Vakarų žiniasklaida rašo apie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kontrpuolimo Ukrainos pietuose pagrindinio etapo pradžią, bataliono „Aidar“ veteranas papasakojo, kas ten vyksta
Amerikiečių laikraštis „The New York Times“, remdamasis dviem šaltiniais Pentagone, praneša apie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kontrpuolimo pietų Ukrainoje pagrindinio etapo pradžią. Leidinio šaltiniai teigia, kad į mūšius jau įsitraukė didesnė dalis Jungtinių Valstijų ir kitų Ukrainos sąjungininkų parengtų ir vakarietiška technika aprūpintų padalinių. Iš viso buvo apmokyta apie 63 tūkst. karių, jie gavo daugiau nei 150 modernių tankų ir šimtus pėstininkų kovos mašinų. Leidinio teigimu, pagrindinis Ukrainos ginkluotųjų pajėgų tikslas šiuo metu yra perkirsti sausumos koridorių į okupuotą Krymą.
Apie didelio masto Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kontrpuolimo pradžią pietuose taip pat praneša „Bloomberg“ ir daugelis kitų Vakarų žiniasklaidos agentūrų.
Be to, amerikiečių laikraštis „The Washington Post“ rašo apie naują Ukrainos ginkluotųjų pajėgų smūgį Zaporižės srityje ir veržimąsi į pietus nuo Orechovos kaimo. Abu leidiniai remiasi anoniminiais Amerikos pareigūnais.
Apie tai, kodėl suaktyvėjo Vakarų spauda ir kas iš tikrųjų vyksta pietinėje fronto kryptyje Currenttime žurnalistui Vladimirui Michailovui liepos 28 d. papasakojo karo ekspertas, bataliono „Aidar“ veteranas Evgen Dykyj.
– Ar jūs suprantate, kas dabar dedasi fronte? Kodėl Vakarų spauda staiga pradėjo taip vieningai rašyti apie pagrindinę Ukrainos kontrpuolimo fazę?
– Taip, aš suprantu. Bet, atvirai kalbant, su visa pagarba laisvai spaudai, tai, kaip jie nušviečia vyksmą, labai erzina. Pirma, tai nėra labai malonu: kai tiesiogine prasme išnarstomas kiekvienas žingsnelis, kiekvienas atskiras susidūrimas ir iš kiekvieno susidūrimo bandoma iš karto padaryti gilias išvadas ir nupiešti apibendrinantį vaizdą. Tiesą pasakius, tai erzina, ir dabar eteryje turiu skirti nemaža pastangų savikontrolei.
Tai yra, jaučiasi, kad nė vienas iš įvykius nušviečiančių žmonių niekada nėra buvęs nei puolančiosios, nei besiginančios pusės kailyje (visiškai nesvarbu, kurios pusės), kitaip sakant – tiesiog niekad pats nekariavo. Žurnalistams labai norisi, kad kiekvienas įvykis būtų kažkaip ypatingai reikšmingas pats savaime: kad kaskart galėtų nustatyti kokius nors etapus, nustatyti, kas svarbu, kas ne. O iš tikrųjų tai vyksta labai sunkus ir ilgas karas iki visiško išteklių išsekimo.
Yra trys ešeloninės gynybos linijos. Ir yra žmonės, kurie turi tas tris linijas pralaužti. Ir iš esmės vyksta toks laipsniškas lėtas vieni kitų šlifavimas. Ukrainos pusė bando pralaužti pirmąją gynybos liniją ne viename taške, o gana plačiu frontu ir lygiai taip pat pakankamai plačiu frontu išeiti į antrąją liniją, ir tuo pačiu siekia maksimaliai apnaikinti rusijos rezervus, kurie kiekvieną kartą metami iš antros linijos į pirmą eilinių skylių užkamšymui.
Rusijos pusė lygiai taip pat turi savo strategiją. Jų užduotis – kiek įmanoma nualinti besiveržiančią Ukrainos pusę, net palaipsniui atsitraukiant nuo pirmos linijos, prieš tai natūraliai sunaikinus kaip įmanoma kuo daugiau Ukrainos karių ir Ukrainos technikos.
Taigi abi pusės ištisas dienas užsiėmę tais iš pažiūros paprastais, bet iš tikrųjų baisiais dalykais, reikalaujančiais milžiniškų pastangų, kolosalios nervų įtampos, tam tikrų įgūdžių ir labai didelių amunicijos resursų. Va tai vyksta jau pusantro mėnesio. Bet aš suprantu, kad norint vienodai apie tai pusantro mėnesio rašyti – beliktų cituoti garsiąją Remarko frazę „Vakarų fronte nieko naujo“. Tiesą sakant, tie pokyčiai yra, tačiau jie vyksta labai lėtai. Juos, grubiai tariant, rodo ne kilometrai, o tai, kiek žmonių ir įrangos kiekviena pusė tą dieną prarado. Ir šis santykis pamažu-pamažu nulemia, į kurią pusę pakryps svarstyklės. Suprantu, kad labai nuobodu apie tai rašyti, todėl kiekvieną kartą jie bando rasti kažką, kas būtų labai reikšminga kiekviename etape.
– Vis dėlto, jūsų nuomone, į kurią pusę dabar svyra svarstyklės?
– Apskritai apie tai dar anksti kalbėti. Bendrai, dėl etinių priežasčių labai nemėgstu sportinių palyginimų, nes tai ne sportas, ten žūva gyvi žmonės, bet vis dėlto tie sportiniai palyginimai kartais leidžia geriau suprasti situaciją. Yra tokia rungtis – rankų lenkimas. Ir dažnai pasitaiko situacijų, kai atrodo, jog dvi rankos labai ilgą laiką išrodo tiesiog nepajudinamos. Tačiau iš tikrųjų abu kovotojai spaudžia iš visų jėgų ir staiga kažkuriuo momentu viena ranka staigiai nusvyra. Taigi, tai nėra laipsniškas procesas, tai yra ilgas, ilgas spaudimo laikas, ir mes vis dar esame toje fazėje, ir tada nusvirs viena ranka. Šiuo atveju tai reikš, kad arba mes kur nors pralaušime tą liniją, o tada ji subyrės, arba mes iš esmės išnaudosime jėgas, kurias paruošėme, ir puolimas išsikvėps.
Iki šiol vis dar 50/50. arba galbūt, tarkime, 55/45 į Ukrainos pusę, nes naujausi mūšiai Robotynės rajone, kaip tik tie, kurie tapo priežastimi rašyti apie naują etapą, iš ties tai išėjimas į antrąją liniją. Robotynės rajonas tai pirmasis segmentas visame fronte, kur pavyko visiškai įveikti pirmąją gynybos liniją ir išeiti būtent į antrąją. Ir dabar antroje vyksta mūšiai. Ir atitinkamai, kaip kai mūsų gynėjai pirmą kartą priartėjo prie pirmosios gynybos linijos, ten irgi pradžioje vyko labai įnirtingi ryškūs mūšiai su dideliais šarvuotos technikos nuostoliais, o vėliau tai tapo labiau darbo procesu.
Dabar matome išėjimą prie antrosios linijos, kuris vėl prasideda tokiais ryškiais, gana įspūdingais mūšiais. Bet surizikuosiu „pavanguoti“ (papranašauti), kad po poros dienų situacija ten taip pat nusistovės, kas nereiškia, jog kas nors sustos, o atvirkščiai – tęsis toliau. Išties tai visų pirma yra sunkus darbas, kurį žmonės stengiasi atlikti. Tai kaip tik tai, kas dažnai nėra akivaizdu užnugaryje: kad karas pirmiausia kaip tik yra gana didelis ir sunkus darbas, kurį nudirba žmonės.
Dabar šiame darbe prasideda antrosios linijos, garsiosios „Surovkino linijos“ ardymo etapas. Tiesą sakant, tai prasidėjo užvakar. Matysime, kas bus toliau. Jūs patys citavote iš Vakarų žiniasklaidos apie Vakarų instruktorių parengtus 63 tūkstančius karių. Ačiū jiems, žinoma, kad jie visa tai taip viešai išskalambija, bet mes stebuklingai žinome, kiek anoje pusėje jokių Vakarų instruktorių neapmokytų, o tiesiog atvežtų iš karinių komisariatų. Mes žinome, kiek anoje pusėje stovi rusų okupantų. Mūsų puolimo pradžioje, tai yra prieš mėnesį-pusantro, apskritai visoje fronto linijoje ir artimajame užnugaryje kiekis siekė 400 tūkstančių. Trys šimtai tūkstančių tiesiog ant linijos ir dar šimtas tūkstančių artimame užnugaryje. Bet palyginkime šiuos skaičius: 63 tūkstančiai ir 400 tūkstančių.
Pagal 