— — Kaip Ukrainai išlikti pasikeitusiame pasaulyje (2)— — |
Kaip Ukraina gali išlikti pasaulyje, kuriame laimi stiprieji
Manau, kad pirmiausia neturėtume bandyti lankstytis blogiui, nes už tai atlygio nebus. Galbūt kokie nors pavieniai keliaklupsčiautojai ką nors ir gaus, bet šalys, valstybės tai tikrai ne. Taigi ir atskiriems keliaklupsčiautojams nederėtų to daryti.
Taigi ir mes išsaugojome savo orumą, kai ant mūsų užslinko didžiulis baisus blogis iš rytų ir šiaurės. ir dabar mes galime prarasti šį orumą bandydami nusilenkti lygiai tokiam pat blogiui, tik esančiam labiau į vakarus. Ir rezultato neduotų. Kad ir kiek bučiuotume Trumpo užpakalį, jis mūsų nepamils. O, atsiprašant, Trumpo užpakalio laižymas mums garbės nepridės, ginklų taip pat nepridės, pinigų mums taip pat nepridės, nes jokie užpakalio bučiniai nepakeis bendros jo pasaulėžiūros. Tai, ką jis daro mūsų atžvilgiu, nėra kažkas ypatingo, tai yra jo bendros pasaulėžiūros dalis. Jis daro tai, ką laiko įprasta ir teisinga, ir todėl jokie asmeniniai nusilenkimai to nepakeis.
Taigi, bežiūrint kaip toliau su tuo tvarkytis, čia vis tiek reikia aiškiai atskirti, ką gali ir ko negali mūsų valdžia, ir ką galim ir negalim mes, visuomenė.
Mūsų valdžia paprastai turi labai rimtų apribojimų. Ji turi užmegzti tam tikrus santykius su Trumpo administracija. Taip, bet tuo pačiu ši valdžia turėtų suprasti ribotumą, suprasti, kad jokie nusilenkinėjimai prieš Trumpą nepadarys jo sąjungininku ar draugu. Man atrodo, kad su šiuo faktu Bankova (gatvė, kurioje yra Ukrainos prezidento administracija) dar nesusitaikė. Man atrodo, kad čia vyksta ta pati istorija, kokią anksčiau matėme su mūsų vyriausybe 2019-aisiais ir vėlesniais metais, kai tik atėję į valdžią jie nuoširdžiai tikėjo, kad su putinu įmanoma susitarti. Jie absoliučiai nuoširdžiai tikėjo, kad užteks tiesiog susitikti, pažiūrėti vienas kitam į akis, ir viskas išsispręs. Na, putinas išgydė. Dabar matau istorijos pasikartojimą su Trumpu. Tai lygiai tas pat. Kol kas jie nuoširdžiai tiki, kad įmanoma susitarti su Trumpu, kad Trampulį būtent įmanoma įtikinti, kad kažkodėl paveiktas, sakykim, jų argumentų ir jų išvedžiojimų, Trumpas pakeis savo mentalitetą, išsilaikiusį daugiau nei 70 metų. Na, mano nuomone, sėkmės tikimybė dabar yra lygiai tokia pati, kaip ir su putinu. Rezultatas bus lygiai toks pat – nusivylimas.
Ir kaip tik dabar mūsų valdžia tikrai yra didžiausias putino priešas pasaulyje, nes per skaudžią patirtį jiems paaiškėjo, kad ten neįmanoma susitarti, kad blogis gali būti tik sunaikintas, kitų variantų nėra. Taip. Jiems prireikė daug laiko, kad tai išsiaiškintų per bandymus ir klaidas. Na, bet dėl putino dabar jiems neprikiši jokių trūkumų, nepareikši jokių abejonių.
Taigi, dabar jie išgyvena panašią istoriją su Trumpu, ir, tiesą sakant, šiek tiek skaudu žiūrėti, nes tai tikrai, na, tai tikrai tos pačios istorijos pakartojimas. Betgi kažkada ateis toks momentas, jog teks sukurti labai pragmatiškus, labai šaltus santykius.
Tai yra, teks vengti viešų pasisakymų, viešų pareiškimų, kurie galėtų labai supykdyti, labai suerzinti poną Donaldą. Tik reikės būti labai atsargiems su juo, nes, deja, naikinamoji galia, kurią šis žmogus savo rankose dabar turi, yra didžiulė. Betgi tiksliai, būtent tiksliai, na, kaip su pavojingu žvėrimi, su kuriuo nieko nepadarysi, bet su kurio reikia apsieiti labai atsargiai, atsižvelgti į jo elgesį.
Tai va tokie, sakykim, palinkėjimai mūsų vyriausybei. Taip pat būtų labai pageidautina, kad, iki jie Trumpą perpras, jie neprarastų daug mūsų sąjungininkų. Taigi, dėl juodo nedėkingumo, kuris jau kažkur nuskambėjo siekiant įsiteikti Trumpui Na, nereikėtų drabstyti purvais tų, kurie jam nepatinka. Tai neteisinga, tai klaidinga. Trumpas to neįvertins, o nuoširdūs draugai, daug nuveikę Ukrainai, bus visiškai nuoširdžiai įžeisti ir laikys mus nedėkingomis kiaulėmis. Taigi, labai tikiuosi, kad tokios klaidos kuo greičiau liausis. Nes tai, kas jau nutiko, na, mano nuomone, yra negražu.
Tai va, visa tai – valdžiai. Mes gi – visai kita istorija. Galime sau leisti,. ačiū Dievui. Dėl to, kad mūsų vaikinai dabar kaunasi ten, rytuose, galime sau leisti visišką žodžio laisvę, galime sau leisti absoliučią minties laisvę. Iš tikrųjų jie mums tai saugo ir gina. Per tą laiką, kol mes dabar kalbamės, kažkas žūva, tiesą sakant, už šią galimybę mums pasikalbėti studijoje. Tad tiesiog ją ir išnaudokime.
Bent jau mes visuomenėje, tie, kurių nesaisto ribojimai, tikrai taikomi aukščiausiems šalies pareigūnams, bent jau mes vadinkime daiktus tikraisiais vardais.
Mūsų visuomenė turi suprasti, kad viskas, kas kitoje vandenyno pusėje – priešas. Tas priešas yra įtakingas, galingas, bet ne visagalis ir, beje, mūsų atžvilgiu, kol kas viskas, ką jis gali padaryti, yra tiesiog nustoti teikti paramą. Na, jis jau tai ir sustabdys. Viskas.
O toliau išties kyla klausimas: kaip gi mums išgyventi šiame siaubingame naujame pasaulyje? Ogi taip, kaip visą savo gyvenimą išgyvena Izraelio valstybė. Pasitikint ir remiantis savo jėgomis, ieškant bet kokių situacinių sąjungų.
Taip, būtent ieškant situacinių sąjungų, nes, deja, ne situaciniai, sisteminiai aljansai šiuo metu yra naikinami. Ir, sakykime, aš tikiu, kad pasaulis ateis į tai ir ateis pakankamai greitai, kai tokios sisteminės sąjungos vėl bus kuriamos, remiantis kažkokiomis bendromis vertybėmis. Bet mes dar to turime sulaukti, iki to turime išgyventi.
Dabar būtent tokie patys aljansai, kurie tariamai buvo sudaromi vertybių pagrindu, dabar yra ardomi mūsų akyse, ir ypač juos ardo Donaldas Trumpas. Jis faktiškai, galima sakyti, jau neutralizavo NATO. Jis jau padarė tą aljansą nebepavojingu išorės priešams, nes įnešė konfliktą į jo vidų.
ES yra ant slenksčio, ES vis dar laikosi, bet ES yra prie griūties slenksčio. Na, mes jau šiandien kalbėjome, kaip šalis po šalies krenta į orbanizmą.
Kaip labai gerai pasakė vienas tų tinklaraštininkų, nepamenu, kas, bet mintyse įstrigo pati citata, kad yra grįžtama prie gamyklinių nustatymų. Taigi, ta pati Europos Sąjunga vienu metu buvo grynai ekonominė sąjunga ir kaip tik iki to visi tie ultradešinieji dabar nori ją sutraukti. Visas tas ideologinis liberalus demokratinis antstatas jau yra atsiradęs daug vėliau. Ir štai dabar jis nutrinamas, dabar pašalinamas.
Taip, aš tai sakau, esu tikras, kad pasaulis, jei tik nesibaigs išvis žlugimu pasauliniame kare su branduoliniu ginklu, su postapokalipse… Tad dabar fantastiką išnešame už skliaustelių ne todėl, kad tai neįmanoma, tai absoliučiai įmanoma, bet čia, t.y. ten, atsiranda tiek variantų, kad galėtume tiesiog valandų valandas fantazuoti, o tų valandų neturime, turime dirbti. Taip, tai yra, būtent taip. Bet jei liksime scenarijų be Apokalipsės rėmuose, tai taip, pasaulis vėl pereis prie formavimosi naujų stacionarių blokų būtent vertybiniais pagrindais. Bet mes turime to sulaukti ir iki to išgyventi.
Todėl kol kas yra situacinių, pačių netikėčiausių konfigūracijų aljansų epocha. Tai epocha žūtbūtinės kovos su blogiu visuose įmanomuose frontuose, ne tik kariniuose, bet iš ties ideologiniuose, ekonominiuose frontuose. Ir taip, visur, kur matome blogį ir matome galimybę kaip nors jam pakenkti, turime tai padaryti, nes „à la guerre comme à la guerre“ (kare kaip kare).
Tai karas, tai gėrio ir blogio karas, kuris jau įgavo globalinį pasaulinį pobūdį.
Na, pirmiausia paprastai, kaip Izraelio valstybė. Savi interesai ir savos pajėgos, savą gynybos pramonė, sava galinga kariuomenė, kuriai reikia sukurti nuolatinio papildymo mechanizmą ir, atleiskite, savos branduolinės pajėgos. Būtent tokį galimybių langą mums neabejotinai atvėrė Trampulis. Šiame pasaulyje išgyvens tie, kurie…
Na, štai taip, žiūrėk, Trumpas kuria pasaulį, kuriame viskas paremta jėga. Kaip tokiame pasaulyje gali išgyventi maža šalis? Mes, beje, dar pakankamai dideli, bet vis tiek ne supervalstybė. Va, supervalstybėmis jis laiko Kiniją ir iš dalies, pagal seną atmintį, rašką. Kaip išgyventi kitoms valstybėms?
Štai branduolinis ginklas jau keičia tvarkaraštį. Va, jeigu ir taip, tu negali atsilaikyti prieš tai, jeigu tave dar, neduok Dieve, koordinuotai užpultų, pavyzdžiui porelė supervalstybių, na, tu neatsilaikysi. Bet jei gali įkąsti taip skausmingai, kad, pavyzdžiui, tiesiog Kyjivo užpuolimas reikš, kad, gerai, Kijevas bus okupuotas, bet tuo metu Maskva nustos egzistuoti, jos tiesiog neliks, nes ten iškilo „grybas“, bus visai kitas tvarkaraštis. Tad taip, mums reikalingas savas branduolinis ginklas ir daug ko panašaus savo.
– Vadinasi pasirodys antraštės, žinote, Dykyj sakė, kad Ukraina turėtų sukurti savo branduolinius ginklus. Gal imkime ir jo paklausykime…
– Duok, Dieve…
– Beje, ką manai apie tai, kaip sako specialistai, jog tai labai ilgas procesas, kas tai yra?
– Ne, tai ilgas procesas, jei kur nors, atsiprašau, Afrikoje būtų pradedama nuo nulio, o branduolinėje valstybėje, turinčioje visą taikių branduolinių technologijų rinkinį, tai nėra ilgas procesas, sakykim, detalių nepasakosiu, na su technikais kalbėjausi. Taigi sakyčiau taip, jei tikrai būtų atitinkamą politinė valia, tai 2025-ieji galėtų būti mūsų grįžimo į branduolinį klubą metai. Taip.
Taigi, kai mes dabar kalbamės sausį, tai taip, dar šiais metais tai visiškai įmanoma. Neprognozuosiu, ar taip išties nutiks, nes ne aš priiminėju tokio lygio sprendimus. Betgi technologiniu požiūriu tai taip. Visiškai atsakingai pareiškiu, jog galime tai padaryti šiais metais.
Parengė LL, redagavo VK
— — Kaip Ukrainai išlikti pasikeitusiame pasaulyje (2)— — |
Vytautas Račkauskas
Na, čia „Laukinis” aštriai „paporino”, tiesiog „peilio ašmenimis pasivaikščiojo”… Labai įdomūs pamąstymai: apie išgyvenamumą, kad su blogiu reikia kovoti iš jėgos pozicijų, o ne tiesiog numirti dėl gėrio kankinio mirtimi.