Problema ne visuomenė ar visuomenės grupės, o valstybinės institucijos, kurios įstatymais įpareigotos rūpintis valstybės gynimo, stiprinimo klausimais. Jos realiai nedaro nieko.
Kuriamos strategijos ir nieko nepadaroma realiai. Tai pareiškiu visiškai atsakingai, kaip tam atidavęs daugiau kaip 30 metų savo tarnystės valstybei. Nieko! – balandžio 19 d. „Žinių radijuje“ pasisakė Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris ats. mjr. Albertas Daugirdas.
Iš 2023 m. balandžio 19 d. „Žinių radijo“ laidos „Aktualusis interviu“ „Ar būtini pilietinio pasipriešinimo kursai tiems, kas nori ginklo?“ (ved. Tomas Loiba):
Vidaus reikalų ministerija paskelbė, kad pagal naują apklausą net 87 procentai Lietuvos gyventojų jaučiasi saugūs savo gyvenamojoje vietoje. Bet pagal kitą apklausą, jeigu kiltų karas, beveik ketvirtadalis visuomenės nežinotų, ką daryti. Nežinotų, kokia būtų jų vieta pilietiniame pasipriešinime – ginkluotame ar ne. Tad Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas Laurynas Kasčiūnas siūlo gerinti situaciją ir tuos, kurie turi ar nori turėti ginklą, įpareigoti išklausyti papildomus kursus ir rasti vietą pilietiniame pasipriešinime. Ką apie tai mano ginklų ir pilietinio pasipriešinimo instruktoriai?
Kabamės su pilietinio pasipriešinimo kursų instruktoriumi ats. mjr. Albertu Daugirdu […]
Kaip jums toks siūlymas? Kad tie, kurie nori turėti ginklą, praeitų pilietinio pasipriešinimo kursus? Jūs tuos kursus lyg ir dėstote. Kaip jums tokia idėja?
Pačią idėją vertinčiau kaip teigiamą žingsnį į priekį. Bet tai tiktai idėja. Tuoj pat turėtų būti užduotas klausimas, kas tai darys, kas dėstys, koks yra valstybėje mokymo centras sukurtas, kuriame yra akumuliuojama ir visa informacija, ir naujovės, ir poreikiai. Ar yra tokia vieta? Nėra tokios vietos. Tad iš karto šita idėja tampa beverte. Absoliučiai… Dirbau šitame sektoriuje kaip valstybės tarnautojas nuo 2019-ųjų iki 2022-ųjų rugsėjo ir per tą laiką buvo duota žalia šviesa sukurti nesmurtinio pilietinio pasipriešinimo programas. Buvo spėta sukurti dvi programas ir per tą laiką pravesta 52 kursai, apmokyta iš viso tik 1700 žmonių, iš jų pusė – Šaulių sąjungos nariai. O per pirmus tris atsinaujinusio karo mėnesius apmokinome 102 000 žmonių. Beje, viešoje erdvėje yra kalbama tik apie 3 000, tikriausiai Krašto apsaugos ministerija nesusigaudo savo statistikoje. Taigi, problema, kad nėra sistemingai dirbančių tuo klausimu ir galinčių po to mokyti tuos norinčius turėti ginklus, ar atsinaujinti jiems leidimus piliečius.
Jūs sakote, kad tiek daug apmokėte, virš 100 000, galima sakyti neturėdami tam infrastruktūros. Kaip tie apmokymai vyko tada?
Jau 2022-ųjų kovo 4–ąja irgi buvę kariškiai, dabar versle besisukantys, iš bendruomenės „Plaukimo šeima“, pasiūlė per jų facebook‘o platformą išeiti į eterį (prisiminkime, tų metų vasario 24 d. atakuota Ukraina). Tą vakarą prisijungė 96 000 Lietuvos piliečių ir keturias valandas klausė on-line kursą. Tai buvo greitoji injekcija. Vėliau buvo dar keli nuotoliniai mokymai kitoms auditorijoms, kur jungėsi po 2 000 žmonių. Teko susitikti tokiais būdais (on-line) ir gyvai atskirai su 52 auditorijom. Tame tarpe gyvai – daugiau negu su puse jų. Taigi, infrastruktūra, kaipo tokia, nėra problema. Organizacijos, verslo įmonės, institucijos, netgi ministerijos visi suteikė sales, projektorius, derino laiką, tik mokykit jų žmones. Aišku, kalbu apie tuos, kurie teisingai sureagavo. Nėra kam mokyti ir nėra skiriamas dėmesys nei instruktorių parengimui, nei (po to) sistemos išlaikymui. Sistema buvo tiktai griaunama, nes Pilietinio pasipriešinimo rengimo centras buvo sukurtas dar mūsų valstybės priešaušryje, o po to visa tai buvo palikta formaliam nunykimui ir nyko panašiai kaip ir kariuomenė… Ir dabar netgi karo akivaizdoje, ką neseniai ir pripažino, per metus laiko, išskyrus popierinę strategiją, nieko nepadarė, nors buvo galima apmokyti mažų mažiausiai visų ministerijų civilius tarnautojus. Visiškai buvo galima. Tam tereikėjo tik dviejų žmonių ir noro tai padaryti.
Sakote, kad didžiausia problema yra instruktoriai ir jų pačių apmokymas. Bet ir pati sistema… kaip apmokyti žmones ir juos profiliuoti, nes pilietinis pasipriešinimas, kaip įsivaizduoju, yra plati sfera? Kiekvienas žmogus juk turi atrasti ten save? Tai problema turbūt yra ir pati programa, kaip ją sukurti, jeigu ji dar iš esmės neegzistuojanti?
Programa nėra problema. Dviejų lygių programos jau yra. Jos padarytos patogiai bet kuriam piliečiui…
Jos tinkamos bet kam, bet kokios sferos žmogui – medicinos, tam pačiam policijos pareigūnui?
Taip. Yra baziniai dalykai. Be jų niekas nejuda. Nėra abėcėlės – nėra nieko kito. Taigi, pavyzdžiui, pirmame kurse žmonės yra įvedami į pilietinio pasipriešinimo algoritmą: kas jis per žvėris ir kaip jį galima būtų naudoti individualiai, nepriklausant niekam, jokiai pasipriešinimo organizacijai. Ir dar viena tema svarbi – kaip save ir savo šeimą paruošti karinei krizei ir taip sustiprint valstybę, o ne laukti, kol valstybė kažkaip pagelbės piliečiui.
Baziniai pagrindai piliečiams išdėstomi per penkias, netgi keturias valandas ir netgi įduodama specialiai paruošta ir išleista knygelė – pilietinio pasipriešinimo abėcėlė. Taigi, startinis pagrindas yra. Bet grįžtant prie tos idėjos dėl piliečių norinčių įsigyti ginklus, ar atnaujinti jiems leidimus, tai ten prasidėtų profiliavimas. Bazinis kursas turėtų būti kaip startas. Bet reikėtų ir paaiškinti, kaip įsilieti ginkluotam piliečiui į valstybės stiprinimo reikalus. Va čia jau reikėtų pasiruošti, apgalvoti, ką jiems pateikti…
Kaip jums atrodo, kaip reikėtų tą daryti? Ar kiekvienam žmogui, kuris turi ginklą reikėtų turėti minty, kad jis turėtų eiti ir ginti valstybę? Būtent taip?
O ar jis, Lietuvos pilietis, turi kitokį pasirinkimą?
Vien, kad žmogus turi ginklą, dar nereiškia, kad jis juo tam ir naudosis. Kiekvienas turi savo asmeninį požiūrį.
Ne, ne, ne. Dėl asmeninio požiūrio turėtume stabtelėti. Yra Konstitucija su teisėmis ir pareigomis. Jeigu tu nesi pilietis, tai dar syki turi savęs paklaust, kas aš esu čia, šitoj valstybėj. Kad ne visi turi būtinai eiti su ginklu, kautis akis į akį su priešu, va čia aš sutikčiau, nes yra daugybė kitų funkcijų. Bet būtina suteikti galimybę žmogui suvokti kur eiti, ką daryti, kaip prisidėti. Tam jau yra kuriami pagrindai – komendantūrų, komendantus paremiančių pajėgumų. Bet čia, kol kas, dar didžiulė migla. Niekas nieko nepadarė tais klausimais.
Bet kaip suprantu iš to, ką jūs sakote, pataisykite jeigu klystu ar ne taip supratau, tai būtų didesnę problema ne su tais, kurie nori įsigyti ginklą ar atsinaujinti jam leidimą, o su tais, kurie norėtų prisidėti neginkluotu būdu?
Labiau, sakyčiau, problema ne visuomenė ar visuomenės grupės, o valstybinės institucijos, kurios inicijuoja ar tiesiog įpareigotos įstatymais rūpintis valstybės gynimo, stiprinimo klausimais. Jos nieko nedaro realiai. Kuriamos strategijos ir nieko nepadaroma realiai. Tai pareiškiu visiškai atsakingai, kaip tam atidavęs daugiau kaip 30 metų savo tarnystės valstybei. Nieko!
Net ir per tą laiką, kai prasidėjo karas, manote, padaryta iš vis labai mažai?
Nulis. Nusikaltėliškai nulis. Sugebėta patvirtinti pilietinio pasipriešinimo strategiją ir paguldyti į stalčių. Pliusas Krašto apsaugos ministerijai, kad 2019 metais leido kurti tas programas, eiti į visuomenę pradėti mokyti, nors šiaip jau daugiau jokio intereso nerodė, ir išleido tris knygeles, susijusias su šita tema. Tai čia dar po ministro J. Oleko laikų. Jo metu dar buvo į tą temą dirbama. Bet po to laiko dar trys knygelės buvo išleistos, tačiau be jokių strategijų, kaip jas išplėtot. Pavyzdžiui, Šaulių sąjunga gavo 20 000 vienetų pilietinio pasipriešinimo abėcėlių. Spėkite, kiek jų yra išplatinta net pačioje Šaulių sąjungoje. O į siūlymą, kad būtų galima per Pilietinio pasipriešinimo dieną, gegužės 14-ąją, (jau pernai buvo toks siūlymas) pradėti bet kokiam bažnytkaimy platinti ir visuomenei, bent tokiu būdu įduoti specialią knygutę, kad žmogus prie kavos puodelio pasianalizuotų, koks jo vaidmuo galėtų būti nesmurtiniam pasipriešinimo fronte… Tačiau tai nepadaryta iki šiol. Jau nekalbu apie tiražo padidinimą. Taigi, nulis veiklos..
Bet jūs pats privačiai dabar tuo užsiimate, ar ne? Privačiai konsultuojate žmones?
Aš esu atsargos karys su į mane investuota patirtimi, surinkta savo būdais. Ir dabar mane samdo Šaulių sąjunga, samdo įmonės, organizacijos. Aš tiesiog kiekvieną dieną gaunu skambučius, laiškus, derinam įvairius renginius ir važiuoju ar pilną kursą, ar dalį, žiūrint, kiek kas turi laiko, ir mokinu. Džiugu matyti, kad kreipiasi privačios įmonės su jaunu kolektyvu, su mišriu kolektyvu, nuo inžinierių iki mokytojų kolektyvų. Ir tų iniciatyvų yra, bet jos dažnu atveju kyla iš to, kad organizacijoj yra šaulys. Jis yra baigęs tokį kursą ir rekomenduoja savo organizacijai ir ta organizacija pasirūpina savo darbuotojais. Bet apsukos, apimtys yra nusikaltėliškai mažos, nes aš reaguoju tik į užsakymus, neturiu jokios teisės kitaip elgtis, negaliu eiti ir reklamuoti kažko. Tai valstybės reikalas.
Ačiū jums ir sėkmės.
