„Man be galo gaila ne mūsų kartos, o jaunų berniukų, žūstančių fronte. Jie kariauja mūsų karą. Tą, kuris neįvyko 1991-aisias“ –
Jan Valetov
Ukrainos rašytojas fantastas ir blogeris
Ar manęs neerzina, kad geriausi mano kartos metai atiteko siaubui, kuris ištinka dabar? Pasipiktinimas – nevisiškai tinkamas žodis. Ne apie įžeidimą eina kalba.
Pabandysiu suformuluoti savo pojūčius.
Visa neapykanta, kurią jaučiu (ir jaučiu būtent šį jausmą) agresoriui, yra ne dėl to, ką iš mūsų – 60-70-80-mečių dabar atėmė, bet dėl to, kad orkų invazija naikina kelių kartų ateitį.
Jų pergalė prilygsta mūsų išnykimui.
Jų pralaimėjimas reikštų tik ilgą, klampų, daugiametį ir užleistą triperį, nes ši infekcija niekur nedings nuo mūsų sienų.
Tai nebus mūsų problema, nes mes jau išeinanti karta. Daugiausia 10-15 metų energingos veiklos ir mes tapsime šešėliais. Pagrindinė naujosios Ukrainos atkūrimo ir pertvarkymo našta guls ant pečių tų, kurie šiandien yra 30–35 metų amžiaus. Tai ne mūsų problema. Tai jų problema.
Ir už tai, kad užuot judėję į priekį, mūsų vaikai atkūrinės tai, ką sunaikino šie „kovotojai prieš nacizmą“, aš ypač myliu kremlinius. Myliu, kaip dantų skausmą.
Kiekviena karta turi savo karą.
Seneliai pragyveno Pirmąjį pasaulinį karą, bolševikų perversmą, pilietinį karą (beje, 10 mln. žuvusiųjų), holodomorą, Antrąjį pasaulinį karą, represijas, dar vieną badą, vėl represijas. Bet jie visa tai pragyveno ir sovietų valdžią taip pat.
Mamos ir tėčiai gavo represijas, badą, Antrąjį pasaulinį karą, vėl represijas ir badą, kelis dešimtmečius santykinės ramybės ir naują karą – su rašistais vietoj fašistų.
Manėme, kad išsipainiojome. Neišsipainiojome. Ir dar daug kas laukia ateityje. Ar man skaudu?
Man be galo gaila ne mūsų kartos, o jaunų berniukų, žūstančių fronte. Jie kariauja mūsų karą. Tą, kuris neįvyko 1991-aisias. Persikėlusį į mūsų brandos metus, kad nužudytų mūsų vaikus ir viską, ką mes spėjome užauginti ir ko pasiekti…
Todėl nereikia sakyti, kad neapykanta yra nekonstruktyvus jausmas. Jis konstruktyvus tol, kol bent vienas agresorius trypia mūsų žemę. Tai mūsų laisvės kuras.
O įsižeisti… įsižeisti leisimės vėliau. Dabar svarbiausia išgyventi ir laimėti.
