Tikėjimas pergale turi mažai prasmės, jei savo veiksmais jos nė kiek nepriartinate
2023 m. sausio 22 d.
Pavlo Kazarin
Retkarčiais vis esu prašomas pakomentuoti karą. Klausiama apie situaciją fronte. Apie vakarietiškus ginklus. Apie puolimo perspektyvas. Man belieka atsakyti: „Nežinau“.
Kariuomenė yra hierarchinė. Ir kuo mažiau žvaigždučių ant tavo antpečių, tuo mažiau žinai apie situaciją. Ant mano antpečių žvaigždučių visai nėra, todėl mano kariuomenės reikalų išmanymo horizontas turbūt žemesnis, nei daugumos skaitytojų. Nes ne visada pakanka laiko perskaityti naujienas.
Be to, klausinėjama apie procesus, o atsakinėti tenka apie žmones, kurie yra šalia. Švaistymasis lozungais iš „užmėtysime kepurėmis“ repertuaro rodytų tik nesiskaitymą su jų gyvybėmis. Liudytų nesaikingą savigyrą ir aroganciją. Galbūt todėl esu atsargus vertinimuose ir konservatyvus prognozėse.
Mūsų šalyje jau nusistovėjo konsensusas. Kalbos apie pergalės scenarijus visada remiasi paralelėmis su Antruoju pasauliniu karu. Kai priešas ne tik nugalėtas, bet ir performatuojamas. Kai pasiekiamos ne tik savos sienos, bet dar ir reparacijos. Ne tik fizinis nuginklavimas, bet ir mentalinis.
Natūralu, kad svajojame apie galutinę pergalę, tokią, kurios išdavoje agresorius turėtų įgyti naują kokybę ir nebekelti grėsmės ateityje.
Tačiau visada yra rizika tapti savo lūkesčių įkaitu. Netgi 1991-ųjų sienų pasiekimas nereikštų vienareikšmiškos karo pabaigos. Rusija gali sėsti į aklą gynybą, atsisakyti derėtis ir užsiimti savo karinių žaizdų išsilaižymu.
Tuo tarpu rusų vaikai mokyklose ir toliau bus mokomi, kad „jų šaliai priklausantys“ Chersonas, Doneckas, Luganskas, Zaporižė ir Simferopolis yra „okupuoti fašistų“. Ir pagal tokį scenarijų mūsų dabartinis karas tikrai turės tęsinį.
Šiandien lengviau būti optimistu, bet rytoj bus lengviau realistams.
Karai Bosnijoje ir Kroatijoje truko po ketverius metus. Karas Korėjoje – tris. Prancūzai Vietname kariavo aštuonerius metus, tiek pat, kiek ir amerikiečiai. Tikėtina, kad V. Putinas šio karo baigtį suvokia kaip savo politinį palikimą – ir todėl neturi jokio pagrindo nusileisti.
Tokiame fone ganėtinai erzina tie, kurie bando prekiauti greitos pergalės viltimi. Visi, kurie pardavinėja „sąmokslą Kremliuje“, „Putino onkologinę ligą“ ir „sukilimus Rusijos regionuose“.
Labai norėtume „Dievo iš mašinos“, ir tie, kurie savo įvaizdžio kapitalą uždirbinėja iš karo, tikrai nesiceremonija su antraštėmis. Skirtumas tik tas, kad placebo efektas mūsų sąlygomis neveikia.
Jūsų tikėjimas pergale turi mažai prasmės, jei savo veiksmais jos nė kiek nepriartinate.
„Šis lietus ilgam“ ir prie jo geriau priprasti. Statymas už sprinterio proveržį niekad neduos naudos stajerio distancijoje.
Ir todėl net armijoje nėra toks svarbus jūsų pradinis impulsas. Tas, kuris verčia apsivilkti uniformą ir paimti ginklą. Nes po pirmųjų savaičių herojiškų asmenukių jus tikrai prispaus kasdienybė ir nuovargis. Ir vienintelis dalykas, kuris tuo metu turės prasmę – tai jūsų pasirengimas „ištempti“.
Jūsų pasiruošimas atlaikyti tarnybą ir kasdienybę. Buitinę netvarką ir rutiną. Fizinius krūvius ir perdegimus. Neišvengiamą biurokratiją ir stresą.
Viso to nėra karą vaizduojančiame plakate – bet ir mes patys čia esame toli gražu ne plakatiniai. Kiekvienas nesame tobulas, o atidžiau įsižiūrėjus, gana nesunku pastebėti trūkumus. Bet jei mes netelpame į kažkieno šabloną, tai gal problema ne mumyse, o šablone.
Galbūt todėl man daug labiau patinka atsargūs vertinimai ir konservatyvios prognozės. Tos, kuriose neprekiaujama artėjančio triumfo nuojauta. Tos, kurios netvirtina apie greitą Rusijos režimo žlugimą.
Susikaupę ir pikti šiame kare turi daugiau šansų nei atsipalaidavę ir optimistiški. Todėl man patinka susikaupę ir pikti.
Nežinia, kada Kryme atsiras Ukrainos vėliavos. Negaliu įvertinti Rusijos ekonomikos stabilumo laipsnio. Neįsivaizduoju, kokios bus Rusijos sienos po penkerių metų.
O taip pat gana skeptiškai vertinu formulę „vaikinai grįš – įves tvarką“. Tikėjimas kuo nors panašaus kvepia infantiliu noru permesti atsakomybę mums, o aš vis dar neprarandu vilties, kad karas privers šalį suaugti.
Mums daug kur pasisekė. Nereikia prasimanyti stebuklų – pakanka tų, kurie jau įvyko.
Mūsų kariuomenė kovoja taip, kaip jokiai kitai neteko per pastaruosius keturiasdešimt metų. Mūsų užnugaris – nepaisant raketų – ir toliau gyvena prieškarinės buities sąlygomis. „Kortelių sistema“, „maisto davinys“ ir „humanitarinė katastrofa“ absoliučiai daugumai visiškai nepatirtos sąvokos ir tebelieka kažkuo iš dokumentinių filmų Netflix‘e. O Vakarų finansinės pagalbos sąlygos suteikia atsargių vilčių dėl reformų šalyje.
Mano draugai kartais rašo, kad jų vidiniame kalendoriuje vis dar yra 2022-ųjų vasaris. Taigi svajojama sugrįžti į prieškarį. Nesu tikras, ar su tuo sutikčiau.
Per daug išgyvenome, kad galėtume viska užbraukti. Baigiasi dar tik pirmieji karo metai, ir nežinia, kiek tokių metų dar bus.
Viskas, kas mums nutinka, nėra normos pažeidimas. Tai ir yra nauja norma.
Gyvenimas iš karto tampa lengvesnis, kai tik suvoki, jog lengviau nebus.