieną kartą nurijo, nurijo dar kartą. Ir veltui.
Bet manau, kad viskas vystysis natūraliai. Jie (rusai) ir toliau kovos ir chamavos, kol kažkada tikrai neperžengs ribos, kur baigsis JAV kantrybė ir tada jie kažką „grėbtels“.
Be to, mūsų apgailestavimui, gana proporcingai tam, kokią ribą jie pažeis.
Tai nereiškia, kad visa galinga Amerikos armijos mašina tuoj puls naikinti rusiją ir tuo mūsų karas baigsis. Ne. Bet jei, pavyzdžiui, jie jau numuštų amerikiečių lėktuvą, greičiausiai rusija „atsikratytų“ kelių dešimčių lėktuvų savo aerodrome.
– Trečiojo karo adeptai (šalininkai) į tai turėtų atkreipti dėmesį: dėl tokių incidentų karas neprasidės. Kaip nieko nenutiko po to, kai turkai numušė rusų „suškę“.
– Rusai tada davė „siaubingą“ atsakymą. Jie turkams sutrikdė visą turizmo sezoną, uždraudė rusams ten vykti. Ir blokavo pomidorų importą.
… Turime suvokti, kad dabar esame vienintelė šalis, suinteresuota, kad trečiasis pasaulinis karas prasidėtų jau dabar.
Nes mums jis jau prasidėjo. Mums blogiau nebus. Didesnio masto karas, nei jau vyksta mūsų teritorijoje, mums vis tiek negresia.
Todėl mums, taip, šio karo perėjimas į pasaulinį karą būtų išsigelbėjimas.
Bet tenka puikiausiai suvokti, kad tai yra išimtinai tik mūsų, ukrainiečių, interesas. Likęs pasaulis nori išvengti Trečiojo pasaulinio karo. Ir jis labai stengsis nuo jo išsisukti.
Beje, su Antruoju pasauliniu karu labai panašiai klostėsi – jo visokiais būdais stengtasi išvengti, ir jis kilo tik tada, kai tam tikros šalys jau buvo peržengusios visas įmanomas ribas.
Jei jau šiek tiek kryptelėjome į istorinį aspektą, negaliu nemestelti tiltelio į ankstesnę temą apie mūsų „lėtą“ puolimą. Neseniai su dideliu susidomėjimu perskaičiau straipsnį apie tai, kaip amerikiečių ir britų spauda nušvietė sąjungininkų puolimą 1944-aisiais. Po išsikėlimo Normandijoje pradėta trypčioti, vėliau Ardėnuose susidurta su kieta vokiečių gynyba – vienas prieš vieną, lygiai taip pat Vakarų spauda dabar rašo apie mūsų puolimą. Taip pat „puola lėtai, ne to tikėjosi, ten priešo gynyba pasirodė tvirtesnė, nei tikėtasi. Nieko nesigaus…“ Tiesą sakant, jie taip pat parašė „viskas dingo“. Ir kai jau du mėnesius „laidoja“ mūsų puolimą, pasirodo, kad istorijoje jau buvo progų suprasti: puolimas yra sunkus ir ilgas darbas, o ne tik paradinis žygis.
„Susisiekimo per Dnieprą jie nepertrauks. Energetiką ir pramonę – pabandys“
– Paskutinis skyrius, suspaustas. Pasiruošimas žiemai. Pilietė klausia: „Kaip sekasi pasiruošimas žiemos laikotarpiui, atsižvelgiant į oro pajėgų spykerio Ignato teiginius, kad apšaudymai gali būti dar stipresni, ir tai vėl gali būti smūgiai energetikos sektoriui? Ko tikėtis iš šios žiemos ir ką daryti norint jai pasiruošti?
– Na, aš nieko gero nesitikėčiau. Kadangi karas užsitęsė, rusai išsikėlė totalaus sunaikinimo tikslą, tai suprantama …
Pernai energetinės sistemos turėjome visą 100%, ji buvo daužoma visą žiemą ir sunaikinta apie 70%. Išlaikėme 30%, tiek liko. Tačiau per vasarą galėjome susigrąžinti 20–25%. Tad iš tikrųjų mes įžengiame į naują žiemą su maždaug puse energijos sistemos, kokią turėjome pernai. Tad visai tikėtina, kad ją sugebės sunaikinti beveik visą. Ir kad jau šią žiemą rusai kuriam laikui pasieks visišką užtemimą (blekautą), ko pernai nesugebėjo pasiekti. Tam reikia psichologiškai ir fiziškai pasirengti.
Neabejoju, kad mūsų oro pajėgos ruošiasi tai kiek įmanoma atmušti. Bet mes esame labai didelė šalis.
Viena vertus, tai reiškia, kad sunku iš karto sunaikinti. Ir tai mus išgelbėjo praėjusią žiemą. Bet kita vertus, tai reiškia, kad labai sunku uždaryti visą dangų. Visų skrendančių perimti nepavyks. Tad daug kas ir atskris.
Dabar matome, kad vos tik jie perkėlė dėmesį nuo Kyjievo į kitus šalies regionus, oro gynybos efektyvumas tapo visiškai kitoks. Ir taip yra ne todėl, kad žmonės blogesni, o todėl, kad jų tiesiog fiziškai mažai, ir technikos jie dar mažiau turi. Sostinę dar pavyko gana patikimai pridengti, o kitose srityse to fiziškai neįmanoma užtikrinti.
Taigi pirkime įkrovimo stoteles, generatorius, „starlinkus“, kol dar nėra skubios paklausos.
Turiu nuo praeitų metų generatorių, ir du Ecoflow, niekam nesiruošiu atiduoti. Jie pats sau stovi, laukia savo laiko, kaip „Starlinkas“ ant stogo.
Tai yra, reikia ruoštis, kaupti atsargas. Beje, Europoje gali trūkti generatorių, taip pat ir naudotų, nes pernai jų išgrėbėme labai daug.
– Čia pabūsiu optimistu ir prisiminsiu, kad praėjusi žiema jau mus apmokė, daugelyje įstaigų turime generatorius autonominiam elektros tiekimui, į tai atsižvelgia ir mobiliojo ryšio operatoriai. Tai yra, prietaisai stovi, laukia savo valandos.
– Taip, tą jau turime ir panaudosime, todėl jau šiek tiek lengviau. Tą reikia papildyti ir plėtoti.
Apskritai, yra ir toks, žinok, bendras aspektas, apie kurį klausei, išskyrus energetikos sistemą. Būtina suprasti vieną šio karo logiką.
Nebus taip, kad kažkada įvyks lūžis – ir tada mums pasidarys lengviau, lengviau, lengviau. Dinamika kaip tik priešinga. Mums bus vis sunkiau, sunkiau, sunkiau, iki to momento, kai priešas galutinai palūš, ir tada prasidės griūtis.
Taigi, laipsniško palengvėjimo nebus, priešingai. Sunkiausia tiesiogine prasme bus prieš pačią pergalę.
Šis karas labai panašus į Antrąjį pasaulinį karą:
1943-ieji metai buvo labai sunkūs, 1944-ieji – daug sunkesni, o 1945-ųjų žiema-pavasaris buvo siaubingi. Bet taip, tai jau buvo finalas. Panaši dinamika bus ir čia.
Kuo arčiau bus mūsų pergalė, tuo didesnis bus orkų pasipriešinimas. Tai reikia suprasti.
Jie nėra pasirengę iš anksto susitaikyti su mūsų pergale ir kažkaip palaipsniui judėti link deeskalacijos, ar kaip mes tai bepavadintume. Priešingai, jie dar labiau stengsis, kad ši pergalė neįvyktų. Kol jie galutinai neužlūš.
– Tai yra karas iki abipusio išsekimo.
Paskutinis patikslinimas dėl pasirengimo žiemai. Dabar rasistai išmušinėja uostų, logistikos, agrarinę infrastruktūrą. Ruošiamės atremti atakas prieš energetikos infrastruktūrą. O kokiai dar kitai infrastruktūra gali būti smogta?
– Transporto infrastruktūra. Bet čia mus gelbsti tai, kad ji tanki, labai šakota. Jie (rusai) jau šiek tiek pabandė šiame kontekste ir atsimušė į tai, kad beveik bet kuris geležinkelio mazgas gali laikinai mums neveikti, bet per tą laiką, kol jis remontuojamas, mes atliekame krūvą apvažiavimo variantų. Tai yra, jie tiesiog neturėjo pakankamai laiko efektyviai paveikti mūsų transporto infrastruktūrą. Ir nemanau, kad tai pasikeitė.
– Kas dar? Tiltai? Pramonė?
– Dideli tiltai mums nėra tokie kritiški. Net jei, neduok Dieve, jie sudaužys tiltus per Dnieprą (nors tai nėra tokia lengva užduotis… prisimink, kiek laiko daužėme nelemtąjį Antonivkos tiltą, ir dar iš arti) – turime pakankamai galimybių greitai atstatyti susisiekimą baržomis, lieka užtvankos, kurių tikrai nesudaužys.
Priminsiu, kad norint susprogdinti Kachovkos užtvanką, reikėjo ją užminuoti tik iš vidaus. Tai buvo vienintelė galimybė ją sunaikinti, nes ji iš esmės struktūriškai apskaičiuota taip, kad šalia galėtų būti net branduolinis smūgis.
Todėl susisiekimo per Dnieprą jie nepertrauks.
Pramonę – taip. Tai mano spėjimai, galiu klysti. Bet vis tiek man atrodo, kad kai kurių didelių gamyklų, ypač Dnipre, Zaporižėje, o gal ir Kyjive, rusai tyčia nepalietė, nes labai tikėjosi, kad jos taps jų pačių.
Grubiai tariant, jiems reikėjo nepažeistos „Motor Sich“, o ne „Motor Sich“ griuvėsių. Tai labai svarbu jų gynybos pramonei. Ir todėl į ten labai ilgą laiką išvis niekas neskrido. Bet bijau, kad jie pagaliau susitaikė su tuo, kad čia daugiau jie nieko neturės. Ir tokiu atveju jie griaus viską, ką pajėgs.