Situacija kariuomenėje: jau seniai kariaujančiųjų demobilizacijos perspektyvos, savavališko pasišalinimo iš tarnybos vietos problema, iliustratyvus 155-osios brigados pavyzdys. Ar Ukrainai vertėjo, ir kaip tiksliai, pasinaudoti „dujų krize“ Padniestrėje?
Tradicinio kasmėnesinio pokalbio, sausio 15 d. paskelbto „Novynarnia“ „YouTube“ kanale, tarp karinio ir politikos analitiko, ATO veterano Evgeno Dykyj ir „Novynarnia“ laikinosios vyriausiosios redaktorės Lesia Šovkun trečioji dalis.
Pirmąją pokalbio dalį skaitykite čia—>
Demobilizacijos įstatymas, savavališko pasišalinimo iš tarnybos vietos problema, 155 brigados pamoka
– Po tokio sąlyginiai optimistinio momento, grįžkime prie to, ko vis tiek negalime nepaminėti, kas iš tikrųjų yra, na, svarbiausia. Tu sakai, kad turime ten visi kariauti, visi vienytis, vis vien juk reikia kariuomenę papildyti, vienytis apie ją. Apie situaciją kariuomenėje. Aš net neklausiu konkrečiai apie situaciją kryptyse ar šiaip frontuose. Apie situaciją kariuomenėje, kaip tu ją dabar matai?
Konkrečiai, pasakysiu, kokiame kontekste. Kiek mes stūmėme ir tu labai aktyviai reiškeisi už demobilizacijos įstatymą, kurio, žinoma, reikėjo jau labai seniai. Pagaliau procesas kažkaip lyg ir pajudėjo. Kartu Gynybos ministerija pripažįsta, kad demobilizacijos įstatyme daug kas dar kreiva, netikslu ir tam, kad jis būtų priimtas, reikėtų išplėtoti tam tikrą procesą, kad neprarastume valstybės.
Ką jie turi omeny? Jei mes visus, vadinasi, pradėsime demobilizuoti, o papildyti nėra kuo? Ką apie tai manai?
– Deja, dabar vėl pabloginsiu peržiūrų statistiką. Betgi negaliu apie tai nekalbėti, ne dėl tos paprastos priežasties, kad vėl pasikartosiu. Na, žinai, jei kas nesikeičia, tai tenka kartoti tą patį. Demobilizacija labai reikalinga. Na, net nesakyčiau, kad reikalinga demobilizacija. Reikalingas maksimalus tarnybos laikas. Tai skirtingi dalykai. Tai yra, turi būti galimybė žmonėms atitarnauti savo ir demobilizuotis. Toli gražu neužtikrinta, jog visi tuo pasinaudos. Gali būti, kad daugelis pratęstų kontraktus, bet jau savanoriškai ir tokiam laikui – pusmečiui metams – kokiam jau patys apsispręstų. Ta galimybė apsispręsti yra netgi labai svarbi. Taigi, maksimalaus tarnybos laiko įstatymas yra nepaprastai reikalingas.
Bet aš visada, na, kaip ta kalbanti papūga, po galais, tiesiog kartoju ir kartoju, jog norint, kad demobilizacija taptų įmanoma, kartu reikia ir papildomos mobilizacijos. Tai yra, mes negalime priimti įstatymo išleidžiančio namo mūsų gynėjus ir gynėjas, kurie jau seniai to nusipelnė, kurie tam turi teisę, negalime jų paleisti, kol neužtikrinsime jiems pamainos.
Ir taip, visa tai susijungia į tai, kad priimti demobilizaciją – populiarus sprendimas, be problemų, tačiau priimti papildomą mobilizaciją – nepopuliarus sprendimas. Taigi mes nepriimame to populiaraus sprendimo dėl demobilizacijos, nes nėra politinės valios priimti nepopuliarų sprendimą dėl papildomos mobilizacijos. O jie vienas be kito neįmanomi.
Ir dar daugiau, gerąja prasme turėtų būti kitokia seka – pirmiau normalūs mobilizacijos įstatymai, matome, kad sistema pradėjo veikti, matome, kad vyksta normalus papildymas, mes atsikvepiame ir iš tikrųjų pagaliau paleidžiame tuos, kurie savo atkariavo. Na, gerai, žvelgiant iš įstatymų leidėjo pusės, galima tai priimti kartu. Vargu ar priimsime įstatymą, kad tarnybos laikas baigiasi po 24 valandų. Manau, kad mes priimsime, jog maksimalus tarnybos laikas baigsis, pavyzdžiui, po metų, ir kartu priimsime normalų mobilizacijos įstatymą bei pradėsime masiškai verbuoti žmones. Ir tada, taip, tada tai veiks. Na, bet dabar situacija…
Aš gi sakau, deja, neturiu teisės vardinti kai kurių skaičių, bet, kad suprastum, koks žmonių kiekis fronte, būtent kiek dabar kaunasi nulinėje zonoje, tai jis būtent yra daug kartų mažesnis, nei, pavyzdžiui, prieš metus, ir jis yra tos pačios 10-ojo laipsnio eilės, kaip ir savavališkai pasišalinusių iš tarnybos vietos žmonių skaičius.
– Na, iš tikrųjų dažniausiai omeny turimas šis procesas, kaip matome, nepaisant net dalinio dekriminalizavimo, nepaisant to, kad priimami sugrįžimą skatinantys įstatymai. Kaip tik įvardijami skaičiai. Pavyzdžiui, buvo įvardyta, jog po įstatymo priėmimo, atseit dėl Ginkluotųjų pajėgų sudarytų sąlygų, sugrįžo 9 800 žmonių.
– Lyg ir aš ,,išspjausiu‘‘ tuos 9800, tai vis dėlto dvi brigados
– Tai, kaip suprantame, daug mažiau nei…
– Bet tai net ne kiekvienas savavališkai pasišalinęs iš tarnybos vietos. O, sakykim, netgi ne 1 iš 10. Beje, tas įstatymas, dėl kurio, labai aktyviai kovojau, sąžiningai kalbant, neišsiginsiu, tikrai sąžiningai kovojau už šį įstatymą dėl amnestijos savavališkai pasišalinusiems iš tarnybos vietos, tai jis nesuveikė. Ir man atrodo, kad aš numanau, kodėl jis nesuveikė, nes mums tik pradėjus rengti tą įstatymą, aš buvau tikrai arti to, konsultavau kai kuriuos deputatus, rengusius pirmuosius to įstatymo projektus.
Kai tai pradėjome, savavališkas pasišalinimas iš tarnybos vietos toli gražu nebuvo paplitęs. Jų buvo daug, bet ne masiškai ir daugumą jų buvo priskirtini vienam iš dviejų pagrindinių variantų.
Arba pirmas variantas: asmuo tiesiog neišgyveno to pirmojo šoko kare streso, išsigando ir pabėgo, o dabar negali sugrįžti, nes pasodins.
Arba antras variantas: asmeninės problemos dalinyje su vadu, pavyzdžiui, na, buvo daug atvejų, kai, na, pavyzdžiui, žmona pagimdė. Na, viskas, ko žmogus prašo, tai trijų dienų atostogų, bet vadas užsispyręs ir neduoda, o vyras tiesiog spjauna ir važiuoja pas žmoną palaikyti savo pirmagimio ant rankų. Ir tokiu būdu tampa kriminaliniu nusikaltėliu, atgal negali grįžti, nes pasodins.
Taigi, mes rėmėmės tokiais savavališkų pasišalinimų iš tarnybos vietos motyvais, kurie buvo 2022-aisiais, 2023-aisiais metais.
O dabar didžioji dauguma savavališkų pasišalinimų turi visiškai kitokią motyvaciją, santykinai kalbant, Gnezdilovo motyvaciją. T.y. žmones tiesiog „užkniso“, kad jie metų metus kariauja, o visi kiti – iš vis nekariauja. Ir prieš tokią motyvaciją tas mūsų įstatymas pasirodė bejėgis.
Taigi, na, Gnezdilovas irgi teisus ta prasme, kaip jis kaip tik pasakė, kad pirmiausia, norint sustabdyti savavališkus pasišalinimus iš tarnybos vietos, reikia pradėti mobilizaciją užnugaryje.
Ir, tiesą sakant, aš manau, kad neteisinga, jog tą įstatymą ėmė ir automatiškai pratęsė. Jį reikėjo priimti, žmonėms būtų suteikta galimybė.
Dar daugiau, reikėjo įteisinti ir meduolį, ir botagą. T. y. duoti dar laiko, kaip buvo duota iki kovo mėnesio, bet kartu padidinti atsakomybę tiems, kas tuo nepasinaudos, kad nuo kovo 1-osios įsigaliotų griežtesnės bausmės ir teisėsaugininkai tikrai būtų įpareigoti ieškoti tų žmonių. Nes kol kas vyrauja toks faktinis nerašytas požiūris. Na, iš esmės savavališkai pasišalinusiais iš tarnybos vietos niekas neužsiima. Na, toks prasižengėlis gali atsitiktinai papulti patikrinime kokiame nors blokavimo poste, bet iš tikrųjų tokių niekas neieško nei namuose, nei pas pažįstamus, telefonų nepasiklauso ir t. t.
Taigi, suteikiant antrą šansą, jis turėtų būti suteikiamas kompleksiškai. Gerai, duodame antrą galimybę sugrįžti, o jei ne, atleiskite, jei susiprotėsite dar vėliau. Ne, tada jau nebesistebėkite.
Deja, mes nuėjome kitu keliu. Jie tiesiog ėmė ir pratęsė įstatymą, kuris kartą jau nesuveikė. „Betgi imkim ir pratęskim jo galiojimą. Niekas nepasikeitė, bet gal dabar suveiks?“ Na, logika vis tiek ta pati, tai greičiau panašu kaip tik į tokią apgailėtiną logiką, kad jeigu kažkokiam procesui negalime atsispirti, tai imkim ir tiesiog jį įteisinkime. Na, tokia istorija.
– Šiame kontekste vėl užduodu keletą klausimų. Atleiskite, mūsų žiūrovai ir skaitytojai, kitą kartą užduosime kitus klausimus, nes iš tikrųjų yra daug jūsų klausimų tiesiog labai besiskiriančių nuo šitos mūsų tematikos. Nėra laiko viską aptarti. Bet, sakykim, dėl tos pačios kariuomenės. Klausiu, koks tavo požiūris į situaciją su 155 brigada.
Beje, kodėl tai prisiminiau dabar šitame kontekste, nes ten taip pat buvo kalbama apie savavališką pasišalinimą iš tarnybos vietos, kurio, tiesą sakant, nemaža dalis brigados griebėsi jau per apmokymus.
– Beje, gana reikšminga dalis. Vis tik aš pažiūrėjau į tuos skaičius. Kaip absoliutūs skaičiai, jie stulbinantys, kai rašoma jog 1 700 žmonių ir t. t., pažiūrėjus kiek tai truko, kiek žmonių per tą laiką per brigadą praėjo… Na, ten procentas ne toks jau fantastiškas. Ten vis tik ne…
– Na, bet kokiu atveju, situacija iš tikrųjų kažkodėl vėlgi ne apie…
– Bet gi ne, ne, ne, betgi nepaprastai nemaloni situacija.
– Man atrodo, kad tai paprasta. Na, kodėl aš taip? Kaip mes galime tai įtraukti į savo temą? Be to, čia kalbama apie kūrimą, vėlgi, apie tai buvo nuolat kalbama, apie naujų brigadų kūrimą užuot, sustiprinus senąsias.
– Sakyčiau, geriau pradėkime nuo to, kaip turėtų būti idealiu atveju. Idealiu atveju abu procesai turėtų vykti lygiagrečiai. Jokiu būdu negalima palikti senų brigadų nepapildžius, ir, žinoma, kaip tik tada, kai karys patenka į gerai susikariavusią brigadą, jis paprastai visiškai kitaip adaptuojasi, jis patenka į idealius santykius. Mano nuomone, jei prie dviejų ar trijų jau patyrusių kovotojų prisijungia vienas naujokas, tai tiesiog puiku. Ir manau, kad taip visų pirma, ir reikėtų daryti, bet tai nereiškia, kad mums nereikia formuoti naujų brigadų.
Tai kur problema? Problema tokia, jog konkrečiai brigadai svarbiau gauti pilną papildymą, kaip tik dėl to ir paskirstyta atsakomybė tarp įvairių atitinkamų lygmenų, o štai ginkluotųjų pajėgų vadovybei reikalingos būtent kelios brigados, išties velniškai nemažai brigadų rezerve, kurias būtent būtų galima paimti kaip visą brigadą ir kažkuriuo metu kur nors permesti, arba skylei užkišti, kaip Pokrovske, arba, kas būtų daug geriau, priešingai, įvykdyti proveržį. Kursko operacija nebūtų įvykusi, jei tam nebūtų atidėti keli rezerve atnaujinti daliniai. Tai ir iššūkis, kad reikia ir vienų, ir kitų.
Ir čia tiesiog atsimušame į dabar nepakankamą naujokų surinkimą. Tenka draskytis – arba papildyti senas brigadas, arba formuoti naujas, o tos dilemos iš vis neturėtų būti.. Turėtų būti surenkama pakankamai naujokų, kad tuo pačiu metu būtų galima vykdyti ir viena, ir kita.
Na, ir antras dalykas – kaip būtent formuoti naujas brigadas. Na, vargu ar naują brigadą turėtų sudaryti tik naujokai. Vis tik įprastas naujos brigados kūrimo būdas, kai jos formavimui paimamas padalinys, pavyzdžiui batalionas, iš patyrusios susikariavusios brigados.
Taip, galiu įsivaizduoti brigados vado būseną, kai jam pranešama, jog iš jo paimamas tas batalionas. Aš gerai įsivaizduoju visą tą leksiką, kuri bus išlieta vadovybės link, ir t. t. Bet vėlgi, na, karas yra karas – tai nėra kažkas, kur įmanoma atsižvelgti į kiekvieno interesus, tad ir turėtų būti tam tikra pusiausvyra. Todėl ir turėtų būti iš patyrusios brigados paimamas gerai susikariavęs, būtent tinkamas geras batalionas ir išsiplečiamas iki brigados, t. y. jo pagrindu kuriama nauja brigada. Taip turėtų būti daroma.
|
— Kaip Ukrainai išlikti pasikeitusiame pasaulyje (3)— |