Gruodžio 7 d. palydėjome Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos valdybos pirmininko, Kovo 11-osios nepriklausomybės akto signataro palaikus į jų amžinojo poilsio vietą.
LKKSS garbės narys, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis:
– Paskubėjai, Sauliau. Dar begalės darbo, ir kantrybės reikės labai daug, kol Lietuva bus –saugi. O tas ir buvo Tavo didžiausias rūpestis. Tavo toks būdas buvo – eiti pirmyn, greitai, neatidėliot, ką reikia daryti, kas sumanyta. O šį kartą galėjai šiek tiek palaukti. Trūks mums Tavęs ir Tavo veržlumo, Tavo minčių ir žodžių raiškos. Nedaug tokių yra. Buvai tikras kovotojas už Lietuvos laisvę, matei ją kaip šviesą ateity, į kurią ėjom visi. Ir Tu, nenuorama iš prigimties, bet ir visas mūsų Sąjūdis buvo nenuorama. Dabar yra proga, galimybė gal, turim daryti… Ir ėjom, ir darėm. Kartu su Tavim, Sauliau.
Buvai tvirtas, buvai ir kampuotas, kartais ir spygliuotas. Bet niekada nebuvo Tavyje nė mažyčio krislelio veidmainystės. Buvai grynas, tikras. Ir toks ir išeini. Labai tų savybių mums trūksta. Ir Tavęs trūks, ir labai pasigesim, bet todėl ir dažnai prisiminsim. Kur Saulius, kaip jo reiktų, kad būtų su mumis. Po to mes ir būname, po to, kai mūsų lyg ir nėra. Tai taip ir Tu, Sauliau, Tu dar būsi, būsi su mumis ir mes į Tave atsiremsim. Ačiū Tau. Tebūna Tau lengva šita Vilniaus žemelė. Ilsėkis ramybėje, kur visi susitiksim.
LKKSS VAS pirmininkas, LKKSS valdybos narys Linas Ladiga:
– Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius veikliai ,,atėmė‘‘ Saulių iš šeimos paskutinius šešerius metus. Kaip jau minėjo ankstesni kalbėjusieji, jis ir pas mus (į Kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos veiklą) pasinėrė visa savo esybe. Netgi buvo keista, kodėl jis taip aktyviai, liaudiškai kalbant, plėšosi. Taip jau sutapo, kad jis stengėsi ne vien žodžiais, bet ir darbais įtvirtinti tą konstitucinę mūsų teisę ir pareigą, kurią trumpai būtų galima apibūdinti kaip kiekvieno piliečio galimybę gintis ir ginti valstybę, kai to prireiks. Galiu pasakyti, kad mes visai kitoks lygis, palyginus su Sauliumi. Tad negaliu sakyti, kad jis ir mums buvo kampuotas ir aštrus. Mums jis kaip mokytojas. Jis visai iš kitos lygos atėjo pas mus ir nė vieno nepaniekindamas, kiekvieną kartą gal tik įkyriai vis tą patį pakartodavo – betgi yra pasakyta, jog kartojimas visų mokslų motina… Ir netgi paskutinį kartą, lapkričio 21 dieną, prieš Kariuomenės dieną, kai pasirašė 10 naujų pažymėjimų šiais metais priimtiems sąjungos nariams… Ir, iš ties, negaliu dar dabar tuo pasidalinti, bet tai buvo lyg jo testamentas, o mums programa keleriems metams.
Norėčiau tiktai vienu momentu pasidalinti ir pasidžiaugti. Galbūt jau jausdamas pradedančią slėgti jį bėdą, jis yra pasakęs, jog džiaugiasi, kad tai, ką darė paskutinius šešerius-septynerius metus, vis ,,kalė‘‘ ta tema (kurią citavau) ir kelis kartus kartojo, jog nereikia jam autorinių teisių tam, ko siekia, svarbu, kad tai pradėtų realizuotis, galų gale dabar valstybės vyrai ir moterys pradėjo kalbėti Jo, Sauliaus, žodžiais.
Duok, Dieve, kad tai taptų kūnu. Ir duok, Dieve, mums visiems irgi suprasti ir taip pat nenukrypti nuo tos Sauliaus nubrėžtos krypties. Ką gali padaryti visuomenininkai? Visuomenininkai tik būtent ir gali būti aštrūs tiems, kurie tuos sprendimus daro.
Ilsėkis ramybėje, mūsų Pirmininke. Kaip ir visiems, mums Tavęs labai trūks…
Nuotraukos iš atsisveikinimo su A.A. Sauliumi Pečeliūnu publikuojamos šios svetainės skiltyje FOTOGALERIJA —>2023 METAI
Vidmants
Greitai užsiverčia gyvosios istorijos gyvieji puslapiai…