Kinija nesiryš tiekti rimtos karinės ginkluotės Rusijai

Tuo įsitikinęs Oleksijus Arestovyčius, buvęs Ukrainos prezidento patarėjas, kovo 24 d. viešėjęs LRT televizijos laidoje „Dienos tema“ (vedėja Rita Miliūtė).

Jūsų oficialus statusas pasikeitė, tačiau informacijos šaltiniai, manau, kad ne. Pavasarinis puolimas yra laukiamas kaip galintis atnešti daug progreso Ukrainai. Kaip jūs prognozuojate, kada jis bus ir koks jis bus?

Tam yra trys pagrindinės sąlygos. Pirmiausia, kad Rusijos armija negalėtų pulti, nes negalima pulti priešininko, kuris pats puola. Taip pat turime gauti pakankamai Vakarų ginkluotės, turime ją įsisavinti, ir trečia, galbūt, tai oras. Turi būti sausa žemė, kad technika galėtų pulti. Visa tai, manau, susiklostys kažkur gegužę–birželį. Bet toks didelis puolimas negali prasidėti per vieną dieną. Bus įvairių mūšių prieš tai, ir aš manau, kad artimiausiu metu mes kažkokius judesius pamatysime.

Kokios, jūsų manymu, yra Ukrainos stiprybės šį pavasarį, palyginti su laikotarpiu pernai metais tuo pačiu laiku?

Mes turime kur kas daugiau Vakarų ginkluotės, kur kas daugiau kariškių, kurie apmokyti Vakarų. Taip pat yra išbandytų mūšyje kovinių brigadų, kuriose buvo žmonių, anksčiau nė karto nebuvusių mūšyje. Dabar jie jau turi kovinės patirties, „apšaudyti“, patyrę. Tuo mes skiriamės nuo Rusijos armijos, kur daug ką tik mobilizuotųjų, kurie mūšiuose nedalyvavo. Mes prie Charkivo gana sėkmingai puolėme, o dabar sąlygos dar geresnės. Tiesa, ir priešininkas pasiruošęs. Manau, kad mūšis nebus lengvas, bet mes tikimės sėkmės.

Buvęs Amerikos pajėgų Europoje vadas Benas Hodgesas kritikuoja Baltijos šalis dėl to, kad jos nesugeba apsirūpinti – arba nenori – vienoda ginkluote. Ukrainai Vakarai trupina skirtingų markių ginkluotę. Ar tai padeda kariauti?

Mūsų kariškiai juokauja, kad mes NATO pratinam prie NATO standartų. Kai tik pradėjom rimtai bendradarbiauti, paaiškėjo, kad skirtingų modifikacijų „Leopardų“ šaudmenys skirtingi, vienų kitiems netinka, kad prancūziški netinka užtaisyti britų ar vokiečių pabūklams. Ir NATO susigriebė, dabar ir pagal mūsų duomenis bando suvienodinti, tai ilgas procesas, ne toks paprastas, o mūsų padėtis – kai bet kokia ginkluotė naudinga. Aišku, mūsų vienoje brigadoje gali stovėti dvylikos rūšių šarvuotos technikos ir ginkluotės, bet tai geriau nei nieko, nes jei nebus ginkluotės, nebus ir mūsų. Mūsų kova ne tarp gėrio ir blogio, mes kovojam – būsim ar nebūsim, kaip Hamletui. Todėl bet kokia ginkluotė, bet koks jos variantas, bet koks trupinys mums tinka. Juo labiau kad nuostolių turime daug, ir technikos daug prarandame, mums duota ilgai netraukia, reikia vis naujos. Tai klausimas ir Vakarų karinei pramonei. Ačiū, kad mums tiekia, mums netenka rinktis, ar patinka, ar nepatinka. Mes prašome daugiau, nes tai – didžiausias karas po Antrojo pasaulinio karo Europoje. Didžiulis frontas, pusantro tūkstančio kilometrų, milijonai žmonių kariauja. Ir čia arba išgyvensi, arba neišgyvensi.

Buvęs Jungtinių Valstijų gynybos sekretorius vakar, sėdėdamas šioje vietoje, kur jūs sėdite, sakė, kad Baltieji rūmai ir apskritai Vakarai per lėtai veikia, padėdami ukrainiečiams. Ar, jūsų manymu, yra kokių nors objektyvių priežasčių, kodėl Ukrainai negalima tiekti visko iš karto, to, ko prašo prezidentas Zelenskis?

Yra ir objektyvių, ir subjektyvių priežasčių. Objektyvios – Rusija dar visai neseniai į mus fronte per mėnesį šaudė pusantro milijono iki dviejų milijonų šaudmenų per mėnesį, o visi Vakarai, ES ir JAV, gamino iš viso 300 tūkstančių. Dabar jie šaudo apie 20 per parą, mes – 4–6, per mėnesį naudojam 250, kiek Vakarai pagamina per metus. Tai didžiulė disproporcija, ir ją ne taip lengva panaikinti. Yra subjektyvių priežasčių. Man atrodo, kad Vakarai dar sau neatsakė į klausimą, kas yra Ukrainos pergalė, galutinė pergalė. Aš girdėjau ir šiandien tarptautinėje konferencijoje Vakarų politikų raginimus, kad reikia pakeisti naratyvą „Rusija neturi nugalėti“ į „Ukraina turi laimėti“. Ir čia skirtingų ilgių distancijos, nes „Ukraina turi nugalėti“ – visai kiti tempai ir intensyvumas. Ir mes kovojame dėl to, kad Vakarų politikai kolektyviai priimtų sprendimą, kad Ukraina turi ne šiaip nepralaimėti, bet turi nugalėti. Kol kas mums duoda ginkluotės, kad mes nepralaimėtume. To maža. Mes už tai kasdien mokame savo kariškių ir savo civilių krauju. Vien per šiandien ir vakar keletas iranietiškų šachidų atakų užmušė mūsų žmonių, žuvo vaikų, kiekvieną dieną apšaudymai. Kas vyksta fronte, žinote geriau už mane, jūs ten važiuojate, ir todėl, žinoma, mes norime didžiulio Vakarų požiūrio pokyčio nuo „Ukraina neturi pralaimėti“ į „Ukraina turi nugalėti“. To mes tikimės, taip pat ir iš NATO viršūnių susitikimo Vilniuje.

Ukraina sumažino atlyginimus kariams, kurie veikia ne tiesioginių karo veiksmų zonose. Ar tai, jūsų manymu, padeda motyvuoti mobilizuojamus karius?

Tai labai sunkus ir priverstinis sprendimas, nes mūsų Vyriausybė aiškina, kad mums trūksta lėšų, mūsų ekonomika sugriauta. 12 milijonų žmonių išsklaidyta, 8 mln. žmonių Ukrainos viduje persikėlė, paliko savo gyvenamąsias vietas. Biudžetas pildosi tik Vakarų ir tarptautine pagalba. Armija – milijonas, beveik milijonas du šimtai, todėl išmokėti tokių didelių pinigų mūsų biudžetas, Vyriausybės teigimu, jau nepajėgia. Tai priverstinė priemonė, ja niekas nesidžiaugia, tai sunku daryti, bet dėl lėšų trūkumo jos reikėjo imtis.

Kinija, jeigu ji kišis į šį karą taip, kaip nenorėtų Ukraina ir jos sąjungininkai, gali suvaidinti labai svarbų vaidmenį. Kaip jūs prognozuojate jos elgesį, ar ji teiks karinę paramą Rusijai, ar Rusijai reikia mokytis kiniškai?

Kad situacija Rusijos armijoje ir Rusijoje pasikeistų, reikia, kad Kinija labai daug padėtų – ne mažiau, negu Vakarai padeda Ukrainai. Tai – ne vienkartinis paketas, jis nepadės, reikia sistemingo tiekimo. Vakarai griežtai perspėjo Kiniją, kurią laiko pagrindiniu priešininku, kad sistemingas tiekimas – tai sankcijos. Kinijos ekonomika remiasi prekyba su Vakarais. Rusijos apyvarta su Kinija – 200 milijardų dolerių, o Vakarų – 2 trilijonai 300 milijardų. Kinijai ypač neparanku sankcijos, nemanau, kad jie rizikuos. Žinoma, bus pilkųjų schemų, bus kokių nors dvigubos paskirties prekių, bus kokių nors sausų davinių, kurių rusai prašo, bus variklių, atsarginių dalių, bet rimto tiekimo ginkluotės, kuri pakeistų situaciją mūšio lauke, nebus, Kinija nesiryš.
Xi Jippingo vizitas Maskvoje, kuri turėjo trukti tris paras, bet buvo tik dvi paras, aš taip suprantu, vyko pagal sutrumpintą programą, parodė, kad jie nesusikalbėjo. Nebuvo jokio rimto pareiškimo dėl dviejų šalių sąjungos. Aš nebijau Kinijos grėsmės dėl dar vienos priežasties. Kinija nuosekliai pasisako už teritorinį Ukrainos vientisumą, ji net Krymo aneksijos nepripažino. Ir laikytis tokio principo, o paskui tiekti ginkluotę armijai, kuri tą principą pažeidžia, būtų prieštarauti savo pačios politikai. Kinija per daug racionali. Jie laikysis antivakarietiškos retorikos, po truputį valgys Rusiją, vykdys ekonomikos juanizaciją, jie susitarė dėl atsiskaitymų juaniais, jiems tai naudinga, bet ginkluotės rimta apimtimi netieks, aš netikiu tuo.

Ko Ukraina turėtų tikėtis iš NATO viršūnių susitikimo Vilniuje ateinančią vasarą?

Mums pagrindinis dalykas – toliašaudė ginkluotė. Rusijos armija apšaudo mus raketomis iki 2000 kilometrų nuotoliu, o mes tiktai 70–100 km. Mes negalime netgi „peršauti“ okupuotos teritorijos, o sėkmingo puolimo sąlyga yra paveikti priešininką per visą jo užnugarį. Jei toks puolimas garantuotas, joks užnugario punktas negali jaustis saugus – sandėlis, atsargos, ginkluotė, vadinasi, netgi su ne itin parengtais pėstininkais, o tokių turime, galime sėkmingai pulti. Jei mes negalime užnugario nuginkluoti, vadinasi, net ir labai paruošti pėstininkai, ikikarinės brigados, lies jūras kraujo. Kad mūsų kareiviai išliktų, kad puolimas būtų sėkmingas, kad išvytume rusus, mums reikia tolimojo atstumo ginklų, 100–150 km ir didesnio atstumo raketų. Kol kas apie tai kalbos nėra, britai žadėjo „Storm shadow“ iki 250 km, bet kol kas tai tik žodžiai. Tai mums kelia didelį nerimą, nes tai reiškia kraują, kurį lies mūsų pėstininkai. Be to, mums dažnai trūksta elementarių ginklų – kulkosvaidžių, minosvaidžių, tai didžiulis karas ir jis ryja resursus didžiuliais kiekiais. Mes laukiam sustiprinto tiekimo, mums ne taip reikia lėktuvų kaip ilgojo nuotolio raketų. Lėktuvai – labai ilgai, tai dar metai, kol jie taps naudojami. Mums reikia ginkluotės nuo kulkosvaidžių iki raketų. Taigi laukiame paramos, laukiame, kol bus priimtas sprendimas, kad tas kontrpuolimas, kurį mes surengsime, nebūtų paskutinis, nes, aišku, iš karto visos teritorijos neišlaisvinsime, mums reikės antro kontrpuolimo <…>.

Ukraina skelbia, kad repatrijavo visus sunkiai sužeistus Rusijos karius. Ar Kyjivas tikisi ir planuoja adekvatų Maskvos atsaką ir panašų veiksmą, ar tai tiesiog Ukrainos pozicija laikytis tarptautinių konvencijų?

Mes – Europos armija, Europos šalies ir, nepaisant viso Rusijos nusikaltimų sunkumo, daugiau kaip 74 tūkst. nusikaltimų tiriama, t. y. Rusijos karinė kampanija – tai nenutrūkstama grandinė nusikaltimų civiliams, žmoniškumui, mes elgiamės pagal Ženevos konvenciją ir jos laikomės. Ekscesų atsitinka, bet kai milijonas žmonių kariauja, visada jų bus. Aš jums daugiau pasakysiu – mes turim keletą tūkstančių Rusijos kareivių kūnų, kurių jie nenori pasiimti, nors gera valia jiems siūlom. Rudenį, man atrodo, dar buvo 7,5 tūkst. kūnų mūsų šaldytuvuose. Ir mes nuolat siūlom – prezidentas, administracijos vadovas, atsakingas už tarptautinę politiką konkrečiai kaip politinis patarėjas, užsienio reikalų ministras, Dmitrijus Lubinecas, žmogaus teisių įgaliotinis, mes nuolat siūlom jiems mainus, pasikeisti belaisviais, sugrąžinti mūsų vaikus, kuriuos jie prievarta išvežė, siūlom jiems proaktyviai humanitarinius veiksmus, kaip pasikeisti sunkiai sužeistais kariais, o jie ne visada atsako, stengiasi keisti į kokią nors naudą. Mes nekreipiam dėmesio į jokias derybų sąlygas išskyrus humanitarines, išskyrus belaisvių mainus. Todėl šitas procesas vyksta sunkiai, bet vyksta. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę pavyko susigrąžinti keletą vaikų, kuriuos prievarta išvežė į Rusiją.

Tikiuosi, kad pavyks sugrąžinti ir kitus, apie kuriuos kalbama, tai yra tūkstančiai vaikų. Ačiū jums už jūsų laiką.

Pagal lrt.lt

Paskelbta Naujienos, Rusijos agresija.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *